Torpėmis Derkintuose

Torpėmio darbai neapsiribojo vien durpių iškasimu. Kad visa dienos eiga nesustotų, reikėjo iš anksto suderinti žmones, arklius, vežimus, padargus ir, svarbiausia, tinkamai parinkti laiką. Nuo to priklausė ne tik darbo sparta, bet ir iškastų durpių kokybė.

Kad darbas nesustotų 

Paskleista ant dirvono ir gerai išminta torpių masė ilgai džiūsta, todėl jų kasimu dažniausiai buvo užsiimama ant­roje birželio pusėje, kai Lietuvoje paprastai būna vienas šilčiausių laikotarpių. Tuo metu apsausėdavo pelkės, išdžiūdavo upeliukai, net Traukšlyje vandens likdavo tik gilesnėse vietose – duburkėse, kur vaikų ir paauglių džiaugsmui susitelkdavo žuvys.

Dažniausiai torpėmis vykdavo vieną dieną: iki pietų buvo kasamos ir vežamos torpės, po pietų jos minamos, o vakare vykdavo patalkė. Mat tokiam darbui reikėdavo nemažos talkos – beveik dešimties žmonių. Ne kiekvienam ūkyje ir visi reikalingai padargai būdavo: vieni turėjo lovį, kiti – volą. Ne visi laikė ir porą arklių, nors torpių kasimo sparta reikalavo mažiausiai dviejų dvikinkių vežimų, taigi keturių arklių. Todėl darbams reikėjo ne tik pasirengimo, bet ir kaimynų susitarimo. Mūsų šeimai dėl to prob­lemų nekildavo – kaimynystėje gyveno trys tėvo brolių šeimos ir mamos motinos šeima, tad talkininkų netrūko. Gal todėl kasmet, birželio 28-ąją, Pet­rinių išvakarėse, mat tėvas buvo Petras, užvirdavo darbas.

Beje, derkintiškiai gimtadienių praktiškai nešvęsdavo – labiau buvo paplitę vardadieniai, o šventė prasidėdavo išvakarėse, kai varduvininko namų durys būdavo puošiamos vainiku ar beržo šakomis. Daugelis net nežinodavo tikslios savo gimimo dienos, o vardadienį žinojo visi.

Nuo šachtos iki vežimo

Birželio ir liepos sandūroje tiek dirbama žemė, tiek drėg­nos ar pelkėtos vietos būdavo santykinai sausesnės. Nors abu šie mėnesiai Lietuvoje nėra patys sausiausi kritulių požiūriu, torpėmiui tai buvo tinkamiausias laikas. Kad kasimas vyktų be pertraukų, optimalu buvo turėti bent du dvikinkius vežimus su stipriais arkliais: kol vienu nuveždavo iškastas torpes ir jas išversdavo ant dirvono, kitas būdavo pripildomas. Vis dėlto kartais tekdavo vežti ir 200–300 metrų. Tokiu atveju prireikdavo net trijų dvikinkių, kad kasimas nesustotų ir iki pietų dirvonas būtų padengtas reikiamo storio torpių sluoksniu.

Tėvų torpynėliuose šachtos siekdavo maždaug 1,5–2 metrų gylį. Baigus kasti vieną, slenkstis taip pat būdavo nukasamas kiek įmanoma daugiau, o vanduo netrukus pripildydavo naująją šachtą. Laikui bėgant, slenksčio likučius suardydavo vanduo, ir torpynė tapdavo vientisu baseinu. Vaikai, žinoma, nepraleisdavo progos tuo pasinaudoti ir torpynėse kartais pasimaudyti. Pamenu, skaidraus vandens maudynvietę buvome susiformavę kaimyno Pranciškaus Šidlausko torpynėje. Ji mums tarnavo net kelerius metus.

Durpes mindavo visas kiemas 

Pradedant pasakojimą apie mynimo etapą, verta dar kartą grįžti prie žodžių kilmės. Kodėl derkintiškių torpėmio procesas vadinamas mynimu? Atsakymas paprastas – nuo žodžio minti. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pateikiama net 12 šio žodžio reikšmių, o mums svarbi šeštoji – kojomis maišyti molį ar durpes. Ant durpėmis padengto ploto sueidavo suaugusieji, vaikai, paaugliai, kartais būdavo pasitelkiami ir ark­liai. Taip vaikščiojant durpių masė būdavo minkoma. Kai kada papildomai naudoti ir mediniai mintuvai – į grūstuvę panašūs įrankiai. Vėliau atsirado specialus volas.

Beje, panašiai senovės vyndariai traiškydavo vynuoges – manau, skaitytojai prisimena, kaip tai buvo vaizduojama Homero „Odisėjoje“.

Žodį mynimas derkintiškiai vartojo dviem prasmėmis, kurios skyrėsi kirčio vieta. My­ni̇̀mas reiškė durpių smulkinimo, homogenizavimo ir volavimo, pilant vandenį, procesą, o mýnimas – visą sumintomis torpėmis padengtą plotą. Vaikus labai masindavo į gražiai išlygintą masę įbristi ar bent kyštelėti koją. Išgirsdavome: „Šalin nuo mýnimo mynimo, nelipkit į mýnimą!“

Mynimu darbas nesibaigdavo – laukdavo ilgas ir nuo oro priklausantis džiovinimo etapas. Saulėtu ir vėjuotu oru torpės džiūdavo gana greitai. Maždaug po savaitės, priklausomai nuo oro, briketai jau atsiskirdavo vienas nuo kito, tačiau dar būdavo per minkšti vežti ar krauti į didesnes krūvas. Todėl juos tekdavo apversti ant šono ir palikti toliau džiūti. Tas vartymas daugiausia tekdavo vaikams ir paaugliams.

Po darbo – dainos ir zorė 

Daugelis kaimo darbų – rugiapjūtė, javų kūlimas iki kombainų atsiradimo, kartais ir šienapjūtė, linų mynimas, bulviakasis bei torpėmis – būdavo atliekami ne vienos šeimos jėgomis. Į talką pasikviesdavo kaimynus. Bet talkos keldavo nemažai rūpesčių šeimininkėms, nes sunkus fizinis darbas reikalavo sočiai ir dažnai pavalgyti. Per torpėmį darbininkai būdavo maitinami mažiausiai penkis kartus, pradedant pusryčiais 6–7 val., ir vakariene apie 19 val., kuri  pereidavo į patalkės vaišes. Karštą dieną dirbant sunkų darbą reikėdavo ir daug gerti. Iš anksto būdavo paruošiama duonos gira arba vėsus vanduo, paskanintas džiovinta duona, atšaldytas pienas, rūgpienis, limonadas. Pietums svarbiu patiekalu būdavo cepelinai su mėsos, varškės ar morkų įdaru. Bent kartą talkininkai būdavo vaišinami troškinta mėsa su bulvėmis. Kai kada kepdavo ir kugelį ar vėdarus.

Vaikams torpėmis buvo svarbus įvykis, tačiau smagiausia jo dalis prasidėdavo vakare, per patalkę. Būdavo skanėstų, talkininkams kiek išgėrus pasigirsdavo dainos, o neretai atsirasdavo ir muzikantas. Prasidėdavo zorė – kaimo šokiai. Beje, Derkintų ir aplinkinių kaimų žmonės mėgo dainuoti ir šokti, reikalui esant, susiburdavo ir muzikantų grupė. Zorių vieta keisdavosi – vieną savaitgalį vykdavo viename ūkyje, kitą – kitame, vasarą visi šokdavo lauke, o žiemą – stipresnių ūkių didesnėse trobose.

Talkos, šokiai, žmonių susibūrimai giedant kalnus ar mojus (mojavos – gegužinės maldos) buvo ne vien pramoga. Jie, mano manymu, turėjo didelę reikšmę augančiam jaunimui. Vaikai ir paaugliai iš bend­ro darbo, šventimo ir linksminimosi parsinešdavo stiprų bend­rystės bei saugumo jausmą. Tas jausmas nebuvo nuslopęs net neramiais pokario metais, kai dar buvo gyvas neseniai praūžusio karo prisiminimas, kai vyko trėmimai, partizanų susirėmimai su stribais (jų Šilalėje santykinai buvo nedaug). Galvoju, jog toks gyvenimas ir jo perturbacijos padėjo mums, kaimo vaikams, tuos neramius laikus išgyventi ramiau, o gal ir tapti atsparesniems vėlesniems išbandymams.

Albinas BAGDONAS

Archyvų iliustracijos