„Šilalės artojo“ bendraamžis: svarbiausia gyvenime – žmonės ir bendrystė

Beveik visą gyvenimą Girdiškėje praleidęs Pranciškus Bambalas yra vienmetis su rajono laikraščiu. Vietos žmonės jį pažįsta kaip ramų, geranorišką žmogų, kuris niekada neatsisako padėti kaimynams ar bend­ruomenei.

„Užaugau Lingių Fermos kaime, keturių vaikų šeimoje – buvome du broliai ir dvi seserys. Gimiau antras. Jauniausio brolio jau nebeturime – jis mirė sulaukęs 67-erių. Galima sakyti, „karališka“ mirtimi: grįžo iš darbo Klaipėdoje, nutarė pamiegoti, atsigulė ir nebeatsikėlė...

Džiaugiuosi, kad mūsų šeima visada buvo sėsli – nei mes, nei mūsų vaikai neišsilakstė po užsienius. Tiesa, mudviejų su Pet­ronėle sūnūs ten vis važiuoja padirbėti“, – pasakoja laikraščio bendraamžis.

Prisiminęs vaikystę ir jaunystę, Pranciškus sako, jog anuomet mokinių keliai buvo visai kitokie nei dabar. Baigęs Tūjainių aštuonmetę mokyklą, jis išvyko mokytis į Viešvilėje veikusią mechanizatorių mokyklą.

„Kelias iki mokyklos buvo ilgas, tačiau susisiekimas – puikus. Tereikėdavo pasiekti Girdiškę, iš ten autobusu nuvažiuoti į Tauragę, vėl persėsti į kitą iki Mikytų, o iš ten dar vienu autobusu jau ir Viešvilė nebetoli“, – prisimena P. Bambalas.

Kadangi mokytis išvyko su tuometinio kolūkio siuntimu, baigęs mokslus grįžo dirbti į Girdiškės, vėliau – Poškos kolūkį. Čia plušo iki 1969-ųjų, kai buvo pašauktas į sovietinę armiją. Nors tarnavo netoli gimtinės – Kaliningrade, ši patirtis įsirėžė atmintin visam gyvenimui.

„Tarnavau povandeninėse pa­jėgose tankistu. Kelis kartus teko nerti po ledu į Nemuno dugną. Negaliu pasakyti, ką tai man davė, tik prisimenu, kad buvo ir baisu, ir labai šalta. Po dvejų metų grįžau į Girdiškę, toliau dirbau traktorininku, vasaromis vairuodavau ir kombainą. Čia sutikau ir savo žmoną – mokėmės toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Susituokėme, susilaukėme trijų vaikų“, – trumpai svarbiausius gyvenimo įvykius apžvelgia 75-erių vyras.

Po vestuvių šeima apsigyveno Petronėlės tėvų namuose, pačiame Girdiškės centre. Čia ir tebegyvena iki šiol. Tiek pat metų jų namuose skaitomas ir rajono laikraštis.

„Skaitome ne todėl, kad „Šilalės artojas“ yra vienintelis leidinys, rašantis apie rajono gyvenimą, o dėl to, kad jis įdomus. Patinka, jog žurnalistai nebijo pakritikuoti valdžios, pasidomėti, kaip leidžiami ir naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Linkiu, kad laikraštis gyvuotų ilgiau už mus, jo bend­raamžius. Nes kas kitas, jei ne rajono laikraštis, informuos apie svarbiausius įvykius, renginius ar praneš apie Amžinybėn iškeliavusius pažįsta­mus?“ – svarsto P. Bambalas, sveikindamas „Šilalės artoją“ su bendra sukaktimi.

Jis įsitikinęs, jog rajono spaudai skaitytojų nepritrūks – pasirodo, laikraštį skaito ir jo vaikai. Vyriausiasis sūnus Žydrūnas gyvena kartu su tėvais. Duk­ra Jurgita įsikūrusi Šidagiuose (Tauragės r.), tačiau dažnai lanko tėvus ir rūpinasi sergančia mama. Jauniausiasis Tomas su šeima gyvena Klaipėdoje, bet dirba Vokietijoje, todėl į Girdiškę užsuka rečiau. Vaikai Pranciškui ir Petronėlei padovanojo keturis anūkus – Moniką, Gab­rielę, Gustę ir Tomą.

„Dabar gyvename tikrai gerai. Tačiau iki pensijos buvo labai sunku – neliko nei darbo, nei pajamų. Sunkiausia buvo emociškai: buvau geras specialistas, visiems reikalingas, uždirbdavau 700–800 rublių, kai tuo tarpu miesto inžinieriai gaudavo tik apie 145. Ir staiga viskas nutrūko. Dėl to teturiu tik 27 metų darbo stažą, todėl mano pensija nedidelė, apie 530 eurų. Petronėlei pasisekė labiau – ji dirbo Bijotų valgyk­loje, sukaupė visą reikiamą stažą, dar gauna ir neįgalumo išmoką. Pinigų dabar pakanka, svarbiausia, jog būtų sveikatos. Gyvename kaime, daug įvairiausių daržovių užsiaugi­name patys, dar laikome kelias vištas, turime katiną ir šunį – štai ir visas mūsų ūkis“, – šypsodamasis pasakoja šeimininkas, rodydamas kruopščiai prižiūrėtą sodybą.

Pranciškus džiaugiasi, kad Girdiškėje gyvena savo kraštą mylintys žmonės, nors jų kasmet, deja, vis mažiau čia belieka.

„Turime bažnyčią, parduotuvę, laidojimo namus ir puikią bendruomenę – belieka džiaugtis gyvenimu. Tik gaila, kad tų žmonių beveik nebeliko. Per rinkimus paaiškėja, jog balsuoti turėtų ateiti vos apie šimtą rinkėjų, o anksčiau tiek susirinkdavo į vienas vestuves ar laidotuves. Kadaise, jei bent kiek pažinojai žmogų, buvo savaime suprantama palydėti jį į Amžinąją kelionę. Kaimynai ateidavo net iš už kelių kilomet­rų, brisdavo per pusnis, kad tik atsisveikintų. Dabar beveik nebeliko to artumo“, – šiek tiek apgailestauja P. Bambalas.

Jis sako niekuomet neatsisakantis padėti kaimynams ir bendruomenei – ar reikėtų pagiedoti, ar padėti nešti kryžių. Pranciškaus įsitikinimu, bend­ravimas, tarpusavio pagalba bei palaikymas visais laikais buvo, yra ir, tikėkimės, liks tvirtos kaimynystės, šeimos bei bendruomenės pagrindu.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija