Nuo žiūrovės iki kūrėjos: į profesiją atvedė asmeninės ambicijos

Šilalės muzikinio teatro pristatinėti nebereikia – šis kolektyvas jau seniai pelnė žiūrovų simpatijas. Vis dėlto kiekvieną sezoną jo gretose atsiranda naujų žmonių ir naujų kūrybinių idėjų. Viena tokių permainų naujausiame operetės „Cirko princesė“ pastatyme – kostiumų dizainerė Gabija Žymančiūtė.

Teatro režisierius ir vadovas Antanas Kazlauskas ją pristato kaip jauną, bet itin gabią profesionalę. Tuo tarpu pati Gabija apie save kalba kur kas santūriau ir prisipažįsta, kad imdamasi šio darbo iki galo net neįsivaizdavo, kas jos laukia.

Pastūmėjo jaunatviškas optimizmas

„Kai buvo rodomas praėjusio sezono premjerinis muzikinio teatro pastatymas „Linksmoji našlė“, dar buvau studentė ir į teatrą ateidavau tik kaip žiūrovė. Tapusi profesionalia drabužių dizainere nusprendžiau nepasikuklinti – pati pasisiūliau teatrui. Netrukus sulaukiau režisieriaus kvietimo pokalbiui“, – apie savo kelią į teatro kolektyvą pasakoja pajūriškė Gabija.

Anot A. Kazlausko, toks merginos žingsnis pradžiugino: iki šiol nė vienas muzikinio teatro spektaklis neturėjo profesionalaus kostiumų dizainerio, rū­bus kurdavo darbščiosios siu­vėjos Daiva Kau­­nienė ir Livija Valauskytė. 

Gabija neneigia, jog darbas gimtinėje tapo didžiuliu iššūkiu, pareikalavusiu neįtikėtinai daug jėgų. Tuo labiau, kad tai buvo pirmas toks solidus užsakymas. 

„Man buvo įprasta sukurti rūbą, jį pritaikyti, prieš pasirodymą padėti apsivilkti, kad scenoje jis atrodytų taip, kaip įsivaizdavau. O Šilalės muzikiniame teatre masinių scenų veikėjų (choro, šokėjų) kostiumus teko derinti prie pagrindinių veikėjų rūbų, tuo pačiu žiūrint, jog kiekvienam jis tiktų tiek spalva, tiek modeliu. Labai greitai supratau, kad viena visko nepajėgsiu įgyvendinti, dėl to tariausi su nemenkos patirties turinčia siuvėja Livija – kartu ieškojome spalvų, audinių. O tada netikėtai paaiškėjo, jog mano įsivaizduotos spektak­ly­je plytinės spalvos audinio Lie­tuvoje nėra – suradome jo tik Amerikoje, iš kur jis keliavo ilgiau nei suplanuota“, – apie iššūkius pasakoja kostiumų dizainerė.

Vienu metu Gabijai teko plušėti tarsi keliais frontais: kurti kostiumų modelius, juos derinti prie vis gausėjančio kolektyvo, nors audinių buvo užsakyta mažesniam žmonių skaičiui, ir kartu stengtis neperžengti numatyto biudžeto. Todėl prisiėjo paragauti ir vadybininkės darbo: ieškojo pigesnių, bet tokios pat kokybės audinių, idėjų dairėsi dėvėtų drabužių parduotuvėse. pasitelkusi išmonę, ten įsigytus rūbus ardydavo ir pritaikydavo naujiems sceniniams kostiumams.

„Į priekį vedė jaunat­viškas entuziazmas. Atrodė, kad viskas įveikiama ir lengvai pada­roma. Bet realybė pasirodė daug sudėtingesnė, reikėjo taikytis ir prie atikėjų charakte­rių, ir perdėlioti prioritetus“, – atvirai pasakoja kostiumų di­zai­nerė.

Vis dėlto Gabija pripažįsta, kad ši patirtis buvo labai vertinga. Ji sako, jog dabar, jau sukaupusi daugiau praktikos, dirbdama su šiuo kolektyvu daug ką organizuotų kitaip.

Šilalė ar Paryžius – reikalavimai vienodi

G. Žymančiūtė sako tik Šilalėje supratusi, jog rūbų dizainerio darbas mėgėjų teatre – ypa­tingas. Ir svarsto, kad gal­būt sudėtinga dirbti buvo ir dėl to, jog kolektyvas buvo įpra­tęs prie kitokios kostiumų atrankos. Ji gi norėjo pakeisti nusistovėjusią tvarką, nes, mergi­nos įsitikinimu, ne atlikėjas sprendžia, kokį kostiumą vilkėti personažui, o jį turi parinkti režisierius bei dizaineris. 

„Tikiuosi, kad tiek aš, tiek visas kolektyvas iš šio bendro darbo išmokome daug pamokų. Esu tikra, kad jos pravers mano tolesnėje kūryboje. Žmonėms gal ir nesinori pokyčių, tačiau, mano manymu, tobulėjimas įmanomas tik tada, kai atsiranda aiškios ribos ir reikalavimai“, – sako Gabija.

Pasak dizainerės, Šilalės mė­gėjų muzikinis teatras yra uni­kalus – iš esmės vienintelis toks Lietuvoje. Čia šoka, dainuoja ir vaidina žmonės, kurie kasdieniame gyvenime neturi tiesioginio ryšio nei su scena, nei su kostiumų kūrimu. Visi kolektyvo nariai į repeticijas ar kostiumų matavimus dažniausiai atbėga tiesiai iš darbų: pasimatuoja, pasako, ką, jų manymu, reikėtų pataisyti, persirengia ir skuba atgal į darbą.

„Įprastame drabužių dizaine­rio darbe tokio skubėjimo ne­būna. Su modeliais kartu va­žiuo­jame rinktis audinių, ra­miai juos apžiūrime, vėliau de­riname detales iki mažiausių smulk­menų. O čia būdavo aki­mirkų, kai išpildavo devyni pra­kaitai, sužinojus, jog siuvėja ga­vo visai kitokios struktūros ar kito atspalvio audinį“, – prisimena kūrėja.

Nors pažįstami ją ramindavo, Gabija prisipažįsta esanti perfekcionistė, todėl kiekviena smulkmena jai labai svarbi. Be to, ji puikiai žino, kokie populiarūs yra muzikinio teatro pastatymai – jų pasižiūrėti į Šilalę atvyksta žiūrovai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

„Man svarbu, kokie bus mano darbai ir kaip juos pamatys potencialūs ateities klientai“, – sako dizainerė. 

Ir neslepia, kad po „Cirko princesės“ premjeros jai prireikė šiek tiek laiko atgauti kūrybines jė­gas ir ramiau pažvelgti į šią in­tensyvią, bet labai vertingą patirtį.

„Man labai patinka kurti, dirbti su žmonėmis, kuriems mano pagalbos reikia. Net nuėjusi į parduotuvę produktų matau, kuris rūbas neteisingai pasiūtas, kur spalvos nesuderintos. Mies­to renginiuose nevalingai atkreipiu dėmesį į mūsų valdžios vyrus bei moteris. Ne, su manimi ir tikėtina jokiu kitu dizaineriu ar stilistu jie nesitaria. Tik viena iš dabar valdžioje esančių moterų su manimi konsultavosi ir dėl Šilalės simbolikos spalvinės ga­mos. Sakiau, jog priimtinos vi­sos spalvos, išskyrus turkio/ru­dos derinį. Papildomai dar pasitariau su kitais dizaineriais – nuomonės sutapo. Deja, vėliau sužinojau, kad mūsų įžvalgos nebuvo įdomios, rajono valdžia pasirinko tą spalvinį derinį, kuris buvo visų atmestas“, – stebisi profesionali dizainerė. 

Žemaitiškas užsispyrimas padėjo pasiekti užsibrėžtus tikslus

Gabija nustebina prisipažinimu, jog nėra lankiusi meno mokyklos, nors potraukis menui, ypač drabužių kūrimui, atsirado dar mokantis Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. 

„Esu 1,8 metro ūgio, mėgstu avėti aukštakulnius, tad 190 centimetrų ūgio merginai beveik kiekvieną rūbą reikia taisyti ar perdaryti, rasti parduotuvėse tinkančių drabužių nelengva. Todėl pradėjau piešti namuose, tyliai, kad niekas net nežinotų. Mano kūrybą į dienos šviesą ištraukė dailės mokytoja Diana Rupšienė. Ji įkalbėjo gimnazijoje surengti darbų parodą, galbūt tai ir paskatino rinktis dizaino studijas Kauno kolegijoje“, – prisimena mergina.

Gabija prisipažįsta buvusi užsispyrusi: jei nebūtų pavykę įstoti iš pirmo karto, būtų bandžiusi tol, kol pasiseks. Tačiau viskas susiklostė palankiai – į kolegiją ji buvo priimta iš karto, ir dar į valstybės finansuojamą vietą.

„Atsidūriau man visai neįprastoje aplinkoje. Dauguma bendramokslių buvo kūrybiški, savito stiliaus, vadinamieji neformalai. Teko greitai susidėlioti prioritetus – man svarbiausia buvo darbas, nejaučiau jokio iššūkio valandų valandas dirbti prie modelio, kad rezultatas būtų toks, kokio siekiu. Deja, kai kuriems tai pakišo koją – iš viso kurso studijas baigėme tik septyniese“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Gabija.

Konkurencija ne visada sąžininga

Ji pastebi, kad nors stilistų bei dizainerių poreikis Lietuvoje auga, o dauguma scenos žmonių įvaizdžiui kurti renkasi profesionalus, vis tik išsikovoti vietą „po saule“ pavyksta nedaugeliui.

„Dauguma kolegų dirba ir kitus darbus, nes iš kelių per metus sukurtų kostiumų paprasčiausiai neįmanoma išgyventi. Tiesą sakant, susidarė paradoksali situacija: dizaineriai yra brangiai apmokami specialistai, bet mokėti jiems niekas neskuba. Su tokiais „bend­radarbiavimo ypatumais“ ir pati susidūriau – pamačiau, kad ir garsūs stilistai kartais nevengia pasinaudoti pradedančiųjų dizainerių kūryba: tik vieni išdrįsta nurodyti tikrąjį autorių, o kiti – ne, vieni už „pasiskolintą“ modelį sumoka, kiti to nepadaro“, – šou verslo užkulisius praskleidžia G. Žymančiūtė.

Mergina neslepia, jog parengusi baigiamąjį studijų darbą „Dangaus odisėja“ sulaukė žinomų stilistų žinučių su prašymais „paskolinti“ savo darbus – derybose šilališkė išlaikė stuburą ir, nepaisydama garsaus stilisto vardo, pareikalavo nurodyti, kas yra modelio tikrasis autorius. Deja, buvo tokių, kurie atsisakė tai padaryti...

Gabija su pasididžiavimu rodo savo darbus, kuriais puošėsi žinomi Lietuvoje veidai: Evgenija Redko šilališkės sukurtą rūbą vilkėjo per „Sidabrinių gervių 2024“ apdovanojimus, Augustė Nombeko su Gabijos rūbais papuošė 2024 m. vasaros žurnalą „Elle Lithuania“ (abiejų stilistė Milda Metlovaitė), atlikėja Petunija, vilkėdama jos kurtu ir siūtu kostiumu, pernai dainavo Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio koncerte Vilniaus Rotušės aikštėje. G. Žymančiūtės sukurtų rūbų kolekciją buvo galima pamatyti ir 2024 m. Kaune vykusiame tarptautiniame mados šou „Apkalbos“. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.