Tyrinėti bažnyčių spalvas paskatino pomėgis fotografuoti

Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir net nedidelius kaimelius puošia bažnyčios – di­dingi raudono mūro gotikos, balti renesanso, akmeniniai romantizmo laikotarpio sta­ti­niai ar visai paprasti, bet nė kiek ne mažiau išskirtiniai ir jaukūs mediniai, pačių įvairiausių spalvų maldos namai. Daugeliui kyla klausimas, kas parenka medinėms bažnyčioms spalvas ir ar yra taisyklės, numatančios, kokiomis turėtų būti dažomi sakralinės paskirties pastatai. Neseniai Lietuvos katalikų bažnyčių spalvas tyrinėjusi vitražo dailininkė Romarika Pikelienė įsitikino, kad šiais laikais daugiausia lemia ne taisyklės, o dažų kainos ir parapijos administratoriaus – klebono sugebėjimas gauti lėšų bažnyčios spalvai atnaujinti. 

Spalvų simbolika – iš Švento rašto

Šilalės rajono mies­telius ir kaimus puošia keturio­li­ka baž­ny­čių. Pu­sė jų – me­di­nės, nudažytos šviesiomis, atgaivą akims su­tei­kian­čio­mis gamtos spalvomis. Iš tolo geltonumu švyti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia, pasteline rusva spalva nudažytos Upynos Švč. Mergelės Marijos Var­do ir Varsėdžių Šv. Ro­ko bažnyčios. Neįprasta rausva spalva dėmesį atkreipia Did­kiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Tenenių Šv. Barboros ir Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčios nudažytos pilkai, o Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukšti­ni­mo – ochros spalva. 

Ne visos mūrinės bažnyčios pastatytos iš raudonų plytų. To­­kios yra Šilalės Šv. Pran­­ciškaus Asyžiečio, Girdiškės Švč. Mer­­gelės Ma­rijos Snie­­ginės ir Pa­jūralio Šv. Joa­­ki­mo bažnyčios. Rau­­donomis ply­to­mis sumūrytos Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios sienos, bet jas puošia pilko akmens intarpai. Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia taip pat mūrinė, bet pastatyta iš akmenų ir yra pilkai balta. Pilkai nutinkuota ir Kaltinėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 

Susidomėjimas Lietuvos baž­nyčiomis atsirado iš R. Pi­kelienės polinkio fotografuo­ti. Va­ži­nėdama po Lietuvą prista­tyti savo tapybos parodų, ji kūrė ir bažnyčių fotografijų albumą, tačiau sulaukusi pasiūlymų studijuoti magist­rantūrą Vilniaus dailės akademijoje, panoro išsiaiškinti, kodėl bažnyčių spalvos yra tokios skirtingos. Iki jos tokios užduoties niekas nebuvo sau iškėlęs.

„Viešpats kalbėjo Mozei: „Paliepk izraelitams atidėti man atnašų. Aukos, kurias man iš jų priimsite, yra tokios: auksas, sidabras ir varis; mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai; plona drobė ir ožkų vilnos; išdirbti avių kailiai, delfinų oda <...>. Tepadaro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau, – pagal Padangės ir viso jos apstatymo pavyzdį, taip turite ją padaryti.“ (Šventasis raštas). 

Pirmosios judėjų susirinkimams skirtos palapinės, kurių spalvos ir medžiagos buvo aptartos Šventajame rašte, buvo vadinamos tabernakuliu (dabar jame yra laikomas Švenčiausiasis sakramentas. 

Nors palapinių statyboje naudojamos medžiagos buvo siejamos su spalvomis, nėra įrodymų, kad spalvos turėjo kokią nors simbolinę reikšmę – greičiausiai buvo naudojamos tokios, kokias tada sugebėta išgauti. 

Dailininkė rado duomenų, kad bažnyčių fasadų spalvomis pradėta labiau domėtis 16 amžiuje. Tuo metu labiausiai tinkama maldos namų fasado spalva buvo laikoma balta.

„Britų mokslininko Richardo Taylor studijoje pateikiama susisteminta spalvų simbolika pagal jų reikšmę krikščionybėje. Balta spalva suvokiama kaip tyrumo, nekaltumo, prisikėlimo spalva. Mėlyna siejama su dangumi ir dangiškąja meile, dažnai ji laikoma Švč. Mergelės Marijos spalva. Geltonai vaizduojamas šventumas, ja įprasminama šventumo aureolė. Ruda reiškia asketiškumą, materialinių gėrybių išsižadėjimą, pilka – atgailą ir nuolankumą. Liturgijoje atgailą simbolizuoja ir purpurinė spalva, bet ji yra ir karališka spalva. Žalia simbolizuoja gyvybę, jos triumfą prieš mirtį, o juoda – pačią mirtį, tai velnio, nuodėmės spalva“, – sako R. Pikelienė. 

Žemaitijos išskirtinumas – medinės bažnyčios

Iš viso septyniose šalies vyskupijose yra 718 veikiančių bažnyčių, iš jų 276 medinės, dažytos įvairiomis spalvomis, 229 dažyto tinko fasadais, 131 mūrinė ir 82 akmenų mūro bažnyčios. Tačiau R. Pikelienės atlikta gyventojų apklausa parodė, kad žmonės mano, jog didžioji dalis bažnyčių yra pastatytos iš raudonų plytų (41 proc.) arba yra baltos (24 proc.). Vis dėlto skaičiavimai rodo, jog mūsų šalyje dominuoja ne mūrinės, o tinkuotos ir medinės bažnyčios. 

„Spalva sakralinėje architektūroje nėra atsitiktinė – ji pasakoja apie laikotarpį, medžiagą ir vietos statybines tradicijas. Dažyti mediniai ir tinkuoti bažnyčių fasadai dominuoja vi­sose vyskupijose, tačiau gali­ma pastebėti ir regioninius skir­tumus. Pavyzdžiui, Žemaitijo­je akivaizdžiai dominuoja medi­nės bažnyčios, todėl čia yra daugiausiai dažytų fasadų ir didžiausia spalvų įvairovė, o didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose) dau­giausiai yra mūrinių bažnyčių“, – pastebi tyrimo autorė. 

R. Pikelienė ypatingą dėmesį atkreipia į Telšių vyskupiją, kuri yra didžiausia Lietuvoje: joje yra net 143 bažnyčios, dešimtadalis jų (14) yra priskirtos Šilalės dekanatui. 

„Žemaitijoje labai ryškios sak­ralinės architektūros tradicijos – didžioji dalis bažnyčių yra medinės, o medinė architektūra diktuoja kitokią spalvinę logiką nei mūras ar tinkas. Medis dažniau dažomas, jis sensta, pilkėja, sugeria spalvą, keičiasi nuo klimato ir laiko. Dėl to Telšių vyskupijoje ypač daug pilkų, ochros, gelsvų atspalvių bažnyčių fasadų. Tai nėra atsitiktiniai pasirinkimai – dažnai spalva kyla iš medžiagos ir praktinių galimybių“, – mano R. Pikelienė.

Lyginant su Vilniaus ar Kauno vyskupijomis, kur dominuo­ja tinkuotas mūras ir reprezentatyvesni architektūriniai sprendimai, Telšių krašto bažnyčios atrodo santūresnės. Žemaitijoje bažnyčia yra arčiau bendruomenės – mažesnė, me­dinė, labiau įaugusi į kraštovaizdį. Pasak menininkės, tai atsispindi ir spalvinėje paletėje, kur paprastai vyrauja žemiški, ramūs tonai. Ypač gausu pilkų atspalvių fasadų. Jie gali būti tiek natūralaus medžio, tiek dažy­to, akmens ar tinko panaudo­ji­mo rezultatas. Ochros ir gels­vi atspalviai taip pat labai būdingi šiam regionui, o balta spalva čia pasitaiko rečiau nei, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje. Raudoni fasadai beveik visada susiję su plytų mūru ir sudaro mažesnę dalį bendros spalvinės struktūros.

Tos pačios tendencijos, įsitikinusi menininkė, būdingos ir Šilalės dekanato bažnyčioms, dažniausiai nudažytoms švelniomis, žemiškomis spalvomis – gelsvais, rudais, ochros atspalviais.

„Tai nėra  pavieniai sprendimai, o žemaičių statybinės ir dažymo tradicijos dalis. Bažnyčios spalva Šilalės dekanate nėra suvokiama kaip savarankiškas dekoratyvinis elementas. Bažnyčios nėra statiški objektai – jie gyvi, nuolat kintantys, reaguojantys į aplinką, tai ir spalva priklauso nuo medžiagos, jos senėjimo, priežiūros ir per laiką susiformavusių praktikų. Toks požiūris leidžia Šilalės dekanato bažnyčias matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip vientisą Telšių vyskupijai būdingos sakralinės architektūros fragmentą, kuriame medžiagiškumas, spalva ir vietos tradicija veikia kaip nedaloma sistema“, – teigia R. Pikelienė. 

Dažai prailgina pastato gyvenimą

„Svarbu pabrėžti, jog daugeliu atvejų fasado spalva nebuvo sąmoningas estetinis sprendimas. Ji dažnai buvo pasirenkama pagal tai, kokias medžiagas žmonės turėjo, kokių dažų galėjo gauti, kaip buvo prižiūrimas pastatas. Spalva atliko ne tiek dekoratyvinę, kiek apsauginę funkciją – saugojo medį, ilgino pastato gyvavimo laiką“, – tikina menininkė. 

Kad bažnyčių spalvos su liturginėmis spalvomis nelabai susijusios, R. Pikelienei patvirtino ir polichromijos tyrėja Elena Kazlauskaitė. Pasak architektės, tarp karų buvo laikas, kai bažnyčias labiau puošdavo, o buvo, kad tik perdažydavo. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja neslepia, kad sovietmečiu kokius pig­mentus atveždavo, tokius ir naudodavo bažnyčiai nudažyti. 

„XX a. ne tik bažnyčios, bet ir visos trobos buvo geltonos. Todėl, kad pig­mentas buvo nebrangus, jo visada buvo galima gauti. Vienu metu buvo užvežta bjauriai mėlynos spalvos dažų, bet ji neišpopuliarėjo, nes buvo tik­rai baisi. Teko matyti ir „genialių“ violetinių sprendimų. Bet buvo skurdo laikai“, – sako E. Kazlauskaitė. 

Pasak jos, seniausiais laikais bažnyčios buvo rąstinės, o dažyti jas pradėta tada, kai imtasi jas pradėjo apkalti. Medį impregnuodavo sėmenų aliejumi, jis natūraliai senėdavo ir tamsėdavo, o baltai nudažydavo tik langų rėmus ir duris. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja teigia, jog, vartant Žemaitijos inventorius, jai teko rasti įrašų, kad, tarkime, visa bažnyčia medinė, o bokštas nudažytas žaliai. Dėmesiui atkreipti dažydavo tik išskirtinius elementus. 

Kai XVII a. buvo išrastas tinkas, jo gamybai buvo pradėtos naudoti natūralios medžiagos, pirmiausia anglis ir pelenai. Iki visiško baltumo būdavo neišvalomos ir kalkės. Jos būdavo atvežamos ir užkasamos į duobę, kad natūraliai išsiburbuliuotų. Po kontakto su žeme atsirasdavo  ne tik molio, bet ir kitų medžiagų priemaišų, darančių įtaką skiedinio spalvai.

Net iš plytų pastatytų bažnyčių spalva skiriasi, nes jos žiestos iš skirtingą spalvą turinčio molio. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus krašte mūrinės bažnyčios yra šviesesnės nei kitur. 

Bažnyčių spalvas sudėliojo vitražuose

Pomėgis fotografuoti bažny­čias ir noras užfiksuoti kuo daugiau sakralinės architektūros pastatų, prieš keletą metų menininkę R. Pikelienę atvedė į Vilniaus dailės akademiją, paskatino užbaigti Įvietinto meno studijas ir apginti magistrinį darbą „Tarp šiaurės ir pietų: katalikų bažnyčių fasadų spalviniai sprendimai Lietuvoje XXI a. pradžioje“. Daugybę metų komunalinio ūkio inžiniere Jurbarke dirbusi moteris džiaugiasi, kad mokslo laipsnis, anksčiau atrodęs sunkiai pasiekiamas, motyvuoja ją tobulėti ir kurti. Į bažnyčių spalvas pažiūrėjusi menininkės žvilgsniu, R. Pikelienė jas perteikė aštuoniuose vitražuose. Jos paroda „Bažnyčių atspindžiai stikle“ jau apkeliavo didelę dalį Lietuvos. 

Septyni vitražai yra sudėlioti iš atskirų šalies vyskupijų bažnyčių spalvų stikliukų, aštuntajame sudėliotos visų 718 šalies bažnyčių spalvos. Projektui sukurti menininkė panaudojo 1799 spalvoto ir skaidraus stik­lo kvadratėlius. Dešiniajame kiekvieno vitražo kampe esantis QR kodas nuveda į bažnyčių fasadų spalvines gamas. Visų aštuonių spalvingų keturkampių centre kaip sakralumo ženk­las išryškėja kryžius, tačiau nenuskaičius kodo, neįmanoma sužinoti, kas ten slypi. Autorė įsitikinusi, jog meno kūrinys yra ne muziejaus eksponatas, jis turi žadinti smalsumą ir nudžiuginti atradimais.

„Mano patirtis rodo, kad pradėti naują gyvenimo etapą niekada nevėlu. Jei turi svajonę, reikia jos siekti. Netikėkite sakančiais, jog „tokiame“ amžiuje, kiek metų jums bebūtų, jau neva nieko negali padaryti – aš taip pat netikėjau, kad, užauginusi vaikus, pakeisiu profesiją, pradėsiu kurti, o sulaukusi šešiasdešimties baigsiu Dailės akademiją“, – netikėtomis gyvenimo permainomis džiaugiasi menininkė. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo ir autorės