Šilalės gatvėse prabilo žemaitiški posakiai

„Mėrk arba žanykis – sužinosi kas esuns.“ Perskaičius ant grindinio užrašytą posakį, tarp žygio dalyvių nuaidi juokas. Vieni bando paaiškinti jo reikšmę, kiti dalijasi savais variantais, o už kelių žingsnių laukia dar vie­nas ne mažiau išraiškingas užrašas: „Vuot balselis, kap šū unt blėkas.“ Jauniausiems žygio dalyviams kai kurie žodžiai skamba taip neįprastai, kad jų reikšmės tenka klausti suaugusiųjų. Į tokią ne­tradicinę pažintį su krašto kalba praėjusią savaitę šilališkius pakvietė gatvės meno paroda „Ąžuoliniai“.

Saulėtą rugsėjo popietę Šilalės gat­vės ir takai tapo ne tik žygio maršrutu, bet ir savotišku žemaitiškos smulkiosios tautosakos žodynu. Ant grindinio išklijuoti posakiai dar ir dabar skatina ne tik juos perskaityti – prie kiek­vieno dalyviai stabtelėdavo, spėliodavo reikšmę, ginčydavosi ir dalijosi iš senelių ar tėvų kadaise girdėtais žemaitiškais pasakymais.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Renata Jančiauskienė pasakoja, kad gat­­vės meno paroda „Ąžuoli­niai“ yra kultūros festivalio „Dausos“ dalis. Jos išskirtinumas tas, jog ant grindinio pateikti ne naujai sugalvoti šmaikštūs užrašai, o kadaise Šilalės krašte užfiksuota smulkioji tautosaka.

Dar prieš žygį R. Jančiauskienė dalyvius įtraukė į trumpą žemaitiškų žodžių žaidimą. „Grieks, uzbons, smetons, zūba“ – tik keli iš daugelio, kurių reikšmę teko atspėti. Kai kurie buvo suprasti akimirksniu, dėl kitų teko ilgiau pasukti galvą. Ypač atidžiai klausėsi vaikai – jiems ne vienas senesnis žodis jau nebeskamba taip įprastai, kaip vyresnei kartai.

Skvere dalyvius pasitinka užrašas: „Nie tu, biteli, konsk, nie tu medaus nešk.“ Muziejininkei dar nespėjus paklausti, pasigirsta atsakymas: „Nesistenk.“

Kitas „patarimas“ – „Našūkauk, na dvarus valdą“ – sukelia juoką ir diskusijų. Tačiau už kelių žodžių slypi ir dalelė krašto istorijos. R. Jančiauskienė pasakoja, kad dvarai atliko administ­racines funkcijas, aplink juos sukosi visas gyvenimas. Todėl toks posakis žmogui primindavo, kad jis nėra „dvaro ponas“.

„Kas iš tuo gražumeli, ka nie razumėli“, „Šuok kap varlie priš dalgį“ – ir vėl naujos interpretacijos, spėliojimai bei prisiminimai apie vaikystėje iš senelių girdėtas frazes. Būtent tokia gyva pažintis su savo krašto tarme ir buvo viena pagrindinių parodos idėjų.

Anot muziejaus direktorės, visi Šilalės gatvėse ir takuose nugulę posakiai surinkti būtent Šilalės krašte, paimti iš knygų „Laukuva“ ir „Kvėdarna“ bei kt.

„Gatvės grindinys yra viešoji erd­vė, kuri dažniausiai lieka neišnaudota. Todėl ir kilo mintis smulkiąją tautosaką, kuri kartais yra tiesmuka, bet dėl to dar įdomesnė, pateikti žmogui tiesiai po kojomis. Tam nereikia specialiai užsukti į muziejų, ieškoti parodos ar prie jos derintis – užtenka eiti savo miesto gat­ve“, – sako R. Jančiauskienė.

Muziejininkė Vaida Šegždienė juokiasi, kad renkant vietas lipdukams teko gerai pagalvoti. Mat kai kurie posakiai, atsidūrę šalia vienos ar kitos įstaigos, gali įgyti visai kitokią prasmę.

Kol vieniems ant grindinio užrašyti posakiai kėlė klausimų, kiti juose atpažino vaikystę ir namuose girdėtą kalbą. Štai Neringa į renginį atėjo draugės pakviesta. Moterį sudomino galimybė ekspoziciją pažinti tiesiog gatvėje.

„Mano šeimoje įvairūs posakiai buvo vartojami nuolat. Tiesa, dabar juos tenka išgirsti kur kas rečiau, tačiau esu įsitikinusi, jog mes turime juos saugoti ir prisiminti“, – įsitikinusi ji.

Eglė į žygį išsiruošė su beveik penkerių metų sūnumi. Pasak moters, jos šeimoje kalbama žemaitiškai, nors mažylis ne visada viską supranta. Vis dėlto Eglė pastebi kitą svarbų dalyką – net nesuprasdami, kad tam tikras žodis yra tarmiškas, vaikai jį perima. Tą pačią dieną, vartydama sūnaus darbus, moteris sako pastebėjusi žemaitiškai parašytą žodį su pakeista galūne.

„Paklausiau, kodėl tu taip parašei? O jis paaiškino: „Tai mes taip kalbame“, – su šypsena pasakoja Eglė.

Panašų skirtumą tarp jauniausios ir vyresnės kartos pastebėjo ir į žygį su penkiamete dukra atėjęs Gediminas.

„Labai džiugu, jog tokių dalykų atsiranda Šilalėje. Įdomu ir mums, ir, aišku, naudinga su krašto tarme supažindinti vaikus“, – įsitikinęs šilališkis.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė R. Jančiauskienė neslepia, kad toks gausus skirtingo amžiaus žmonių susidomėjimas neįprasta pa­roda maloniai nustebino. Pasak jos, vyresnioji karta į šį žygį atsinešė tai, ko neįmanoma rasti vien knygose – asmeninius prisiminimus, vaikystėje girdėtus posakius ir jų reikšmes.

„Senieji posakiai ir žemaitiški žodžiai anksčiau buvo vartojami kur kas dažniau“, – sako R. Jančiauskienė, apgailestaudama, jog šiandien žemaitiška tarmė kasdienybėje girdima vis rečiau.

Direktorė viliasi, jog pažintis su smulkiąja tautosaka nesibaigs vienu žygiu. Tuo labiau, kad posakių galima rasti ir kitose viešosiose erdvėse, ne tik Šilalės mieste, todėl žmonės kviečiami lipdukų ieškoti savarankiškai.

Taip krašto tautosaka iš knygų ir archyvų tampa gyva miesto dalimi – mintis galima perskaityti einant gatve, prisiminti vaikystėje girdėtą kalbą, paklausti vyresnio žmogaus reikšmės ar galbūt pirmą kartą išgirsti žodį, kurį kažkada kasdien vartojo mūsų krašto žmonės.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Deimantės BILIŪNĖS nuotr.