Matematikos mokytojos receptas nuo depresijos: „Kelkis ir krutėk“

„Šilalės artojo“ bendraamžę, liepos 6-ąją 75-ąjį gimtadienį švęsiančią Stasę Pet­ra­vičienę kaimynai Iždonuose lygina su uraganu – jos energija vis dar veržiasi per kraštus, o jaunatviškumo, sugebėjimo džiaugtis kiekviena diena, pavyzdinės tvarkos namuose pavydi net ir gerokai jaunesnės draugės. Kas rytą, kad ir kaip besijaustų, buvusi mokyklos direktorė įsako sau: „Petravičiene, kelkis ir krutėk – turi abi kojas, abi rankas, gali dirbti“. Moteris įsitikinusi, jog blogiausia, kas gali nutikti žmogui, yra savigaila. 

Rytinis ritualas: pokalbis su „protingu žmogumi“

Kiekvienas rytas S. Petravičienės namuose prasideda ne nuo kavos puodelio, o nuo griežto pačios savęs paraginimo keltis iš lovos ir imtis darbų. Stasė juokauja, kad su protingu žmogumi visada gera pasikalbėti, o toks savęs išvertimas iš lovos padeda įveikti visas ligas ir blogą nuotaiką. Šią geležinę discipliną ji paveldėjo iš mamos, kuri niekada nepalikdavo nepaklotos lovos ar neplautų indų, kad ir kiek darbų būdavo ūkyje. Šiandien ir ji laikosi tos pačios taisyk­lės: įprasta darbų rutina bei tvarka namuose yra geriausia apsauga nuo niūrių minčių. Net jei niekas neužeina, viskas privalo būti sutvarkyta, nes, pasak iždoniškės, tai orumo ir vidinės tvarkos dalykas.

Už Sibiro baimę stipresnė svajonė

S. Petravičienė gimė pačiais sunkiausiais pokario metais, kai miškuose liejosi kraujas, tačiau jos tėvai žinojo, jog geriausias kelias į laimingą gyvenimą yra mokslas. Todėl šeima iš paskutiniųjų stengė­si, kad visi šeši vaikai įgytų profesijas. Tais laikais kaimo vaikai, įstoję į aukštąsias mokyklas, būdavo skaičiuojami ant pirštų. Stasė svajojo tapti mokytoja, bet mamai ir tėvui atrodė, kad ši dukros svajonė yra pernelyg rizikinga – pokariu daugybė mokytojų buvo ištremti į Sibirą, tokios dalios neišvengė ir keli giminaičiai. Todėl mergina pakluso tėvų valiai ir įstojo studijuoti mašinų gamybos technologijos į Politechnikos institutą. Tačiau iškentė vos dvejus metus, o kad galėtų mokytis to, prie ko linksta širdis, pasiryžo pati užsidirbti duoną. 

„Niekada nesigailėjau, kad dirbau mokytoja. Visą laiką aplink mane buvo jauni žmonės, vaikų klegesys, daug šypsenų. To man pavydėjo medike tapusi sesuo, kuri kasdien matė tik skausmą ir ašaras“, – sako iždoniškė.  

Didžiausias turtas – vaikai

Iždonuose niekam ne paslaptis, kad mokytoja S. Pet­ravičienė garsėjo griežtumu. Ir ne tik mokykloje. Tokia pat tvarka buvo ir namuose. Ji įsitikinusi, jog vaikų gyvenimas turi turėti aiškius rėmus: darbas, mokslas, o tik tada pramogos.

„Iš kur tos depresijos atsiranda? Mes pareidavom iš mokyk­los, o namuose antras etatas: gyvuliai, daržai. Ir vaikai kartu dirbdavo“, – prisimena moteris.

Stasė džiaugiasi, kad griežtas vaikų auklėjimas davė vaisių. Visi trys užaugo darbštūs ir tvarkingi, taip pat auklėja ir savo vaikus. Sūnus Marijonas, tapęs garsiu krepšininku, dabar gyvena Arizonoje (JAV), tačiau įsigijo sodybą netoli gimtųjų Iždonų ir kasmet grįžta, kad kartu su šeima liepos 6-ąją atšvęstų mamos gimtadienį – šįkart jubiliejinį. Tai, jog liepos 6-oji yra išskirtinė Lietuvos valstybės diena, kai minimas Mindaugo karūnavimas, Stasė laiko jai gyvenimo įteikta dovana. 

Bet daug labiau nei šventės ji laukia ne tik abiejų sūnų ir duk­ros – energija bei gyvybingumu ją užkrečia anūkai. Penkiolik­metė, tokia pat aukšta kaip tėtis, Marijono dukra Arizonoje jau yra garsi sportininkė, bet auklėjama, pasak Stasės, jos pačios sūnui įdiegtais principais. Diskutuodama su Kaune gyvenančiu anūku apie gyvenimą, ji nebijo paliesti ir politinių temų – rūpi, kaip keičiasi jaunimo požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors nuomonės dažnai ne­sutampa, Stasei tik įdomiau – norėdama argumentuoti savo požiūrį, turi nuolat viskuo domėtis, neatsilikti nuo gyvenimo. 

Ryšys su pasauliu – per bendruomenę

Stasė tikina, jog abiems jos sūnums ir dukrai smalsu, kas vyksta Šilalėje, kaip gyvena buvę kaimynai, nes Iždonuose jie visada buvo bendruomenės dalimi. Nors žmonės sensta, šiame kaime tebegalioja nerašytas susitarimas saugoti ir rūpintis vieniems kitais, todėl Stasė juokiasi, kad net jei nieko nereikia, rytą nueina iki šiltnamio, kad kaimynai matytų, jog ji yra gyva ir sveika. O tai, jog į kaimą atsikelia jaunimas, kaimynystėje kuriasi buvę jos mokiniai, pasak S. Pet­ravičienės, yra garantija, kad Iždonai neišnyks iš žemėlapio.

„Man visko gana“, – šypsosi ne vieną mokinių kartą į gyvenimą išleidusi buvusi Iždonų mokyk­los direktorė. 

Kiekvieną dieną ji pasitinka kaip Dievo dovaną, o jos neišsenkanti energija ir šviesus žvilgsnis į pasaulį primena, kad laimė slypi ne dideliuose stebukluose. Ji prasideda nuo paprasto sprendimo atsikelti, išeiti į kiemą ir su dėkingumu pasitikti naują dieną.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija