Laikas, žmonės ir prisiminimai

Kai maždaug prieš 20 metų man, jau išėjusiam iš Lietuvos televizijos, paskambino ilgametis kolega Stasys Arnašius ir pasiūlė tapti atsiminimų knygos bendraautoriumi, jo biografijos iki galo nežinojau. Tik tai, kad kilęs iš Šilalės rajono – o tai greičiausiai ir lėmė mano sutikimą. 

„Mano metai – mano turtas“ 

Būtent taip ilgus kūrybinės veiklos metus, per kuriuos sukaupė gana gausų video ir foto archyvą, yra apibūdinęs pats S. Arnašius. 

Gimęs 1933-iaisiais Tenenių kaime ir baigęs studijas, Stasys kelis metus dirbo spaudoje, vėliau – radijuje ir televizijoje. Per 46-erius kūrybinės veiklos metus, kaip pats yra sakęs, archyvuose susikaupė daugiau kaip 2000 jo sukurtų siužetų, vaizdelių, apybraižų. Lietuvos televizijoje jis rengė reportažus „Panoramai“, kūrė laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „Gamta ir mes“, vedė televizijos forumus, Atgimimo metu sukūrė dokumentines juostas apie Australijos ir Amerikos lietuvius „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Lietuva širdyje“, buvo vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, parašė publicistinę apybraižą „Motinos širdis“ ir kt.

Nenuleido rankų ir paskuti­niaisiais gyvenimo metais, sun­kiai sirgdamas – pamenu, kai po sunkios ligos sėdėdamas vežimėlyje jau per jėgą valdė kompiuterio klaviatūrą, atsiųsdavo painiai surašytas savo autobiografinės knygos skyrių tezes, kurias vėliau abu derindavome telefonu arba pas jį namuose Riešės soduose. Pačiais maloniausiais prisiminimais iš Stasio lūpų liejosi pasakojimai apie sodo bendrijos šventes, bičiulystę su kaimynu poetu Marcelijum Martinaičiu, rašytoju Vytautu Petkevičium, gamtosaugininku, tada dar ne Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Beje, Stasį kai kas su juo painiodavo ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Jis prisiminė, kaip kartą Lietuvos ambasadoje Vašingtone jam net buvo pasiūlyta pasiimti V. Adamkui skirtus laiškus... 

Daugiau nei metus tęsėsi ši mūsų kūrybinė draugystė, 2008-aisiais į dienos šviesą iškėlusi autobiografinę knygą „Interviu su savimi“. Po poros metų ji, gerokai papildyta, buvo pakartota.

Knygoje sudėti jo 50-ies kūrybinės veiklos metų, išguldyti prisiminimai kone nuo lopšio – įvykiai ir žmonės, faktai ir komentarai, interviu ir reportažai, daug garsių pavardžių, retų nuotraukų, piešinių, draugiškų šaržų. Per pusšimtį žurnalistinės veik­los metų daug visko nutiko: ir reikšmingo visai valstybei, ir asmeniško, todėl vienur S. Ar­našius – savotiškas herojus, kitur – tik dalyvis, stebėtojas...

Leidinį pristatėme Lietuvos nacionalinėje televizijoje, o kai Vilniaus šilališkių klube, garsių išeivių iš šio krašto atstovų apsuptyje vieno mano iliuzijos triuko asistentu tapo legendinis lakūnas Jurgis Kairys, supratau, jog Šilalės rajonas man irgi toks pat artimas kaip ir mano gimtinė Tauragė. 

Viliuosi, kad dirbda­mas prie „Interviu su savimi“ pažinau S. Arnašių ne vien kaip kolegą, bet ir kaip neramų, aistringą, viskuo besidomintį žmogų. Tikiu, jog Stasiui būtų smagu išgirsti, kad apie jo gimtąsias vietas rašė ne vien prieškario lietuvių spauda, bet to neleidžia užmiršti ir šiandienos kolegos.

Vakaras neįvyko, nes neatvažiavo artistai

Štai 1925 m. vasarą Amerikos lietuvių savaitraštis „Vienybė“, pradžioje lai­kęsis katalikiškų pažiūrų, o vėliau tapęs liberalios, socialistinės ir tautinės krypties leidiniu, rašė: „Šiame Žemaitijos kampelyje žmonės nūnai pradeda daugiau susiprasti ir liuosuotis iš kitų jungo. Praeitais metais čia buvę dvi žydelių krautuvėlės, žydai kaip norėjo, taip žmones išnaudojo. Už tas pačias prekes atlupdavo kelis sykius brangiau negu kaip kitur kad kainuoja. O žmonės yra priversti pas juos pirkti, nes arti kito miestelio nėra. Bet šių metų pradžioje vietinių keleto žmonių pastangomis tapo įsteigta vartotojų bendrovė, kurioje visos prekės yra žymiai pigesnės. Apylinkės žmonėms iš to didele nauda ir džiaugiasi, kad vienas kitas centas palieka jiems kišenėje. Ir abelnai žmonės ima daugiau domėtis kooperacija ir ją visomis galėmis remia.“

Tų pat metų trečią Kalėdų dieną vietos šaulių būrys ketino surengti teneniškiams vakarą. Afišos skelbė: „Viešas Vakaras. Bus vaidinama „Betlieja” 7 veiksmų drama.” Atėjus laikui, susirinko žmonės, nusipirko bilietus ir laukė, kada gi vaidinimas prasidės. O salėj šalta, net ausys raitosi... Grindys pasidengusios ledu, salė be lubų, lyg senas „magazinas”. Pagaliau vadas pareiškė, kad vakaras neįvyks, nes neatvažiavo „artistai ir muzikantai“... 

„Tai tau ir ragaišis! – pažymi žinutės autorius. – Negražu, šauliams ypač, taip apvilti žmones.“

 Kaip žinia, 1926 m. gegužės 8–10 d. vyko III Lietuvos Seimo rinkimai. Amerikos lietuvių spauda pabrėžė, jog Lietuvoje liaudis aiškiai parodžiusi savo nusistatymą, matyt, suprato krikdemų nedorus darbelius ir pasistengė tą jungą nuo savo sprando numesti. 

Įdomiai pasirengimas svarbiam įvykiui vyko Teneniuose. Rašoma, jog čia yra keletas krikščioniškų organizacijų. Visose jose esama per 300 narių (ir visi krikščionys!) Tačiau rinkimu metu išėjo visai kitaip. Krikščionių sąrašai vargais negalais gavo tik 50 balsų, o tuo tarpu kairieji apie 250 balsų. Kuo tai aiškinti? Pasirodo, kad ir krikščionių organizacijų nariai daugiau pasitiki kairiaisiais negu savaisiais. Esą veltui krikščionys tiek prakaito ir tulžies išliejo, dar prieš rinkimus agituodami žmones už savo kromelį. Visos pastangos nuėjo po keturių vėjų! 

Gal kiek pavėlavęs, tačiau nuo to nemažiau įdomus pranešimas atkeliavo į „Vienybės“ redakciją jau po rinkimų. Autorius pabrėžė, jog krikščionys demokratai, esą apsiaustus nusimetę, agitavo, kad tik laimėtų Seime daugumą. Bet galima tvirtinti, jog beveik visi kaimiečiai, kurie pirmiau buvo uolūs jų rėmėjai, griežtai prieš nusistatę. Ir visi sakė: „Balsuosiu už liaudininkus. Nebenorim, kad kunigai mus valdytų.” Šitai nujausdami, krikščionys demok­ratai net du savo agitatorius atsiuntė į Tenenius. Bet mažai jiems teneniškiai pritarė... 

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Nuotr. iš archyvo