Žolininkės patarimai sveikatai ir ilgaamžiškumui

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungoje lankėsi žolininkė, fitoterapeutė ir trijų knygų autorė Giedrė Bružienė. Viešnia šmaikščiai ir įtaigiai pasakojo apie pievose augančių žolynų poveikį žmogaus sveikatai bei sveikos gyvensenos principus. Pasak G. Bru­žienės, žmonės dažnai kreipiasi į ją ieškodami patarimų dėl gydymosi žolelėmis ar sveikesnio gyvenimo būdo. Tačiau fitoterapeutė iš anksto apibrėžia savo galimybes: „Tik neprašyk iš durno razumną padaryti – tai vienintelė liga, nuo kurios vaistų nėra.“

Šį teiginį ji iliustravo nuotaikinga istorija iš savo gyvenimo. Šeima augino katiną, kuris įsikorė į medį ir kelias dienas nesavu balsu kniaukė, tačiau pats išlipti nesugebėjo. Galiausiai Giedrės vyras pasiryžo gelbėjimo operacijai. Bet vos tik nukėlė katiną iš vieno medžio, šis tuojau pat liuoktelėjo į kitą. Iš ten nušoko ant stogo, o vėliau įsmuko į kaminą. Gaila pasidarė kamine įstrigusio gyvūno, todėl šeimininkai net išardė krosnies sienelę, kad jį išlaisvintų. Tačiau ištrauktas katinas netrukus išlėkė į kiemą ir vėl šoko į medį...

„Taip ir su durnumu – kad ir kaip gelbėtum, neišgelbėsi, jei pats to nenori“, – juokavo žolininkė.

Apie savo kelią į fitoterapiją G. Bružienė pasakojo atvirai.

„Pagal išsilavinimą esu filologė. Dirbau pagal specialybę Klaipėdos miesto savivaldybėje. Kiek galima taisyti tuos pačius administracijos direktoriaus įsakymus? Kableliai man labai nusibodo. Ryte išvažiuoju – alyvos dar nežydėjusios, grįžtu iš darbo – jau nužydėjusios. Supratau, jog nebematau gyvenimo ir pati tapau tikru ligų maišeliu“, – prisiminė ji.

Pasak žolininkės, vienas didžiausių gydymosi vaistažolėmis privalumų yra tas, kad jas ar jų mišinius galima pradėti vartoti vos pajutus pirmuosius negalavimo požymius. Tačiau, anot Giedrės, svarbiausia ne tik žolelės, bet ir žmogaus požiūris į savo sveikatą bei kasdienius įpročius.

„Žolės veikia švelniai. Nereikia laukti, kol atsiras rimtų sveikatos problemų – nemiga, inkstų ar kepenų ligos. Rūpintis savimi galima vos pajutus pirmuosius negalavimus“, – sakė fitoterapeutė.

Vis dėlto G. Bružienė pabrėžė, kad vaistažoles reikia vartoti atsakingai. Pasak jos, perdozuoti žolelių arbatų tikrai įmanoma, todėl svarbu išlaikyti vartojamų augalų įvairovę ir nepikt­naudžiauti vienos rūšies preparatais.

„Jei nėra proto, tai ir kibiras vandens gali tapti mirtina doze. Nereikia pulti naudoti vien tik vienos rūšies žolelių. Pavyzdžiui, medetkos, varto­jamos per ilgai ir dideliais kiekiais, gali suploninti kraujagyslių sieneles. Dabar labai populiarus pelynas – tačiau jo padauginus gali prasidėti haliucinacijos, sapnuosis itin ryškūs ir spalvingi sapnai“, – perspėjo žolininkė.

Pasak jos, viena vertingiausių vaistažolių yra paprastasis varputis. Jo šaknis galima rinkti ir naudoti ištisus metus. Varputis švelniai valo organizmą, padeda palaikyti inkstų veiklą ir saugo nuo akmenų susidarymo. Žolininkė pabrėžė, jog šis augalas neturi ryškaus šalutinio poveikio, o jo perdozuoti praktiškai neįmanoma.

Įdomu tai, kad sunkmečiais ir bad­mečiu varpučio šaknys būdavo maišomos į duoną – taip ji tapdavo sotesnė ir jos užtekdavo didesniam žmonių skaičiui.

Kalbėdama apie kitas vaistažoles, G. Bružienė ragino būti atsargiems ir visada pasidomėti, ar pasirinktos žolelės nesąveikauja su vartojamais vaistais. Taip pat svarbu daryti pertraukas ir ilgą laiką nenaudoti tos pačios rūšies augalų.

O kad klausytojams būtų lengviau prisiminti patarimus, viešnia atsivežė savo knygą „Ir ateis ta diena...“. Paklausta apie pavadinimo kilmę, autorė pasakojo, jog šiam posakiui jau keli tūkstant­mečiai.

„Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi. Ir eisi tą dieną skinti augalų. Ir senat­vėje džiaugsiesi, kad tą dieną padėjai sau, o gal net kitam“, – citavo ji. 

Pasak autorės, knygos pavadinime panaudota tik šių prasmingų žodžių pradžia. Tai tarsi užuomina, kad istorija dar nėra baigta ir ateityje gali sulaukti tęsinio.

Leidinyje ne tik nuotaikingi pasakojimai apie augalus ir jų gydomąsias savybes, bet ją paįvairina ir Giedrės vyro Lino Bružo fotografijos, padedančios atpažinti vaistažoles bei tinkamai jas naudoti. Savo ūkyje žolininkė augina apie 80 rūšių vaistinių augalų.

Susitikimo metu netrūko smagių istorijų. G. Bružienė juokaudama tikino, jog tepalo skaudantiems sąnariams gali pasigaminti kiekvienas.

„Švėkšnoje galima nusipirkti paršelį. Kainuoja, berods, šimtas keliasdešimt eurų, tik važiuoti reikia ketvirtą valandą ryto, kad gautumėte. Po pusės metų auginimo ekologiškais pašarais turėsite puikių taukų tepalui. Į juos pridėkite pasirinktų žolelių, keturias valandas kaitinkite, bet nevirkite. Palikite per naktį nusistovėti, o rytą vėl pakaitinkite ir išpilstykite. Visa virtuvė bus taukuota, bet šuo užtat bus laimingas“, – šmaikštavo žolininkė.

Vargu ar kas nors po šio pasakojimo skubės į Švėkšną pirkti paršelio, tačiau prisirinkti ar užsiauginti vaistinių augalų savo reikmėms gali beveik kiek­vienas. Vienas iš tokių, kuriuos Giedrė rekomenduoja auginti, yra vaistinė gelsvė.

„Ji yra ir vaistas, ir prieskonis, skatina tulžies išsiskyrimą, tinka, kai kojos tinsta, gerina virškinimą, o kaip prieskonis puikiai dera su žuvimi“, – pasakojo fitoterapeutė.

Vaistinė gelsvė yra ilgaamžis augalas, vienoje vietoje gali augti septynerius ir daugiau metų, o palankiomis sąlygomis užauga net iki dviejų metrų aukščio.

Visiems gerai žinomas valgomasis krienas vertingas ne tik dėl šaknų, bet ir dėl lapų. Žolininkės teigimu, verdančiu vandeniu nuplikyti krienų lapai gali būti dedami ant skaudančių sąnarių. Naudingos ir šaknys, tačiau jų reikėtų vartoti saikingai – didesni kiekiai dirgina skrandį, todėl nerekomenduojami žmonėms, turintiems skrandžio opų. Valgomasis krienas gerina kraujotaką, padeda kovoti su organizmo parazitais, yra vienas iš vitamino C šaltinių ir turi kitų vertingų medžiagų. G. Bružienė krieną vadina lietuvišku imbiero atitikmeniu.

„Vyresniems žmonėms labai tinka orkaitėje kepti obuoliai su krienais – stiprina širdį. Krienų sultimis galima įtrinti ir galvos odą, kad mažiau slinktų plaukai. Dar geriau jas sumaišyti su bičių žiedadulkėmis, įmasažuoti į galvos odą ir palaikyti kuo ilgiau“, – pasakojo žolininkė.

Ypač vertingos ir dilgėlės – kol jos jaunos, neperaugusios, o lapų apatinė pusė nusidažiusi violetiniu atspalviu, jas verta rinkti ir dėti į žaliuosius kokteilius. Pasak žolininkės, tai puiki priemonė pavasariniam nuovargiui ir jėgų stokai įveikti.

Lietuvoje auganti didžioji ugniažolė taip pat pasižymi vertingomis savybėmis. Pasak G. Bružienės, šis aguoninių šeimai priklausantis augalas turi nuskausminamąjį poveikį ir nuo seno naudojamas liaudies medicinoje.

„Praskiestomis ugniažolės sultimis galima patepti akių vokus, kai vargina akių nuovargis ar uždegimai. Tam tinka susmulkinta antžeminė augalo dalis, tik ją būtina skiesti vandeniu, kad nenudegintų odos. Ugniažolė taip pat yra puiki priemonė nuo nagų grybelio. Prisirinkite augalo, vieną jo dalį užpilkite actu, ki­tą – 40 laipsnių degtine. Po kelių savaičių nukoškite ir sumaišę abi ištraukas tepkite grybelio pažeistus nagus. Kartais tokios ištraukos padeda atsikratyti ir papilomų“, – pasakojo žolininkė.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad su šiuo augalu reikia elgtis atsargiai. Pasak G. Bružienės, kai kuriems onkologiniams ligoniams gydytojai leidžia vartoti ugniažolės užpilus, tačiau tai daryti galima tik pasitarus su medikais ir griežtai laikantis rekomendacijų.

Atidžiausiai G. Bružienės klausiusieji, ko gero, jau planuoja savo darželiuose ar soduose pasisodinti vaistinį šalaviją. Pasak žolininkės, šis augalas ne tik skleidžia naudingus fitoncidus, bet ir gali pagerinti nuotaiką.

„Jei norite apsisaugoti ne tik nuo melancholijos, įsidėkite šviežią šalavijo lapelį į batą – tada be baimės net kalnus perlipsite“, – šmaikštavo viešnia.

Vaistinis šalavijas nuo seno vertinamas dėl savo gydomųjų savybių. Jis vartojamas esant įvairiems uždegimams, odos ir gleivinės infekcijoms, viršutinių kvėpavimo takų ligoms, infekciniams bei uždegiminiams bronchų procesams, taip pat virškinimo sutrikimams.

Baigdama susitikimą žolininkė šilališkiams paliko ne tik naudingų žinių apie vaistažoles, bet ir šiltą palinkėjimą: „Jei esi birbalinė musė, visur mėšlyną matai, o jei bitelė – visos pievos tau žydi. Tad nebūkime birbalinės musės – tegul mums žydi visos pievos.“

Šie žodžiai tapo gražia susitikimo pabaiga, priminusia, kad sveikata prasideda ne tik nuo vaistažolių puodelio, bet ir nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija