Lukšta ežers galėji būti natoli Šilales

Vasario pradžioje Lietuvoje ir pasaulio lietuvių bendruomenėse prasidėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuotos šiemet jau 11-osios Lietuvių kalbos dienos, kurių metu šalyje suplanuota beveik pusketvirto tūks­tančio renginių, skatinančių domėjimąsi lietuvių kalba, stiprinančių kartų ryšį per kalbą. Šiemet Lietuvių kalbos dienų sostinė yra Rokiškis, parengęs programą „Anys kalbes žodžiais“, kuria kviečia kalbą ne tik saugoti, bet ir ja kurti, įtraukti jaunąją kartą, skirti dėmesio tarmėms, diskusijoms ir poezijai.

„Šilalės artojas“ praėjusias metais savo skaitytojams pristatė rubriką „Žuodis jung“, kuriai įžanginį straipsnį parašė kraštietė kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pirmi­ninkė dr. Albina Auksoriūtė, paaiškinusi pietų žemaičių varniškių tarmės, kuria šneka ir šilališkiai, ypatybes. Šiandien skaitytojams siūlome kraštiečio, laikraščio bend­raautoriaus prof. Albino Bagdono, kuris ragina „naužmiršti na tik garsi­nes, o ir rašytines dūnininku“ šnektos, žemaitiškai parašytą tekstą. Galbūt jį nebus lengva skaityti, bet tikimės, jog vis tik pavyks. O redakcija taip pat kvie­čia savo skaitytojus, mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta ir taip saugoti gimtąją savo tarmę, puoselėti savitą kalbinį paveldą.  

Atroda, 1953 mētu vīna līpas pavakari nukėblinau pas kaimīna bitininka Untana Astrauski. Mun tada buva 12 mētu, o jam par 50. Nažiurint umžiaus skirtuma, mudu dažnokā pasirokūdavom visokēs klausimās. Pas Astrauski masindava da ir proga palaižīti medaus, o vėliau jis buva vīns iš muna bitininkavima mokintoju. Kits buva Kazīmiers Jaks, Astrauske švogeris. Tāp vėliau dar tapom ir bičiulēs.

Tun pavakari roda išeji apie Lunkas – dideli pelkėta plīni tarp Derkintū (iš pītū), Užlunke (iš vakarū) ir Gūbriū (iš šiaures) kaimū. Tik nadideli tū Lunkū dalis buva šīnaunama. Daug kur par visa vasara laikīdavos vundū, unt kokia kupsta atsistojus galėjē ir pasilingūti, o naatsargē žingus – iki pažasčiū īklimti ī dumbla. Derkintiškē kartās ir derėdavos (ēdav lažību), kad tumsi nakti nuēs nū Astrauske trobos (jis gīvena prī pat Lunkū) iki Mik­niaus sodības (tin, kur daba už naujūju Šilales kāpiniu Traukšle gatvi dāra vos na 90 laipsniu posūki Nevočiu link). Vīnas tokias derības prisimenu iš 1948 m. Dėdi Pranius (mamas brolis) buva tik grinžis iš rusū kariūmenes. Susiderėji (nepamenu iš ko, rēk manīti iš numinukes bonkas) su muna tėvu, kad jis toki žīgi tumsō par Lunkas padarīs. Buva daugiau žmoniū. Su anum pasišovi ēti ir cioci Zuosi (Praniaus sesū). Abudu pasidari po degla (ilga pagali, katro vīns gals stundē apvīniots mintās linās ir išmirkīts kažkokiūse rībalūse). Buva vasaras pradžia. Nors mėnule ir nabuva, ale nabuva ir baisē tumsu. Nakti ēti par Lunkas buva rizikauns reikals – galėjē ī koki naužžėluse properša nugarmėti. Tėvā mums, vaikams, vīnīms ēti drauzdava. 

Pranius ir Zosi išēji maždaug prīš pat dvīlikta valunda naktīs. Ilgokā matės dēgla švīsa. Mas, vaikā (aš, seseres Dani ir Rita), nasulaukėm grinštunčiu ir nuejom mīgoti. Rīkmeti tievs papasakoji: keliauninkā parēji tik po keturiū valundū. Ir parēji na atgal par Lunkas, o nu Mikniaus sodības vīškeliu (Traukšle gat­ve). 

Dėdi Pranius saki, kad daugiau toke žīge nanorėtū. Jis dar nažinoji, kad jam teks patirti daug sunkesniū kelioniu: už poras mėnesiu išēji partizanauti (ī brole Simona būri), o 1951 m. vasare 16 d. buva rusu kareiviu pašauts prī Rītava (kažkas išdavi Šilū miška bunkerė buvusius partizanus). Zuosi su motina (muna bobuti, irgi Zuosi) ir sesere Mīle po poras mētu buva ištrimtas ī Sibira – Bratska. 

Ale grinžkēm ī muna rōda su Astrauskiu. Aš ir klausu jo: „Dėdi Untanā, kāp čia išēn? Kožna pavasari tos Lunkas pritvinst vundins ir pasidara panašes ī ežera. Gal čia kada ir buva ežers?“ 

Untans pradėji pasakoti: „Je, je, čia buva baisē didelis ežers. Jis tinsės lig pat Vāboliu pelkīna, kur kožna pavasari, kada nerš līdēkas, enam anū badīti“. 

Prisiminiau, kad ir muna tėvs īra parnēšis līdeku, nusmeigtū persteke (žeberklu).

„O ta tas ežers išgarāva?“ – klausu.

„Ne, naišgarāva, o išlėki“, – saka Untans. 

„Kap galėji ežers išlėkti?“ – vėlē klausu.

„Paprastā, kāp ir kiti ežerā. Jug visi ežerā atsirund iš dungaus: lakio lakio po padunges gausībi vundins, kol surund gera vīta ir nusilēd tin. Būn būn, kol kas nors tam ežerū pavadinima dūd. Je nagaun pavadinima, po septīniū dīnū vėlē pakiln ir lakio, kol kita nauji vīta surund. Nū senoves žmones pāsako, kad ir mūsu Lunkūse pabuvis ežers nasulauki varda ir po tū septīniū dīnū pakila ī padunges ir nulėki Varniu link. Tin virš to nusileiduse ežera kelias valundas skraidi toks nadidelis paukštuks, vis rėkaudams „lukst, lukst, lukst“. Aplinkinē žmones pradėji stebėti tun paukštuka, o vīns kaimietis, toks Tavadorius, pradėji mėgdžioti: „lukšt, lukšt lukšt“. Jis kaimīnams ir sāka: „Rėket lukšt ir jūs. Gal paukštuks ežera varda rėk. Ar nagražus vards būtū Lukšts?“

O nutika tāp dėl to, kad tas žmogus blogā sakīdav garsa „s“ (vīto „s“ sakīdava „š“). Kiti bundi anun riktavoti – rēktū tikslē vadinti lukstu. Pradėji baisioniškā sporintis: vīns kartō „lukšts“, untras – „luksts“. Po kīk laika kitīms nusiboda ta rėkavoni, tada kaima seniūns ir sāka: „Darīkem tāp: Tavadorius pirms pasiūli ir pavadina ežera Lukštu. Palauksma septīnes dīnas. Jegu septinta dīna ežers pradės dūkti, narimti, bungūti, pulsma jin vadinti Lukstu. Gal nabkils. O jegu ežers pasiliks su tokiu vardu, iškelsma baliavōni Lukšta ir Tavadoriaus garbē.

Gaila, kad dalīkā tāp kvailā susirikiāva. Je būtū atsiradis koks krīkštuntis paukštuks, kol ežers buva čia lunkūse, muna numā būtū prīežerinē, būtumėm turėjin kur pasimaudīti, su valte paplaukioti, pažvejoti, o dabar visīms Derkintams tik Lokīsta, Šilales prūds ir kēles Derkintū torpīnes līkt. Nevočiu ir Balsiū prūdā tolokā“, – pasakoj kaimīns Untans. 

Iki 20 umžiaus septinta dešimtmete visas Derkintū kaims buv pelkėts, vos na kožnas ūkininks turėji sava, kad ir nadideli, torpīna. Derkintiškē pečius kūrendava pagrindinā torpėmis. Medis buva tik dėl prakurū. Anī (išskīrus pora šeimū) ir gerū miškū naturėji. Visas žemesnes drėgnas vītas buva krūmās ir navisavertēs mē­dēs apauguses, o unt kalvikiu buva budinkā ir dirbama žēmi. Preita umžiaus pinkta dešimtmeti par kaima galingu traktorium buva padarīti keli kanalā (kur tekėji Traukšle intaką – ke­li maži upāle), o septinta dešimtmete pabaigō prasidėji visōtini melioracija, praktiškā visas kaims buva nusausints, o kažin kada pelkėtas lunkas pavīka ir suarti. Traukšlīs buva paversts cintriniu kanalu. Nameliorūta lika tik pagal Žalkeli buvusi Macijauskiū žemi. Tīsa pasakius, čia buva tokia naaiški priklausomībi: valdiškā ta kaima dalis buva priskirama Zobielijē, ale tos vītas žmones dėjos su Derkintās. Tarp Derkintū ir Zobielijas visada buva painiava. Pavīzdīs ir muna tievū šeima: to pačio trobo gīvenom nū 1940 m. Muna metrikō (1941 m.) īrašīta, kad gimiau Zobielijō, sesers Danes (1942 m.) – Derkintūse.

Porinims apie Lukšta buva dažnokā kartojams. Ale misliju, kad prīš kelis šimtmečius tose Lunkūse tikrā buva ežers. Dar daugiau: tas ežers galėji tinstīs iki pat Šilales. Juk nū pat Lunkū par visus Derkintus lig Šilales tinsoji žemuma su pelkīnās ir torpīnās. Ta žemuma skīri Derkintus ir Zobėliji. Ji buva tin, kur dabar kertās Dievyte gatvi su Birutes, Kēstute, Viltīs ir kitoms gatvėms. Tos žemumos likutis buva ravālis, katras ītekėji į Ašuti. Dar senās laikās po Vīkinta gatve (tarp Vītauta Didžioje g. ir Šilales kapū pradžios) buva padarīta betonini pralaida (tunelis). Tas ravalis (mun rodos, pavadinima jis naturėji) pavasari smarkē patvindava (kap ir Ašutis, Traukšlīs ir į anus sutekuntē kiti upālē ir ravālē). O įsivaizdūket, kas darės prīš 12 tūkstunčiu mētu – baiguntis paskutiniam ledīnmečiū: jug nū Gūbriū kaima pītines puses prasided Žemaitiu žemuma. Visi Derkintā, Leviškē, Zobielija ir pati Šilali buva po vundiniu. Vundū tekėji į Baltijas jūra, formāvos dideles upes (Minija, Nemuns), o paskum ir mažesnes – Jūra, Lokīsta, Traukšlīs, Ašutis su gausībi į anus įtekunčiu upāliu ir ravāliu.

Sovietmečiu daug kaimū išnīka, vīnkīmē buva iškilnoti ī tunkē surinstas sōdas dėl melioracijas. Derkintiškē napasidavi – visas kaims lika vīnkīmēs, išsidėstis pale du kelius, dabar Palokīste ir Traukšle gatves. Tīsa, kēles sodības išnīka (tarp anū ir muna babūnes soda), o dar daugiau naujū vīnkīmiu atsirada, kiti smarkē atsinaujina. Muna tėvū žēmė (8 aktarā, dar 6 aktarā miška, ale toliau prī Šilales pušyna) kažkada buva tik vīna sodība. Dabar, važiūdams Traukšle gatve (kels ī Nevočius pro Zobielija) suskaičiūju pinkes sodības. Dar vīns fakts: Derkintūse niekada nagīvena tīk žmoniū, kīk dabar – visa dvidešimta umžiu anū skaičius tik didėji: 1902 m. – 59, 1923 m. – 90, 1970 m. – 188, 2021 m. – 194 gīventojē. 

Bajavi žmones tī derkintiškē. Apie anū bajavuma (o ir slab­numa, ko nabūn) pašnekėsma kitūse rašinukūse.

Albīns BAGDONS

AUTORIAUS archyvo nuotr.