Senieji žemaičių laidojimo papročiai: ką mirusiesiems palikdavo kapuose?

Artėjant Vėlinėms, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus įgyvendina ren­ginių ciklą „Vėlių mėnuo“. Pirmajame susitikime archeologė dr. Ša­rūnė Valotkienė skaitė paskaitą apie žemaičių įkapes, archeologinius radinius, kurie padeda atskleisti, kaip mūsų protėviai rengė mirusiuosius, kuo juos puošė, ką laikė esant reikalinga pomirtiniame gyvenime ir kodėl į kapus kartais būdavo dedamos net žirgų dalys.

Įkapėmis vadinami daiktai, dedami į kapą kartu su mirusiuoju. Drabužiai dažniausiai neišlieka, tačiau kartais jų fragmentai užsikonservuoja sąlyčio su žalvario ar kitų vario lydinių dirbiniais vietose. Iš šių liekanų archeologai gali spręsti apie audinio spalvą, pynimą ir raštus, o papuošalai padeda atkurti to meto žmonių aprangos ypatumus.

„Baltai ir žemaičiai į kapus labai mėgo dėti įvairius daiktus, taip pat žmogus buvo laidojamas su papuošalais. Tarkime, žemaičiai segdavo smeigtukus krūtinės srityje, jais sutvirtindavo rūbus. Taip pat mėgo įdėti po keletą gintarinių karoliukų“, – pasakojo dr. Š. Valotkienė.

Anot archeologės, įkapės leidžia geriau suprasti, kaip žmonės atrodė būdami gyvi, kokius papuošalus nešiojo ir kokie daiktai jiems buvo svarbūs. Vis dėlto negalima teigti, jog į kapą visada būdavo dedami tik mirusiajam priklausę ar jo kasdien naudoti daiktai.

Kad įkapės galėjo būti susijusios ne tik su kasdienybe, bet ir su svarbiais žmogaus gyvenimo etapais, rodo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios etnografiniai pasakojimai. Vienas jų užrašytas Upynos apylinkėse: senutei, jos prašymu, buvo uždėtas „veliumas“, į karstą įdėtas nuo vestuvių išsaugotas rūtų vainikėlis.

„Pasakojimas rodo, jog kape galėjo atsidurti daiktai, kurie buvo siejami su tam tikrais žmogaus gyvenimo etapais. Močiutė nebuvo jaunoji, bet vestuvės jai, matyt, buvo svarbus gyvenimo etapas“, – aiškino mokslininkė.

Archeologai neatmeta galimybės, kad mirusieji būdavo puošiami labiau, nei rengdavosi kasdien. Galima suprasti: keli smeigtukai, ilgos grandinėlės ar plačios apyrankės galėjo trukdyti dirbti fizinį darbą, todėl tikėtina, jog dalis papuošalų buvo skirta būtent laidotuvių apeigoms.

Dar įdomiau, jog kapuose randama ne tik papuošalų, bet ir namų apyvokos daiktų, tarkime, puodų. Vakarų Lietuvoje aptiktų puodų vidus leidžia spėti, kad juose galėjo būti fermentuotų gėrimų iš pieno ar grūdinių kultūrų. Vėlesnių laikotarpių kapuose aptikta ir gaidžių bei vištų kaulų.

„Tai galima sieti su mirusiųjų „maitinimu“, – sakė dr. Š. Valotkienė.

Tačiau maisto produktai po žeme greitai suyra, todėl archeologai dažniausiai apie šį paprotį sprendžia iš etnografinių pasakojimų ir kitų radinių.

Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu galėjo lemti ir kitus laidojimo papročius. Manyta, jog mirusiajam būtina palikti svarbius daiktus, kad jis nepyktų dėl to, ko negavo, ir negrįžtų pas gyvuosius. Be to, pasak mokslininkės, laidotuvių apeigos turėjo apsaugoti ir patį mirusįjį, nes perėjimas iš vieno pasaulio į kitą laikytas pavojingu laikotarpiu.

„Ypač šarvojimo metu, kada norėta „apšarvoti“, apsaugoti mirusį žmogų, kuris pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Įsivaizduota, kad tai – pavojingas etapas, kada jam gali pakenkti įvairios mitinės būtybės“, – pasakojo Š. Valotkienė.

Palaidojus mirusįjį, kapai neretai būdavo apjuosiami akmenų vainikais. Manoma, kad akmenys galėjo žymėti ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ir saugoti gyvuosius nuo mirusiųjų sugrįžimo.

Žemaičių moterų kapuose dažniausiai randama galvos papuošalų, antkak­lių, vėrinių, karolių, smeigtukų ir apyrankių. Kartu aptinkama ir buities reik­menų – verpstukų bei ylų. Išskirtinis radinys – apie dešimt iki šiol rastų kepuraičių, kurių svoris viršijo kilogramą.

„Radome kepurėlę, kuri buvo taisyta, reiškia, kad ji nešiota tiek, kad suplyšo. Yra kepurėlė, kuri buvo apsiūta mėlynos spalvos juostele, ji turėjo šviesti iš toli ant moters galvos simbolizuoti amžiaus tarpsnį –

gal ji buvo jaunos mergaitės, kurios kepurėlę nešiodavo ir rodydavo, kad gali ištekėti, turėti vaikų. Tačiau čia spėlionės“, – sakė archeologė.

Vyrų kapuose, pasirodo, taip pat randama papuošalų – segių ir antkaklių, tačiau drabužiai smeigtukais būdavo segami rečiau. Tarp vyriškų įkapių aptinkama ginklų ir įrankių, pavyzdžiui, kirvių bei peilių. O vienas išskirtiniausių žemaičių laidojimo papročių – kartu su mirusiaisiais laidotos žirgų dalys.

„Baltų kultūroje, o ypač žemaičių, vyrai laidoti su žirgų dalimis. Dažniausiai tam iškasant didelę duobę šalia mirusiojo. Išskirtiniais atvejais žemaičių kape randamas ir visas gyvulys“, – pasakojo archeologė. 

Žirgas baltų pasaulėžiūroje buvo svarbus kario palydovas, su kuriuo jis keliaudavo ir į kitą pasaulį. Tikėta, jog šis gyvulys atlieka tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių vaidmenį. Todėl žirgo dalys galėjo būti dedamos į kapą kaip mirusiajam reikalingas palydovas pomirtinėje kelionėje.

Kodėl dažniausiai būdavo laidojamos ne visas gyvulys? Archeologė neatmeta galimybės, kad tai galėjo būti susiję su laidotuvių eiga ir šermenų papročiais. Mirusiojo laidotuvėms kartais reikėdavo palaukti, kol susirinks artimieji, giminaičiai ir draugai, kuriuos reikėdavo vaišinti. Todėl žirgas galėjo būti panaudojamas šermenų vaišėms, o į kapą dedama tik tai, kas liko.

Bet žirgo kojų ir galvos palaidojimas nereiškė, jog gyvulys buvo laikomas mažiau svarbiu. Jo reikšmę lėmė ne dalių skaičius, o vieta to meto žmonių pasaulėžiūroje. 

„Žemaičių įkapės ir laidojimo tradicijos atskleidžia, kad mirtis buvo suvokiama ne kaip galutinė pabaiga, o kaip perėjimas į kitą gyvenimą, kur mirusiajam galėjo prireikti ir daiktų, ir ištikimo palydovo“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos skyriaus vyresnioji rinkinių kuratorė, archeologė Š. Valotkienė. 

Vesta VITKUTĖ