Kaltinėnai – Lietuvos Alpės...
„Daug yra šalių Tvėrėjo apdovanotų žavėtinu gamtos grožiu. Tuomi jos didžiuojasi tarp kitų tautų ir garsina visam pasauliui, kad žmonės vyktų pasižiūrėti jų gamtos prašmatnumų. Tačiau gamtos nė kiek nėra nuskriausta ir mūsų žemė Lietuva. Kam yra tekę matyti garsias gamtos grožiu šalis ir kas turėjo progos arčiau pažinti gamtą, tas, be abejonės, pasakys, jog tos išgarsintos gamtos grožybės nė kiek nėra gražesnės už Lietuvos banguojančias lankas, už aukštuosius kalnus.“
Žemaičių kampelis, pasiekęs Ameriką
Taip gražiai savo rašinį prieš daugiau nei 90 metų JAV lietuvių laikraštyje „Darbininkas“ pradėjo nepažįstamas mums J. Šniaukšta. Ir, kaip prisipažino pats, visai nesirengė aprašinėti visos Lietuvos grožio, o paėmė „mažai ir iš lietuvių kam žinomą tolimą Žemaitijos kampelį, mažą Kaltinėnų miestelį.“
Vargu ar būčiau suprastas „Šilalės artojo“ skaitytojų, jeigu pradėčiau čia gilintis į Kaltinėnų, kurie kaip tik švenčia net 655-ąjį savo gimtadienį, istoriją, aptarinėti tai, kas ir taip gerai kiekvienam šio krašto žmogui žinoma. Tačiau įdomu pažvelgti, kaip šį kraštą matė ir aprašė maždaug prieš šimtmetį gyvenę lietuviai, kurių tekstai pasiekdavo ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos skaitytojus.
Tarpukario Kaltinėnai: kalnai, Akmena ir „naminikė“
J. Šniaukšta Kaltinėnus aprašė kaip nuošalų, tarp kalvų įsikūrusį miestelį. Pasak jo, iš visų pusių apsupti kalnų, Kaltinėnai iš tolo beveik nematomi, o pro juos teka sraunioji Akmena. Autorius pastebėjo, kad miestelio augimą stabdė prastas susisiekimas – geležinkelis ir plentai buvo nutolę dešimtis kilometrų. Vis dėlto Kaltinėnai jau turėjo svarbiausias įstaigas: valsčių, mokyklas, gydytoją, vaistinę ir policijos nuovadą. Su jam būdingu humoru jis pridūrė, kad žmonės mieliau gamina „naminikę“ nei naudojasi valstybiniu degtinės monopoliu.
Dionizo Poškos pėdsakais
Dar XIX a. pabaigoje JAV lietuvių spaudoje, laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ (1894 m. spalis), buvo aprašomos Kaltinėnų kapinės. Vienas keliautojas čia aptiko paminklą Dionizui Poškai ir stebėjosi, kodėl apie šį lietuvių kultūros veikėją kalbama mažiau nei apie kitus tautinio atgimimo šviesuolius. Straipsnio autorius ragino plačiau domėtis D. Poškos ir Lauryno Ivinskio palikimu, pabrėždamas jų nuopelnus lietuvių kalbai bei kultūrai.
Rašinėlio tekstą, kiek pataisęs, palikau originalų: „Tikos man važiuoti iš Kražių per Kaltinėnus ant Šilalės; kelias eina pro šalį kapinių, pamislyjau neilsėsiu prie karčemos, bet apsistosiu pas kapines, sukalbėsiu už dūšias savo draugbrolių keletą amžiną atilsį. Tik įėjus pro vartus kožnam ateiviui smeigiasi į akis gražus darželis ir atminties akmuo kunigo Radavičiaus; nuo to akmens einant į pietus per kapines matyti visokių atminties akmenų ir kryžių geležinių su lenkiškais parašais „Tu spoczyvvają“ arba „Dom Sviętej pamięci“, tum tarpu nuėjus 30 žingsnių pro koplyčios didžiausias duris, nesitikėtai pamačiau atminties akmenį nu pusantro augumo aukščio, ketvirtainiškam pavidale smailų stulpą, ant jo galiūnės geležies kryžių, o ant pirmos pusės to akmens žemaitiškas parašas, bet labai sunkiai tegalėjau perskaityti, nes raidės prasto rašto ir apaugusios kiminais. Bet per ilgą laiką surašiau raides į žodžius, o po sudėjimo šiokios pasirodė eilės: „Žynok atejwi, jog ti kapaj ira/Zemajczy mokita yr garsinga wira/Kurs kalba Tiewu sawa iszraszity tvoszka/Aprašai yr wadinos Dionizas Poszka/ Metus 1830 sutartis užtika/Bet uždirbta pasaulej szlowi jo palika“.
Net man akys prašvito, išvydus tokią svarbią žinią, kurios čion netikėjausi atrasti, dėlto, kad dar jaunas būdams, skaičiau kalendoriuje jo eiles, o ten buvo rašyta, jog jis gyvena Girdiškės parapijoje, nežinau, iš kokios priežasties jį čion palaidojo. Ketinau ten važiuoti apžiūrėti ir ištirti atlaikus jo darželio ir pamatyti bent kelmą to garsingo ant visų Žemaičių ir Lietuvos anžūlo, vadinamo Baubliu, kuriame tas garsingas vyras gyvenimą buvo uždėjęs ir gyvendams tame anžūle daug rašė tautiškų dalykų. Nežinau iš kokios priežasties mūsų inteligentai, minavodami Lietuvos rašytojus, kaipo Donelaitį, Daukantą, V. Volončauską ir A. Jušką, neįdėjo D. Poškos taipogi ir L. Ivinskio, kuriuodu tame laike, kada lietuviška kalba buvo visai nugalėta lenkiškos, drįso darbuotis ant lietuviškos dirvos. Dėl to prašau jūsų, mieli broliai, žemaičiai ir lietuviai, aprašyti platesniai apie tuodu vyru, o labjausiai apie tokį darbštų vyrą Pošką“. (Jons Šviesdaris).
Neramumai ir socialinės problemos
XX a. pradžios JAV spaudoje Kaltinėnai minėti ir dėl socialinių įtampų. 1907 m. „Vienybė“ rašė apie streikus dvaruose bei augančią samdinių ir ūkininkų priešpriešą, o 1908 m. „Keleivis“ pasakojo apie vartotojų draugijos steigimą, kurioje kilo nesutarimų dėl valdybos rinkimų. Spaudoje atsispindėjo ir platesni visuomenės pokyčiai – didėjantis valstiečių aktyvumas bei nepasitikėjimas vietos elitu.
„Kaltinėnai. Ir čia darbininkai pradeda nerimauti. Tai apsireiškė keliuose dvaruose murmėjimais ir streikais. Dvarų betvarkė taiso tiems bruzdėjimams platesnį kelių. Ūkės darbininkų ir samdininkų klausimas išeina aikštėn ir jau reikalauja visuomenės atidos! Tai pasirodė liepos 16 d. per ūkiško ratelio susirinkimą bernaujančiųjų atsiliepimais į stambesnius ūkininkus: žmonės parodė savo neužsitikėjimų ,,ponais” ir ,,bajorais”, nenorėdami su jais vienytis ir šaukdami „ponų nereikia“... Prie tokių žodžių privedė ne tiktai pašalinis kurstymas, kuriuo norima žmones savo tarpe suerzinti ir prie vienybės neleisti, bet ir kai kurių ,,ponelių” visokie darbai ir atžagareiviška dvasia, kurios žmonėms, žengiant pirmyn, kęsti negalima!“ – skelbė tuometė spauda.
Vilkai, vagystės ir nusikaltimai
Spaudoje netrūko ir kriminalinių žinių. 1924 m. buvo aprašytas neįprastas atvejis, kai Kaltinėnų apylinkėse vilkų gauja sudraskė vieną iš savo gentainių. Kituose pranešimuose minimos parduotuvės vagystės, plėšimai bei tragiški incidentai.
„Esant šiemet giliam sniegui, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva buvo. Kaltinėnų apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus iš tarpupetės, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“. („Vienybė“, 1924 m. gegužė).
„Kaltinėnai. Mūsų vartotojų draugiją lapkričio 20-os naktį nežinia kas išplėšė ir apvogė. Paimta daug šilkų skarelių ir daug kitų brangių daiktų. Nuostolių padaryta apie 300 rublių. Pradžioje rudenio 2 žydeliai tapo išrubavoti. Apie mus dabar atsirado daugybė visokių niekšų, kurie tik ir žiūri, kad kur ką apiplėšus. („Keleivis“, 1913 m. sausis).
„Pavišnių dvaro laukuose sargybinis Kėvišas nušovė to pačio valsčiaus gyventoją iš Labunovėlių sodžiaus Joną Butrimą, intariamą pavogime arklio ir mėginusio iš policijos rankų ištrūkti“. („Keleivis“, 1914 m. birželis).
Lietuviai ir lenkai po vienu bažnyčios stogu
Amerikos lietuvių spaudoje atsispindėjo ir tautiniai nesutarimai. 1901 m. „Vienybė lietuvninkų“ rašė, jog Kaltinėnų bažnyčioje pamaldos vykdavo lietuvių ir lenkų kalbomis, o tarp abiejų bendruomenių neretai kildavo konfliktų. J. Šniaukšta taip pat pastebėjo, jog kai kuriose dvarų aplinkose dar buvo išlikusi stipri lenkiška įtaka, o dalis jaunimo nemokėjo lietuviškai. Tokia padėtis atrodė nepriimtina.
„Kaltinėnai. Čia vienas kunigas, o Bažnyčioj dievmaldystė tarsi padalinta į dvi dalis: vienoj nedėlioj giedojimai, pamokslai būna lietuviški, o kitoj lenkiški. Bet lietuviai gražiau gieda ir jų daug daugiau. Todėl neretai jie pradeda giedoti ir nedėliomis, kuomet lenkams išpuola. Iš to kilsta nesusipratimai, rūgojimai ir net muštynės. Žinoma, kiekviena iš partijų landžioja su skundais ant viena kitos pas kunigą ir net pas Vilniaus vyskupą“. („Vienybė lietuvninkų“, 1901 m. rugpjūtis).
Lietuvos Šveicarija
Didžiausią įspūdį J. Šniaukštai paliko Kaltinėnų kraštovaizdis. Jis aprašė Medvėgalį, Girgždūtę, Stuburkalnį ir daugybę kitų kalvų, vadindamas šį kraštą Lietuvos Alpėmis ir Lietuvos Šveicarija.
„Meskime žvilgsnį dabar į Kaltinėnų apylinkes, nepaprastai gražias, akį veriančias. Visos raukšlėtos, lyg senos močiutės rūpesnių išvagotas veidas. Čia niekur nėra lygios vietos, anot vyskupo Baranausko, kalnai ant kalnų ir ant tų kalnų dar maži kalneliai... Kalnai, vienas kitą stengdamiesi prašokti, kelia savo galvas aukštyn, dairosi aplink ir lyg su panieka žiūri į mažesnius aplink stūksančius“, – rašo autorius.
Geležinkelio svajonės ir šaulių šventės
Tarpukario spaudoje netrūko vilčių, jog pro Kaltinėnus bus nutiestas geležinkelis. Vietos gyventojai tikėjo, kad tai paskatintų miestelio augimą ir padėtų išnaudoti apylinkių gamtinius išteklius.
„Kaip girdėt, buvo projektuojamos trys linijos. Gaila, kad komisija, kuri matavo, pasirinko pačią tolimąją liniją nuo Kaltinėnų už 5 km. Nors mūsų miestelis savo didumu negali priviliot geležinkelio, bet, pravedus geležinkelio šaką pro pat miestelį, jis greit išaugtų. Jau ir dabar Kaltinėnai turi tendenciją augt – kas metai matyt statant naujus namus. Pats geležinkelio artinimas beveik nereikalautų naujų išlaidų ir linijos pakreipimo. Pro pat Kaltinėnus eina kalnai, labai turtingi rūda. Kadangi nebuvo iš žiemos įšalusi žemė, tai šį pavasarį, sniegui tirpstant, buvo išplauta tiek rūdos, kad ištisos lankos Akmenos link buvo visai raudonos, taip apneštos rūda, kad ilgokai negalėjo žolė želt. Jeigu būtų arti geležinkelis, mūsų pramonininkai imtų sparčiai raust Kaltinėnų kalnų kupras, kurios dabar riogso tik puošdamos mūsų apylinkę“. („Amerikos lietuvis“, 1924 m. lapkritis).
Ką apie Kaltinėnus byloja seni laikraščiai?
Peržvelgus daugiau nei šimtmečio senumo užsienio lietuvių spaudą, matyti įvairialypis Kaltinėnų paveikslas. Tai kraštas, kuriame susipynė svarbūs istoriniai įvykiai, tautinio atgimimo idėjos, kasdieniai žmonių rūpesčiai ir išskirtinis gamtos grožis. Kaip rašė J. Šniaukšta, daugelis lietuvių ieško grožio svetur, nors jo netrūksta ir savo krašte. O Kaltinėnai, anot jo, buvo ir tebėra vienas ryškiausių Žemaitijos perlų.
„Mes to grožio tinkamai neįvertiname, bet įvertina tas, kas savam krašte tokių gamtos prašmatnumų neturi. Liūdna, kad ir mūsų lietuviai važiuoja į svetimus kraštus pasigrožėti gamta, tuo tarpu nepažįsta savosios. Nežino, kad ir mūsų tėvynė yra labai graži“, – rašyta kone prieš 100 metų.
Alvidas JANCEVIČIUS,
žurnalistas, istorikas
Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.
