Etnokultūros puoselėtojų tikslas – saugoti Žemaitijos tapatybę

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba už nuopelnus krašto etnokultūrai šiemet įvertino tris Šilalės rajono etninės kultūros puoselėtojus. Kanklių mokytoja iš Laukuvos Jolanta Bučnienė pa­gerbta už kankliavimo tradicijų puoselėjimą, Bilionių krašto atstovė Zita Grūdienė įvertinta už dūnininkų tarmės, vietos tradicijų ir etni­nio savitumo išsaugojimą bei puoselėjimą, o šilališkis drožėjas Alfonsas Maulius – už išskirtinius medžio drožybos darbus.

Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininko, kraštiečio Virginijaus Jocio, būtient šie žmonės savo kasdieniu darbu prisideda prie gyvųjų Žemaitijos tradicijų išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai.

Laukuviškė J. Bučnienė prisipažįsta, kad Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos dėmesys ją nustebino.

„Mūsų rajone yra daug žmonių, vertų padėkos ir įvertinimo. Šiemet paskelbti Kanklių metai, tad džiugina, jog atsigręžta ir į šį instrumentą“,– sako ji.

Jos pažintis su kanklėmis prasidėjo dar vaikystėje, vasaras leidžiant senelių sodyboje Ivoniškių kaime. Ten atvykdavo teta Ona, studijavusi kankliavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vieną vasarą ji pasiūlė Jolantai pamėginti pagroti valsą.

„Maniau, kad nieko neišeis, bet iš trečio karto pavyko. Tada viskas ir prasidėjo“, – prisimena moteris.

Netrukus ji pradėjo mokytis Šilalės muzikos mokykloje pas mokytoją Benisę Girkontienę. Tais metais mokykla po gaisro buvo laikinai įsikūrusi Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, o atkūrus muzikos mokyklos pastatą, į jo atidarymą atvyko net Lietuvos televizija. Jolanta pamena skambinusį kanklėmis tą patį valsą, nuo kurio ir prasidėjo jos kelias į muziką.

Šiandien ji pati ugdo jaunuosius muzikantus ir vadovauja tradicinių kank­lių ansambliui. Pasak mokytojos, sudominti vaikus tradicine muzika šiais laikais nėra paprasta, tačiau tam padeda ne tik repeticijos, bet ir bendros išvykos, festivaliai bei stovyklos.

„Vaikams tai galimybė pakeliauti, susipažinti su naujomis vietomis ir žmonėmis. Bet pasilieka tie, kuriems kank­lės iš tikrųjų patinka“, – sako ji.

J. Bučnienės vadovaujamame ansamblyje svarbi ne tik muzika. Mokytoja siekia ugdyti atsakomybę, pagarbą tautiniam kostiumui, instrumentui ir vienas kitam.

„Jaučiu atsakomybę už mokinių kultūrinį ugdymą. Važiuodami į renginius jie mokosi bendravimo, pagarbos tradicijoms“, – teigia ji.

Šiemet jos ugdytiniai dalyvaus Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku ratu kartu“, vyksiančioje liepos 3–6 d. Vilniuje.

Dar viena šių metų laureatė Z. Grūdienė įvertinta už ilgametį darbą, puoselėjant dūnininkų tarmę, vietos tradicijas ir etninį savitumą bei aktyvią veiklą Bilionių liaudies teatre. Su teatru ji susijusi nuo mokyklos laikų, o 2003 m. prisidėjo ir prie Bilionių liaudies teatro veiklos. Anksčiau buvo jo režisierė, dabar – viena aktyviausių aktorių.

„Dažniausiai vaidiname komedijas. Mes – kaimo žmonės, todėl toks žanras mums artimesnis“, – šypsosi Zita.

Vis dėlto ji pripažįsta, jog išlaikyti mėgėjų teatrą tampa vis sunkiau.

„Anksčiau turėjome apie dvylika aktorių. Dabar žmonių surinkti labai sudėtinga – nebėra mokyklos, kaimas sensta, dalis gyventojų išvyko. Nežinau, kiek ilgai teatras dar gyvuos“, – neslepia moteris.

Tačiau teatro scena – tik dalis jos veik­los. Z. Grūdienė dainuoja, šoka, yra Šilalės „Bočių“ ansamblio narė, dalyvauja pasakotojų konkursuose ir renginiuose, kuriuose skamba dūnininkų tarmė.

„Jeigu savo tarmės nesaugosime, ji tiesiog išnyks“, – įsitikinusi etnokultūros puoselėtoja.

Svarbi jos veiklos dalis – ir tautinis kostiumas.

„Jį dėvėti – išskirtinis jausmas. Tai ne tik drabužis, bet ir pagarba savo kraštui“, – neabejoja bilioniškė.

Žodinė tautosaka Zitą lydi daugelį metų. 2017-aisiais, minint Piliakalnių metus, ji laimėjo pirmąją vietą pasakotojų konkurse, papasakojusi padavimą apie Bilionių piliakalnį.

„Istorijas renkuosi iš knygų, tėvų pasakojimų, o kartais šiek tiek papildau ir savo vaizduote“, – šypsosi ji.

Šilališkis A. Maulius yra iš tų kūrėjų, apie kurio kūrybą bent viena ausimi yra girdėjęs kiekvienas kraštietis. Ir ne tik – įspūdingus dirbinius gaminantis medžio drožėjas yra nuolatinis įvairiausių parodų dalyvis ir laimėtojas, ne kartą reprezentavęs Šilalę respublikiniuose konkursuose, pelnęs daugybę apdovanojimų ir dip­lomų, jis aktyviai dalyvauja edukacinėse veik­lose, perduodamas tradicinius amatus jaunajai kartai ir pan.

Bijotuose už medžio drožybos darbus jam buvo įteikta išskirtinė, nekonkursinė Etninės kultūros globos tarybos pirmininko V. Jocio padėka. 

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba kasmet pagerbia žmones, savo darbu saugančius ir puoselėjančius krašto kultūros paveldą. Kiekvienais metais yra apdovanojami ne daugiau kaip devyni Žemaitijos etnokultūros puoselėtojai. Šiemet tarp laureatų – atstovai iš Telšių, Rietavo, Kelmės, Šiaulių rajono ir Šilalės. Mūsų rajonui skirti net trys įvertinimai rodo, jog čia gyvos ne tik tradicijos, bet ir tai, jog turime žmonių, kurie kasdien rūpinasi, kad jos nenugrimztų į praeitį.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.