Karūžiškėje – laisvės kovų atminimas, šaulių patirtys ir raginimas būti pasirengusiems
Šeštadienį Karūžiškėje paminėtas Lietuvos radijo 100-metis, Lietuvos šaulių sąjungos 107-osios metinės ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų 35-metis. Renginyje „Laisvės balsai“ dalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, jaunieji skautai ir bendruomenės nariai.
Šalia Medvėgalio kalno esančios Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio partizanų žeminės pagerbti laisvės kovotojai, sugiedotas Lietuvos himnas, skambėjo sveikinimo kalbos, susirinkusieji bendravo su Šaulių sąjungos nariais.
Viena jų – Ona Kurlinkienė, šaule tapusi prieš 11 metų, kai Ukrainoje prasidėjo Rusijos hibridinė agresija ir suintensyvėjo kariniai veiksmai Donbaso regione. Pasak jos, šauliai tvarko partizanų kapus, dalyvauja įvairiuose minėjimuose, padeda medicinos srityje ir atlieka kitus darbus.
„Buvau namuose ir mąsčiau: „Jeigu prasidės karas, kas kariams gamins valgyti?“ Tada kreipiausi į Šaulių kuopos vadą ir paprašiau, kad mane priimtų. Ir taip jau 11 metų gaminu šauliams maistą. Patriotiškumas, tėvynės meilė manyje yra nuo vaikystės – mano mama buvo kovotoja, tokia esu ir aš“, – sako šaulė.
Ne vienas renginio dalyvis šnekučiavosi su patyrusiu šauliu, pedagogu Eugenijumi Ivanausku. Kvėdarniškis juokauja, kad šauliu tapo vos gimęs.
„Mano tėvas buvo šaulys, dabar ir mano sūnus juo yra. 1989 m. Šaulių būrelio dar nebuvo, todėl Kvėdarnoje įsteigiau Jaunojo kareivio būrelį, turėjome savo aprangą. O 1991 m. rinkau žmones, turėjome 24 šaulius, išmokome žygiuoti, tobulindavome savo įgūdžius kartą per mėnesį. Atsiradus Šaulių organizacijai, į ją įstojau, 1993 m. tapau savanoriu, tarnavau 10 metų“, – prisimena E. Ivanauskas.
Didžiausia jo svajonė – kad kiekviena savivaldybė turėtų savo šaulių kuopą.
„Žmogus turi žinoti, kas jis toks yra. Kaip mano sūnus sako, dabar gyvename labai gerai, todėl turime ginti savo tėvynę. Nes jei patys nieko nedarysime, nieko ir nebus“, – įsitikinęs ilgametis mokytojas.
Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos vadovas Zigmas Gulbinas augo patriotiškoje šeimoje. Meilės tėvynei vedamas, dar 1990-aisiais jis nusprendė prisijungti prie Lietuvos savanorių.
„Civiliams žmonėms, kurie nėra Šaulių sąjungos arba Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų gretose, karo ar neramumų atveju gali būti sunkiau. Nes mobilizuoti, organizuoti kariai ir šauliai žino, ką daryti. Tai naudinga ir tėvynei, ir jiems patiems“, – teigia Z. Gulbinas.
Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Leonas Stonkus į savanorius užsiregistravo prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, vėliau įstojo į Šaulių sąjungą. Jo teigimu, buvimas organizacijoje suteikia ne tik praktinių žinių, bet ir bendrystės jausmą.
„Dirbant rinktinėje, įgyjama vadovavimo patirtis, susipažįstama su naujais žmonėmis. Taip pat svarbi yra bendrystė, sutinki daug kolegų, bendražygių“, – „Šilalės artojui“ sako L. Stonkus.
Pasak pulkininko leitenanto, daug kas priklauso ir nuo šeimos bei artimos aplinkos. Jeigu vaikas savo aplinkoje girdi negražiai atsiliepiant apie Lietuvą, natūralu, kad ir jo požiūris gali būti kitoks. Kita vertus, patriotiškai nusiteikusių draugų ar kolegų pavyzdys gali paskatinti pasekti jų keliu.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius prisiminė artimuosius, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Jų pavyzdys jį paskatino tapti kariu savanoriu. Jo įsitikinimu, jaunimas turi ruoštis ginti tėvynę, nevengti kariuomenės, stoti į Šaulių sąjungą ir atlikti privalomąją karo tarnybą.
„Dabar yra toks laikotarpis, kada turime ruoštis ginti valstybę, nes pasaulis yra neramus. Tai nėra tik Ukrainos ir Rusijos karas, šis karas yra peržengęs ir kitų valstybių sienas. Dronai krenta Rumunijoje, Lenkijoje, keli atsidūrė ir Baltijos šalyse. Tai yra signalas, jog mes privalome būti nuolat pasirengę ir negalime atsipalaiduoti. Yra prasminga apie tai kalbėti ir perduoti šį įpareigojimą jaunimui“, – sako A. Pocius.
Po sveikinimo kalbų nusipelniusiems šauliams įteikti atminimo medaliai „Šaulys – laisvės gynėjas“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Laisvės gynėjų statuso pažymėjimai ir ženkleliai.
Iš 22 savanorių šilališkių šį statusą turi 15. Jis suteikiamas žmonėms, kurie prie savanorių pajėgų prisijungė dar iki 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. Maskvoje vykusio pučo. Beje, po jo buvo pakeista savanorių priesaika.
Įteikus apdovanojimus, paleistos trys salvės – už Lietuvos valstybę, Tėvynę, Laisvės gynėjus ir kariuomenę.
Vėliau Medvėgalio piliakalnio kapinaitėse aukotos Šv. Mišios, skirtos radijo kūrėjo Alfonso Jurskio 60-osioms mirties metinėms. Mišiose taip pat prisiminti mirę kariai, šauliai ir Lietuvos laisvės gynėjai.
Po Šv. Mišių susirinkusieji keliavo į Karūžiškės dvaro svirną, kur veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Lietuvos radijui – 100“. Joje pristatyta Juozo Rušinsko radijo aparatų kolekcija ir atnaujinta A. Jurskiui skirta ekspozicija.
A. Jurskis buvo Lietuvos karo veikėjas, radiotechnikas, inžinierius ir pedagogas, vienas radiotechnikos pradininkų Lietuvoje. 1926 m. jis tapo Kauno radijo stoties vadovu, dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir parašė pirmuosius lietuviškus radiotechnikos vadovėlius. Taip pat buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas. Prieš emigruodamas į JAV, jis su šeima gyveno Karūžiškės dvare. A. Jurskis ir jo žmona yra palaidoti Karūžiškės dvaro kapinaitėse.
Vesta VITKUTĖ
AUTORĖS nuotr.
Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija
