35 metai po Medininkų: apie laisvę be patoso

1991-ieji. Liepos 31-oji. Tąnakt, saugodami nepriklausomybę at­­kū­ru­sios valstybės sie­ną, buvo nužudyti sep­tyni Lietuvos pa­rei­gū­nai. Šau­ta ir į aštuntąjį – jauną muitininką Tomą Šerną. Jis liko gyvas – vienintelis sovietų omo­nininkų išpuolio Me­dininkų pasienio pos­te liudininkas. Šiandien, kaip ir kasmet, ši da­ta minima Medininkų memoriale ir Antakalnio kapi­nėse, žiniasklaidoje pasirodo archyvinės nuotraukos, jau tapusios is­to­rinėmis, vadovė­li­nė­mis. Ta­čiau kokia šian­dien yra gyvoji šios atminties vertė – ta tikroji, ne pro­ginė? 

„Nežinau, ar daugeliui Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia“, – ramiai svarsto T. Šernas, sutikęs šia išskirtine istorine tema pasikalbėti su „Šilalės artojo” laikraščiu.

Kalbėdamas apie tą naktį jis nesureikšmina savo išgyvenimo istorijos. Prisiminimai išlikę fragmentiški: paryčio tamsa, užpuolimas, trumpas sąmonės sugrįžimas ryto šviesoje. Daug aiškiau išliko tai, kas lydėjo vėliau: pastangos iš naujo atrasti gyvenimo kryptį, nepasiduoti neapykantai ir suprasti, kad laisvė nėra vien istorinė pergalė.

Šiandien T. Šernas į Medininkų įvykius žvelgia ne tik kaip buvęs pareigūnas, bet ir kaip kunigas, žmogus, kuriam svarbūs atsakomybės, tikėjimo ir santykio su kitu žmogumi klausimai. Kalbėdamas apie laisvę, valstybę bei dabarties iššūkius, jis primena: laisvė nėra kartą pasiektas tikslas – ją kiekvieną dieną iš naujo kuria žmonių sprendimai ir atsakomybė. 

Šis požiūris neatsiejamas ir nuo pasirinkimo, kurį jis padarė prieš 35-erius metus. T. Šernas sako, jog anuomet tarnystė valstybei jam pirmiausia reiškė tarnystę svajonei: „Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva“. 

– 1991-ųjų liepos 31-osios rytas tapo vienu skaudžiausių ir lemtingiausių Nepri­klausomybę atkūrusios Lie­tuvos istorijoje. Daliai žmo­nių jis iki šiol išlikęs atmintyje kaip diena, kai buvo išbandytas valstybės ryžtas ginti savo sienas, taigi – laisvę. O ką, praėjus 35 metams, iš tos dienos ryškiausiai prisimenate Jūs – ne tik kaip pareigūnas, bet ir kaip žmogus?

– Tikrai daugelis piliečių žino tų pačių metų Sausio 13-ąją, šis mūsų istorijos faktas yra aprašytas mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Tačiau nedaug jaunų žmonių gali prisiminti, su kokiais įvykiais yra susijęs Medininkų vietovės pavadinimas. Nežinau, kiek Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia.

Praėjus 35 metams tą dieną prisimenu gana fragmentiškai. Naujoji liepos 31-osios para prasidėjo naktį, prisimenu paryčio tamsoje įvykusį posto užpuolimą. Po to trumpam atgavau sąmonę ant neštuvų išneštas į ryto saulę. Tiek turiu asmeninių tos dienos prisiminimų.

– Prieš tą dieną buvo kita istorija – jauno žmogaus apsisprendimas. Lietuvai at­­kū­rus Nepriklausomybę, ta­po­te Sąjūdžio savanoriu, ne­trukus pradėjote dirbti ku­riamoje Lietuvos muitinėje. Ką anuomet Jums tai reiškė? Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten?

– Vertinant iš 35-erių atstumo ir suvokimo, tai atrodo kaip tarnystė valstybei. Verta prisiminti, jog mūsų valstybės tarptautiniu lygiu dar nebuvo. Daugelis šalių į mus žvelgė kaip į maištaujančią provinciją didelės valstybės pakraštyje. Norėčiau pastebėti, jog greičiau tai buvo tarnystė svajonei. Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva. Be abejo, žinojome, kad laisvės be savo valstybės nebus.

Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten? Į šį klausimą atsakyčiau kitu klausimu: kodėl daug žmonių, susikabinę rankomis, dalyvavo Baltijos kelyje? Kodėl jiems, šimtams tūkstančių, atrodė svarbu būti būtent ten, toje susikibusių žmonių grandinėje? Ką jie demonstravo? Tie žmonės parodė, kad tikrai norėjo laisvos Lietuvos. 

Kadangi valstybės be sienų ir be muitų nebūna, kažkam reikėjo kurti regimą valstybinę sieną ir muitinę. Tai taip pat buvo politinės demonstracijos forma. Į mūsų pasienių postų demonstravimą atsakė Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Jų atsaką taip pat galima pavadinti demonst­ra­vimu. Jie pademonstravo savo požiūrį į Lietuvą ir jos laisvę. Šioje situacijoje yra tik trys išeitys: už laisvę, prieš ir būti be nuomonės. Aš pasirinkau būti už laisvę.

– Po sužeidimo teko iš naujo mokytis gyventi. Koks buvo sunkiausias išbandymas – fizinis skausmas, prarastos galimybės ar vidinė kova su savimi?

 – Sunkiausiai mums sekasi vidinė kova su savimi. Be abejo, prarastos galimybės nepadeda turimai žmogaus savimonei ir savivertei. Būtina surasti kitokią savimonę.

– Jūs ne kartą esate sakęs, kad neapykanta žmogų griauna. Kaip pavyko nepasiduoti kerštui po to, ką teko išgyventi? Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar ilgas kelias?

– Esu sąmoningai nusprendęs nelikti toje praeityje. Tačiau žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Daug ką mes padarome automatiškai, iš inercijos, pagal savo emocijas. Neapykantos ir keršto atsisakymas nėra tik graži deklaracija – tai ilgas kelias. Galiu sakyti, jog atleidau žudikams, man gaila jų piktos kvailybės, bet nežinau, ar praktiškai galiu jiems palinkėti visko geriausio.

Norisi teisingumo išsipildymo. Turbūt didžiausias „kerštas” būtų, jeigu mūsų laisvės priešai pasikeistų į taikingesnius žmones. Tai ilgas kelias, bet tokiame „keršte” galėtume ir turėtume dalyvauti visi.

– Per 35 metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė ir žmonės. Ar, Jūsų manymu, pasikeitė ir mūsų supratimas, ką reiškia laisvė? 

– Prieš 35 metus Lietuva nelengvai gavo politinę nepriklausomybę ir tapo laisva. Tačiau būtų klaidinga įsivaizduoti, jog laisvė yra pasiekta būsena. 

Lietuvių kino režisierius Vytautas Žalakevičius 1972 m. sukūrė filmą „Tas saldus žodis laisvė”. Tai labai taiklus pavadinimas. Kiekvienas nori kažko, ką galėtų pavadinti laisve. Vienas nori sveikatos, kitas pinigų, trečias – išeiti iš kalėjimo ar iš ligoninės... Laisvė yra sutartinis terminas. 

Laisve galima pavadinti tik sąmoningai pasirinktą gyvenimo kryptį. Mūsų kasdieninė laisvė yra mūsų pačių mąstymo bei gyvenimo kryptis, mūsų mąstymas yra mūsų tikėjimo išraiška. 

Šv. Rašte yra pasakyta „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį.” Tai įsakymai atsakomybei ir tikrieji žmogaus laisvės ištakos bei atsakomybės kontūrai. Be šios atsakomybės meilei neturėsime laisvės, tik chaotišką ir barbarišką gyvenimą.

– Žvelgdamas į šiandienos geopolitinę situaciją – Rusijos karą prieš Ukrainą, nuolatines grėsmes Europoje ir pasaulyje – ar matote paralelių su 1991-aisiais? Kokių pamokų Lietuva neturėtų pamiršti? 

– Istorija mums parodo, kas buvo anksčiau, bet retai pamoko, kaip bus ateityje. Manau, jog mums reikia turėti labai aiškų suvokimą, šalia kokių šalių ir visuomenių mes gyvename. Kaip, pavyzdžiui, Rusijos visuomenė suvokia istoriją ir savo misiją? Mums nereikėtų turėti iliuzijų ir klaidingų lūkesčių, bet ramiai gyventi savo gyvenimą, nuolat išlaikyti laisvės kryptį, gerinant švietimą, ekonomiką ir saugumą.

– Jeigu šiandien galėtumėte palikti vieną mintį Lietuvai Medininkų žudynių 35-ųjų metinių proga – ne apie praeitį, o apie ateitį, – kokia ji būtų?

– Laisvė nėra gražus žodis, ji yra labai praktiška gyvenimo kryptis. Tavo laisvė yra tavo dabartinė pastanga. Kokia gali būti ateitis be šiandienos laisvės?

– Norisi paklausti ne apie praeitį, o apie dabartį: kaip šiandien atrodo Jūsų kasdienybė?

– Esu antrasis kunigas Vilniaus evangelikų reformatų parapijoje. Mėgstu būti gamtoje, kai orai leidžia. Planuoju ir svajoju apie galimas artimas ar tolimesnes keliones. 

Jūratė KIELĖ