Aplink Lietuvą dviračiu: kilometrai, padėję įveikti netekties skausmą

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Li­netai Dargienei ši vasara ypatinga – po netikėtos vyro mirties ji įgyvendino abiejų puoselėtą svajonę leistis dviračiu į kelionę aplink Lietuvą. Lineta sako, kad tai buvo ne pasivažinėjimas dviračiu, o kelionė į save, ieškant jėgų įveikti sunkumus ir stiprybės žengti tolyn. 

Pažadas, kurio negalėjo neištesėti

Dviračiai Linetos ir Tomo šeimoje atsirado karantino metais. Iš pradžių smarkiai apribotą gyvenimą praskaid­rindavo trumpos kelionės, o vėliau leisdavosi ir į ilgesnius žygius su nakvynėmis palapinėje. Dviese dviračiais keliavo į Kauną, vėliau – iš Klaipėdos į Rygą. 

Kelionių patirties jiedviem netrūko, kažkada abu buvo apėję Monblano kalną: 202 kilometrus pėsčiomis per tris valstybes, vienuolika dienų, ant pečių nešant kone 20-ies kilogramų bagažą, kasdien įkopiant ir nusileidžiant iš 1,5 km aukščio. Sunki, bet, pasak Linetos, tai buvo pati nuostabiausia jųdviejų gyvenimo kelionė.

Mintis apvažiuoti dviračiu Lietuvą kirbėjo nuo pernai. Planavo galimus maršrutus, priklausomai nuo pasirinkimo, būtų reikėję įveikti 1200 ar 1400 km, daug kartų juokavo apie vienos kelionės metu sutiktą žmogų, kuris irgi bandė apvažiuoti Lietuvą, bet paklydo kažkur šalies viduryje. Idėja atrodė kaip svajonė, kuriai įgyvendinti vis nepakakdavo laiko.

„Žinau, kad jis to norėjo, bet kelionei laiko vis nerasdavau aš, todėl dabar turėjau tai padaryti, įgyvendinti mūsų kurtus planus“, – sako L. Dargienė.

Daugiausiai dėmesio skyrė saugumui

Nors kelionę Lineta planavo seniai, artimiesiems apie ją prasitarė likus vos kelioms dienoms iki išvykimo. Tėvas, išgirdęs naujieną, susiėmė už galvos, o mama iškart paklausė, su kuo ji važiuos. Bet būtent artimieji labiausiai ir palaikė – kasdien skambino, rašė, jaudinosi, rūpinosi saugumu.

Nors atrodo, kad tokiai kelionei reikia gerai fiziškai pasiruošti, Lineta tikina nieko specialaus nedariusi: nei bėgiojo, jog kojų raumenys sutvirtėtų, nei daugiau nei įprastai važinėjo dviračiu. Žinojo, kad gali padaryti, ką sumaniusi: jau anksčiau buvo mynusi pedalus daugiau nei 100 km per dieną. 

Vis dėlto inventoriaus paruošimui skyrė didelį dėmesį. Meistras patikrino dviračio techninę būklę, o į kelionę pasiėmė visas reikalingas priemones dviračio remontui bei kontaktus žmonių, kuriems galėtų paskambinti ir pasikonsultuoti prireikus.

Ir daiktus dėjosi skrupulingai. Likus savaitei iki žygio pradžios, gerai apsvarstė, ko gali prireikti vienai gamtoje. Drabužius ir miegmaišį papildomai supakavo į šiukšlių maišus, kad, lietui lyjant, visada išliktų sausi. Kelionėn leidosi su dviem dviračio kuprinėmis: „ūkine“, kurioje buvo virtuvės reikmenys, maistas, čiužinukas ir higienos priemonės, ir kita, į kurią susikrovė rūbus bei miegmaišį, o būtiniausius daiktus susidėjo į vairo kuprinę. Nors tokiose kelionėse dažnas atsisako kavinuko, turistinės dujinės ar keptuvėlės, Linetai jie pasiteisino – šaltomis naktimis galėjo išsivirti sriubos, sušildyti rankas ar išdžiovinti sušlapusius daiktus.

„Dviratis sveria 15 kilogra­mų, bagažas ant jo – dar tiek pat. Buvo sunkesnis nei įprasta, nes dalį daiktų, kuriuos veždavomės keliaudami su Tomu, dabar teko tempti vienai. Bet sunkesnė už fizinę naštą buvo emocinė būklė, nežinojau, kaip kelionėje su ja susitvarkysiu“, – pripažįsta L. Dargienė. 

Pasijuto kaip svetimame krašte

Keliaudama vadovavosi kitų dviratininkų pravažiuotu maršrutu, tačiau koreguodavo jį, kai norėdavo pamatyti vaizdingas vietas ar trumpam sugrįžti ten, kur kažkada yra buvusi. Kartą nusuko apie dešimt kilometrų per miškus, kad pernakvotų ir vieną dieną pailsėtų sesers sodyboje prie Druskininkų.

Neišvengė ir atsitiktinumų: pučiant palankiam vėjui, nė pati nepastebėjo, kaip nukrypo į šoną nuo maršruto – užuot pasukusi Kudirkos Naumiesčio link, atsidūrė pakeliui į Vilkaviškį. Apsigręžti privertė sesers iš Šilalės gauta žinutė „Kur tu čia pjauni?“ Tiesa, saugumo sumetimais socialiniuose tinkluose savo maršruto Lineta iš anksto neskelbė, bet sesuo nuolat stebėjo jos buvimo vietą. 

Išskirtiniu kelionės tašku tapo Dieveniškių (Šalčininkų r.) kilpa. Lineta norėjo pamatyti šį unikalų Lietuvos kampelį, nors dėl to ir teko numinti 25 kilometrus gilyn į kilpą ir lygiai tuo pačiu keliu grįžti atgal, nes kito tiesiog nėra. Pasak pedagogės, įvažiuojant apėmė keistas jausmas – tarsi brautųsi į svetimą kraštą: pasienio poste pareigūnai griežtai tikrino dokumentus, pakelėse matė nutiestas koncertinas ir gausybę stebėjimo kamerų. Vis dėlto pačios Dieveniškės nustebino sutvarkyta, gražia aikšte bei bažnyčia.

Lineta neslepia, kad jai, kaip Šilalės savivaldybės tarybos narei, buvo įdomu stebėti, kaip tvarkosi kitos savivaldybės. Akivaizdu, jog per keletą metų smarkiai pasikeitė Šiaurės bei Rytų Lietuvos miesteliai – Zarasai, Ignalina, Pasvalys, išpuoštos susibūrimų aikštės ir netgi autobusų stotelės neakivaizdžiai byloja, kad ten yra susiformavusios stiprios bei aktyvios bendruomenės.  Tačiau keliaujant į pietryčius – Nemenčinės, Šalčininkų, Eišiškių kraštą – lietuviško bend-

ruomeniškumo jausmas dingo, namai atrodė uždaresni, o gatvėse ir parduotuvėse skamba tik rusų bei lenkų kalbos. Užsukusi pasidairyti į akį patraukusią bažnyčią, panoro sužinoti ir jos istoriją, bet sutikta moteris rusiškai atkirto „nesupratu“.

„Nors vieti­niai šiame krašte dažniausiai bend­ravo rusiškai arba lenkiškai, išlaikiau principinę nuostatą visos kelionės metu kalbėti tik valstybine kalba: aš esu Lietuvoje, neišvykau iš jos, tai ir kalbėsiu tik lietuviškai”, – sako Lineta, suabejojusi, ar rytinės dalies mūsų šalies gyventojai laiko save Lietuvos dalimi. 

Meditacijai skirtos valandos

Kelionė truko dvylika dienų, iš jų viena buvo skirta poilsiui sodyboje prie pat Lietuvos sienos. Iš viso nuvažiuoti 1285 kilometrai, o dviračio kompiuteris parodė, jog pedalai minti 75 val. Kiekvieną dieną šilališkei reikėjo įveikti bent po šimtą kilometrų, o paskutinę, skubėdama namo, nuvažiavo net 130 – sako, jog tai buvo jos asmeninis rekordas. 

Tačiau už šių skaičių slypi fizinių jėgų ir emocijų išbandymas. Antrą kelionės dieną susižeidė koją – patempė raiščius, koja sutino ir pamėlynavo. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad teks kelionę nutraukti ir grįžti namo autobusu, o gal net vykti į Skuodo ar Mažeikių ligoninės priėmimo skyrių. Bet pastebėjusi, jog einant koją skauda, o minant – ne, keliautoja nutarė, kad reikia minti toliau. 

Dviratis nepavedė, o nuovargį išmoko įveikti. Tikina, jog fiziškai sunkiausia buvo ne minti pedalus, o visą laiką būti vienai ir pačiai viskuo pasirūpinti. Kiekvieną vakarą – susirasti saugią nakvynės vietą, kurios nesimatytų nuo kelio, rytą iš naujo susidėti daiktus, susipakuoti palapinę, numatyti dienos maršrutą ir nakvynės vietą. 

Buvo akimirka, kai vilkiko gūsio pamėtėta vos nepateko po automobilio ratais – tada pasijuto taip, tarsi kažkas būtų apsaugojęs nuo nelaimės. Nejauku tapo, kai pro šalį lėtai pravažiavęs automobilis sustojo – nežinojo, ką galvoti, matydama, kaip ją stebi mašinoje sėdėjęs vyras. Kad parodytų, jog apie situaciją žino kiti žmonės, apsimetė kalbanti telefonu.  

„Tokiais momentais aiškiai suvoki, jog niekada nevalia kelyje prarasti budrumo. Net tada, kai priešpaskutinę kelionės dieną važiuodama įkritau į pelkę, neleidau sau panikuoti – supratau, jog panika problemos neišspręs, reikia pozityviai žiūrėti į situaciją ir džiaugtis, kad turiu sausų rūbų krepšy ir jėgų toliau važiuoti“, – dabar tikina L. Dargienė. 

Pasak jos, kad įveiktų sunkumus, kiekvieną dieną reikėjo pačiai su savimi susitarti – įtikinti save, kad jei nuvažiavai 50 kilometrų, gali įveikti ir likusius, kad nesvarbu, koks oras – lyja ar šviečia saulė, vis tiek reikia važiuoti toliau. Kaip ir gyvenime, nepaisant visko, reikia įveikti kliūtis ir gyventi toliau. Pedalų mynimas tapo savotiška meditacija, padedančia atrasti jėgų toliau gyventi, susidėlioti mintis.

Sutiko daugybę gerų žmonių

Nors šilališkė keliavo viena, nė akimirkos nesijautė vieniša. Kelionės akimirkomis kasdien dalijosi socialiniuose tinkluose, tad atsirado neįtikėtinai daug jos žygį per Lietuvą stebinčių žmonių, kurie rašė žinutes, klausė, kaip sekasi, kartais net vidurnaktį pasidomėdavo, ar saugiai jaučiasi palapinėje.

Buvo ir tokių susitikimų, kurių niekaip nebūtų suplanavusi. Keliantis iš Uostadvario į Nidą, susitiko šilališkę, taip pat keliaujančią dviračiu. Minant Skuodo rajone sustojo pro šalį važiavusi mašina, pro langą moteris pašaukė ją vardu – pasirodo, tai buvo kelis dešimtmečius nematyta vaikystės draugė, socialiniame tinkle stebėjusi Linetos kelionę. 

Pasvalyje prie kavinės ją apstojo keturi smalsūs vietiniai, o vienas praeivis, sužinojęs, kiek kilometrų jau įveikta, norėjo nupirkti saldainių – kad smagiau būtų važiuoti. Ypač įsiminė pokalbis su kempingo prižiūrėtoju, sunkiai sergančiu jaunuoliu, kuris irgi mėgsta važinėti dviračiu – kitą rytą jis pranešė, jog, įkvėptas Linetos kelionės, ir pats pasiryžo įveikti 100 kilometrų. 

„Daugiausia sutikau gerų žmonių. Iš tikrųjų supratau, kad nereikia bijoti keliauti vienai. Jeigu tu daliniesi, tai ir atgal grįžta“, – įsitikinusi L. Dargienė.  

Papuošė ąžuolo vainiku

Bene labiausiai šilališkei įsiminė ir iki ašarų sugraudino sutikimas grįžus namo. Numynusi tądien kone pusantro šimto kilometrų, pavargusi galvojo tik apie lovą, bet sūnus primygtinai kvietė bent trumpam nueiti į sodą. O ten keliautojos laukė minia žmonių – artimieji, draugai, kaimynai, kelionę socialiniuose tinkluose stebėję pažįstami pasitiko su gėlėmis, ąžuolo vainiku ir sveikinimo šūksniais.  

„Pasijaučiau fantastiškai, vos ne kaip Aurimas Valujavičius, nors su juo ir nedrįstu lygintis. Dėl tokių akimirkų buvo verta važiuoti. Tą naktį taip ir nesumerkiau akių – per didelė buvo euforija, kad užmigčiau“, –

neslepia Lineta. 

Ir sako, jog kelionė jai padėjo geriau pažinti save: įsitikino, kad yra ryžtinga, ištverminga ir drąsi, nes nebuvo baisu vienai miegoti palapinėje miške ar prie apleistų fermų. Pasak jos, tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio – ši kinų patarlė galėtų tapti padrąsinimu kiekvienam, svajojančiam apie bet kokį žygį. Dėl to su šia mintimi Lineta dabar kuria padrąsinančius videopasakojimus YouTube kanale.

Ir juokiasi, jog galvoje jau sukasi daugybė idėjų, kur norėtų keliauti toliau. Pirmiausia – su kompanija aplink Šilalės rajoną, aplankant vietinius piliakalnius. Yra ir didesnių sumanymų: draugai siūlo kitą vasarą apkeliauti Baltijos jūrą, o ji pati svarsto dar šiemet įveikti dviračiu „Camino Litua­no“ maršrutą, prasidedantį Žagarėje. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija