Logo
Spausdinti šį puslapį

Šeimos šaknų paieškos iš  Australijos atvedė į Upyną

Zuzana Papauškalnio k. Zuzana Papauškalnio k.

Išlikęs svirnas ir senos obelys – tiek šiandien mena sodybą, kurios ieškodama į Upynos apylinkes atvyko lietuvių kilmės australė, kanadietė Zuzana Crook. Iki šios kelionės prosenelių namai jai buvo pažįstami tik iš negausių šeimos narių pasakojimų, o dabar ji pagaliau galėjo pati prisėsti ant senojo pastato slenksčio ir pabūti vietoje, kurioje kadaise gyveno jos artimieji.

Surasti tikslią sodybos vietą Zuzanai padėjo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Upynos seniūnijos seniūnas ir vietos gyventojai. Bendromis pastangomis pavyko surasti ir artimųjų kapus, viešniai buvo perduoti ir giminaičių kontaktai.

Upynoje Zuzaną lydėjo muziejininkė Lina Bajorinienė: aplankyta Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, kurioje buvo pakrikštyta viešnios močiutė Ona Gudinskaitė. Zuzana džiaugėsi šių mūsų krašto maldos namų grožiu bei jaukumu – jai jie priminė Kanadoje esančią bažnyčią, kurioje renkasi lietuvių bendruomenė. Vėliau kelionė tęsėsi į močiutės šeimos sodybos vietą, kur gyveno proseneliai Pranas Gudinskis ir Ona Gudinskienė.

O. Gudinskaitės anūkė Zuzana pasakojo, kad jos močiutė gimė 1922 m. birželio 6 d. Papauškalnio kaime, dabartiniame Šilalės rajone. 1944 m., į Lietuvą sugrįžtant sovietų kariuomenei, Ona su šeima paliko namus ir pasitraukė į Vakarus. Tačiau apie kelionę į Vokietiją, jos aplinkybes, artimųjų išgyvenimus šeimoje išliko labai mažai žinių.

Perkeltųjų asmenų stovykloje netoli Lahde‘s, Vokietijoje, Ona susipažino su būsimu vyru Albinu Kaminsku, kilusiu iš Saldutiškio. Susituokę jie išvyko į Angliją, o vėliau – į Kanadą, kur apsigyveno ir nemaža dalis Onos šeimos. Vėliau, santuokai su Albinu iširus, Ona ištekėjo už kito iš Lietuvos pasitraukusio lietuvio Gedimino Melnyko. Jį Zuzana pažinojo ir mylėjo kaip savo senelį, tačiau apie jo gyvenimą Lietuvoje taip pat žino nedaug.

Pasak Zuzanos, šeimoje apie karo metus bei pasitraukimą iš gimtinės buvo kalbama retai. O vėlesnėms kartoms pažinti praeitį trukdė kalbos barjeras ir atstumas, laikui bėgant, vis mažėjo žmonių, galinčių atsakyti į rūpimus klausimus. Todėl dabar jai svarbu ieškoti dar išlikusių prisiminimų, juos užrašyti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

Nors daugelis šeimos istorijos detalių liko nežinomos, vis tik lietuviška kultūra svetur buvo puoselėjama. Zuzanos mama užaugo lietuvių bendruomenėje netoli Toronto, šoko tautinius šokius, vėliau pati vadovavo šokių grupei. Būtent su ja atvykusi į Australiją, susipažino ir su būsimu Zuzanos tėvu – tinklinio treneriu, palaikiusiu ryšius su Melburno lietuvių bendruomene. Taip lietuviškos kultūros puoselėjimas tapo jos tėvų pažinties dalimi.

Zuzana su seserimi augo tarp Australijos ir Kanados, palaikydamos ryšį su lietuvių bendruomene. Pasak jos, šeimoje iki šiol švenčiamos Šv. Kūčios ir Šv. Velykos, mama riša šiaudinius sodus, o sesuo tradicijas perduoda savo vaikams. Zuzana taip pat nori jas pažinti dar geriau, žada išmokti lietuvių kalbą ir taip dar daugiau sužinoti apie šalį, iš kurios yra kilę jos artimieji.

Apsilankymas prosenelių sodyboje šias paieškas pavertė asmenine patirtimi. Viešnia pasakojo neturėjusi šios vietos nuotraukų, todėl išlikęs medinis pastatas jai tapo ypač svarbiu atradimu. Ji džiaugėsi, jog, praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams, ji galėjo prisiliesti prie aplinkos, kurioje gyveno močiutė.

Zuzana taip pat apsilankė Upynos seniūnijoje, susitiko ir pabendravo su seniūnu Kęstučiu Aču bei seniūnijos darbuotojais. Šiuo metu ji renka dokumentus Lietuvos pilietybei gauti, tačiau šeimos istorijos tyrinėjimas jai jau tapo kur kas daugiau nei dokumentų paieška. Pasak moters, ji labiausiai nori suprasti, kaip gyveno seneliai, ką jiems teko patirti ir kaip jų likimai paveikė vėlesnes kartas.

Zuzana sakė puikiai suprantanti, jog visų atsakymų rasti nebepavyks. Ir vis dėlto ji neabejoja, kad išlikusi dalis sodybos, aplankyti artimųjų kapai bei užmegzti ryšiai su giminaičiais padės bent šiek tiek priartėti prie tikslesnės šeimos istorijos. Jos seneliai Lietuvą palikti buvo priversti, o ji į jų kraštą atvyko savo noru – pažinti ir išsaugoti tai, kas dar išliko.

Lina BAJORINIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialo Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė 

AUTORĖS ir archyvo nuotr. 

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos