Kino filmo vertas Laukuvos žydaitės gyvenimas
Kalnikų šeimos archyvo nuotr. Laukuvos abiturientai 1949 m., D. Kaganaitė – pirmoje eilėje antra iš dešinės
Dora Kaganaitė 1926 m. rugsėjo 14 d. gimė Laukuvoje, čia prabėgo jos vaikystė ir pirmieji mokslo metai. Tačiau jos gyvenimo istoriją negrįžtamai pakeitė karas. Penkiolikmetei teko susidurti su klausimu, apie kurį tokio amžiaus žmogus neturėtų galvoti – kaip išgyventi.
Savo atsiminimais po kelių dešimtmečių Dora, tada jau Tallat- Kelpšienė, dar spėjo pasidalinti vaizdo įrašuose, kurie saugomi asmeniniuose muziejininko Antano Ivinskio archyvuose.
1941-ųjų vasarą, naciams okupavus Lietuvą, Kaganų, kaip ir daugelio kitų žydų šeimų, gyvenimas sugriuvo, Laukuvos žydai atsidūrė Gerulių stovykloje, vėliau – Telšių gete.
„Kodėl Laukuvos žydai nebuvo perkelti į getą Tauragėje? Už tai turime nusilenkti Laukuvos viršaičiui Tadui Tallat-Kelpšai“, – sako A. Ivinskis.
Pasirodo, gavęs nacių karinės vadovybės Lietuvoje nurodymą dėl žydų perkėlimo, T. Tallat-Kelpša paprašė Laukuvos pašto viršininko ant dokumento uždėti spaudą trim dienomis vėlesne data. Toks, atrodytų, nedidelis veiksmas suteikė laiko ir galimybę įspėti Laukuvos žydus apie artėjantį pavojų. Kas įspėjimą išgirdo ir juo patikėjo, galėjo bandyti pasitraukti. Taip pasielgė ir Kaganų šeima. Jie išvyko pas Telšiuose gyvenusius gimines. Tačiau po savaitės nusprendė grįžti į Laukuvą: galbūt tikėjosi, jog pavojus praėjo, gal tiesiog neįvertino to, kas jų laukė.
A. Ivinskio archyvuose saugoma Simono Dovidavičiaus kino juosta, kurioje užfiksuotas D. Kaganaitės-Tallat-Kelpšienės liudijimas.
„Mums grįžus, namuose jau gyveno vokiečių karininkai. Vienas peržvelgė, pasakė, kokia graži mūsų šeima ir kaip gaila, kad nė vieno nebeliks. Mama tąsyk mus tris vaikus stipriai prie savęs priglaudė, bet niekas tada nesitikėjom, kad po kelių dienų atvažiuos sunkvežimiai ir mus ims rinkti“, – pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.
Iš pradžių buvo ieškoma vyrų, todėl motina Doros brolį buvo paslėpusi. Tačiau, kai atėjęs žydų žudikas jo nerado ir pagrasino nušauti Doros motiną, brolis pats išėjo iš slėptuvės.
Dora prisiminė, jog po šio įvykio motina per vieną naktį pražilo. Žmonėms buvo sakoma, jog žydų vyrai išvežami darbams į Vokietiją, tačiau iš tiesų jie buvo sušaudyti, o moterys suvarytos į sinagogą.
Netrukus jos buvo išvežtos į Gerulių dvare, Telšių rajone, įrengtą stovyklą. Ten jų laukė dar sunkesni išgyvenimai.
Tuo metu Doros klasioko Stasio Šereikos tėvai galvojo, kaip išgelbėti Kaganų šeimą. Zuzana Šereikienė atvyko į getą prašyti, kad jai būtų leista pasiimti tarnaitę darbams, mat jos vyras Antanas buvo advokatas. Pavyko, tačiau net ir ištrūkusi iš geto mergina nebuvo saugi.
„Klasiokė Julė Uznytė mane įspėjo apie planuojamas žudynes, tad išskubėjau atgal į getą. Man grįžus visi buvo išsigandę. Paaiškėjo, kad mano mamai ir sesei pavyko pabėgti, nes jos irgi sužinojo apie planuojamą sušaudymą“, – apie vieną dramatiškiausių savo gyvenimo epizodų pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.
Taigi grįžusi į vietą, iš kurios ką tik buvo išėjusi, Dora vėl pateko į pavojų. Tačiau jai dar kartą pavyko ištrūkti.
Netrukus Telšių gete likę žydai buvo sušaudyti.
Dora išvengė likimo, kuris daugelį ištiko Rainiuose. Jai padėjo klasiokai Stasys ir Julė. Jie pasirūpino, kad mergina būtų apgyvendinta pas kitą klasioką – Jurgį Tallat-Kelpšą. Vėliau jis tapo Doros vyru.
Dora prisiminė, jog jos saugumu rūpinosi ne vienas žmogus. Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšai bei Stanislovo motina Agota kiekvieną kartą, kai kildavo pavojus, ieškodavo jai saugesnės vietos, Dora buvo slepiama pas jų gimines ir pažįstamus, kartais apsistodavo ir Šarnelės kaime, pas poeto Vytauto Mačernio tėvus ir kt.
Pasak A. Ivinskio, Doros likimą nulėmė daugybė žmonių, kurie skirtingais momentais sutiko ją priimti, paslėpti, perspėti ar kitaip padėti.
Iš Telšių geto pasitraukusiai Minai Kaganaitei ir jos motinai žmonės padėjo slapstytis iki 1944 m. Tačiau vėliau jos buvo nužudytos.
A. Ivinskio teigimu, Kaganų šeimos istorija yra susijusi ir su Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorija.
„Saugumas reikalavo, kad D. Grinkevičiūtė išvyktų iš Šilalės rajono, o ji atsakė, jog tai padarys tik tada, kai Laukuvą apleis Minos ir jos motinos žudikai. Susidorojimas su jomis buvo žiaurus: po dukters nužudymo moteris išprotėjo, žmonės matė ją prie kapo naktį šaukiančią, o atėjus pavasariui, iš Lokystos buvo ištrauktas nežinomos moters kūnas...
Visi, kam yra daugiau nei 60 metų, Laukuvoje žino, kas tie žmonės“, – sako D. Grinkevičiūtės ekspozicijos vadovas.
D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė 43-ejus metus dirbo mokytoja Telšiuose. Doros ir jos šeimos gelbėtojai, net 31 žmogus, buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS ir archyvų nuotr.
Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija
