Per gyvenimą – šokio žingsneliu kartu su šeima

Su Laima Andrejauskiene, Šilalės kultūros centro meno kolektyvų vadove, susitinkame pačiame Moksleivių dainų šventės sukūryje. Sostinė jau keletą dienų gyvena jos rimtu – rekordinius karščius keičia lietūs, nuovargis persipina su euforija, valandos lekia it ta smarkiai besisukanti laiko karuselė, tapusi Šokių dienos režisūrine ašimi. Netrukus – kulminacinis pasirodymas, kuriam ruoštasi net dvejus metus. Vėlų vakarą, pasibaigus dar vienai repeticijų dienai, kalbamės apie šokį. Bet ne vien apie kantriai gludinamus žingsnelius, galiausiai susidėliojančius į puikų reginį, ne vien apie jo kuriamą emociją. Laimai šokis – esmė, suteikusi kryptį ir jai pačiai, ir profesionalių šokio aukštumų siekiančiai dukrai Aleksandrai, ir po daugelio metų į jį įsitraukusiam vyrui Virginijui.   

Paskutinius akordus lydi ašaros 

Į visą savaitę Vilniuje skambėjusią  Moksleivių dainų šventę L. Andrejauskienė atlydėjo penkis šokėjų kolektyvus: Kultūros centro „Mainytinio” jaunuolių ir jaunimo bei merginų šokių grupės „Raizgė” grupes, taip pat Meno mokyklos šokių studijos „Lokysta” jaunius ir merginas. Iš viso – 70 moksleivių nuo 11 iki 18 metų. Vertinant vien skaičiais, šis būrys sudarė svarią dalį iš 384 šventėje dalyvavusių šilališkių.

Kolektyvai atvyko jau nugludinę Šokių dienos programą. Repertuaras buvo pristatytas prieš dvejus metus, nuo tada ir prasidėjo pasirengimas šventei – pirma vadovų seminarai, paskui repeticijos ir jas vainikavusios peržiūros. Repeticijų daug, į pabaigą net kasdien, greta to – ir savi koncertai, išvykos, konkursai... 

O tada – kelionė į Vilnių ir trys valandos didžiojoje šventės scenoje kartu su tūkstančiais šokėjų iš visos Lietuvos. Pagal tradiciją, Šokių dienai skiriama liepos 5-oji, penktadienis. Šįmet ji vadinosi „Ratu, ratu” ir pasakojo apie nenutrūkstantį gyvybės ratą, akimirkas, primenančias, iš kur esame atėję.

„Vieni vaikai šoko visą programą nuo pradžios iki pabaigos, kiti – tik vienoje iš dalių. Finale į areną suėjo visi. Tai nepaprastas, sunkiai žodžiais nusakomas jausmas. Tiek daug emocijų, išgyvenamų tarsi viena širdimi. Dauguma vaikų graudinosi. Ypač jautriai reagavo dvyliktokai, jiems tai kartu ir atsisveikinimo akimirka”, – pasakoja L. Andrejauskienė, ir pati sunkiai sulaikydama ašaras. 

Tos akimirkos, kai nuskambėjus paskutiniams Šokių dienos akordams, į areną iš tribūnų pradėjo plūsti žiūrovai, atperka viską – šiuos potyrius verta kaupti įsimintiniausių gyvenimo akimirkų albume. 

Tokių pakylėtų finalinių momentų jos kelyje buvo ne vienas, kiekvienas – savaip įsimintinas ir prasmingas. 

Šįmet kartu su moksleiviais į Vilnių vyko dviejų šokėjų mamos. Kadaise jos pačios su Meno mokyklos šokio studija „Lokysta” dalyvavo Moksleivių dainų šventėje, dabar atlydėjo toje pat  „Lokystoje” šokančias dukras. Moksleivių šokiai Šilalėje – jau tradicija, keliaujanti iš kartos į kartą. Laima patvirtina: renkant naujas grupes, jai nereikia kviestis ar kažkaip vilioti vaikų. Norinčiųjų šokti kolektyvuose, per daugelį metų užsitarnavusiuose puikią reputaciją, netrūksta be jokios reklamos. Džiugu, kai atlydėję draugus į repeticiją, vaikai patys nusprendžia, jog čia smagu, čia verta būti. 

„Būna visko. Šokant reikia ištvermės, disciplinos, fizinis krūvis yra, ir apsirengti reikia. Kai grįžtame pavargę po Dainų švenčių, kaskart autobuse girdžiu: jau gana, nebešoksiu. Bet nuovargis praeina ir vėl visi susirenkame. Taigi taip smagu, kaipgi nešoksi. Vilkėdami tautinį kostiumą, mano šokėjai jaučiasi išdidūs, ypač kai tenka dalyvauti iškilmėse per valstybines šventes, teikiant gėles, pavyzdžiui, Prezidentui. Turime tradiciją – mūsų mažame miestelyje visi žino, kas yra „Lokysta” ar „Mainytinis”. Baigę Meno mokyklą, vaikai ateina šokti į Kultūros centrą, tas tęstinumas natūralus, savaime suprantamas”, – tikina jau kelias šokėjų kartas Šilalėje išugdžiusi pašnekovė. 

Pasak Laimos, šokantis vaikas išsiskiria iš bendraamžių būrio. Smagu matyti, kai prie kolektyvo prisijungęs naujokas panyra į kitokį bendravimą, ir ta nauja aplinka jį keičia. Šokėjai disciplinuoti, įpratę laikytis tvarkos, padėti vieni kitiems, berniukams savaime suprantama praleisti mergaites pirmas, užleisti joms vietą. Laima juokauja, jog šokiuose nėra lygių teisių – berniukas šokdina mergaitę, ją kelia, veda. Tai ugdo pagarbą vienas kitam, formuoja gražius santykius.

Daugelis jaunųjų šokėjų šio pomėgio neatsisako ir baigę mokyklą. Studijuodami jie prisijungia prie universitetų ansamblių ir net greta intensyvių medicinos, inžinerijos ar kitų studijų randa laiko šokiui, tapusiam neatsiejama jų gyvenimo dalimi. 

Kvietimas dirbti – dar studijuojant

Pačios L. Andrejauskienės istorija įtikinamai liudija visam gyvenimui įtraukiančią šokio galią. Šie metai jubiliejiniai – lygiai prieš 30 metų ji pradėjo dirbti Šilalės kultūros centre. 

„Mane priėmė beveik iškart po mokyklos, dar nebaigus studijų – turbūt su ta intencija, jog nepabėgčiau iš Šilalės, – juokiasi Laima, pirma įstojusi į Telšių aukštesniąją kultūros mokyklą studijuoti pedagogikos ir choreografijos, vėliau Klaipėdos universitete įgijusi režisūros bakalauro laipsnį. – Net nesuprantu, kaip čia gyvenime taip gaunasi – žinojau šį vienintelį kelią, apie kitus net negalvojau. Tėvai palaikė mane, leido man pasirinkti laisvai, tad jokių svarstymų nė nebuvo”.

Į Šilalės kultūros centrą dar pirmakursę studentę pakvietė tuometis vadovas Vidmantas Dargis. Jam svarbiausia buvo ne diplomai, o jaunos choreografės sukaupta patirtis ir gebėjimai. Jų Laima sėmėsi nuo pradinių klasių – šoko mokykloje, vėliau Kultūros centre lankė tuo metu žinomos choreografės Anicetos Tribičiūtės vadovaujamą kolektyvą. Pradėjusi dirbti Kultūros centre, choreografės pareigas ji iš karto derino su darbu Šilalės meno mokykloje, kur vadovavo šokių kolektyvams.

„Studijuodami visi svajojome apie šokėjo karjerą. Bet kur tu provincijoje būsi šokėju? Suprantama, kad, įgijęs ir pedagogo kvalifikaciją, tampi mokytoju. Grįžau į Šilalę ir puikiai čia jaučiuosi”, – tikina didmiesčiuose savęs nė neįsivaizduojanti L. Andrejauskienė. 

Vietos kultūros lauke veiklos daug, tik spėk suktis. Laimai net sunku suskaičiuoti Dainų šventes, kuriose teko dalyvauti. Į jubiliejinę, 100-metį minėjusią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų” 2024-aisiais ji lydėjo net šešis kolektyvus. 

„Iš šalies atrodo ne darbas, o nuolatinė šventė. Bet pasižiūri į nuotraukas – vaikšto mokytoja visa sukaitusi, dulkina... Daug darbo, neskaičiuojant valandų, netaupant jėgų, bet rezultatas – tikrai šventė”, – pašnekovė peržiūri ir šios šventės Vilniuje užfiksuotas akimirkas – jose ir suplukę nuo karščio ar kiaurai lietaus permerkti dalyviai, ir pakylėtos nuotaikos, šventiškai besišypsantys veidai. 

Šoka visa šeima 

Paradoksas – pačiai Laimai šokti šiandien tenka labai retai, stoja į porą nebent kažką pavaduodama. 

„Mano vyras šoka, bet ne su manimi, – kvatoja ji. – Jis mėgsta pasakoti, kad šokti pradėjo tik sulaukęs 50-ies. Taip ir buvo. Ėmiausi vadovauti suaugusiųjų kolektyvui, trūko šokėjų, sakau vyrui: dabar eisim šokti. Niekada gyvenime nešokęs, tą daro su dideliu džiaugsmu”.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius V. Andrejauskas Kultūros centro šokių kolektyvą „Mainytinis” lanko jau aštunti metai. 

Jų dukra Aleksanda Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šįmet baigė bakalauro studijas. Anksčiau Šilalėje ji šoko „Lokystoje”, „Mainytinyje”, bet studijuoti rinkosi kitą kryptį – šiuolaikinį šokį. 

„Aleksandra buvo paragavusi šiuolaikinio šokio – važiuodavo į vasaros stovyklas pas Jurijų Smoriginą, norėjo gilintis į šią kryptį, geriau ją pažinti. Liaudies ir šiuolaikinis šokiai labai skiriasi: liaudies šokyje daugiau dėmesio tenka kojų ir rankų darbui, kūno laikysenai, o šiuolaikiniame svarbi viso kūno plastika, laisvas judėjimas. Nerimavome, jog ankstesnis įdirbis gali trukdyti, tačiau, kai daug dirbi, viskas įmanoma“, – dukters pasirinkimu džiaugiasi L. Andrejauskienė. 

Tiesa, Aleksandra nenutolo ir nuo liaudies šokio. Baigusi mokyklą, vienerius metus ji studijavo italų filologiją Vilniaus universitete, kadangi tais metais LMTA šokio kurso nerinko. Išbandžiusi kitą kryptį, grįžo prie savo svajonės ir pasirinko šokio studijas, tačiau liko šokti universiteto dainų ir šokių ansamblyje.

Aleksandrai netikėtai teko šokti ir šių metų Moksleivių dainų šventėje. Susirgus vienai „Raizgės“ šokėjai, ji prisijungė prie kolektyvo ir padėjo išgelbėti pasirodymą. O 2024-ųjų 100-mečio Lietuvos dainų šventėje visa šeima buvo renginio dalimi: vyras ir dukra šoko, Laima lydėjo savo vadovaujamus kolektyvus.

Susirasti antrąją pusę – sudėtinga 

Kalbamės su Laima apie kultūrą nedideliame mieste – jos kasdienėje terpėje. 

„Kaip mums čia? Gerai – turime palaikymą, jaučiamės mylimi, reikalingi bendruomenei. Kai kalbamės su kolegomis iš didmiesčių, to palaikymo jie pasigenda. Jei ko trūksta čia, tai nebent patalpų – laukiame, kol Šilalėje pagaliau renovuos Kultūros centrą, kad turėtume gražią salę”, – sako L. Andrejauskienė. 

Ji niekada nepuoselėjo ambicijų apie didesnes scenas, platesnes galimybes – profesine prasme pakako erdvės gimtajame mieste. Laima negaili Šilalei gražių žodžių. Miesto infrastruktūra puiki, čia viskas po ranka.  

„Šeimai gyventi labai gerai, bet atvažiuoti į Šilalę reikia ją jau sukūrus. Jaunų žmonių čia mažai, susirasti antrą pusę tikrai nelengva”, – pripažįsta ji, prisimindama ir kelias sėkmės istorijas – išvykusius studijuoti, didmiesčiuose antrąsias puses susiradusius ir dirbti gimtajam kraštui sugrįžusius jaunus šilališkius. 

Rajono demografinė statistikos  kreivė nuolat leidžiasi žemyn. Bet yra vienas įdomus aspektas – visose mokyklose mokinių skaičius kasmet mažėja, o štai Meno mokykloje priešingai, nuosekliai auga. Šiemet ją lankė 600 moksleivių, vien šokėjų – daugiau nei du šimtai. 

„Jauniems žmonėms reikia prasmingo užimtumo, mums visiems – kultūros”, – didžiulę savo veiklos prasmę pabrėžia L. Andrejauskienė. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.