Vaikams svarbiausia jausti, kad tėtis yra šalia

Ne kiekvienam vaikystėje teko patirti tėvo meilę, rūpestį ir globą. Ir atrodytų, kad be tėvo užaugę ber­niukai negali būti geri tėvai, nes neturi pavyzdžio. Šios dienos pašnekovas purto galvą – jį išaugino dvi moterys, bet vyriškos tvarkos, drausmės ir rūpestingumo niekada netrūko.

Šeimos vertybės perduodamos iš kartos į kartą 

Aurimą Lukoše­vičių dauguma pažįsta kaip Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūną. Kurį laiką jis dirbo Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriuje, o šiuo metu eina tarnybos vyriausiojo specialisto pareigas. Tačiau šįkart jį kalbiname ne kaip pareigūną, o kaip atsakingą ir rūpestingą trijų vaikų tėtį. Kartu su žmona Indre Aurimas augina aštuonerių Aurėją, septynerių Ąžuolą ir dvejų Taurą. Paklaustas apie vaikų vardų kilmę, Aurimas nusišypso ir prisipažįs­ta, kad daugelis jų atsirado gana netikėtai.

„Aurėjos vardą buvau sugalvojęs dar gerokai prieš vestuves. Visada svajojau, kad jei turėsiu dukrą, ji bus Aurėja“, – juokiasi vyras.

Tuo tarpu Indrė visada norėjo sūnų pavadinti Ąžuolu – vardu, simbolizuojančiu lietuviškumą, stiprybę bei tvirtumą. Na o jauniausiojo vardas gimė kartu su jo atėjimo į pasaulį istorija. Nors berniukas turėjo gimti Avino ženk­le, sulaukė Jaučio laikotarpio, todėl buvo pavadintas Tauru – dar vienu lietuvišku vardu, simbolizuojančiu jėgą, stiprybę ir tvirtą charakterį.

Kokį vaidmenį šeimoje turi atlikti tėvas, Aurimas sako supratęs ne iš knygų ar kitų pasakojimų, o stebėdamas žmo­nes, kuriuos sutiko savo gyvenime.

„Pats augau be tėvo, todėl savo vaikams stengiuosi duoti viską, ką galiu. Noriu būti toks tėvas, kurį jie mylėtų, prisimintų perduotas gyvenimo pamokas, o vėliau tą sukauptą išmintį perduotų savo vaikams“, – sako Aurimas.

Nors jo mamos santuoka nesusiklostė ir ji su trim vaikais iš Raseinių grįžo į gimtąsias Tūbines, vaikų auklėjimui dėmesio niekada netrūko. Pasak Aurimo, namuose buvo daug rūpesčio bei meilės, tačiau netrūko ir drausmės. Didelę įtaką tam turėjo ir močiutė, kurią jis iki šiol vadina taip, kaip vaikystėje – babyte.

„Augome su dviem mote­rimis, bet buvome auklėjami gana griežtai. Visi trys turėjome savo pareigas, o sek­madieniais bažnyčios lan­kymas buvo privalomas. Vai­kystėje tai atrodė kaip prie­volė, vėliau tapo įprasta gyvenimo dalimi, o dabar, kai visi esame sukūrę savo šeimas, suprantame, jog tas principingas požiūris į auklėjimą buvo labai svarbus. Jis išmokė atsakomybės, pagarbos ir pareigos jausmo. Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis to, kuo tampame užaugę, ateina iš šeimos. Būtent joje formuojasi žmogaus vertybės ir charakteris, o mokykla ar universitetas yra tik papildoma pagalba“, – įsitikinęs trijų vaikų tėtis.

Vyriškumo, atsakomybės ir šeimos galvos pavyzdžiu Aurimui tapo ir dėdė, mamos brolis – vyresniojo jo brolio krikštatėvis. Nors „oficialiu kūminu“ jis buvo tik vienam iš jų, taip jį vadino visi trys Lukoševičių vaikai. Ir ne tik todėl, jog buvo artimas šeimos žmogus. Pasak Aurimo, mama po skyrybų pavardės nekeitė, liko Lukoševičienė, o jos mergautinė pavardė buvo Lukošiūtė, tad visi šeimoje buvo „Lukošiukai“.

„Kūminas mokėjo visus ūkio darbus, buvo puikus vyras, tėvas ir šeimininkas. Matyt, dar būdamas vaikas supratau, kad užaugęs norėčiau būti panašus į jį. Mama ir babytė taip pat buvo labai darbščios, rūpestingos ir reiklios. Jos mums įskiepijo supratimą, jog šeimoje svarbiausia yra vienybė. Galbūt būtent dėl to nė vienas iš mūsų neišsibarstėme po pasaulį – visi trys likome Lietuvoje, sukūrėme šeimas ir gyvename Šilalės rajone“, – pasakoja A. Lukoševičius.

Šiandien Aurimas tikina, kad daugelį vaikystėje išmok­tų dalykų stengiasi perduoti ir savo vaikams. Jo įsitikinimu, svarbiausia jiems yra ne brangios dovanos ar pramogos, o tėvų skiriamas laikas, dėmesys ir nuoširdus bend­ravimas. Todėl net ir dirbdamas atsakingą darbą jis stengiasi rasti laiko šeimai – būti kartu, kalbėtis, žaisti, mokyti ir tiesiog dalyvauti vaikų kasdienybėje.

„Jiems labai svarbu jausti, jog tėtis yra šalia. Ne tik tada, kai reikia pagirti ar kažką nupirkti, bet ir tuomet, kai reikia padėti, paaiškinti ar tiesiog išklausyti. Man atrodo, kad tik taip ir kuriamas tik­ras ryšys“, – sako Aurimas.

Klasiokai tapo gyvenimo bendrakeleiviais

„Su Indre kartu esame jau devynerius metus ir kuo toliau, tuo labiau suprantame, jog vienas kitam tinkame beveik idealiai. Aš esu žmogus, kuris dažniausiai mato vieną aiškią kryptį, o Indrė, kaip menininkė, į viską žvelgia daug plačiau. Ji pastebi įvairias situacijos puses, jai rūpi kone visas pasaulis. Todėl labai papildome vienas kitą – ji praplečia mano akiratį, o aš padedu jos mintis ir idėjas sutelkti į vieną kryptį“, – šypsosi Aurimas.

Vis dėlto, jo nuomone, tik­roji šeimos santarvės pas­laptis slypi kitur. Dar prieš tapdami pora, jiedu, pasirodo, buvo geri klasės draugai Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Tuomet apie bendrą ateitį nė vienas negalvojo. Baigę mokyklą, abu pasuko skirtingais keliais. Aurimas studijavo miškininkystę ir verslo vadybą, ūkininkavo, dirbo savivaldybėje žemės ūkio specialistu. Indrė pasirinko menų studijas Klaipėdoje, o grįžusi į gimtąjį kraštą pradėjo dirbti dailės mokytoja Laukuvoje. Likimas juos suvedė iš naujo gerokai vėliau, jaunuolių keliai susikirto tada, kai Ind­rė pradėjo dirbti policijos raštinėje (šiuo metu moteris dirba Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje metodininke). O tuomet, pa­sak Aurimo, vienas į kitą pa­žvelgė jau visai kitomis akimis.

„Iš pradžių buvome tiesiog draugai. Man atrodo, tai labai svarbu. Kai žmogų pažįsti ne iš pasimatymų ar gražių istorijų, o iš kasdienybės, daug geriau supranti, koks jis yra iš tikrųjų“, – įsitikinęs jis.

Pasak Aurimo, susituokus nebuvo kruopščiai planuojama ar skaičiuojama, kiek vaikų turės.

„Niekada nesvajojome tapti daugiavaike šeima ir nieko specialiai neplanavome. Tiesiog viskas vyko natūraliai. Susituokėme, po kelių mėnesių jau sūpavome pirmagimę. Aš galvojau, kad auginsime du vaikus, tačiau kai jie ūgtelėjo, Indrė prasitarė, kad galbūt galėtų atsirasti ir trečias“, – juokiasi vyras.

Jis svarsto, jog tam įtakos galėjo turėti ir jų pačių patirtys, mat abu augo trijų vaikų šeimose ir abu buvo jauniausi.

„Aš augau su broliu ir sese, Indrė – su dviem broliais. Abu esame pagrandukai. Gal todėl ir mums atrodė natūralu, jog šeimoje vaikų gali būti daugiau nei vienas ar du“, – svarsto pašnekovas.

Kalbėdamas apie savo šeimą, Aurimas prisimena ir tėvą. Nors jiedu su mama buvo išsiskyrę, ryšys su juo nenutrūko.

„Bendravome iki pat jo mir­ties. Važiuodavome į Be­ty­galą, kur jis gyveno su nauja šeima, iki šiol per Tėvo dieną vykstame prie jo kapo, uždegame žvakę ir prisimename“, – pasakoja jis. 

Per tuos santuokos metus judviejų su Indre šeimoje susiformavo graži Tėvo dienos šventės tradicija. Kadangi Tūbinėse gyvena mama, kapinėse palaidota babytė, o būtent per Tėvo dieną Tūbinėse vyksta Dievo Apvaizdos atlaidai, šventė tapo proga susiburti visai giminei.

„Jau neberašyta taisyklė, jog Tėvo dieną švenčiame mūsų namuose. Atvyksta brolių ir sesers šeimos, namuose būna daug šurmulio, juoko ir vaikų balsų. Mažieji priskina lauko gėlių, dovanoja savo piešinius, rankdarbius. Tokios akimirkos yra pačios vertingiausios“, – neabejoja Aurimas.

Jo nuomone, Tėvo dienos esmė slypi ne dovanose ar iškilminguose sveikinimuose. Svarbiausia – laikas kartu ir jausmas, kad šeima yra šalia.

„Vaikai labai greitai auga. Todėl stengiuosi nepraleisti progų būti kartu, kalbėtis, kažką veikti. Tėvystė man nėra pareiga ar atsakomybė, kurią reikia atlikti. Tai dovana, kurios vertę suprantu vis labiau su kiekvienais metais“, – prisipažįsta trijų vaikų tėtis.

Vaikystės patirtys – savo atžaloms

Nuo dvejų metukų Tūbinėse augęs Aurimas ir pats čia sukūrė namus. Jis neabejoja – vaikams auginti geresnės vietos sunku būtų ieškoti. Sodyba, kurioje gyvena I. ir A. Lukoševičiai, kadaise priklausė Aurimo senelio broliui. Kadangi šis savo vaikų neturėjo, turtą paliko Aurimo mamai. Tiesa, per daugelį metų sodyba gerokai pasikeitė. Todėl ir vaikai čia auga visai kitokiomis sąlygomis nei kadaise augo jų tėtis.

„Mano vaikai gyvena beveik miestietiškai. Nereikia nei malkų skaldyti, nei pelenų nešioti, nei vandens iš šulinio semti. Daugelis dalykų, kurie mums vaikystėje buvo kasdienybė, jiems jau yra tik pasakojimai“, – šypsosi pa­šne­kovas.

Tačiau Tūbinės, jo nuomone, išsaugojo tai, ko dažnai trūksta miestuose – bend­ruo­meniškumą ir saugumo jausmą.

„Dabar čia kuriasi nemažai jaunų šeimų, yra net iš kitų vietovių atsikėlusių žmonių. Vieta labai patogi – iki magist­ralės vos keli šimtai metrų, o jūrą galima pasiekti per gerą pusvalandį. Svarbiausia, jog bendruomenė išliko draugiška ir kaimyniška. Jei žmogų ištinka bėda, jis nelieka vienas“, – sako Aurimas.

Ne mažiau svarbi jam atrodo ir Šilalė, kur šeima leidžia didelę dalį savo kasdienybės.

„Šilalė yra saugi vieta auginti vaikus. Čia galima juos mokyti savarankiškumo ir atsakomybės. Užtenka kartu pasivaikščioti mieste, ir vaikai jau žino, kur saugiai pereiti gatvę, kur yra viena ar kita įstaiga. Mūsų vyresnieji jau gana savarankiški, bet jei kur nors eina, visada paskambina ar parašo“, – pasakoja trijų vaikų tėtis.

Tą akimirką jo žodžius patvirtino netikėtai suskambęs telefonas ir jame sušvitęs Ąžuolo vardas.

„Labas, tėti, mes dabar su draugais kavinėje. Aš užsi­sakiau kebabą, o draugai kažką kitą valgys“, – vienu ypu išbėrė berniukas, nė nepalikdamas tėčiui progos įsiterpti.

Aurimas tik šyptelėjo. Tokių skambučių, kai vaikai tiesiog nori pasidalinti dienos įspūdžiais, jis laukia ir jais džiaugiasi.

Kad yra šeimos galva ir tėvas, į kurį vaikai žvelgtų taip, kaip jis pats vaikystėje žvelgė į savo kūminą, Aurimas sako suvokęs dar prieš gimstant pirmagimei Aurėjai. Tačiau tik­rasis pokytis atėjo tada, kai dukra išvydo pasaulį.

„Atrodė, jog viskas pasikeitė. Pasaulis nusidažė kitomis spalvomis. Net svetimi vaikai, jų juokas ar verksmas man tapo kažkaip artimi. Tarsi pradedi viską matyti kitomis akimis“, – tikina vyras.

Dabar, augindamas tris atžalas, jis vis geriau supranta ir savo mamą bei babytę.

„Tik pats tapęs tėvu iki galo suvokiau, kokia didelė buvo jų atsakomybė. Dvi moterys užaugino tris vaikus, todėl ir mes neturime teisės skųstis. Jei joms pavyko, turi pavykti ir mums“, – neabejoja jis.

Vis dėlto Aurimas įsitikinęs, kad meilė vaikams nereiškia gyvenimo be pareigų ir atsakomybės.

„Nenoriu būti neteisingai suprastas, bet vaikų negalima auginti pūkuose. Jie turi žinoti, iš kur atsiranda daiktai, kiek dirbti reikia, jog kažką pasiektum ar užsidirbtum. Mes vaikams nuo­lat nepasakojame, kaip sunkiai gyvenome ar kiek dirbome, tačiau tam tikras vertybinis pagrindas turi išlikti. O jį išsaugoti labai padeda ir vaikų močiutės“, – sako Aurimas.

Pasak jo, jau dabar ryškėja skirtingi mažųjų charakteriai ir pomėgiai. Aurėją traukia menai – mergaitė mėgsta piešti ir šokti, Ąžuolas vis dažniau domisi technika ir ūkiu, jam smalsu viskas, kas susiję su darbais kieme, todėl mielai lipa ir į traktoriaus kabiną, o mažasis Tauras dar tik pradeda atrasti pasaulį, tačiau tėvai neabejoja, kad ir jis netrukus parodys savo charakterį.

„Berniukai apskritai yra judresni, energingesni. Tik­riausiai ateityje jų energijai nukreipti tinkama linkme reikės daugiau ir mano pastangų“, – juokiasi Aurimas.

Tačiau šiuo metu jam didžiausias džiaugsmas yra tai, jog su vaikais jau galima daug ką veikti kartu.

„Man labai patinka, kad jiems įdomu, ką veikia tėvai. Jie nori dalyvauti, padėti, išbandyti. Tokios akimirkos yra neįkainojamos“, – sako jis.

Ar vaikai ateityje liks gimtajame krašte, kaip kadaise nusprendė jis ir Indrė, Aurimas nesiryžta spėlioti.

„Tai bus jų gyvenimai ir jų pasirinkimai. Mes galime perduoti vertybes, parodyti pavyzdį, bet negalime nugyventi gyvenimo už juos. Kad ir kokį kelią jie pasirinks, stengsimės jį gerbti ir palaikyti. Juk ir patys ne kartą įsitikinome, jog gyvenimas retai klostosi tiksliai pagal planą. Dažniausiai jis pasuka savais, netikėtais vingiais“, – sako trijų vaikų tėtis, kuriam svarbiausia, kad ir kur gyvenimas nuvestų jo vaikus, jie visada žinotų, kur yra jų namai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo šeimos archyvo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija