Laiškininkas kaime gerbiamas žmogus, visi jo laukia

Prieš mėnesį 75-eri sukako Pasausalio kaime gyvenančiam Stasiui Kybartui – visą gyvenimą „Šilalės artojo“ laikraštį Kaltinėnų apylinkių gyventojams nešęs paštininkas ir dabar nesiskiria su bendraamžiu leidiniu, tik laikraštį į jo kiemą jau atveža kita pašto darbuotoja. 

Irenos ir  Stasio Kybartų vienkiemis yra tolokai ne tik nuo aplinkinių kaimų, pro jų namų langus nematyti ir kelio, bet atskirti nuo pasaulio šie žmonės nesijaučia. Iš Kanapukų kaimo, buvusio už poros kilometrų, kilęs Stasys čia apsigyveno prieš 49 metus, parėjęs į užkurius Irenos tėviškėje. Ją taip pat nusižiūrėjo nešiodamas laikraščius – tada nebuvo šeimos, kuri, pasak Stasio, neprenume­ruotų „Tiesikės“ ir „Artojo“. Di­delio formato „Tiesa“ buvo rei­kalinga krosniai prakurti, lašiniams susukti, o sukarpyta nukeliaudavo į būdelę su širdele – apie tualetinį popierių kaime ilgai niekas nežinojo. O „Artojo“, pasak Stasio, žmonės laukdavo, nes jis dalinosi vietinėmis naujienomis, švietė žmones ir džiaugėsi nors ir lėtai kaime vykstančia pažanga.

Lingeniškės pašte dirbti laiš­kininku S. Kybartas pradėjo 1968-aisiais, būdamas vos septyniolikos. 

„Jaunas esi, palakstyk po kaimą“, – susirgus ankstesniam paštininkui paliepė kolūkio pirmininkas, gal net pats nesitikėjęs, kad surado jam darbą visam gyvenimui. 

 „Laikraščiai tada buvo pigūs, žmonės daug jų sakydavosi, tad vaikščiodavome pilnais krepšiais, net nugara pasisuko į vieną pusę. Kai Lingeniškės paštą sujungė su Kaltinėnų paš­tu, jau dirbome keturiese – išnešiodavom net 1000 „Artojų“. Tada mano apylinkėj 80 trobų buvo, kiekvienoj po kelias šeimas gyveno“, – prisimena S. Kybartas. 

Smagus jam buvo tas darbas: vasarą šokdavo ant dviračio, žiemą kinkydavo arklį – sniego būdavo tiek, kad „paziukui“ važiuojant Kražių keliu, stogo nesimatydavo. „Suvažinėjo“ Stasys  nuosavą „Ižą“ ir „Minskelį“, paskui ir mašinukę nusipir­ko – greičiau darbus atlikdavo, nes laiškininko visur laukdavo. Žmonės daug laiškų rašydavo ir daug jų gaudavo: giminės sveikinimus vieni kitiems švenčių proga siųsdavo, vaikai iš kariuomenės tėvams laiškus rašydavo, nes kitų susisiekimo priemonių nebuvo. 

Sovietų kariuomenėje teko tarnauti ir Stasiui. Žmogus juokiasi, kad ir ten paštininku dirbo: turėjo leidimą išeiti į miestą parnešti korespondenciją ir išdalyti laiškus tarnybos draugams. Laiškas būdavo didelis turtas, nes tai buvo vienintelė žinia iš namų ir likusių mylimųjų. 

Nekeitė Stasys profesijos ir grįžęs iš kariuomenės. Kam ieškoti kito darbo, jei tas „prie širdies“, o visi žmonės pažįstami, visi laukia ir džiaugiasi, kai į sodybą užsuka.

 „Mano laikais nereikėjo nešioti ir pardavinėti muilo, siūlyti per prievartą skalbimo miltelių. Tik prieš pat galą tapom „bankininkais“ – pašte buvo galima mokesčius sumokėti, žmonės prašydavo paimti, o daugelis dar ir skaitiklių parodymus nurašyti, kiek mokėti, suskaičiuoti. Kol kaimai neištuštėjo, paštininkams darbo užteko“, – sako S. Kybartas,  Kaltinėnų apylinkėse laikraščius nešiojęs iki 2008 m. 

Ne kartą atostogų metų Irenai tekdavo pavaduoti savąjį Stasį, bet paštininko darbas jai nepatiko. Kažkada siuvėjos profesijos išmokusi moteris kelis metus dirbo Šilalėje – autobusu nuvažiuodavo ir grįždavo, bet, susirgus mamai, ilgam tapo jos slauge ir namų siela: visi kaimo darbai griūdavo ant jos pečių, todėl lakstymas per kaimynus su laikraščiais moteriai buvo laiko gaišimas. 

Prie keliuko į Kybartų sodybą pritvirtinta pašto dėžutė, bet  Sauslaukio kaimą, kuriame teliko dvi sodybos, aptarnaujanti laiškininkė laikraščius ir žurnalus atveža tiesiai į kiemą. Irena ir Stasys  nemažai skaito: šiuose namuose tebėra mylimas „Šilalės artojas“, Stasiui įdomus „Kaimo laikraštis“, o Irena negali gyventi be žurnalo „Namuose ir sode“. Sako, jog skaityti naują laikraščio numerį yra didelė pramoga.

„Laiko turiu daug – nebelaikom gyvulių, nereikia šienauti. Dabar tik vienas rūpestis – kieme žolę nupjauti“, – dėsto didžiulėje, bene pusės hektaro sodyboje šeimininkaujantis Stasys. 

Ir tas darbas, pasak jo, daug laiko atima – žingsniui sulėtėjus, kol vieną sodybos pusę nušienauja, kitoje vėl žolė suželia. 

Šeima turėjo Kaune paveldėtą butą, bet iš savo kraštų niekur nenorėjo išvažiuoti. Tik dabar, kai sveikata jau kelia nemažų problemų, norėtų, kad būtų gerai arčiau vaikų, kad daktarai, vaistai ir duona būtų ranka pasiekiami. Gerai, jog dar gali pats nuvažiuoti bent į Kaltinėnus, apsukti Šilalę, aplankyti Tauragėje, Šiauliuose gyvenančius vaikus. Gyvenimo keliai sutrumpėjo, draugų nebeliko, bet gyventi norisi – ypač, kai toks gražus laikas ir kieme laido gerklę gegutės, suokia skardžiabalsės lakštingalos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.