Šilalę išgelbės kultūra, bet pokyčiai nebus greiti
Kone miesto centre ošiantis šilas, žaluma, gamtos gaivumas – toks galėtų būtų savitas, išskirtinis Šilalės veidas. Tačiau šiandien, skulptoriaus Mariaus Norkaus akimis, įvažiavęs į miestą pasijunti tarsi tarp amerikietiškų vesternų dekoracijų. Ir tai ne vien Šilalės bėda – daugelis mažesnių šalies miestų supanašėję, pasidavę trinkelizacijai, reprezentacines erdves užleidę viską suniveliuojantiems prekybos centrams ar kitai komercijai.
„Tik nekopijuokite Telšių!” – įspėja Žemaitijos sostinėje, dažnai pristatomoje kaip vienu gražiausiai tvarkomų šalies miestų, šaknis įleidęs mūsų kraštietis. Jis siūlo ieškoti savosios tapatybės, kad, vos įsukus į miestą, iš karto taptų aišku: čia – Šilalė.
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docento, skulptoriaus M. Norkaus kūryba nuo vasaros buvo pristatoma grupinėje šilališkių parodoje „Gentinis mąstymas” Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Ji jau netrukus užvers duris, o meninininko gyvenimo aprašymą papildė dar vienas įrašas, liudijantis stiprų ryšį su savuoju kraštu. Šilalėje, priešais Simono Gaudėšiaus gimnaziją, stovi M. Norkaus sukurtas paminklas šiam mūsų krašto šviesuoliui, Meno mokyklos sieną puošia muzikos instrumentų kompozicija, memorialinės lentos Šilalėje, Pajūryje, Laukuvoje taip pat žymi menininko kūrybinio buvimo vietas. Kalbamės su Mariumi apie jį ugdžiusią, gyvenimo pasirinkimus formavusią aplinką, apie Šilalę, kokia ji buvo, yra ir kokia galėtų būti.
„Nesu visai lokalus, mano darbų yra Tauragėje, Klaipėdoje, Biržuose, Telšiuose... Bet, žinoma, ryšys su Šilale yra ypatingas. Tėvelis, seneliai iš jo pusės palaidoti Bikavėnuose, kartas nuo karto tenka ten būti, tuo pačiu ir pravažiuoti pro Šilalę. Man tai svarbu.
Mama gyvena Telšiuose. O aš pats toks migruojantis: tai Vilnius, tai Telšiai, tai dar kur kitur. Iš Telšių, kur dėstau jau dvidešimt metų, dažnai tenka keliauti į Vilnių, ypač dabar, kai esu deleguotas į Vilniaus dailės akademijos senatą. Bet gyvenu Telšiuose, šis miestas yra mano gimtinė”, – sako menininkas.
Nors dažnai yra pristatomas ir kaip mūsų kraštietis.
„Taip ir yra, juk čia prabėgo ne tokia maža dalis mano gyvenimo. Į Šilalę persikėlėme 1989-aisiais. Tėčio tėveliai gyveno Žvingiuose, šalia Bikavėnų, mamos – Telšiuose. Šilalė – beveik per vidurį. Bet ne vien tai lėmė. Tėtis, profesionalus sportininkas, juodojo diržo meistras, daugybę metų treniravo policininkus, karius, moksleivius, turėjo čia įvairiausių darbų. Jis buvo ir žinomas kryždirbys – šviesios atminties Klemensas Lovčikas rašė apie Valentiną Norkų savo kraštotyrinėje knygelėje, buvo surinkęs jo sukurtų kryžių. Mamai Irenai Šilalėje taip pat palankiai susiklostė darbai, ji visą gyvenimą dirbo prekyboje. Galiausiai čia atsirado galimybė geromis sąlygomis nusipirkti butą.
Abu su broliu Irmantu buvome ir meno mylėtojai, bet ir daug sportavome. Tėvo prižiūrimi turėjome atlaikyti visas amžiaus grupes. Šilalėje apsigyvenome, kai jau buvome moksleiviai. Tuometę 2-ąją vidurinę mokyklą pradėjau lankyti nuo antros klasės, brolis – nuo trečios. Abu ėjome ir į Šilalės meno mokyklą.
Brolis pasirinko profesionalaus muzikanto kelią, aš išvykau studijuoti dailės. Skulptūros bakalauro studijas baigiau Telšiuose, magistro – Kaune, toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje. Taip susiklostė, kad dėstytojai mane „parsikrapštė” atgal į Telšius. Likau dėstyti, likau ir gyventi”, – pasakoja Marius.
Telšiai – itin ryškus miestas, todėl smalsu, kaip šalia jų atrodo Šilalė. Tuo labiau, jog M. Norkaus šaknys – abiejuose, tad jis tikrai turi teisę ne tik girti, bet ir išreikšti kritišką požiūrį. Pasak menininko, jis jau ne kartą yra kalbėjęs apie tą bėdą, jog kai kurie mūsų miestai, miesteliai supanašėja, nesiekia išsaugoti išskirtinumo. Iš dalies, anot Mariaus, tai suprantama, bet vis dėlto didžiausia vertybė – būtent savitumas, tai, kas būdinga tam kraštui, ko neturi kiti.
„Įspūdį apie miestą susikuriame vos į jį įvažiavę. Ir jau pačiam miestui rinktis, ar pagrindinėje jo erdvėje dominuos prekybos centras, ar meno kūriniai, žaliosios erdvės.
Šilalė man visada pirmiausia asocijavosi su šilu, su pušynu. Ir miestas jį turėjo. Daug laiko esu tame šile praleidęs – sportuodavau, dalyvaudavau orientacinėse varžybose, esu prisirinkęs bėgimo diplomų. Man tai buvo savitas, esminis miesto akcentas.
Kaip ir miesto centre buvęs žaliausias skveras. Buvo labai keista, kai po daugelio metų atvažiavęs į Šilalę medžių neberadau, toje vietoje, centrinėje gatvėje, atsivėrė tuščia erdvė. Gal dabar kažkokie medeliai ir auga, bet slogus jausmas liko. Atsimenu, pasijutau kaip vesterne, kur abipus gatvės – tik namai ir laksto kaubojai. Žalias, gražus kraštas, tvenkinys, bažnyčia – juk tai yra Šilalės savitumas.
Telšių situacija visai kita. Dar gerai atsimenu tuos laikus, kai miestas atrodė labai liūdnai. Šaligatviai – išsikraipę, išsivartę, ežeras be pakrančių, vien švendrės ir siauras takelis per jas. Didžiulis kontrastas, lyginant su dabartiniais Telšiais. Čia buvo daug metų tikslingai, kryptingai dirbama, kuriant įvaizdį, kuriuo dabar miestas garsėja, savivaldybė turėjo rimtą architektą, visą jam talkinančią komandą. Ir šiandien Telšiai turi labai aiškią strategiją, kur link juda miestas, kaip jis atrodys ateityje.
Antras dalykas, miestas be žmonių yra niekas – išsilavinusi, turtinga bendruomenė taip pat yra kertinis jo ramstis. Ir Telšiai tą ramstį turi. Prie to labai daug prisidėjo mūsų akademinė bendruomenė – aukštoji menų mokykla, turinti didžiulius intelektualius, materialius resursus, talentingi, kuriantys žmonės. Iš esmės ji ir buvo ilgamečio Telšių architekto Algirdo Žebrausko, kūrusio miesto įvaizdį, idėjų, iniciatyvų įgyvendintoja, jų statytoja”, – neabejoja M. Norkus.
Jis sutinka, jog Telšiai dažnai pateikiami kaip pavyzdys kitiems. Tačiau atsakydamas į klausimą, kokia patirtimi galėtume pasinaudoti, įspėja, jog turime kurti savitą veidą, nekopijuoti aklai kitų.
„Nemažai miestų dairosi į Telšius. Bet aš nuolat kartoju – tik nežinau, kaip tai patinka mūsų architektui: nekopijuokite aklai Telšių. Su meniniais akcentais viskas gerai – jie puošia miestą, suteikia spalvų, patinka turistams, bet svarbiausia – savitumas”, – sako menininkas.
Ir teigia, jog tai yra uždavinys ir savivaldybei, ir visai krašto bendruomenei. Pasak Mariaus, kai kurie miestai, miesteliai turi stiprų istorinį pagrindą. Pavyzdžiui, Kretingai, galima sakyti, pasisekė, nes jos istoriją ženklino iškilios asmenybės, tokios kaip LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, vėliau – Tiškevičiai. Jų palikimas, rūmai, vienuolynas suteikia miestui ypatingą istorinį svorį. Bet yra ir kitų, ne mažiau senų miestelių, kurių istorijoje tiesiog nebuvo tiek ryškių asmenybių, galėjusių palikti tokį regimą pėdsaką.
„Vienas kelias – rasti, ištraukti, susidaryti bendrą piešinį, susiformuoti įvaizdį, žiūrint per istorinę prizmę, kitas – orientuotis į šiuolaikiško miestelio įvaizdį, ko galbūt kiti dar nedaro. Man stiprų įspūdį paliko Dionizo Poškos baubliai, jie galėtų tapti tuo piešiniu, atspirties tašku, kuriant įvaizdį”, – svarsto kraštietis.
Kas yra Šilalės potencialas? Ar yra kam suteikti tą intelektinį, kūrybinį postūmį išsigryninant, atrandant save? Pasak M. Norkaus, mažame miestelyje sąmoninga visuomenė išties yra didelis dalykas.
„Galvodamas apie Šilalę, kurioje kadaise gyvenau, pirmiausia prisimenu žmones. Tai labai gražūs prisiminimai. Pats nebuvau tarp gerai besimokančiųjų, daugybė mano bendramokslių buvo visa galva aukščiau. Stebėjausi, kiek daug yra įstoję į aukštąsias mokyklas ir iš mano laidos, ir vėlesniais metais. Puikūs rezultatai mokykloje, būrelių įvairovė, galimybė lavinti vaikų gebėjimus – juk ir tai liudija apie tą sąmoningąją visuomenę.
O mažėjimo tendenciją stebime visoje Lietuvoje, ji nėra susijusi su vieno ar kito miestelio patrauklumu – priežastys daug gilesnės. Tačiau jei miestelyje lieka kad ir nedidelė, bet tikslingai dirbančių jaunų žmonių dalis, net neabejoju jo sėkme. Istorija yra pateikusi daugybę pavyzdžių, kaip, atvažiavus į kokį užkampį klebonui, mokytojui ar kitam šviesuoliui, pasikeisdavo daug dalykų. Užtenka vieno, dviejų intelektualų sutelkti bendruomenę, duoti postūmį teigiama kryptimi.
Šiandien Šilalėje matau labai gražių iniciatyvų. Į muziejų atėję jauni žmonės daro tokius dalykus, apie kuriuos savu laiku net negalėjau pasvajoti. Tada pramoga buvo eiti į kino teatrą žiūrėti „King Kongą” po lašančiu stogu... Kultūrine prasme Šilalė labai išaugusi.
Bet jei klausiate apie miestelio kūrimą, jo savitumo formavimą, tai yra sudėtingi procesai. Galiu nuliūdinti, bet ir nuraminti – pokyčiai neįvyksta greitai. Visų pirma, užtrunka, kol jie subręsta žmonių galvose. Atsimenu, Telšiuose buvo metas, kai negalėjai pastatyti jokio meno kūrinio – po nakties jis būdavo pavogtas. Tai buvo tamsuolių visuomenė, klestėjo vandalizmas, treninguočių, skustagalvių „kultūra”, kuriai bet kokia estetika, bet koks kūrinys buvo kaip rakštis pėdoje. Tačiau kaip tik tada ta visuomenė ir pradėjo keistis – mūsų mokyklos, miesto architekto, savivaldybės iniciatyva.
Žmonės, kuriantys kultūrą, turi turėti labai daug kantrybės, ištvermės ir suprasti vertę perspektyvoje. Kryptingai dirbant, visuomenė keičiasi, tampa išprususi. Miesteliui tai yra didžiausia vertė. Kiek puikių jaunų žmonių atėjo į V. Statkevičiaus muziejų, kiek yra ryškių mokytojų, pati Meno mokykla – tai žmonės, sukursiantys Šilalės pridėtinę vertę ateityje. Startas yra, tiesiog reikia išlaukti, kantriai dirbant savus darbus”, – optimizmo nestokoja Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas.
Tačiau jis neneigia, jog labai didelis yra ir vietos politikų vaidmuo. Ir juokiasi, paklaustas, ar, tikintis pokyčių, Šilalei belieka laukti jo minimo klebono.
Pasak kraštiečio, Šilalės savivaldybėje greičiausiai yra žmonių, kurie galėtų imtis tų pokyčių. Bet, anot jo, žinome, kaip atsitinka politinėje realybėje – daug gražių dalykų neįvyksta tiesiog dėl skirtingų interesų, blokuojant iniciatyvą vien dėl to, kad ji atėjo iš kitos pusės.
„Pamenu situaciją su Simono Gaudėšiaus paminklu, kai taip pat buvo tų tamsių dalykų. Jau buvau paklojęs pamatus, pradėjau daryti darbą, bet, pasikeitus rajono merui, pradėjo sklisti kalbos, jog paminklo nebus. Ne dėl tol, kad nereikia, bet apskritai: ne jų iniciatyva, tai ir nereikia. Manęs apie tai niekas net nepasivargino informuoti. Kad paminklas blokuojamas, sužinojau iš savo profesorės, sutikęs ją Telšių prekybos centre. Labai keistas jausmas. Laimė, atsirado ir idėją palaikusių politikų, kurie kažkaip sugebėjo tą poziciją pramušti.
Bet jei tai paguos, tų intrigų yra visur. Teko dirbti ne vienoje savivaldybėje, stilius visur labai panašus”, – sako skulptorius M. Norkus.
Jūratė KIELĖ
Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.





