Krašto atmintį gaivins filmas apie XIX a. vestuves

Daugelis žino Upynoje esančią Marijonos Čilvinaitės gatvę, tačiau retas galėtų pasakyti, kuo ši moteris nusipelnė Lietuvai. Viena pirmųjų šalies kraštotyros tyrėjų, etnografė ir Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė daugiau kaip septynis dešimtmečius rinko bei fiksavo nykstančius papročius, dainas ir pasakojimus. Šiandien jos palikimas vėl grįžta į visuomenės akiratį – Šilalės kultūros centro etnografė Ilona Raudonienė kartu su Upynos bendruomene kuria filmą apie XIX a. vestuvių papročius, paremtą būtent mūsų kraštietės M. Čilvinaitės surinkta medžiaga. 

Prasmingi darbai išsaugomi ateities kartoms

Dažnai žavimės tolimų kraštų istorija ir kultūra, ieškome iškilių asmenybių svetur, tačiau ne visada pastebime tuos, kurie gyveno ir kūrė visai šalia mūsų. Laikas bėga, o kartu blėsta ir atmintis apie žmones, kurių darbai nusipelnė kur kas didesnio dėmesio. Viena jų – Upynoje gimusi etnografė, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė M. Čilvinaitė. Pernai buvo paminėtos jos 125-osios gimimo ir 30-osios mirties metinės, tačiau Šilalės kultūros centro etnografė I. Raudonienė įsitikinusi, kad apie šią iškilią kraštietę iki šiol žino pernelyg mažai žmonių.

„Upynoje pagaliau turime M. Čilvinaitės vardu pavadintą gatvę, tačiau retas rajono gyventojas galėtų pasakyti, kuo ji nusipelnė Lietuvai. Todėl nors jubiliejiniai metai jau praėjo, nusprendėme ir toliau viešinti jos darbus. Žmogui, palikusiam tokį reikšmingą pėdsaką Lietuvos etnografijoje, dėmesio niekada nebus per daug“, – įsitikinusi I. Raudonienė.

Siekdama įamžinti M. Čilvinaitės atminimą, etnografė parengė projektą, skirtą kraštietės indėliui į Lietuvos praeities kultūros išsaugojimą. Pasak Ilonos, neįkainojamą vertę turi kraštotyrininkės dar 1935 m. išleistas rinkinys „Pasakojo, šnekėjo žmonės“, o prieš 100-metį pasirodęs leidinys „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“ iki šiol laikomas vienu išsamiausių šio krašto papročių aprašymų. Mokslų akademijai ir kitoms kultūros įstaigoms M. Čilvinaitė perdavė daugiau kaip 260 kraštotyros rinkinių.

„Svarbiausia, kad senieji papročiai aprašyti itin tiksliai – kiekvienas veiksmas paaiškintas ir pagrįstas. Pavyzdžiui, jei į merginos tėvų sodybą su jaunikiu atvykdavo piršliai, tėvo paimtas botagas iš piršlio rankų reikšdavo, kad jaunikis jam priimtinas. O jei merginai jaunikis patikdavo, per antrąjį piršlių apsilankymą ji išeidavo jų pasitikti. Jei neišeidavo – gero nelauk. Man pačiai pažintis su M. Čilvinaitės darbais tapo dideliu atradimu“, – pasakoja I. Raudonienė.

Anot jos, šiandien jau sunku palyginti skirtingų Lietuvos regionų papročius, nes ne kiekvienas kraštas turėjo tokių kruopščių etnografų, kurie viską būtų užfiksavę. Todėl M. Čilvinaitės palikimas yra ypač vertingas.

„Didžiausią įspūdį man paliko XIX a. žmonių gyvenimo ritmas. Upyniškiai niekur neskubėjo, o dukters išleidimas už vyro buvo atsakingas ir gerai apgalvotas sprendimas. Nebuvo taip, kaip vaizduojama Žemaitės „Marčioje“. Upynoje mergina, būsimam jaunikiui kelis kartus apsilankius jos namuose, pati vykdavo apžiūrėti būsimo vyro ūkio bei susipažinti su jo šeima. Papročiuose buvo daug savotiškų saugiklių, leidusių atsisakyti nepageidaujamo jaunikio. Į vieną sodybą tą pačią dieną galėdavo užsukti net keli piršliai, o merginos tėvas paimdavo ir antrojo piršlio botagą – tegul dukra renkasi, kuris geresnis. Toks sprendimas pirmiesiems piršliams buvo aiškus ženklas, jog metas užleisti vietą kitiems“, – pasakoja etnografė.

Kuria filmą

Susidomėjimas M. Čilvinaitės darbais I. Raudonienę paskatino imtis projekto, skirto įamžinti iškilios kraštietės atminimą. Viena jo dalių – tautodailininko Nerijaus Alšausko kuriamas stogastulpis. Jis iškils prie kelio Šilalė–Skaudvilė, ties keliuku į kraštotyrininkės gimtinę Bajorkalnyje. Kita projekto dalis – dokumentinis-vaidybinis filmas „XIX a. vestuvės Upynos krašte“, paremtas M. Čilvinaitės surinkta medžiaga.

„Ilgai galvojau, kaip šią sukauptą medžiagą perteikti šiuolaikiniam žmogui. Supratau, jog šiandien žmonės daugiau žiūri nei skaito, todėl gimė idėja sukurti filmą. Tikiuosi, toks formatas taps artimesniu įvairaus amžiaus žiūrovams ir lengviau įsimins“, – pasakoja I. Raudonienė.

Bilionių etnografinėje sodyboje netrūko nei bendruomenės narių entuziazmo, nei nuoširdaus įsitraukimo į būsimą filmą. Jaunosios vaidmenį sukūrusi Monika Kinderienė sako nė akimirkos nesvarsčiusi, ar priimti pasiūlymą.

„Prieš 13 metų pati ištekėjau kiek kitaip nei įprasta – į bažnyčią važiavome arkliais, „brikoje“ griežė muzikantai. Todėl ir šis filmas man tapo savotišku sugrįžimu į savo pačios vestuves“, – šypsosi Monika.

Jaunosios motinos vaidmenį atliekanti Upynos bendruomenės pirmininkė Lina Bajorinienė pabrėžia, kad tradicijų puoselėjimas jai yra kasdienio darbo dalis.

„Dirbu muziejuje, vadovauju bendruomenei, todėl stengiuosi, jog senieji papročiai būtų perduodami jaunajai kartai. Per miestelio šventes visada randame vietos seniesiems žaidimams, mįslėms, šokiams ir dainoms. Todėl gavusi Ilonos kvietimą tik paklausiau, kur ir kada reikia būti“, – tikina Lina.

Į jaunamartės tėvą įsikūnijantis Dainius Bindza, kilęs iš Telšių Upynos, pastebi, kad skirtingose Žemaitijos vietose vestuvių papročiai turėjo savitų bruožų, tačiau daugelis jų šiandien jau išnykę.

„Toks projektas svarbus ne tik Šilalės kraštui, bet visai Žemaitijai. Jis leidžia išsaugoti tai, kas po truputį dingsta iš mūsų atminties“, – įsitikinęs jis.

Pirmoji filmo dalis jau nufilmuota ir montuojama. Visuomenei ir filmas, ir stogastulpis bus pristatyti rugpjūčio gale. Vėliau juosta bus rodoma Upynoje, Šilalėje, Bijotuose, rajono bibliotekose ir ugdymo įstaigose. Projekto autorė tikisi, jog filmas taps naudinga mokomąja priemone ir pasieks ne tik rajono, bet  visos Žemaitijos mokyklas.

„Kol kas sukūrėme tik pirmąją, maždaug pusvalandžio trukmės filmo dalį, skirtą piršlyboms – piršlių sutikimui merginos namuose ir būsimos nuotakos apsilankymui jaunikio sodyboje Vytogalos aviacijos muziejuje. Labai norėčiau ateityje nufilmuoti ir visas vestuves iki pat pabaigos. Džiaugiuosi, jog mano idėją palaikė Upynos bendruomenė, o aktyviausi jos nariai tapo ir aktoriais. Šįkart pati likau už kadro, režisierės vaidmenyje“, – sako I. Raudonienė.

Filmo kūrėjams didelį dėmesį teko skirti autentiškumui – kiekviena scena buvo kruopščiai derinama, o netaisyklingai ištartas žemaitiškas žodis neretai reikšdavo pakartotinį filmavimą. Kartu su Upynos bendruomene filme, kurį kuria Tauragės „AP media“ komanda, vaidina Skaudvilės folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Gers smuoks“.

„Dažniausiai kuriame reklamas, todėl pasiūlymas filmuoti istorinį pasakojimą buvo įdomus iššūkis. Šįkart dirbame kitaip – naudojame senovinius objektyvus, kurie sukuria išskirtinį vaizdą ir padeda perteikti laikmečio nuotaiką“, – pasakoja Andrius Pleikys, Deividas Kryževičius ir Nojus Miškinis.

Filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ tikslas – netradicine forma supažindinti visuomenę su XIX a. Upynos krašto vestuvių papročiais, tad  žiūrovai išvys autentišką to meto namų aplinką, senovinius buities rakandus, žirgų pakinktus ir kitus I. Raudonienės bei jos komandos surinktus eksponatus.

Rugpjūčio 28 d. Upynos kultūros namuose vyks ne tik filmo premjera, bet ir konferencija, skirta M. Čilvinaitės atminimui. Pagrindinį pranešimą skaitys kraštietė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Konferencijoje taip pat dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Benediktas Šetkus ir kiti lektoriai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.