Kunigas P. Tverijonas: Londonas – mano namai, Šilalė – tėviškė

27 metai Lietuvoje, lygiai tiek pat – Londone. Taip savo gyvenimo kelią pristato jau trečią dešimtmetį Londono lietuvių sielovada besirūpinantis dvasininkas Petras Tverijonas. Iš Šilalės kilusiam kunigui puikiai pažįstami čia įsi­kūrusių tautiečių džiaugsmai bei rūpesčiai – kasmet tenka sutuokti dešimtis porų, krikštyti kūdikius, būti šalia atsisveikinimo su šiuo pasauliu akimirką. Tai neįkainojamos patirtys, sugulančios į gyvą, kintantį šių laikų lietuvių migracijos paveikslą. Jis praturtintas ir asmenine istorija – nuo pirmųjų metų megapolyje, kuriame teko įsigyventi, beveik nemokant ang­lų kalbos, iki šiandien patiriamo džiaugsmo, atsiradus galimybei pabendrauti žemaitiškai. 

Londono parapija traukiasi, bet tai natūralu

Beveik tris dešimtmečius Londone gyvenantis kun. P. Tverijonas bent keletą kartų per metus parvyksta į Lietuvą. Šią liepą čia jis praleido dvi intensyvių atostogų savaites. Laiko pokalbiui su „Šilalės artojo” laikraščiu dvasininkas rado Vilniuje. Sostinėje gyvena dalis jo giminės – du sūnėnai, dvi dukterėčios, tad visus rūpi aplankyti. Dar su vienu sūnėnu susitikimas laukė Šilalėje. 

Pačioje atostogų pradžioje kun. P. Tverijonas lankėsi gimtuosiuose kraštuose, liepos 19-ąją dalyvavo svarbiose iškilmėse Padvarninkuose (Žadeikių sen.) – kaimo gyventojai rinkosi prie kapinaičių koplytėlės, minėdami jos pašventinimo 20-ąsias metines, bei prie naujai atstatyto kryžiaus, tad šiose vietos bendruomenei svarbiose iškilmėse kartu su  kun. Edgaru Petkevičiumi aukojo Šv. Mišias, dalijosi prisiminimais. Simboliška – šią koplytėlę jis šventino ir prieš du dešimtmečius. 

Pokalbį pradedame nuo to, kas yra pašaukimas, bet tuo pačiu ir darbas – dvasinis vadovavimas išskirtinei lietuvių parapijai.  

Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapija priklauso vietinei Vestminsterio vyskupijai, o pats klebonas – Telšių vyskupijos dvasininkas, išleistas dirbti sielovados darbą į geografiškai tolimą kraštą. Parapija jo klebonavimo laikotarpiu stipriai keitėsi. Iš pradžių Londone buvo mažai tautiečių, bet jų sparčiai daugėjo – per metus santuokai tekdavo ruošti iki 250 sužadėtinių porų, išvykdavusių tuoktis į Lietuvą. 

„Breksitas” viską pakeitė. Nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašyti paskutiniai susitarimai, Angliją kasmet palieka apie 7 tūkst. lietuvių. Dabar sekmadienio Mišiose sulaukiame maždaug pustrečio šimto tautiečių, sužadėtinių porų sumažėjo dešimt kartų”, – apie didžiulius pokyčius, neišvengiamai palietusius ir lietuvių bažnyčią, kalba kun. P. Tverijonas. 

Anot jo, dabartinė Didžioji Britanija – visiškai kitokia, nei šalis, į kurią lietuviai veržėsi net tada, kai tam nebuvo legalių galimybių. Iki 2010-ųjų gyvenimas čia išties buvo labai geras. Po 2008-2009 m. finansinės griūties, kai valstybė turėjo išmokėti bankams visų metų šalies biudžeto dydžio sumą, kreivė pradėjo leistis žemyn. Vėliau „breksitas”, kovido pandemija tą tendenciją tik sustiprino – pragyvenimas į ankstesnį lygį negrįžo ir iki šiol prastėja. 

„Pasikeitusi ekonominė šalies situacija – tik viena iš emigracijos mažėjimo priežasčių. Visos kitos susiveda į natūralius gyvenimo svetur procesus. Atvykę su tam tikrais lūkesčiais, po kurio laiko žmonės įvertina, ką jie gali svetimoje šalyje, o ko ne, dažnai paaiškėja, kad namuose tų galimybių vis dėlto daugiau. Sugrįžti verčia ir nostalgija”, – sako dvasininkas.  

Tačiau dėl besitraukiančio tikinčiųjų skaičiaus klebonas sako neišgyvenantis. Anot jo, užsienio šalyse įsikūrusios tautinės parapijos nuolat patiria bangavimus. Bendruomenes mažina ne tik grįžtančiųjų srautai, bet ir stebėtinai spartūs integracijos, asimiliacijos procesai. Lieka tik skėsčioti rankomis, girdint tėvus su savo atžalomis bendraujančius 

angliškai, klausantis istorijų, jog parvykę atostogų į Lietuvą anūkai nesusišneka su seneliais.

„Tikrai per greitai, bet ką padarysi... Bažnyčioje pagrindinė kalba tebėra lietuvių, tačiau dalį medžiagos, pavyzdžiui, jaunuoliams, tenka pateikti ir angliškai. Būna prob­lemų ir su Pirmajai komunijai besiruošiančiais vaikais”, – apgailestauja kunigas, pabrėždamas, kad malda lietuviškai padeda išsaugoti tapatybę. 

Anglų kalba šalia gimtosios Šv. Kazimiero parapijoje skambėjo ir anksčiau. Pradėjęs tarnystę, kun. P. Tverijonas dar spėjo susipažinti su senaisiais Londono emigrantais. Dvi jo parapijietės lietuvės 100 metų jubiliejaus proga, pagal tos šalies tradicijas, buvo apdovanotos karališkuoju dėmesiu – sulaukė karaliaus ranka rašyto sveikinimo. Šiandien ši karta jau iškeliavusi, ją parapijoje pakeitė dabartiniais laikais emigravę lietuviai. 

„Pirmaisiais mano metais Londone į vakarines Šv. Mišias susirinkdavo pilna bažnyčia – net 80 proc. vyrų ir tik 20 proc. moterų. 1996 m. įvestas bevizis režimas, tas laikas buvo sudėtingas, pilnas įvairiausių įtampų – žmonės ieškodavo bet kokių kelių, atvykdavo kaip turistai ir pasilikdavo nelegaliai, dirbo ir gyveno negalėdami atsivežti šeimų. Situacija ėmė keistis, žmonės ėmė važiuoti šeimomis, kai 2001-aisiais atsirado galimybė dirbti pagal patentą. Nuo 2004 m. kilo ypač didelė banga, dauguma emigravo dėl ekonominių problemų. Ta tendencija laikėsi maždaug iki 2016-ųjų, bet srautai jau nebuvo tokie dideli. Po kovido, kaip žinia, prasidėjo atgaliniai procesai”, – pastaruosius emigracijos dešimtmečius apžvelgia pašnekovas. 

Šiandien tautiečiams pinigai jau nebėra esminius pasirinkimus diktuojantis sprendimas. Jie atsisako vis dar didesnių Didžiosios Britanijos nei Lietuvos algų ir renkasi gyvenimo kokybę tėvynėje – švaresnį orą, greitai įveikiamus atstumus, ryšius su artimaisiais. 

Tačiau lietuvių bendruomenės toje šalyje tebėra gausios. Kun. P. Tverijonas, pasidalindamas kartu su Londono parapijoje dirbančiu kun. Petru Gucevičiumi, dvasinius patarnavimus teikia Piterbore, Mančesteryje, Bostone ir kituose „lietuviškuose” miestuose. 

1912 m. centrinėje Londono dalyje lietuvių pastatytoje bažnyčioje – 220 sėdimų vietų. Per sekmadienio Šv. Mišias jos vis dar būna užimtos, per šventes daliai tenka melstis stovint. Tikinčiųjų aukos leidžia parapijai surinkti metinį 100–120 tūkst. svarų biudžetą. Jokių kitų „injekcijų” ji neturi. 

Sportuojantis, bet „netgi labai tipiškas” kunigas

„Žemaičiams niekada nebūna greitai”, – juokiasi dvasininkas, prisimindamas tarnystės Londone pradžią. 

Pasak jo, apsiprasti svetur, įsigyventi naujoje aplinkoje prireikė laiko. Paskyrimas į lietuvių parapiją užsienyje buvo gana netikėtas. Baigęs Telšių kunigų seminariją, kun. P. Tverijonas ketverius metus dirbo vikaru Mažeikiuose, aptarnavo Pikelių, Leckavos tikinčiuosius. Iš čia, mažų provincijos parapijų, – šuolis į milijoninį Londoną, tautų, kultūrų katilą, atveriantį pačias įvairiausias galimybes, bet ir pribloškiantį ta įvairove. 

„Prireikė ketverių metų, kol pavadinau Londoną savu miestu. Kas buvo sunkiausia? Ko gero, būti toli nuo draugų. Kamavo ir nostalgija Lietuvai. Jau savaitę prieš grįžtant namo apimdavo toks keistas jausmas, tarsi jaudulys, nekantrumas, kad tik greičiau”, – prisimena dvasininkas. 

Pratintis prie naujos šalies jam teko panašiai kaip daugeliui kitų emigrantų. Labai trūko anglų kalbos, teturėjo jos pagrindus. Tad, ilgai nelaukęs, užsirašė į kalbos kursus, po metų išlaikė egzaminus. Kalbinis pasirengimas leido toliau plėsti akiratį, gilinti teologines žinias. 2003-iaisiais kun. P. Tverijonas Midlesekso universiteto Misijų institute įgijo magistro diplomą. 

Tačiau ir dabar vis dar grįžimas į Lietuvą, nors ir nebekeliantis ankstesnio jaudulio, dvasininkui kaskart tampa svarbiu įvykiu.  

„Šis mano vizitas – jau trečias šiais metais. Kovą lankiau tėvelius, gegužę buvau atsivežęs svečių –

du kunigus indus, slovaką, veng­rą bei rumuną. Parodžiau jiems Vilnių, Rumšiškes, Kryžių kalną, Telšius, Platelius, Nidą, Palangą. Ypatingą įspūdį jiems paliko Dievo gailestingumo šventovė Vilniuje, čia saugomas garsusis Jėzaus paveikslas. Sužavėjo ir Rumšiškių muziejus, išsidėstęs didžiuliame plote”, – sako kun. P. Tverijonas, šįmet į Lietuvą dar grįšiantis. 

Kelios pastarųjų atostogų dienos buvo paskirtos baidarių žygiui Siesarties upe. Tai vienas iš aktyvaus laisvalaikio pomėgių, dėl kurių buvęs šilališkis neretai pavadinamas netipišku kunigu. Nusivilkęs sutaną jis keliskart per savaitę keliauja į sporto klubą ar išsiruošia pabėgioti, išvyksta paslidinėti į kalnus. Gyvenant Londone patogu nusigauti iki vandens sportams tinkamų vietų – gaudant potvynius ir atoslūgius valdyti jėgos aitvarus. Vis tik labiausiai užsiimti šiuo sportu patinka Lietuvoje, Svencelėje, prie Kuršių marių. 

„Baidarėmis šįkart plaukėme septyni Žemaitijos kunigai. Ir visi esame netgi labai tipiški. Tačiau pirmas dalykas – Evangelija, toliau – santykis su žmonėmis, žmogiškosios vertybės. Bet svarbu ir laisvalaikis, atostogos, poilsis. Planuojame prieš pusę metų, deriname, jog visiems tiktų. Reikia iškovoti tą laiką sau, kitaip nieko nebus. Jeigu normaliai dirbi, reikia ir pailsėti, ir į rekolekcijas nuvažiuoti. Sklando legendos, kad kunigai neatostogauja, kad jiems nereikia poilsio. Bet tai netiesa”, – šypsosi pašnekovas. 

Sportiniams pomėgiams laiko ir vietos jis randa ir Šilalėje. Sparčiu žingsniu apeiti tvenkinį ir pušyną – penki ar šeši kilometrai, kurie leidžia ne tik pajudėti, bet ir atgauti jėgas. Švari gamta, vasaros kvapai, sugrąžinantys į vaikystę, ir puikiai pažįstama aplinka apgaubia jaukumu bei ramybe. 

Atvykęs aplankyti tėvelių, kun. P. Tverijonas aukoja Šv. Mišias Šilalės bažnyčioje. Tai jo vaikystės bažnyčia, kurioje pažįstamas kiek­vienas kampelis, primenantis svarbiausius gyvenimo etapus, sugrąžinantis į brangius prisiminimus.

Ne mažiau džiugina ir sugrįžimas prie žemaičių kalbos. Su tėvais dvasininkas bendrauja tik žemaitiškai. Smagu vėl pasinerti į gimtąsias intonacijas, žodyną, kuris niekada nepasimiršta ir, regis, kaip joks kitas leidžia tiksliai perteikti kalbos niuansus bei minties vingius.

„Londonas yra mano namai, Lietuva yra mano tėvynė, Šilalė – mano tėviškė. Lietuvoje gyvenau 27 metus, dvejus buvau sovietinėje kariuomenėje ir jau 27 metai, kai esu Londone. Pusę savo gyvenimo esu čia, nebūčiau ištvėręs, jei būtų ne namai. Bet ateis laikas, ir sugrįšiu, tik nežinau kur, greičiausiai į Žemaitiją, Telšių vyskupiją, ten, kur būsiu reikalingas. Kol kas yra ką veikti šioje parapijoje – prasideda remontai, reikia atnaujinti bažnyčią pagal šiuolaikinius reikalavimus, turiu čia daug darbų”, – tikina kun. P. Tverijonas. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir pašnekovo asmeninio archyvo bei Telšių vyskupijos nuotr.