Nuo mažo piešinio iki didelių svajonių

Iš Iždonų kilusi Kamilija Eitutytė jau kurį laiką savo kūryba dalijasi socialiniuose tinkluose ir pristato ant drabužių tapytus darbus. Tačiau tai – tik viena jos kūrybinės veiklos dalis. Jaunoji menininkė nuolat ieško naujų saviraiškos formų, kelia sau vis naujus iššūkius ir savo darbais džiugina vis gausesnį žmonių ratą.

Save išbandė įvairiuose konkursuose

Kamilijos kelias į meną prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Iki šiol jos mamos spintoje saugomi pirmieji dukros piešiniai, o ji pati su šypsena prisimena, jog anuomet piešdavo žmones... be kaklo.

„Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje labai mėgau dailės pamokas. Pradinėse klasėse lankiau dailės būrelį pas savo klasės auklėtoją, o maždaug nuo antros klasės pradėjau mokytis pas dailės mokytoją Laimą Šepikaitę. Piešdavome tikrai daug, įvairiomis temomis, o mokytoja mūsų darbus siųsdavo į įvairius piešinių konkursus“, – prisimena mergina.

Mokykliniais metais jos kūryba buvo ne kartą įvertinta – iždoniškė yra tapusi daugelio piešinių konkursų laureate ir prizinių vietų laimėtoja. Šiandien ji skaičiuoja sukaupusi apie šimtą įvairių diplomų ir padėkų.

„Keliuose konkursuose mano darbai buvo atrinkti pub­likuoti – pagal juos išleisti du plakatai ir du atvirlaiškiai. Vieną jų pernai išleido Dionizo Poškos Baublių muziejus. Taip pat dvejus metus lankiau Šilalės meno mokyklą, tačiau vėliau tiesiog ėmė trūkti laiko, todėl pasirinkau dailės būrelį gimnazijoje. Esu dalyvavusi ir respublikinėje dailės olimpiadoje. Nors prizinės vietos nelaimėjau, ši patirtis buvo labai vertinga ir padėjo dar geriau suprasti meną bei savo kūrybinį kelią“, – pasakoja kūrėja.

Nuo pirmųjų bandymų – iki užsakymų iš klientų

Pirmą kartą tapyti ant audinio Kamilija pabandė etnokultūrinėje stovykloje, kur dekoravo skarelę. Vis dėlto tuomet, kaip pati sako, buvo tik smalsi mokinė, norėjusi išbandyti viską, kas susiję su daile.

„Praėjo maždaug penkeri ar šešeri metai, kol vėl į rankas paėmiau tekstilinius dažus. Mama Neringa dirba Kaltinėnų kultūros namuose ir organizuoja įvairias edukacijas. Viena jų buvo piešimas tekstiliniais dažais ant lininių maišelių. Reikėjo pavyzdinio darbo, todėl mama pasiūlė man pabandyti. Nutapiau laumžirgius – vienus mėgstamiausių jos vabzdžių. Pamenu, ir pati džiaugiausi rezultatu: tai tarsi tapymas ant drobės ar popieriaus, tik darbą galima ne tik pasikabinti, bet ir kasdien naudoti. Be to, visada malonu sulaukti komplimentų“, – šypsosi pašnekovė.

Šiandien tapymas ant drabužių ir tekstilės jau tapo svarbia Kamilijos kūrybinės veiklos dalimi. Socialiniame tinkle ji pristato savo darbus ir priima individualius užsakymus. Daž­niausiai dekoruoja lininius pirkinių maišelius – ant jų nugula gyvūnų, gėlių motyvai, tautiniai ornamentai bei lietuviški simboliai. Vis dėlto artimiausia širdžiai tema – gėlės.

Pasak merginos, ilgą laiką ji nedrįso viešinti savo darbų, manydama, kad jie nesulauks didesnio susidomėjimo.

„Baigusi Kauno kolegiją pradėjau dirbti pagal specialybę, tačiau vėliau gyvenimas nuvedė į Airiją. Ten savo darbus parodžiau aplinkiniams, sulaukiau daug gražių atsiliepimų ir netrukus gavau pirmąjį užsakymą“, – prisimena K. Eitutytė.

Pirmasis rimtas iššūkis buvo tapyba ant švarko. Klientė pageidavo bijūnų motyvo ir suteikė visišką kūrybinę laisvę.

„Ji tiesiog padavė švarką ir pasakė: „Piešk, kaip nori. Aš tavimi pasitikiu ir žinau, jog rezultatas nenuvils.“ Labai jaudinausi – nenorėjau suklysti ar sugadinti drabužio. Baigusi darbą juo pasidalijau savo „Facebook“ paskyroje. Sulaukiau daugybės gražių komentarų ir kelių naujų užsakymų. Po to kurį laiką tyliai tapiau klientams, o sukaupusi daugiau drąsos vėl pradėjau viešinti savo kūrybą. Žmonių palaikymas tik dar labiau paskatino kurti“, – pasakoja menininkė.

Kamilija sako negalinti išskirti vieno populiariausio darbo – kiekvienas užsakymas yra skirtingas ir savaip artimas. O didesnių nesėkmių, anot jos, dar nepasitaikė.

„Jei ir būna klaidelių, jos labai smulkios, dažniausiai pastebimos tik man pačiai ir lengvai pataisomos. Išskirti sudėtingiausią piešinį taip pat sunku – kiekvienas reikalauja vis kitokių gebėjimų. Visada dirbu labai susikaupusi ir stengiuosi padaryti geriausią rezultatą, kokį tik galiu. Viena klientė paprašė nutapyti savo sfinksų veislės kates. Tai buvo pirmas kartas, kai piešiau iš nuotraukos. Norėjosi perteikti ne tik gyvūnų išvaizdą, bet ir jų charakterį, o tai tikrai nebuvo lengva“, – pasakoja ji.

Kūryboje nevengia eksperimentų

Kamilija sako, kad kiekvienas jos darbas prasideda nuo idėjos arba netikėtai užgimusio įkvėpimo. Jį gali paskatinti gamta, kelionės, žmonės, perskaitytos istorijos, kitų menininkų kūryba.

„Neskubu iš karto pradėti, pirmiausia leidžiu idėjai subręsti. Apgalvoju kompoziciją, spalvas, nuotaiką, kurią noriu perteikti. Ne visada piešiu eskizus – kartais tiesiog imuosi darbo ir kuriu iš galvos“, – pasakoja K. Eitutytė.

Anot jos, net ir turint aiškią viziją, procesas dažnai pakoreguoja pirminį sumanymą. Menininkė dirba kruopščiai, daug dėmesio skiria detalėms, tačiau nebijo ir spontaniškų sprendimų.

„Leidžiu sau eksperimentuoti ir priimti sprendimus, kurie gimsta jau tapant. Darbą baigiu tada, kai pajuntu, jog jis perteikia emociją ir mintį, kurią norėjau išreikšti. Man svarbu ne tik galutinis rezultatas – pirmiausia juo turiu būti patenkinta pati. O jei tai kliento užsakymas, noriu, kad ir jis džiaugtųsi kūriniu“, – sako pašnekovė.

Nors šiandien Kamilija dažniausiai tapo ant drabužių ir tekstilės, jos kūrybiniai ieškojimai tuo neapsiriboja. Menininkė yra dekoravusi sienas, kūrusi šventines dekoracijas, piešusi ant įvairiausių paviršių – nuo medienos plokščių iki šieno rulonų. Vienas pirmųjų tokių darbų gimė sūnėno kambaryje, kur ant sienos atsirado Mikė Pūkuotukas ir kiti jo mėgiami animacinių filmų personažai. 

„Viena šeima norėjo, jog vaiko kambario sieną papuoščiau meškiuku ant sūpynių. Daug galimybių išbandyti save suteikia ir mama bei jos darbinė aplinka. Nuo mokyklos laikų ji mane įtraukė į kūrybinę veiklą. Kartu įvairioms šventėms kuriame dekoracijas, todėl mano piešiniai nugulė ant šieno rulonų, medienos plokščių, putplasčio ir daugybės kitų faktūrų“, – šypsosi kūrėja.

Jau ne vienerius metus neatsiejama Kamilijos kūrybos dalimi tapo ir Kaltinėnų kultūros namų organizuojama akcija „Kalėdinė pasaka languose“. Jos piešiniai virsta karpiniais, kurie puošia miestelio pasta­tų langus ir kuria šventinę nuo­taiką. Dekoracijų idėjas daž­niau­siai pasiūlo mama, o Kamilija parengia trafaretus ir pieši­nius. Todėl įvairiais metų laikais Kaltinėnuose galima išvys­ti ne vieną jos sukurtą darbą.

Vis dėlto didžiausiu profesiniu iššūkiu Kamilija vadina piešinį ant autoserviso pastato sienos.

„Prieš porą metų, ruošiant kalėdinio spektaklio dekoracijas, mano kūrybą pamatė Ed­vardas ir Rimantė Betingiai. Jie pasiūlė nutapyti naują rek­lamą ant autoserviso sienos. Iš pradžių labai abejojau – vienas dalykas piešti ant popieriaus lapo ar drobės, visai kas kita – ant didžiulės pastato sienos. Bet kodėl nepabandžius?“ – su šypsena prisimena K. Eitutytė.

Šiandien didžiulis piešinys puošia autoserviso pastatą ir yra vienas ryškiausių jos darbų viešojoje erdvėje. Nors projektas pareikalavo daug laiko, kruopštumo ir drąsos, Kamilija pripažįsta iki šiol jaučianti pasididžiavimą galutiniu rezultatu.

„Didžiausias iššūkis buvo ne pats piešinys, o darbas aukštyje. Nors aukščio baimės neturiu, tapyti, stovint ant pastolių, nebuvo jauku. Kartais tam reikėjo daugiau drąsos nei fizinių jėgų“, – juokiasi mergina.

Menas – būdas pasiekti žmones

Kamilija įsitikinusi, jog kūrinys turi ne tik puošti, bet ir kurti emociją, leisti žmogui pasijusti jaukiau.

„Tikiu, kad menas neturi būti sudėtingas, jog paliestų žmogų. Kartais pakanka pakeisti vieną spalvą ar mažą detalę, ir daiktas įgauna visai kitą vertę. Man kūryba yra daugiau nei estetinis vaizdas – tai būdas bendrauti su žmonėmis ir perteikti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais“, – sako K. Eitutytė.

Nors didelę laisvalaikio dalį užima kūryba, įkvėpimo menininkė semiasi ne tik prie molberto. Jai patinka leisti laiką gamtoje, keliauti, atrasti naujas vietas ir būti su artimaisiais.

„Kartais tiesiog pajuntu, kad noriu piešti gėles. Kartais idėją pasiūlo kiti žmonės. Niekada neapsistoju ties viena tema – man įdomu nuolat išbandyti save. Tačiau būna ir tokių dienų, kai, paėmusi teptuką, suprantu, kad šiandien tiesiog ne ta diena“, – šypsosi kūrėja.

Ateityje Kamilija norėtų dar labiau tobulėti, išbandyti naujas technikas ir įgyvendinti seną svajonę – išmokti siūti, dekoruoti pačios pasiūtus drabužius ir pasiūlyti juos žmonėms.

„Tikiu, kad ši svajonė kada nors taps realybe, o mano kūryba galės džiuginti dar daugiau žmonių“, – sako ji.

Dar viena merginos svajonė – surengti savo darbų parodą, dalyvauti meno projektuose ir bendradarbiauti su kitais menininkais. Tačiau svarbiausias jos tikslas nesikeičia – kad kiekvienas darbas rastų savo žmogų ir primintų, jog grožis slypi net paprasčiausiuose kasdienybės dalykuose.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.