Didžiausias įvertinimas – ne statulėlė, o žmonės

Iš Šilalės kilusi pedagogė Alvija Steponavičiūtė šiemet pelnė di­džiausio Lietuvos švietimo forumo „Švietimo kodas“ apdovanojimą ir laimėjo pirmą vietą nominacijoje Švietimo pagalbos specialistas. Ją įvertino ne tik žmonės, kurie balsavo internetu, bet ir kompetentinga komisija. Pedagogė yra subūrusi 52 tūkst. žmonių bendruomenę socialiniame tinkle, išleidusi dvejas pratybas moki­niams ir beveik kasdien kuria mokomąsias priemones vaikams.

Darbas moko kantrybės

Pastaraisiais metais itin daug kalbame apie įtraukųjį ugdymą, o susidūrę su tuo vaikai, jų tėvai ir pedagogai neretai laikosi skirtingų nuostatų ar turi savo požiūrį į tokį mokymą. 

„Tėvai turi išgyventi labai daug jausmų, jie jaučia ir gėdą, ir nerimą, nes nežino, kaip atrodys jų vaiko ateitis“, – sako su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais dirbanti Alvija. 

Darbas su mokiniais ją įkvėpė kurti užduotis įvairių mokymosi sunkumų turintiems vaikams. Teksto suvokimo, žaidimų pobūdžio ir kalbos ugdymo užduotys yra patrauklios bei praverčia ir įprastos raidos vaikams. Šis jaunosios kartos mokytojos inovatyvumas, nuoširdus darbas ir gražus ryšys su mokiniais buvo pastebėtas ir įvertintas, o pati Alvija sako buvusi be galo laiminga ir susijaudinusi, gavusi širdžiai brangų apdovanojimą. Tai buvo ne tik džiaugsmo, bet ir didelio dėkingumo momentas.

„Džiaugiausi nominacija, žmonių palaikymu, komisijos sprendimu. Bet netrūko ir dvejonių, natūraliai kilo noras save lyginti su tais, kurie švietime dirba jau daug metų, yra įveikę didžiulius iššūkius ir sukūrę daugybę mažų bei didelių kasdienių stebuklų. Todėl šis apdovanojimas man tapo ne tik įvertinimu, bet ir priminimu, kad tai, ką darau, turi prasmę“, – džiaugiasi A. Steponavičiūtė.

Jaunoji pedagogė juokiasi, jog, stovint ant scenos ir priimant apdovanojimą, drebėjo kojos. 

„Toje erdvėje buvo tiek daug šviesos ir gėrio – žmonių šypsenų, palaikymo, todėl labiausiai norėjosi apkabinti kiek­vieną, kuris prisidėjo prie mano augimo kelionės. Tuos, kurie mane įkvėpė, palaikė, tikėjo net tada, kai pati dar nedrąsiai ieškojau savo kelio. Todėl didžiausias įvertinimas man yra ne statulėlė, o žmonės, kurie tiki tuo, ką darau, palaiko. Ir, žinoma, vaikų šypsenos, su jais atrastas ryšys, tie kasdieniai stebuklai, kurie primena, kodėl einu šiuo keliu“, – sako apdovanojimo laimėtoja.

Būdama vos 23-ejų, Alvija jau yra sukūrusi du pratybų sąsiuvinius, per mažiau nei trejus metus subūrė daugiau nei 52 tūkst. žmonių bendruomenę „Facebook“ platformoje, kur beveik kasdien dalinasi nemokama medžiaga. 

Šiuo metu šilališkė, dirbanti Klaipėdos Vitės progimnazijoje socialine pedagoge ir mokinio padėjėja, sako, jog tai yra labai įvairių emocijų kupina veikla, kai nutinka gražių akimirkų, nuoširdžių pokalbių su vaikais, tačiau būna ir dienų, kai jie patiria sunkumų, o tada jų emocijos natūraliai paliečia ir aplinkinius.

„Vis dar mokausi to nepriimti asmeniškai – suprasti, jog vaikas gali ateiti į mokyklą su savo išgyvenimais, susidurti su sunkumais pamokų metu ir į mano užsiėmimą atsinešti visus tuos susikaupusius jausmus. Kartais vaikai dar nežino arba tuo metu negali prisiminti tinkamų nusiraminimo būdų, todėl tas emocijų išliejimas būna skaudus tiek jiems, tiek man. Iš kitos pusės, pagalvoju, kad galbūt vaikas pas mane jaučiasi saugus, todėl ir „paleidžia“ viską, kas buvo sukaupta“, – svarsto pedagogė.

Mergina tikina, jog darbas su ypatingais vaikais moko kantrybės, jų meilė yra tokia didelė ir stipri, kad, pabuvęs šalia, pradedi ir pats matyti pasaulį vaikų akimis: pastebėti grožį, mažas smulk­menas, dalykus, kurių mes, suaugusieji, dažnai nepamatome.

„Vaikas labai lengvai perima suaugusio žmogaus emocijas, todėl jei nori jam suteikti ramybės, pirmiausia turi ją turėti. Todėl ir man šis darbas tampa erd­ve sustoti, nusiraminti, o kai tą darau, gaunu dvigubai atgal“, – šypsosi Alvija.

Iš pradžių, rinkdamasi profesiją, mergina save matė šiek tiek kitoje srityje, socialinė pedagogika buvo tarsi antras pasirinkimas. Tačiau ją visada lydėjo noras padėti žmonėms.

„Mokykloje turėjau labai gražių pavyzdžių – psichologę Eglę Kviet­kauskaitę, socialinę pedagogę Ramintą Rudzinkovienę, kurios man padėjo suvokti paprastą taisyklę – kiek širdies įdedi į savo darbą, tokie ir rezultatai. Mačiau, kokį stip­rų poveikį jų komanda daro vaikų ir paauglių gyvenimams, šie prisiminimai liko atmintyje, todėl pasirinkau vaikystės pedagogikos studijas (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir socialinę pedagogiką), kad pati galėčiau prisidėti prie to, jog kiek­vienas mano sutiktas vaikas būtų pastebėtas, jo jausmai ir mintys priimti. Norėjosi būti ta užuovėja, kurioje vaikui gera augti“, – teigia švietimo pagalbos specialistė.

Klaipėdos Vitės progimnazijoje ji atliko socialinės pedagogikos praktiką, ten teigia sutikusi žmones, kuriuos šiandien jau gali vadinti kolegomis. 

„Mano galvoje buvo milijonas klausimų, o jų širdyse – kantrybė ir noras dalintis. Būtent jų dėka ir jų pavyzdžio įkvėpta nusprendžiau eiti šiuo keliu ir siekti, kad galėčiau dar daugiau bei geriau prisidėti prie vaikų ugdymo. Praktikos metu pirmą kartą iš tikrųjų pažinau ypatingus vaikus – jų pasaulį, jautrumą, kitoniškumą. Jie ypač reikalauja švelnumo ir kantrybės, turime juos tarsi „prisijaukinti“, kad užsimegztų tikras, nuoširdus ryšys. O tai reikalauja laiko, kantrybės ir, žinoma, žinių“, – sako A. Steponavičiūtė.

Po bakalauro studijų Alvija pasirinko specialiosios pedagogikos studijas, nes norėjo padėti ypatingiems vaikams mokytis, atrasti jiems tinkamiausius kelius bei patirti sėkmę.

Neapsiriboja viena veikla

Prieš du mėnesius savo socialinio tinklo puslapyje „Mokomės smagiai“ pedagogė atliko apklausą, norėdama geriau susipažinti su bendruomene, sužinoti, kokie žmonės čia renkasi. Paaiškėjo, kad ją „seka“ specialieji ir socialiniai pedagogai, logopedai, psichologai, ergoterapeutai ir pan. Bendruomenėje yra ir tėvų, senelių, studentų, bibliotekininkų, dėstytojų, lektorių, įvairių dalykų mokytojų – nuo matematikos iki gamtos mokslų. 

„Manau, jog tokia įvairovė parodo, kad puslapis yra aktualus labai skirtingų ugdymo sričių specialistams. Nors dažniausiai dalinuosi skaitymo, rašymo ar socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo užduotimis, čia galima rasti ir matematikos, geografijos ar gamtos mokslų pamokoms skirtų veiklų. Man taip pat labai svarbu, kad jos būtų pritaikomos skirtingiems vaikams, nes kiekvieno gebėjimai yra labai skirtingi, todėl ta pati užduotis vienam gali būti lengva ir jis ją atliks dar būdamas pradinukas, kitam – sudėtinga ir įveikiama tik vyresnėje klasėje. Dirbant su ypatingais vaikais ypač aiškiai supranti, kad amžius ne visada apibrėžia gebėjimus. Bet norisi, jog kiek­vienas rastų tai, kas jam tinka ir padeda augti“, – teigia A. Steponavičiūtė. 

Šis jos puslapis gimė tada, kai, pradėdama pedagogės kelią, pajuto, kad trūksta medžiagos – užduočių, kurias galėtų naudoti dirbdama. 

„Bendraudama su mokiniais praktikos metu vis galvodavau, kokias veiklas ar klausimus galėčiau jiems parengti, kad geriau atskleisčiau jų vidinį pasaulį, kad jie galėtų pažinti savo emocijas, reakcijas į tam tikras situacijas, analizuoti elgesį ir pan. Taip po truputį pradėjau kurti, dėlioti pirmąsias užduotėles, atsirado užduotys skaitymui, rašymui, kalbos pažinimui. Dalindavausi jomis su kolegėmis, o jų gražūs žodžiai labai šildė širdį. Užduočių vis daugėjo, kartu augo ir noras jas kurti dar gražiau, estetiškiau“, – prisimena švietimo pagalbos specialistė.

Pedagogė sukūrė ir „Mokomės smagiai“ „YouTube“ kanalą, kuriame šiuo metu dalinasi vaizdinėmis pasakomis, viktorinomis bei kitomis pamokėlėmis, tinkančiomis įvairaus amžiaus vaikams.

„Mano kūryba ir puslapis man labai siejasi su popieriniu lėktuvėliu. Jis net atsirado puslapio logotipe, kadangi simbolizuoja mane pačią – yra paprastas ir dar popierinis. Tai nėra tikras lėktuvas, kuris yra užtikrintas, kad visos kelionės bus sėkmingos, kad jis pasieks savo tikslą ir įveiks didžiausius atstumus. Popierinis lėktuvėlis neskrenda didelių atstumų, ne visos jo kelionės ar jų rezultatai džiugina, tačiau tai yra neatsiejama jo dalis. Tai lyg parodo jauno žmogaus augimą“, – šypsosi A. Steponavičiūtė.

Šiuo metu be visų kūrybinių veiklų ir socialinės pedagogės darbo Alvija yra ir šeštoko padėjėja. Ji sako, jog tai nuostabus berniukas, su kuriuo dažnai labai įdomiai pasikalba. Vis dėlto tenka patirti ir iššūkių, vienas didesnių – kalba, mat vaikas kol kas kalba tik angliškai. Natūralu, kad, nesuprantant kalbos, sunku įsitraukti į veiklą ar atlikti užduotis. Tačiau, pasak Alvijos, jis labai stengiasi, plečia savo žodyną ir vis dažniau mintis bando išsakyti lietuviškai.

Jaunoji pedagogė ragina visuomenę keisti požiūrį į kartais nepastebimą mokinio padėjėjo darbą. Ji įsitikinusi, kad padėjėjas reikalingas ne tik atversti vaikui knygą ar pirštu parodyti, ką skaityti ir rašyti. Tai –  artimiausias žmogus vaikui darželyje ar mokykloje, jo palaikytojas, ramstis, su kuriuo jis gali dalintis savo jausmais, baimėmis ir džiaugsmais.

Vesta VITKUTĖ