Nuo šokių Šilalėje – iki didžiųjų pasaulio scenų

Buvęs šilališkis Aivaras Stankevičius Jungtinėse Ame­rikos Valstijose yra lankęsis daugybę kartų, o Čikagą pažįsta taip gerai, kad, sako, galėtų imtis gido vaidmens. Tačiau iš pastarosios kelionės į Čikagą, kur liepą dalyvavo Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje, garso režisierius parsivežė iki šiol nepatirtų įspūdžių. Tūkstančius lietuvių iš viso pasaulio suburianti šventė padovanojo ne tik bendrystės džiaugsmą, bet ir netikėtų susitikimų su kraštiečiais.

– Esate vienas iš kraštiečių, savo kelią ir sėkmės istoriją kuriančių toli nuo gimtųjų vietų. Čia, gimtajame krašte, galbūt ne visada matome ir girdime, kuo gyvenate šiandien. Papasakokite apie save: kas esate ir koks buvo kelias?

– Gimiau ir augau Šilalėje, 1998-aisiais baigiau Simono Gaudėšiaus vidurinę mokyklą ir išvykau į Klaipėdą, kur Stasio Šimkaus konservatorijoje baigiau mušamųjų instrumentų klasę. Vėliau mokslus tęsiau Pedagogikos universitete Vilniuje, įgijau muzikos pedagogikos specialybę. 

Nuo tada jau didesnę savo gyvenimo dalį gyvenu sostinėje. Net negaliu pasakyti, kur esu labiau savas. Namai – Vilniuje, bet Šilalė, žinoma, nėra svetima, ne, tarkime, Kaišiadorys ar bet kuri kita vieta. Šilalėje gyvena tėtis, yra palaidota mama, čia praėjo visa vaikystė ir paauglystė – tai mano kraštas, į kurį visada malonu grįžti. 

Tiesa, pastaruoju metu tas nutinka ne taip dažnai. Su tėčiu vis susitinkame kur nors kitur, kad ir pas brolį Birštone. Keliaudamas po Lietuvą darbo reikalais vis lekiu pro šalį, užsukti ne visada pavyksta. 

– Kokie Jūsų darbai? 

– Turiu įgarsinimo įmonę „Dramblio ausys”, taip pat dirbu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 

Lietuvoje esu garsinęs įvairiausius renginius, koncertus, spektaklius – nuo rajonų kultūros centrų iki didžiausių šalies arenų.

Užsienyje taip pat teko prisidėti prie įvairių projektų. Pernai vykau į Japoniją, į pasaulinę parodą „World Expo” – vieną didžiausių tarptautinių renginių, kuriame šalys pristato savo kultūrą, pasiekimus bei idėjas. Atstovauti Lietuvai vežėmės labai gražią profesionaliosios muzikos programą, paremtą M. K. Čiurlionio kūryba, su įrašytais pučiamųjų, simfoniniais orkestrais, karilijonais – pasirodymas performansas su tam tikra gyva improvizacija. Ją kūrė Darius Abarius, Lietuvoje režisuojantis Dainų šventes ir kitus didžiulius renginius. Kartu vyko tikri Lietuvos muzikos grandai: pianistas Petras Geniušas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, viena geriausių Lietuvos kanklininkių Aistė Bružaitė, violončelininkas Justas Kulikauskas. 

– Garso režisieriui tai turėjo būti rimtas iššūkis?

– Kiekvienas rimtesnis, įdomesnis, dar nepatirtas renginys yra tam tikras iššūkis. Aš jų nebijau. Nebaigiau garso režisūros, nedirbau didelėje įgarsinimo kompanijoje, tad neturėjau iš ko mokytis – esu visiškas šios srities savamokslis. Tačiau turiu muzikinį išsilavinimą, kuris labai padeda. Visada turėjau ir tam tikrų ambicijų, todėl tokie projektai tampa maloniu iššūkiu – ypač tada, kai žinai, kad kažkaip susitvarkysi.

Beje, į „World Expo”, atstovaudamas Lietuvai, iš viso vykau tris kartus. Pirmą – prieš 21-erius metus, taip pat į Japoniją. Tai buvo išskirtinis projektas, kuriame dalyvavo simfoniniai orkestrai, džiazo ir folkloro atlikėjai... Iš viso scenoje buvo apie 90 žmonių. Patys japonai šio projekto įgarsinti nesiėmė ir pasiūlė atsivežti savo specia­listus. Taip prasidėjo mano „World Expo” patirtis. Dar po ketverių metų dalyvavau parodos Saragosoje, Ispanijoje, įgarsinime. Tai, ko gero, įdomiausi mano užsieniniai projektai. 

– Sakote, kad esate savamokslis garso režisierius, tačiau atsidūrėte labai aukšto lygio projektuose, tarp iškilių Lietuvos menininkų ir didžiulėse tarptautinėse scenose. Kaip pavyko iki jų nueiti?

– Mano susidomėjimas garso pasauliu prasidėjo dar Šilalėje. Tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje jau nuo septintos klasės vedžiau šokius. Atsimenu, tarp 1-osios ir 2-osios vidurinių vykdavo tokios varžytuvės. Įgijęs patirties mokyk­loje, padėdavau Šilalės kultūros centre šokius organizuodavusiam Laimonui Ačui. Labai gerai sutarėme, dalydavomės garso įrašais. Šilalė – ne Vilnius ir ne Kaunas, iš radijo stočių įrašų negaudavome. Kažkaip prasimanydavome, dalydavomės. Praėjome viską: pradėjome nuo juostinių magnetofonų, vėliau perėjome prie kasečių, o pačioje pabaigoje atsirado ir kompaktiniai diskai. 

Šią veiklą tęsiau ir vėliau. Studijų metais šiek tiek didžėjavau viename Klaipėdos klube, vėliau grodavau įvairiuose renginiuose. Iki pat karantino didžėjavimas lydėjo visas kitas mano veiklas. Iš pradžių tai buvo hobis, kuris, laikui bėgant, tapo viena iš darbo sričių.

– O ką didžėjus veikia Operos ir baleto teatre? 

– Teatre dirbu vyriausiuoju garso inžinieriumi. Tai labiau techninė pozicija – esu atsakingas už visą garso ūkį. Prižiūriu įrangą, rūpinuosi, jog viskas veiktų ir būtų tinkamai pajungta. Kai vyksta atnaujinimai ar diegiama nauja įranga, siūlau savo idėjas ir prižiūriu jų įgyvendinimą. 

Teatre atsiradau, galima sakyti, iš karantininės nevilties. Prasidėjus pandemijai, rengi­nių organizatorius pirmus uždarė ir paskutinius paleido. Kalbu ne tik apie finansinę neviltį – daug labiau gniuždė tai, kad visi kelis metus praktiškai nieko negalėjome veikti. Žmogui, kuris buvo įpratęs nuolat kažką daryti, atsirado didžiulė tuštuma. Vis galvojau, jog reikia kažko imtis. 

Pamačiau skelbimą, kad Ope­ros ir baleto teatras ieško inžinieriaus. Laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti. Maniau, tai bus laikina stotelė, bet esu joje iki šiol. Matau prasmę šiame darbe – čia vyksta daug įdomių dalykų. Pradėjęs dirbti norėjau daug ką pakeisti garso srityje – ir techninius dalykus, ir požiūrį į juos. Man atrodo, neblogai sekasi, daug ką pavyko įgyvendinti. Kita vertus, tai didelė įstaiga, todėl ne viskas vyksta taip, kaip norėtum. Savo UAB'e sugalvoji, ko reikia, ir perki, o čia prasideda viešieji pirkimai, tenka derintis prie numatytų biudžetų, susitaikyti su tuo, jog kažkam tiesiog nėra pinigų.

– Kokius ryšius esate užmezgęs už Atlanto?

– Daug kartų, gal dešimt ar daugiau, vykau dirbti į Ameriką. Ir kiekviena kelionė būtinai yra susijusi su Čikaga, kur yra didžiausia Amerikoje lietuvių bendruomenė. Savaime suprantama, kad  lietuvių atlikėjas, skrisdamas į Ameriką koncertuoti, pirmiausia renkasi ne ka kitą, o būtent Čikagą. Tai pagrindinis Amerikoje lietuvybės taškas. Tad per tiek kelionių atsirado ir daug pažinčių, turiu ten ir draugų. 

Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie nedirba jokio amerikietiško darbo, yra atsidavę lietuviškai veiklai – darbuojasi lietuvių centre, su tautiškais kolektyvais. Kiti bėga po darbų – režisuoja, šoka, dainuoja. Lietuvybė jiems – didžiulis jausmas, nežinau, ar dar kur nors taip puoselėjamas. 

Šiemet, liepos viduryje, Čika­goje vyko jau 17-oji Šiaurės Ame­rikos lietuvių tautinių šokių šventė. Tai labai stipri ir graži tradicija. Žmonės į ją suvažiuoja iš visos Amerikos – kai kurie pervažiuoja kone visą šalį dėl jos. Patys susimoka už viešbučius, kelionę, tačiau jie vis tiek jos nepraleidžia. Man atrodo, tai labai daug pasako apie ryšį su lietuvybe ir norą būti kartu.

Nuostabu matyti, kad lietuvybę puoselėja skirtingos kartos – ir dipukai, į Ameriką pasitraukę per karą ar iškart po jo, ir šiais laikais čia šaknis įleidę lietuviai. Ir šiais metais buvo labai daug vaikų – vieni tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, kiti angliškai, tačiau visi kartu šoko lietuvių liaudies šokius. Buvo ir juodaodžių vaikų, kurie taip pat šoko. Man tai labai gražu.

Esu sutikęs žmonių, kuriais vis negaliu atsistebėti. Atsimenu, kai kažkada buvome atvykę su „Barboros“ miuziklu, susipažinau su chorui vadovavusiu Dariumi Poliukaičiu. Jis gimė ir augo Amerikoje, bet lietuviškai kalba nuostabiai. Maža to, jo vaikai taip pat puikiai kalba lietuviškai! Ir dar vartoja tokius žodžius, kurių mes nebežinome – mes juos pamiršome, o pas juos jie išliko. Teko sutikti daugybę tautiečių, išgirsti sudėtingų, vedusių per kelis žemynus gyvenimo istorijų – visos jos apie žmones, kuriems svarbiau už viską buvo išsaugoti gyvą gimtąją kalbą. 

Nepameluosiu, mes, techniniai žmonės, svetur važiuojame atlikti tam tikrų darbų. Bet smagu, kad kartu tai ir lietuviški, prasmingi darbai. 

– Sakoma, jog kuo toliau nuo namų, tuo labiau džiaugiesi, sutikęs savo krašto žmogų. Ar taip ir buvo Čikagoje, kai netikėtai susitikote su kraštiečiais?

– Šauni patirtis! Atsimenu, po Šokių šventės susirinkęs savo techninius daiktus traukiu su lagaminu viešbučio link, žiūriu – pažįstami veidai, Jonas Gudauskas su žmona Zita. Priėjau ir sakau: sveiki, ką čia šilališkiai daro? Zita buvo mano chemijos mokytoja Šilalėje, visus tuos metus nebuvau jos matęs, ir štai, susitinkame Čikagoje. Pa­maniau, susidūrę kažkur Lietuvoje, greičiausiai nelįstume vieni kitiems į akis, bet kai esi toli, labai rūpi tą savą žmogų pakalbinti. 

Su Sandra Lebrikaite, dainavusia miuzikle „Lituanika”, buvome apsistoję tame pačiame viešbutyje, vakarojome kartu, bendravome. Tik vėliau sužinojau, kad ji – mano kraštietė, upyniškė. Ir Sandra nežinojo, kad aš iš ten pat. Net nepasikalbėjome kaip kraštiečiai... 

– Nenutolstant nuo kraštietiškos temos, norisi paklausti ir apie Jūsų antrąją pusę. Tiesa, kad Sigitos šaknys taip pat žemaitiškos?

– Mes susipažinome Vilniuje, bet paaiškėjo, kad jos mama ir seneliai taip pat kilę iš mūsų krašto. Buvo toks nedidelis siurprizas. Pasakojau Sigitai, jog esu iš nedidelio miestelio, kurio ji greičiausiai nežino – iš Šilalės, o ji pradėjo juoktis. Kai įsikalbėjome, paaiškėjo, kad mūsų istorijos kažkaip susijusios.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.