Brangiausios gyvenimo pamokos – iš senelio bitininko

Parvykusi į Lietuvą trumpų atostogų, diplomatinėje tarnyboje Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbanti Rūta Beinoriūtė ir gimtinėje tęsė savo misiją garsinti Lietuvos vardą. Tik šįkart – labai asmeniškai. Po gimtąją šalį ji keliavo su mylimuoju, pirmą kartą čia viešėjusiu amerikiečiu žur­nalistu Brendanu Cullertonu, no­rė­dama parodyti tai, kas brangiausia pačiai – gamtos grožį, istoriją, žmo­nes ir, žinoma, gimtąjį Šilalės kraštą. Gimtinėje praleistos dienos tapo ir jautriu pasakojimu apie savo pačios pradžių pradžią – vasaras Payžnio kaime pas senelį bitininką, mokyklos metus, žmones, kurie lydėjo kelyje, nuvedusio iki Lietuvos diplomatinės atstovybės Vašingtone.

Lietuviška egzotika – gandrai, žvaigždėtas dangus

Kelionę po Lietuvą Rūta su Brendanu pradėjo pajūryje – lėktuvui nusileidus Palangos oro uoste, skubėjo išsimaudyti jūroje, pasimėgauti lietuviška vasara. 

„Nėrėmė tiesiai į atostogas“, – juokiasi R. Beinoriūtė. 

Pasak Rūtos, ji labai mėgsta mūsų pajūrį, tad būtinai norėjo ten nuvykti kartu su draugu. 

„Po kelių dienų patraukėme į Payžnio kaimą. Čia, prie Šiauduvos, yra mano tėvų ūkis, tetis laiko daug bičių. Mano senelis Jonas Beinorius beveik visą gyvenimą, nuo penkiolikos iki devyniasdešimties metų, bitininkavo. Jam mirus, reikėjo spręsti, kas perims bites. Tetis buvo viską išmokęs, taip ir pasiliko. Jis čia bitininkauja, turi daugiau nei dvidešimt avilių. Dabar ten, Payžnio kaime, ir mano namai, nors iki tol su tėvais gyvenau bute Šilalėje, mieste baigiau mokyklą”, – įterpdama gimtosios žemaičių kalbos žodžius pasakoja Rūta. 

Iš daugybės įspūdžių, patirtų Žemaitijos kaime, amerikietį kone labiausiai sužavėjo gandrai. Dar prieš kelionę į Lietuvą Rūta jam buvo pasakojusi, kiek čia jų daug, bet tai jam atrodė neįtikėtina, kol nepamatė pats. Pasirodo, Amerikoje šis paukštis retas, gali net per visą gyvenimą jo nepamatyti. Brendanas negalėjo atsistebėti kone prie kiekvienos sodybos iškeltais gandralizdžiais, gėrėjosi jais Dariaus ir Girėno sodyboje, nutūpusiais ant bažnyčių bokštų.

Plaukiant baidarėmis Jūros upe atsivėrė visas lietuviškos gamtos grožis. Lėtai prieš akis besikeičiančius vaizdus sako abu stebėjo sulaikę kvėpavimą. Mūsų peizažai iš Čikagos kilusiam Brendanui šiek tiek priminė gimtąją Ilinojaus valstiją, kur taip pat netrūksta žalumos. Ji supa dvi per valstiją tekančias galingas upes, didžiulį Mičigano ežerą. Lankydamasi tose vietose, Rūta lygino jas su gimtosiomis, dabar toks pat įspūdis kilo jos draugui. 

Susipažinti su šeima, pabūti kaime, kuriame, anot Rūtos, šiek tiek sustojęs laikas, viskas vyksta pagal gamtos rit­­mą, – buvo pagrindinis atostogų tikslas. Pasitaikė šviesios naktys, virš Payžnio atsivėrė įspūdingas dangus. Brendanas kelias naktis iš eilės jį fotografavo, pripažinęs, jog Rūta buvo teisi: tokio žvaigždėto rugpjūčio dangaus kaip Payžnyje niekur kitur nepamatysi. 

Jai taip pat rūpėjo atversti Brendanui Lietuvos istoriją, tuos jos puslapius,

kurie yra senesni už Amerikos nepriklausomybę, kartu prie jos prisiliesti vaikštant po Vilnių, Trakus. 

„Daug ką apžiūrėjome Ši­lalės rajone. Labai įdomu buvo Girėno gimtinėje, kur sąsajos veda į Ameriką, Čikagą, aplankyti Baub­lius, įspūdingąjį Kaltinėnų kryžių. Kalbėjome apie mūsų tradiciją statyti kryžius ne tik kaip religinius, bet ir kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai simbolius. Tai, kaip mes išlaikėme religingumą, dvasingumą, jam buvo labai įdomu”, – pasakoja R. Beinoriūtė. 

Priartinti Lietuvą amerikiečiams 

Su B. Cullertonu, Vašing­tone dirbančiu žurna­listu, rengiančiu politikos repor­tažus „Gray” televizijai, lietuvė susipažino Jungtinių Valstijų sostinėje. Jiedu kartu – jau antri metai.

Nors į porą juos suvedė ne darbas – pažintis užsimezgė per bendrus pažįstamus, vis tik lietuvę žemaitę ir amerikietį sieja bendri profesiniai pasirinkimai. Vytauto Didžiojo universitete baigusi tarptautinės politikos bakalaurą, 

R. Beinoriūtė magistro studijoms rinko­si žurnalistiką, turi darbo žiniasklaidoje patirties. Ji praverčia ir dabartiniame darbe – einant Lietuvos Respublikos ambasados JAV trečiosios sekretorės pareigas. 

„Trečioji sekretorė – tai dip­lomatinis rangas. Diplomatinę tarnybą visi pradedame nuo pirminio, atašė, rango, trečioji sekretorė yra antrasis. Ambasadoje daugiausia dirbu su komunikacija, su amerikietiška žiniasklaida, pasakoju amerikiečiams lietuviškas istorijas”, – trumpai savo diplomatines funkcijas pristato šilališkė.

Viena iš tokių istorijų – Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą. Šįmet minint 250 metų Amerikos nepriklausomybės jubiliejų, Rūta surengė parodą apie lietuvių indėlį Amerijoje ir vieną jos stendų skyrė šiam istoriniam skrydžiui. 

„Tai buvo ne vien įspūdingas skrydis. Darius ir Girėnas vieni pirmųjų parvežė į Europą oficialų pašto siuntinį. Nors skrydis baigėsi tragiškai, daugiau nei 900 laiškų, buvusių siuntinyje, pasiekė gavėjus Lietuvoje – pirmiausia jie buvo perduoti lakūnų šeimos nariams, paskui išdalinti adresatams. Tokių faktų suradimas, jų viešinimas yra prasminga mano darbo dalis”, – neabejoja R. Beinoriūtė, daug dėmesio skirianti Lietuvos įvaizdžio kūrimui amerikiečių auditorijai.

Pasak jos, džiugina tai, jog daugelio amerikiečių akimis esame moderni šalis, patikima Amerikos sąjungininkė, stip­rinanti savo gynybą. O prie teigiamo įvaizdžio formavimo prisideda ne tik diplomatija, bet ir plačiai pasklidusi lietuvių bendruomenė. 

„Lyg esame nedidelė šalis, bet kai būni Amerikoje, atrodo, jog lietuviai yra visur pabirę, visi apie mus yra girdėję. Lietuva tampa vis labiau įdomi turistams, atsiduriame sąrašuose tų šalių, kurias svarstoma aplankyti”, – komunikacijos svarbą pabrėžia R. Beinoriūtė. 

Į priekį vedė smalsumas 

Lietuvos atstovybėje Vašingtone Rūta dirba jau dvejus metus, tačiau jos pažintis su Amerika prasidėjo gerokai anksčiau. Pirmą kartą į Vašingtoną ji atvyko iškart po magistro studijų – metų trukmės stažuotei.

„Vašingtonas man labai patiko. Tai europietiškas miestas, kuriame visko vyksta labai daug – verda gyvenimas tiek politinių, tiek žurnalistinių įvykių prasme. Pats miestas gražus gyventi, su daugybe laisvalaikio galimybių. Po metų grįžusi į Lietuvą, tęsiau karjerą prog­ramoje „Kurk Lietuvai”. Prisijungiau prie viešojo sektoriaus, įsidarbinau Užsienio reikalų ministerijoje. Ir tada viskas susiklostė natūraliai – kai reikėjo rinktis vietas, kur norėčiau vykti, jau žinojau, kad tai bus Vašingtonas”, – apie profesines svajones, kurias pavyko įgyvendinti, pasakoja Rūta. 

Paklausta, kas jai paklojo sėkmingos karjeros kelią, Rūta nedvejoja: į priekį ją vedė smalsumas. Galimybių jį patenkinti Šilalėje netrūko – mokydamasi tuometėje Dariaus ir Girėno vidurinėje mokykloje lankė skautų būrelį, etnoklubą, dalyvavo Apskritojo stalo veikloje ir taip iš arčiau susipažino su jaunimo politika. Pirmoji Rūtos užsienio kelionė – per mokyklos mainus į Turkiją. 

Šiandien ji yra įsitikinusi, kad jei esi vedamas smalsumo, tavęs nesuvaržys nei mažas miestas, nei maža šalis. Ir juokiasi, jog veiklos gimtajame mieste turėjo tiek daug, kad net laukė studijų, tikėdamasi, kad ten bus ramiau. 

Svarstydama apie vaikystės aplinkos įtaką, Rūta pirmiausia mini senelį bitininką. Jis ir pasėjo tą smalsumo grūdą – nuo mažų dienų kalbėjęs su anūke apie viską, nuo bičių pasaulio iki tarptautinės politikos. Kartu, pasak Rūtos, jie žiūrėdavę žinių laidas, o šios, prisimena, ją labai dominusios.

„Pagrindinė senelio veikla buvo bitininkystė. Aš, deja, to neperėmiau, netgi prisibijau bičių, turiu gana stiprią reakciją į įgėlimus. Bet mano jaunesnioji sesė Akvilė viską išmoko, grįžusi iš studijų Vilniuje padeda tečiui”, – tikina R. Beinoriūtė. 

Senelio puoselėtas Payžnys greičiausiai jai visada liks tuo ramybės užutekiu, kuriame pailsima nuo pasaulio triukšmo. Diplomatų karjera klostosi etapais – nuo trejų iki penkerių metų ambasadoje arba konsulate užsienyje, tada sugrįžimas į sostinę keleriems metams, ir vėl paskyrimas. 

„Taip ir tęsiasi margas gyvenimas”, – šypsosi Rūta, apie tokį gyvenimą svajojusi ir šiandien neabejojanti, jog būti Lietuvos diplomatu yra pats įdomiausias darbas. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.