Kubiliaus amatas perduodamas iš kartos į kartą

Kasmetiniame Bilionių plenere „Šimtmečio veidai ir vardai“ visada galima sutikti įdomių užsi­ėmimų turinčių žmonių. Šiemet prie tvenkinio šeimininkavo kubilininkystės amato puoselėtojas Vitalius Striuo­gaitis. Iš Marijampolės atvykęs tautodailininkas ste­bėjosi, kad  mūsų krašte dar yra žmonių, atsi­me­nančių šiuo amatu kažkada užsiėmusius meistrus. 

„Žemaitijoje yra labai daug gerų drožėjų, bet nepažįstu nė vieno šio krašto kubiliaus. Gal Žemaitijoje nebeliko tuo užsi­imančių?“ – stebėjosi Vitalius, prie Bilionių etnografinės sodybos tvenkinio smagiai ridenęs kubilus ir kubiliukus – vieną už kitą mažesnius, skirtingų formų ir skirtingiems poreikiams pagamintus. De­monst­ruodamos, kaip statinės mirkomos, vieną net į vandenį nurideno – Bilionių kaimo bendruomenės pirmininkei Virginijai Geštautienei teko pasikasoti sijoną ir bristi ištraukti gaminį.

Statinės ir kubilai – Vitaliaus pasididžiavimas. Statinei padaryti reikia mažiausiai dvejų metų. Visas jų gamybos paslaptis, dabar moderniai vadinamas technologijomis, meistras perėmė iš savo tėvo ir kitų senųjų meistrų, todėl žino, jog geros statinės iš bet kokio medžio nepagaminsi. Tinka tik ąžuolas, ir dar ne bet koks, o tik 200 metų ir būtinai miške augęs. Laukų ąžuolų mediena nebūna tokia kieta kaip pilkojo ar juodojo miško ąžuolo. Dar reikia mokėti jį išdžiovinti, o išpjautos, sudėtos ir lankais surištos statinių lentelės ilgai stovi be dugno. Jas daug sykių mirko, ant laužo degina, šutina, jog medis suminkštėtų, ir tik tada statinių vidus išdeginamas, o galai padengiami natūraliu bičių vašku.

„Jei ne tėvo pamokos, tikrai tokių dalykų nežinočiau ir tokių sudėtingų dirbinių, kaip statinės, nepagaminčiau – tam reikia ne tik daug kantrybės, bet ir tikslumo. Tai labai senos technologijos, kiek žmonės atsimena, tos pačios išliko gal kokie 3–5 tūkst. metų. Jas ne tik pas mus, bet ir Azijoje, ir Amerikoje žmonės naudojo“, – tikino V. Striuogaitis. 

Tautodailininko dirbtuvėse gami­namos ne tik statinės ir ku­bilai. Ten gimsta daugybė ūkyje reikalingų daiktų. Vitalius sakė, kad, kurdamiesi kaimo sodybose, miestiečiai pageidauja ekologiškų, rankomis gamintų, praktiškų bei ilgaamžių daiktų. O meist­ras gali pagaminti praktiškai viską: nuo medinių samčių ir sta­lo įrankių, iki kalataukų (sviestmušių), medinių duoninių ir prietaisų sūriams spausti. Kiekvienam daiktui parenkama tinkama mediena, todėl V. Striuogaičio dirbtuvėse yra klevo, uosio, beržo, alksnio, tuopos, skroblo ir daugybės kitų rūšių medienos.

Jaunystėje technologijų mokytoju dirbusiam vyrui medis pats prilipo prie rankų. Norėdamas papildomai užsidirbti, 1987 m. jis sakė pradėjęs gaminti žurnalinius staliukus. Jie tapo tokie populiarūs, jog po kelių metų atsisakęs mokytojavimo, visa galva pasinėrė į kubilininkystės amatą. Tada mugės buvo labai populiarios, žmonės pirko medinius gaminius, iš šio amato buvo galima užsidirbti ne tik duonai su sviestu. V. Striuogaitis džiaugėsi, kad jam ir anuomet, ir dabar neblogai sekasi. 

2011 m. jam buvo suteiktas tradicinių amatų meist­ro vardas, o jo kubilai, statinės, duonkubiliai, geldos ir kibirai pripažinti sertifikuotais tautinio paveldo produktais.  

Tris dešimtmečius su savo dirbiniais beveik pamiršto kubilininkystės amato puoselėtojas dalyvauja įvairiose mugėse, šventėse ir parodose, rengia edukacijas, turėjo nemažai mokinių. Per tą laiką apvažiavo ne tik visą Lietuvą, ne kartą savo gaminius vežė į Lenkiją, Norvegiją, Švediją, Estiją, Prancūziją. Keliaudamas ir bendraudamas su kolegomis amatininkais, Vitalius tikina supratęs, kad daugelyje šalių tradiciniai senieji liaudies amatai dar tik atgimsta, todėl mes, lietuviai, turime didžiuotis, jog, perduodant iš kartos į kartą, pavyko natūraliai išsaugoti savo tradicinius amatus ir galime toliau juos puoselėti. 

2016 m. V. Striuogaičio rankų darbo ąžuolinė statinė, pagaminta pagal senovines statinių tradicijas ir skirta brandinti vyną bei viskį, buvo apdovanotos prestižiniu žemės ūkio ir maisto pramonės parodos „AgroBalt“ aukso medaliu. Vitalius džiaugiasi, kad jo statines garsino kino filmo „Robinas Hudas“ kūrėjai, jos naudojamos alaus reklamoje.

Bet didžiausią pasitenkinimą jam teikia pats darbas. Paėmęs medį pasineria į kūrybos erdvę, kurioje nelieka vietos mintims apie materialius dalykus – tik noras padaryti kuo gražiau ir geriau. Formą ir dydį meistrui padiktuoja medis, todėl dviejų vienodų daiktų, net ir paprasčiausių šaukštų, nerasime.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.