Nacionalinio pripažinimo siekiantis ąžuolas – tik vienas iš garbingos krašto šeimos

Savo plačias šakas Šilalėje skleidžiantis Ne­pri­klausomybės ąžuolas – krašto įžymybė. O šiuo metu garsas apie jį sklinda ir kur kas plačiau, mat Šilalės galiūnas dalyvauja Lietuvos medžio rinkimuose, kurių nugalėtojas bus skelbiamas jau kitą savaitę, spalio 20 d. Ta proga verta prisiminti, jog tokių Nepriklausomybės ąžuolų mūsų žemėje žaliuoja ne vienas. Istoriškai tai itin vertingi objektai, tačiau medžių ekspertai atlaidžiai šypsosi: 100 metų sulaukę ąžuolai – tik jaunuoliai, iki savo biologinės vertės turėsiantys dar gerokai paūgėti. 

Žaliuoja ir liudija praeities didybę

Į šių metų Lietuvos medžio titulą pretenduojantis Šilalės ąžuolas mena tuos laikus, kai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metinių proga ąžuolai buvo sodinami daugelyje šalies vietų. Tradicija tęsėsi visą tarpukarį – paminkliniais medžiais įamžintas ir nepriklausomybės 10-metis, ir 20-metis. Deja, laiko išbandymą atlaikė ne visi, daugelio jų likimas nėra žinomas – priežiūros nebuvo, nebeliko informacijos rašytiniuose šaltiniuose, išbluko ir amžininkų liudijimai. 

Šilalei pasisekė – išlikę ąžuolai tebėra svarbi istorinės atminties dalis, jungianti praeities kartas su šiandiena. Šilalės, Vytogalos, Tenenių ąžuolai atiduoda pagarbą jaunai tarpukario nepriklausomybei, Senojo Obelyno ąžuolas, pasodintas minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, byloja apie Tauragės apskrities valdybos krašto labui nuveiktus reikšmingus darbus. 

Už šiuos šimtamečius visa epocha jaunesni – tarp Vytogalos ir Judrėnų atgimimo metais sodinti ąžuolai. Ir nors iš alėjos, simboliškai jungiančios Stasio Girėno ir Stepono Dariaus gimtines, teliko pavieniai medžiai, bet žinia apie vietos bendruomenės, įgyvendinusios šią kilnią iniciatyvą, vienybę neužgeso iki šių dienų. 

Protingų, išsilavinusių žmonių dėka

Krašto istorijos žinovė Regina Mickuvienė mintinai žino mūsų garbingųjų ąžuolų istorijas ir jas lydėjusius gyvuosius pasakojimus. 

„Būtinai reikia paminėti Vytogalos ąžuolus. Jie buvo pasodinti keturiuose kampuose aplink medinį Nepriklausomybės kryžių, iškilusį 1928 m., minint nepriklausomybės dešimtmetį. Svarbu tai, jog ta proga pamaldas už du nepriklausomybės kovose žuvusius Vytogalos krašto vyrus Upynos bažnyčioje laikė Mykolas Lovčikas”, – pabrėžia pašnekovė, primindama, kad šis kunigas buvo ilgamečio kraštotyrininko Klemenso Lovčiko, kurio sukauptais istorijos lobiais ji remiasi, dėdė. 

Nepriklausomybės kryžiaus vietoje dabar stūkso paminklas Dariui ir Girėnui, iškilęs 1969 m. Sunykusio kryžiaus sovietai atstatyti neleido. Iš keturių autentiškų ąžuoliukų liko trys, o ketvirtojo vietoje žaliuoja daugiau nei puse amžiaus jaunesnis 1989-aisiais lakūno Stasio Girėno giminių, kaimynų iniciatyva atsodintas naujas ąžuolas.

„Su tais keturiais ąžuoliukais susijusi įdomi istorija. Kairėje pusėje pirmąjį sodino kaimo vaikinai, antrą – suaugę vyrai, dešinėje pusėje – pirmą merginos, antrą – moterys. Įsitraukė visa bendruomenė, būtent tokios vienybės bei bendrystės jausmo šiuo simboliniu gestu ir siekta”, – pasakoja R. Mickuvienė. 

Iškilmės vyko Vytogaloje, o pamaldos – Upynoje. Kun. M. Lovčikas kreipėsi į Telšių vyskupą Justiną Staugaitį, prašydamas leisti Šv. Mišias aukoti Vytogaloje, tačiau šis nurodęs jas rengti Upynos bažnyčioje, taip ceremonijai suteikiant dar daugiau iškilmingumo. Po Mišių procesija patraukė į Vytogalą, kur jos dalyviai buvo pasitikti prie tai progai įrengtų vartų.

Tenenių nepriklausomybės ąžuolas, augantis priešais Šv. Barboros bažnyčios šventorių, – vytogališkių ąžuolų bendraamžis. Čia esanti memorialinė lenta skelbia: „Lietuvos Respublikos 10-mečiui. 1928 m. Tenenių šauliai”. 

„Atkūrus nepriklausomybę, ypač Sme­tonos laikais, lietuvių tautinė savimonė labai sustiprėjo, patriotiškumas iškeltas į pirmą vietą. Apskritys skatino žmones statyti kryžius, sodinti ąžuolus. Tauragės apskrities valdyba buvo ypač iniciatyvi, joje dirbo išsilavinę, protingi žmonės, todėl Šilalės krašte turime nemažai to meto liudininkų. Štai ir Bijotuose 1930 m. buvo supiltos dvi jubiliejinės pilaitės – memorialiniai kalneliai, skirti kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms ir rašytojo Dionizo Poškos mirties 100-osioms metinėms paminėti”, – istorinį kontekstą pateikia R. Mickuvienė.

Tą laikotarpį mena ir Senajame Obelyne, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pasodintas ąžuolas. Regina sako, jog pravažiuodama pro šalį, kaskart žvilgsniu palydi šį galingą medį, pasidžiaugia jo skleidžiama istorine žinia. 

Dar vienas istorinis ąžuolas auga Stepono Dariaus tėviškėje Judrėnuose – jį 1933-iųjų spalį, sudužus legendinei „Lituanikai“, pasodino vietos pavasarininkai, pagerbdami kraštiečio lakūno atminimą. Tuo metu Judrėnai priklausė Šilalės rajonui.

Tradicija sodinti ąžuolus – stiprybės, laisvės ir ilgaamžiškumo simbolius – gyvuoja ir šiandien. Minint Lietuvos vardo 1000-metį, 2009-aisiais ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį 2018 m., šviesios atminties kraštotyrininko K. Lovčiko iniciatyva kilo tikras atminimo ąžuolų sodinimo, koplytstulpių, stogastulpių ir kryžių statymo sąjūdis. Anot R. Mickuvienės, pasodinti ąžuoliuką tapo kone kiekvieno kaimo garbės reikalu. Ši tradicija neaplenkė Pagrybio, kur ji gyvena, – Lietuvos vardo 1000-mečio proga kaimas pasipuošė vietos tautodailininkų sukurtu stogastulpiu.

„Tarp Vytogalos ir Girėno tėviškės Jud­rėnuose atgimimo metais buvo pasodinta per 2000 ąžuoliukų! Tai buvo kvėdarniškio mokytojo Eugenijaus Ivanausko idėja. Labai gaila, kad iš tos įspūdingos alėjos beliko vienas kitas. Buvo labai tvarkingai susodinta, tarpai gražūs palikti. Paskui viskas keitėsi – žmonės atsiėmė žemes, ėjo gyvuliai, nyko ir nunyko... Atminties nebeliko – ką patys žinome, pamatome pravažiuodami, bet pati alėja kaip paminklas neišliko”, – apgailestauja R. Mickuvienė.

Šimtas metų – dar tik jaunystė

Šilalės ąžuolas turi ypatingą simbolinę reikšmę. Botaniniu požiūriu tai yra paprastasis ąžuolas, būtent ši rūšis Lietuvoje tradiciškai sodinama svarbiems istoriniams įvykiams ir asmenybėms įamžinti. 

„Ąžuolas yra toks organizmas – gyvoji substancija, – kuris 300 metų auga, 300 metų klesti ir 300 metų senėja. Visi tie proginiai ąžuolai – Nepriklausomybės, sodinti Prezidento Antano Smetonos garbei – šiandien viso labo tėra jaunuoliai. Ąžuolo brandos amžius, kai skaičiuojant pagal žmogų, vyrui pradeda ryškėti plikė, ateina 200-250-aisiais jo gyvenimo metais”, – pokštauja Lietuvos arboristikos centro vadovas Algis Davenis. 

Tačiau moksliškai grįsta tiesa yra tokia, kad visi to laikotarpio ąžuolai – tarp jų ir ne itin dėkingoje, urbanizuotoje aplinkoje augantis Šilalės, iki biologinės brandos, savo klestėjimo amžiaus, dar turi nugyventi ilgus metus. Medžių specialistas pabrėžia, jog dabar jų biologinė reikšmė yra dar palyginti nedidelė, bet jau pasižymi ekologine nauda. 

„Šie šimtamečiai artėja prie didžiausio lapijos ploto tarpsnio, jei tik žmogus tam nesutrukdys pernelyg genėdamas ar kitaip pažeisdamas. Esant geram apšvietimui, jų lapija didžiausiu intensyvumu vykdo fotosintezę, iš aplinkos pasisavina anglies dioksidą, o į aplinką išskiria deguonį”, – šimtamečių ąžuolų privalumus vardija arboristas. 

Šiandien jų lapijos kiekis dar auga pakankamai sparčiai, kol, pasiekus brandą, prasideda puvimo procesai. Tada laja ima nykti, viršūnėje ima atsirasti sausų šakų, jų vis daugėja. Tiek medžio šerdyje, tiek šaknyse įsibėgėjantis puvimas paverčia jį svetinga buveine kitoms gyvybėms rūšims. Tai ir yra biologinis aukso amžius. 

„Įsivaizduokime medį kaip daugiabutį, pasižymintį didžiuliu gyventojų spalvingumu. Jame apsigyvena kur kas daugiau medienos vartotojų nei jauname medyje, atsiranda sąlygos organizmų įvairovei. Išpuvo drevė – atsirado ertmė, kurioje gali gyventi uodai, šikšnosparniai, paukščiai... Kuo senesnis medis, tuo tos sąlygos geresnės”, – tikina pašnekovas. 

Pasak jo, paprastas pavyzdys: ant 70 metų ąžuoliuko galima rasti iki 70 įvairių nariuotakojų rūšių – vabzdžių ir voragyvių, o ant biologiškai aktyvaus medžio, sulaukusio 300 metų, – jų aptinkama net  iki 3000. Ir ta gyvybė nebūtinai matoma plika akimi, nes puviniai slepiasi kamieno, šakų viduje, atsivėrusiose drevėse, kur ir formuojasi jai palankios sąlygos.

„Palyginti su seniausiu Lietuvos ąžuolu, kuris, teigiama, skaičiuoja antrą tūkstantmetį, šie jūsų krašto Nepriklausomybės medžiai – ąžuolų jaunimas”, – įvertina A. Davenis, pabrėždamas, jog nors kiekvieno medžio klestėjimo amžių nulemia genetika, vis tik didžiausią įtaką daro aplinkos ir žmogaus veiklos veiksniai.

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS ir „Šilalės artojo” archyvo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija