Pavasaris šalyje prasidėjo akty­viai – praėjusį sekmadienį rinko­me merus ir savivaldybės tarybas, vyko Kaziuko mugė, nestigo ir kitokių ren­ginių, o ateinantį šeštadienį viso­je Lie­tuvoje rengiamasi paminėti Ko­vo 11-ąją, Lietuvos nepriklau­so­my­­bės atkūrimo dieną. 

Šiauliuose Kovo 11-osios minėjimo renginiai jau prasidėjo – savaitgalį surengta interaktyvi viktorina „Lietuva ir aš“, nuo šios savaitės pradžios vyksta edukaciniai užsiėmimai bei viktorinos mokiniams, o kovo 11-ąją Šiaulių isto­rijos muziejus miestiečius ir svečius pa­kvies į specialią ekskursiją. Mieste tą­dien vyks trispalvės žygis „Lietuva mū­sų širdyse“, bus rengiamas minėjimas Šiau­lių „Aušros“ muziejaus įkūrimo 100-mečiui.

Nepriklausomybės šventei ruošiasi ir Šilalė. Skelbiama, jog Kovo 11-osios proga rengiamas orientacinis žygis šeimoms, šaškių turnyras, kūrybinė-edukacinė popietė ,,Pinu tautišką apyrankę“. Žy­gis bus rengiamas ir Kaltinėnuose, Bi­jotuose bei Laukuvoje. Koncertai, vik­to­rinos, muzikinės popietės vyks Did­kie­myje, Kūtymuose, Traksėdyje.

Be to, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10 d., 19 val., Šilalės kultūros centre vyks uk­rainiečių folkloro grupės „TaRuta” ir draugų paramos koncertas „Sparnai Uk­rainai”. Renginio metu bus renkamos lėšos Ukrainos dronams bei kitai technikai. Koncertas nemokamas, o jo metu vyks paramos aukcionas, kuriame bus parduodami menininkių Aušrinės Pu­dže­vytės bei Indrės Lukoševičienės darbai ,,Venecija” ir ,,Po baltą šviesą į namus”, veiks fotografijų paroda „Ukrainos vai­kai kalba“.

Vasario 25 d. Šiaulių „Polifonijos“ koncertų salėje įvyko Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso regioninis turas, kuriame triumfavo Šiaulių kultūros cent­ro kamerinis choras „Atžalynas“ (meno vadovas Mindaugas Žalalis). Choras sa­vo profesionalumu ir aukštu chorinio dainavimo lygiu iškovojo I laipsnio diplo­mą, o Šiaulių kultūros centro kamerinis choras „Vasara“ (meno vadovas Kornelijus Luotė) pelnė III laipsnio dip­lomą. Lie­tuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas rengiamas periodiškai – likus metams iki Dainų šventės. 

Kaunas kovo mėnesį pulsuoja frankofoniška kultūra ir jos pažinimu – kauniečių ir miesto svečių laukia nemokamos paskaitos, koncertai, parodos bei filmų peržiūros. Savo sričių profesionalai atskleis prancūzakalbių šalių istorijos, politikos, kultūros, meno bei švietimo subtilybes. Kauno kino namuose „Romuvoje“ bus galima pamatyti net 5 prancūziškus filmus, filharmonija surengs prancūziškų skambesių koncertus, o frankofonijos mėnesį vainikuos prancūzų kilmės muzikantės, dainų kūrėjos bei atlikėjos Clotilde Solange ir jai akompanuojančio Edgar Sabilo nemokamas koncertas „Spalvota meilė“. 

Kultūros ministerijos premija už svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje praėjusią savaitę skirta režisierei Marijai Kavtaradzei ir filmo „Tu man nieko neprimeni“ kūrybinei komandai. Filmas prestižiniame Sandanso (JAV) kino festivalyje sausio mėnesį pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą, o jo premjera Lietuvoje vyks rugsėjį. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Taikiai gyvenęs ir jokių konfliktų su kaimynais neturėjęs 57-erių Šilalės rajono gyventojas prieš mirtį patyrė dideles kančias – ekspertai nustatė, kad jam buvo suduota mažiausiai 30 smūgių, iš jų net 12 – į galvą. Žmogus neturėjo jokių galimybių išgyventi.

Dainius SINKEVIČIUS

Delfi.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18

Šilutės kultūros ir pramogų centre po pertraukos jau devintą kartą surengtas konkursas „Pamario talentai“. Tarp 25 da­lyvių iš Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Kretingos, Palangos, Gargždų, Skuodo bei Nidos jame pasirodė ir Šilalės kul­tū­ros centro vaikų vokalo studijos solistė Sofia Merkelytė. 

Konkurse buvo kviečiami dalyvauti dainuojantys, šokantys, gro­jantys ar kitokį talentą turintys vaikai bei jaunuoliai, šokių ir muzikos grupės. Nugalėtojus aštuoniose nominacijose rinko kompetentinga komisija, kurią sudarė atlikėjai Valdas Lacko, Anastasia Kvit­chata (Ukraina), Rus­lanas Kirilkinas, Egidijus Jovaiša, Rytis Kostiuška, grupė „BeU“ ir kt. 

Šilalės kultūros centro vaikų vokalo studijos solistė S. Merkelytė buvo jauniausia konkurso dalyvė (jai dar tik 4 metai). Po visų pasirodymų komisija apdovanojo geriausius dainininkus, instrumentalistus, šokių bei atlikėjų grupes. Nominacija už charizmatiškiausią pasiro­dymą ir Sei­mo nario Zigmanto Balčyčio įsteigtas 200 eurų prizas atiteko šilališkei solistei S. Mer­kelytei.

Džiaugiamės puikiu pripažinimu bei tikimės ir ateityje dalyvauti panašiuose konkursuose.

Orinta MERKELIENĖ 

Šilalės kultūros centro vaikų vokalo studijos vadovė 

Sergėjaus GVILDŽIO nuotr.

Laukuvos seniūnijos bočių klubas gražiu pavadinimu „Saulėlydžio belaukiant“ susibūrė 2003 m. kovo mėnesį. Prie visuomeninės veiklos iš­takų stojo daug miestelio šviesuolių, dauguma jų – mokytojai: Stasė Antanavičienė, Anatolija Bruškytė, Antanas Bružas, Zita Batienė, Adelė Lu­koševičiūtė, Alvyra Mikalauskienė, Vlada Šveikauskienė, Jurena Žakevičienė, Pranas Žakevičius, taip pat laukuviškiai Adelė Antanavičienė, Adelė Jo­vaišienė, Agota Ivanauskienė, Jonas Ivanauskas, Kristina Bytautaitė. Pirmąja bočių klubo pirmininke buvo išrinkta A. Ivanauskienė, pavaduoto­ja – A. Mi­kalauskienė.  

Svarbiausias bočių klubo siekis buvo ir tebėra natūralus bend­ražmogiškas bendravimas, kuris suartina, sušildo sielą ir bū­tį. Suorganizuota daug eks­kur­sijų, aplankyta daug garsių Žemaitijos vietovių, pabuvota Kaune, uostamiestyje, keliauta vaizdingais panemuniais. O kiek dalyvauta Užgavėnių šėlionėse, miestelio šventėse, jurbarkiškių „Panemunių žieduose“. 

Šventėse, pasibuvimuose svar­bi buvo mokytojos A. Mika­laus­­kienės veikla, užburiantis žodis ir gebėjimas įtraukti į bendraminčių ratą. Jai visuomet nuoširdžiai padėdavo muzikos mokytojas Alfredas Šniau­kas, kuris ilgus metus vadovavo bočių ansambliui. A. Mika­lauskienė kartu su kitais klubo nariais vaidino A. Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, pati kūrė jumoristinius eilėraščius, dainas įvairiems renginiams, ne kartą buvo jų vedėja bei pasakorė. Todėl aktyvi bočių atstovė už visuomeninę veiklą ir paramą bei pagalbą miestelio žmonėms pelnė Šilalės savivaldybės nominaciją „Pagarbos lašas“. 

Išskirtinio dėmesio bei padėkos verta ir mokytoja, po­etė a. a. V. Šveikaus­kienė, išleidusi tris poezijos knygeles: „Kai nebuvo tavęs“, „Gyvenimo apoteozė“, „Pražydę spinduliai“. Kiekvienas Vlados eilėraštis parašytas su didele meile savo šeimai, mamai, artimiesiems, bičiuliams, draugams, buvusiems mokiniams.

Metai bėgo, ir 2008-ųjų kovą bočiai rinkosi į penkmečio paminėjimą. Klubo vadovės atsisakė savo pareigų, motyvuodamos solidžiu amžiumi. 2009 m. pirmininke tapusi Z. Batienė tę­sė bend­raminčių veiklą. 2012 m.

gegužę įvyko Lie­tu­vos pensininkų sąjungos Ši­lalės rajono bend­rijos Lau­ku­vos filialo visuotinis narių susirinkimas, kurio metu pirmi­ninke išrinkta Edita Go­tau­tie­nė. Tęsėsi kelionės su Šilalės bo­čiais, buvo švenčiami gimtadieniai, mini­mi jubiliejai. 2013 m. lapkritį bočių vadovai vėl pasikeitė: pirmininke tapo Bronislava Nor­kienė, sek­retore – Z. Batienė, kasininke – Regina Bud­gi­nie­nė, metraštininke – An­ge­li­ja Pet­kuvienė. 

Keitėsi ir kolektyvo nariai – vieni išėjo, atėjo nauji. Bočiai aktyviai dalyvavo Laukuvos bib­­liotekos, laisvalaikio salės renginiuose, dainomis puošė savo gimtadienius, įsijungė į bend­ras keliones bei įvairius renginius. Už dėmesį ir kvietimą dalyvauti spektak­liuose, išvykose esame dėkingi tuometiniam Šilalės „Bo­čių“ bend­rijos pirmininkui a. a. Vaclovui Rimkui. O jų muzikos vadovė Zina Vainorienė pakvietė mus įsijungti į bend­rą chorą. Dalyvavome chorų šventėse Šilalėje, Kelmėje, Ma­žei­kiuo­se, Šilutėje, dainavome net Vil­niuje. O kaip nepaminėti išvykų į Latviją, Estiją, Suomiją, Lenkiją.

2020 m. sausį mūsų pirmi­ninkė Bronelė savo pareigas perdavė man, šio rašinio autorei Genovaitei Gru­no­­vie­nei.

Aktyvi veikla tęsėsi: pra­dė­jo­me lankyti mankštas ne­įga­lie­siems ir senjorams Ši­la­lės baseine, toliau giedojome kal­nus Ga­vėnios metu, sėkmingai per­­gyvenome karantiną dėl „ko­­vido“, kartu su Ši­la­­lės bočiais organizavo­me šventę Kelp­šai­čių parke „Gand­rus pa­ly­dint“. Daug darbo tada įdėjo Po­­vi­las ir Elytė Vitkai, Ire­na Strau­kienė, Genutė Kur­lin­kie­nė, puošę aplinką, o valgius gamino bei svečius vaišino mūsų šeimininkių šeimininkė Vanda Sta­šinskienė. Mums talkino Z. Vai­norienė ir jos vadovaujama kapela. Ilgai skambėjo dainos, žemaitiški anekdotai, smagiai nu­teikė įvairios užduotys bei  žai­dimai. 

Vėliau šilališkių kvietimu vykome į Lakštingalų slėnį, į Ši­luvos atlaidus, dalyva­vo­me pa­gyvenusių žmonių dienai skirtame renginyje Vin­gi­nin­kuose, prieš Kalėdas įsijungėme į akciją „Pa­puošk savo miestelį eglute“ (žaislus gamino Ksa­vera Vai­va­die­nė ir Birutė Pau­lauskienė). Da­lyvavome Lau­ku­­vos laisvalaikio salės orga­ni­­­zuotuose edu­kaciniuose už­si­ėmimuose (py­nimas iš vytelių, žibintų gaminimas), bib­lio­te­koje vykusiame susitikime su rašytoja Al­dona Ru­sec­kai­te. Su­rengėme susitikimą su Lau­kuvos parapijos klebonu kun. Vy­tautu Šiaudvyčiu. 

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje dalyvavome bočių mugėje Šilalėje. V. Stašinskienės pagaminti mėsos vyniotiniai ir saldūs ke­piniai bemat buvo išpirkti. Mu­gėje dalyvavo ir mūsų poetė, menininkė, žolininkė, rankdarbių mėgėja Ele­na Vis­­man­­tienė. Šventėme bočių gimta­dienius, o vienas bu­vo ypatingas – Da­mijono Vit­­kaus 90-metis, kurį minėjome Lau­kuvos kavinėje. Norisi pasidžiaugti jubiliatu, gausiu svečių būriu, skaniais patiekalais, skambiomis Salo­mėjos Auš­kal­nienės dainomis. 

Taip pat kavinės savininkų iniciatyva kartu su bočiais  bu­vo surengtos dvi popietės-susitikimai su mū­sų krašto poete Regina Bliū­džiu­viene ir su a. a. atlikėja Vi­ta­lija Katuns­kyte.

Laukuvos bočiai aktyviai dalyvauja ir Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, kuris atšventė 10 metų sukaktį. 

Mūsų klubo „Saulėlydžio belaukiant“ 20-mečio paminėji­mą savo apsilankymu pagerbė Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ vadovas Kajatonas Šliogeris, Pa­jū­rio bei Upynos bo­čių atstovai. Šventė tikrai pavyko. Dėkojame B. Pau­laus­kienei už puikų scenarijų, Laukuvos seniūnui Vir­gili­jui Ačiū už dėmesį mums, kle­bonui kun. V. Šiaud­vyčiui, Svet­lanai Šniau­kienei už kant­rybę išklausant senų žmonių lūkesčius bei rūpinimąsi jais, Lau­kuvos miestelio bendruomenės pirmininkei Birutai Viknienei, spektak­lių bei koncer­tų organizatorei

Virginijai Miku­ta­vičienei, mū­sų muzikos vadovei Z. Vai­no­rienei, Šilalės „Bo­­­čių“ bend­ri­jos pirmininkei Ju­­zefai Jur­ku­­vienei, Lau­kuvos kavinės „Juo­dasis serbentas“ sa­vinin­kams Editai ir Antanui Oz­gir­dams.

Genovaitė GRUNOVIENĖ

Laukuvos bočių bendrijos narė

AUTORĖS nuotr.    

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15)

Kur bevaikščiosi po dūnininkų žemę, kokiais keliais ir keleliais benueisi, visur iš ryškių gamtovaizdžių iškyla piliakal­niai su švelniu paviršiaus siluetu, su klevų, blindžių ar uosių kupsteliais. Juos visus nupėdavo smalsusis Vladas Statkevičius, uolusis Karšuvos žemės praeities žinovas. Jo pėdomis netrukus pasekė upyniškis kraštotyrininkas Kle­mensas Lovčikas, plačiau domėjęsis kaimo būtimi, bei An­tanas Brazauskas, iš visų pa­kam­pių tempęs medžio drožinius, spaudos leidinius. Jis viską gabeno į gimtojo Antšunijos kaimo tėvų sodybą, tikrą muziejinį paruoštuką rytdienos studi­joms bei etnografiniams ap­ra­šymams. 

Nuo šios trijulės mažai kuo atsiliko mokytojai V. Pet­kevi­čius, B. Garalevičienė, M. ir Z. Dargevičiai, J. Vė­lavi­čie­nė, K. Šet­kus, O. Gečienė, I. Ma­s­­tei­kienė, A. Katauskas, R. Žul­kutė. Tai žmonės, gerai pažinę žemaičių prigimtinius papročius, gyvenimo būdą, dar išsilaikiusius iki XX a. vidurio. Tik sovietų okupacijai įsiveržus į mūsų tautos gyvenimą, visa tai gerokai apniuko, buvo sumaitota ir sugriauta.

O juk žemaitis garbino medį ir akmenį, sodybas nuo šiaurės vėjų puošė sodais ir eglių sodinukais. Kone kiekvienas kaimas turėjo savo medžio drožėją-dailidę, dievdirbį, ku­rių kop­lytėlių ir koplytstulpių įvairovė bei unikalus savitumas skleidė šventąją dvasios aurą ir pasididžiavimą savo kūriniais. Užėję į Didkiemio, Pa­jūrio, Varsėdžių, Kvė­dar­nos, Požerės bažnyčias, iki šiolei išvysime tapytines drobes, kurių sakraliniai atvaizdai taip priminė tėvų, giminių, kaimynų veidus – liūd­no­kus, susimąsčiusius, laiko raukšlėmis nusėtus. Tai didžioji meno mėgėjų kūrybos viršūnė, suradusi savo vietą muziejuose, asmeninėse kolekcijose, meno rinkiniuose.

Jeigu Balsių–Upynos vieškelis dar iki šiol tebesaugo mažąją sakralinę architektūrą, tai Ši­lalės–Kvėdarnos–Pajū­ra­lio pakelės buvo šluote nušluotos sovietinių partokratų, ateizmo „pranašų“, bedvasių ideologų rankomis. Pokariu čia buvo ur­mu deginami ornamentuoti kryžiai su dievukais, taip buvo sužalotas ir išniekintas kraštovaizdis bei unikaliausias donininkų dvasios kultūros paveldas.

Kiekvienas žemaičių kaimas – tai uždaras bendruomenės gy­venimas su jausenos subtilybėmis bei dvasios ypa­tumais. Čia žymių žmonių gimtinės (Lembas, Vytogala, Ku­siai, Lau­­ku­va, Pajūris), čia savitas šeimų papro­tynas, ving­­rios upės ir neklaidūs vieškeliai. Kaimas labai daug dirbo ir suformavo savo darbų bei švenčių kalendorių. Čia skamba tarmės žodis, minties skaid­ra. Koks kaimų pavadinimų grožis: So­da­lė, Drobūkščiai, Kū­­ty­mai, Dir­kintai, Jucaičiai, Mi­šu­čiai, Pa­­zim­kal­nis. O kokias dai­nų py­nes išving­ruoja tų kaimų sodiečiai, menantys partizanų ko­vas, tremtis, žudynes, jaunystės svajas.

Šilalės miesto pakraštyje gyveno tvar­kinga Petro ir Marijos Brinkių šeima. Aš ir žurnalistas Romas Masteika nuomojomės pas juos butą jaukiuose ant­ro aukšto kambarėliuse. Po vakarienės šeimininkas dažnai pasakodavo apie savo vaikystę bei jaunystę sename žemaičių kaime. Taip atsivėrė ne viena jo gyvenimo paslaptis: kaip pramogauta, kokių būta švenčių bei apeigų, kaip auginti rugiai ir kepta naminė duona ant kopūstlapių bei ajerų. Taip praeitis sugrįždavo į dabartį.

Gyvenimas Šilalėje tekėjo įprastu rit­mu, didėjo knygų spinta, plėtėsi meninis akiratis, laisvalaikis įstrigdavo meno saviveikloje, kraštotyriniuose dar­buose, kelionėse po rajoną, Že­maitiją bei Europą. O laik­raštis „Artojas“ visada buvo (ir tebėra) itin nuoširdus kultūros bičiulis, kaimo atminčių saugotojas. Laikas neištrynė turiningiausių praeities puslapių.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

Poryt politikai stoja į lemiamą kovą dėl rinkėjų balsų – prasideda naujas ketverių metų etapas, o šios kadencijos taryba įgyja ne tik pareigą užtikrinti sklandų rajono vys­tymąsi (arba žlugimą), tačiau išrinkti politikai gauna ir naujų įgaliojimų: tiesiogiai išrinktas meras nebebus savivaldybės tary­bos narys, jam bus suteikta daugiau vykdomosios valdžios galių ir bene svarbiausia – jis galės rinktis savivaldybės administra­cijos direktorių. Nuo to, kokią pavyks subur­ti komandą, priklausys, kas artimiausiu me­tu laukia rajono bei jo gyventojų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18

III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena kasmet tampančiame senajame elinge rugpjūčio 11 dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį pagal gerai žinomą kantatą sumanę kurti menininkai puikiai žinomi Klaipėdos publikai. Norint įsivaizduoti didingą elinge užgimsiančios kantatos, skirtos Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris.

Beje, būtent už Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ režisūrą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Kalbiname jau vasaros reginio planus aktyviai dėliojantį D. Abarį.

Jūsų ryšis su Klaipėdos festivaliu užsimezgė prieš kelerius metus. Jau turite patirties, kaip suvaldyti elingo erdvę ir konstrukciją. Bendras Jūsų kūrybinės komandos projektas – Lietuvoje precedento neturintis R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas atvirame ore – sulaukė milžiniško populiarumo ir atgarsių visame pasaulyje, kai buvo transliuotas LRT kanalu ir tarptautinėje platformoje „OperaVision“. III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje elinge pristatysite videografinį spektaklį pagal C. Orffo kantatą „Carmina Burana“. Kuo šįkart stebinsite publiką?

Nei statant „Skrajojantį olandą“, nei dabar, galvojant apie  „Carmina Burana“ pastatymą, nebuvo ir nėra tikslo kažkaip specialiai stebinti žiūrovą. Dirbant atvirose erdvėse, manau, svarbiausias tikslas – surasti sprendimą, kad scenovaizdis ir visas spektaklio turinys derėtų arba specialiai kontrastuotų su aplinka, bet svarbiausia – megztų ryšį su ja. Jei ne, koks tikslas statyti spektaklį specifinėje erdvėje? Juk tam yra pritaikytos, specializuotos teatro scenos. Manau, stebinti turėtų visuma: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, reikalingas šiam veikalui atlikti, teatro orkestras, solistai, mimanso artistai. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį, o mes su talentingąja scenografe Sigita Šimkūnaite pasistengsime šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą.

Gal galite trumpai pristatyti komandą, su kuria šįkart dirbsite?

Kaip minėjau, pagrindinė šio kūrybinio proceso partnerė – scenografė Sigita Šimkūnaitė. Prie komandos prisijungs vaizdo turinio kūrėjai ir puikiai elingą pažįstantis šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Labai svarbi užduotis teks garso inžinieriams, nes techniškai suvaldyti milžiniško choro garsą atviroje vėjuotoje erdvėje bus nemažas iššūkis. Na, o didžiausias krūvis, žinoma, teks visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komandai. Visi jau turime tam tikros patirties dirbant senajame Klaipėdos elinge, tačiau šį kartą tikrai nebus lengviau.

Kaip Jūsų naujasis kūrinys įsilies į elingo aplinką ar miesto naktinę panoramą? Kokiomis priemonėmis – šviesomis, garsais ar vaizdų grafika – to sąlyčio sieksite?

„Carmina Burana“ yra vienas populiariausių sceninių veikalų pasaulyje. Jo atlikimo versijų net Lietuvoje buvo gana nemažai. Bet Klaipėdos elinge, manau, labai darniai susišauks muzikos ir architektūros monumentalumas. Tikiuosi, kad C. Orffo muzika labai organiškai įsilies į miesto, uosto, jūros garsų visumą. Mes nusprendėme šią kantatą medijų pagalba vizualizuoti. Tai labai kinemotografiška muzika. Manau, kad čia daug erdvės pasireikšti turės vaizdo turinio kūrėjai, šviesų dailininkai, tačiau nereikėtų tikėtis, kad viskas „sproginės“ šviesų ir vaizdo efektais. Pasistengsime, kad žiūrovams kiltų ir gilesnių emocijų, nei vien susižavėjimas efektais.

„Carmina Burana“ pratęs išskirtiniais kūrybiniais ir technologiniais sumanymais grįstų pastatymų tradiciją Klaipėdoje. Mesite iššūkį sau ar tiesiog vyksta natūralus kūrybinis procesas?

Pabandykite ateiti prie senojo elingo ir pastovėti šalia jo pakėlę galvas. Tada suvoksite, kokio dydžio ir grožio erdvę reikia suvaldyti. Jeigu daugelis žiūrėdami „Skrajojantį olandą“ galėjo pajusti elingo didybę iš vidaus, dabar, jeigu tik leis galimybės, mes norėtume parodyti elingo visumą, jo didingą, bet tuo pat metu ir trapų tūrį. Tikimės, galbūt paskutinį kartą visiems pažvelgti į šį miesto simbolį iš atitinkamo atstumo, nes netrukus jo „laukinę“ ir tobulai „nešvarią“ erdvę užgoš urbanizacija. Tai didelis iššūkis ne tik mums, bet ir teatrui, uostui, miestui.

Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, taps triumfuojančiais šaukiniais, pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų. Kaip dar paryškinsite šį Klaipėdos kraštui svarbų jubiliejų?

„Carmina Burana“ – gana unikalus kūrinys. Pagal XIII amžiaus nežinomų poetų parašytas eiles vokiečių kompozitorius C. Orffas sukūrė kantatą, kurioje apdainuojama ne kurio vieno išrinktojo neįtikėtina istorija, bet mūsų visų kasdienis gyvenimas. Todėl „O Fortuna“ nėra tik triumfuojantis šaukinys. Tai veikiau šauksmas, galintis nulemti, į kurią pusę pasisuks Fortūnos „laimės ratas“. Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį mes visi turime prisiminti, kad tada likimo ratas pasisuko į mums visiems labai palankią pusę, o galėjo būti ir kitaip. Kad dabar gyvendami taikoje ir gerovėje, mes nepamirštume, kad visai šalia mūsų trata pražūtį nešantys karo būgnai ir pabūklai.

„Jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip... Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems!“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė čia dainuojanti jau 28-ą sezoną Dalia Kužmarskytė.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje esate 27 metus. Dešimtys spektaklių, režisierių, dirigentų... Ką išskirtumėt žvelgdama į nueitus metus šiame teatre?

Šis sezonas KVMT man jau 28-as. Kiekvienas laikotarpis teatre buvo labai skirtingas, ypatingas ir įdomus. Kai solisto karjera persisveria į antrą pusę, link atsisveikinimo, atsiranda liūdesys. Neseniai atsisėdau ir ramiai pagalvojau. Ir jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip... Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems.

Nuo mažens buvau svajotoja, tad džiaugiuosi, kad įgyvendinau visas savo svajones, sudainavau kone visas išsvajotas partijas ir padainavau net tai, ko nedrįsau norėti.  Esu dėkinga, kad Dievas mane vedė ir nuvedė teisingu – dainavimo - keliu.

Kaip pradėjote dainuoti?

Jaunystėje mes patys nesuvokiame, kad tikime aukščiausiomis jėgomis ir manome, kad viską pasiekiame patys, tačiau dabar aš manau, kad į Muzikinį teatrą mane atvedė likimas. Aš neplanavau nei groti, nei dainuoti... Mano geriausia draugė nutarė studijuoti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Vardan draugystės nutariau ten studijuoti ir aš. Ką aš galėjau rinktis neturėdama jokių muzikinių pagrindų? Dainavimą! Ir didžiausiai net mano pačios nuostabai buvau priimta.

Aš nuo mažens buvau „neformalė“, kitokia nei mano šeimos nariai, kurie buvo stabilūs, žemiški žmonės. Neturiu jų jau 22 metai. Mane stebi iš Amžinybės... O aš šnekėdavau su savimi atsistojusi prieš veidrodį, vaidindavau, bet niekam to nesakiau. Ir nuolat klausiau muzikos.

Kodėl savo atėjimą į Muzikinį teatrą vadinate stebuklu?

Visata mane labai mylėjo ir mano gyvenime vyko stebuklai. Į dainavimą aš atėjau nepasiruošusi, tačiau mane pastebėjo maestro Stanislavas Domarkas, kuris mane priėmė į teatrą iš karto solistės pozicijai. Aš dirbau kaip arklys ir stengiausi.

Mane užaugino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Esu labai dėkinga mane pastebėjusiam ir padėjusiam maestro S. Domarkui: jei mato, kad pats nieko nedarai, jis į tave tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet jei išvysdavo pastangas ir norą, jis padėdavo atrasti net tau pačiam netikėtus talentus ir vesdavo tobulėjimo keliu. Būdavo dirbi, dainuoji ir vis nesijauti pasiekęs tai, ko reikia, o čia staiga pavyksta. Tu gali scenoje pasakyti, t.y. padainuoti tai ką tu nori skirti publikai. Balsas – sudėtingas dalykas: atrodo norėtum išguldyti žmonėms visą sielą, o nesiseka, o po kurio laiko pavyksta ir tu gali publikai dainuoti iš visos širdies.

Visiems norintiems dainuoti patariu: klausykite kuo įvairesnės muzikos – tai labai praverčia, bus sudėtinga dainuoti, jei girdėti tik gerai žinomi kūriniai. Muzikoje tu turi maudytis lyg šiltoje jūroje ir gerai čia jaustis. Girdėta muzika atgimsta pasąmonėje: prireikus atgaminama stilistika, garsai...

Ar patiko visi vaidmenys, kuriuos teko atlikti?

Žinoma, nes kol gimsta spektaklis praeina daug laiko ir tu pamilsti savąjį personažą. Tačiau būna vaidmenų, kurie tavo „paima ir neša“.

Su amžiumi gęsta balsas. Ir jis nebėra toks koks buvo prieš keletą metų. Kai klausau savo dainavimo įrašų net pati sunkiai patikiu, kad tai galėjau būti aš... Kiekvienas etapas turi pradžią ir pabaigą, o pirmus penkiolika dainavimo metų aš buvau beprotiškai laiminga. Buvo verta tai patirti! O tada atrodė, kad aš neverta, negraži, dainuoju ne taip ir staiga viskas ėmė klostytis teigiama linkme.

Bet jei pradedi kaprizintis, Dievas parodo kas čia vadovauja. Ir man parodė... Nemanau, kad tai buvo žvaigždžių ligos užuomazgos, bet kolegos gal geriau atsakytų. Aš daug dirbau, dėl to pergyvenau, pykau. Man atrodė, kad daug ką galiu ir gal kada imdavausi net to, ko negaliu. Būtina turėti ribas, o aš galvojau, kad viską galiu pasiekti. Ir šeimos negalima apleisti, nes vaikai ir artimieji – svarbiausia. Svarbiausia, kad negalima pradėti manyti, kad tavo talentai ir sėkmė – nuoširdaus darbo pasekmė. Ne, tai gamtos, visatos – duotybė. Vadink kaip nori, bet suprask iš kur tai... Šis supratimas atėjo visai neseniai, gal prieš metus...

Jūs spindėjote scenoje. Kaip aplinka tai vertino?

Niekaip. Čia Klaipėda (juokiasi). Gal kada kokį laiškelį esu gavusi, bet nieko daugiau. Gatvėje pabaksnodavo pirštu, parduotuvėje šnibšdėjosi „čia ta, balerina“. Jei buvai scenoje, tai tu balerina (juokiasi). Aš visada buvau „neformalė“, tad pažįstami mane sudrausmindavo. Sakydavo, kad dauguma mano būdo bruožų netinka scenoje matomam žmogui, tad aš turiu tapti kaip visi.

Jūsų sukurtų vaidmenų „kraitėje“ – įvairiausių amplua herojės – dramatiškos, karingos, paslaptingos, romantiškos, išmintingos ir šelmiškos. Kaip susigyvenate su savo kuriamomis herojėmis? Kurios Jums arčiausiai „prie širdies“?

Niekas nesakys, kad senes ar raganas vaidinti patinka, nes visos solistės nori princesėmis, grafienėmis, karalienėmis (juokiasi). Te nesupyksta operečių ar miuziklų gerbėjai, bet šį žanrą aš anksti išaugau, nes operetes labai mėgau vaikystėje, tad linksmojo žanro damos – nebuvo mano mylimiausi vaidmenys.

Man patiko Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), kažkur sepintoje eilėje - Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), bet labiausiai įsiminė koncertai, kuriuose teko dainuoti ištraukas iš Ricahrdo Wagnerio žymiųjų operų. Rimti kūriniai. Nors ir operetes būna, kad reikia pasistengti sudainuoti: tarkim Richard Strauss muziką žymiai sunkiau sudainuoti nei parašytą Imrės Kalmano, Giacomo Puccini. Veristai rašė atsižvelgdami į žmogaus balsą, o operečių meistrai kūrė tai, kas gražu publikai.

Sakoma, kad lengviau tapti kažkuo nei vaidmens atsikratyti. O ką manote jūs?

Iš vaidmens išeiti? Jokių problemų. Aš visada esu savimi.

Sudėtingumas išeiti iš vaidmens pasireikšdavo karjeros pradžioje. Pamenu, kad po spektaklio vyras mane sunkiai išsivesdavo namo, nes man dar pusvalandžio prireikdavo apverkti herojų išgyvenimus. Aš raudodavau net po spektaklio, nes įsivaizduodavau, kad aš esu ta herojė ir išėjusi iš scenos tarsi kažko netenku. Man ta netektis būdavo tokia stipri ir skausminga.

Dabar man jau 54 metai. Spektaklis baigiasi, o aš po penkių minučių aš ramiai einu namo. Jaunystėje mes neturime tiek patirties, „nesinešiojame“ tiek daug žmonių savyje. O dabar aš savyje prireikus randu ir princesės, ir kunigaikštienės, ir Senės Vienaakės amplua.

Scenoje įsijausti į vaidmenį trukdo daug dirgiklių: kolegos, dirigentas, scenografija, negirdėjimas... Tad ir scenoje aš išlieku Dalia. Na, nebent porą kartų gyvenime teko būti kažkuo kitu, bet tai pavyksta tik su ypatingais režisieriais, kurie supranta kaip tą daigą iš solisto išpešti.

To pavyzdys: kai KVMT operą „Lokys“ statė režisierius Gintaras Varnas. Solistai net liko pasimetę ir nesupratę kaip režisierius iš jų „ištraukia“ tai ko reikia.

Kas tie ypatingi kūrėjai sugebantys atskleisti solistą?

Žinoma, režisierius Jonas Vaitkus, ypač kai jis KVMT statė C. Monteverdi operą „Orfėjas“, G. Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“. Režisierius nekalbus, daugiau tylėjo, o mes, visi atlikėjai, taip stebuklingai atsivėrėme. Patys nesupratome kaip tai įvyko. Per C. Monteverdi operą „Orfėjas“ verkiau ir negalėjau sustoti, nes buvo sunku suprasti, kad tai įvyko. Verkiau iš laimės.

Tai patyriau ir žiūrėdama kolegų rodomą Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Po pirmo veiksmo negalėjau pakilti iš žiūrovės vietos, nes spektaklis buvo toks pagavus, jog tu juo visiškai patiki. Gyvenimas šalia tavęs. Gintaras Varnas – nerealus kūrėjas.

Išskirtinį kūrybinį procesą patyrėme ir kai režisierė Yana Ross pas mus statė Džakomo Pučinio vienaveiksmes operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Vienas režisierius vienoje srityje – puikus, kitas – kitoje. Visiems dėkinga.

O kuo unikalūs sutikti dirigentai?

Svarbiausias - maestro S. Domarkas. Jis kolektyvui buvo griežtas. Solistai partijas atsiskaitydavo drebėdami iš baimės. Tarp solistų vyravo sveika teatrinė konkurencija. S. Domarkas labai palaikė visus, kurie stengiasi ir tobulėja, visiems leisdavo pasitaisyti, niekas nebuvo negrįžtamai nurašomas. Bet turėjai įrodyti, kad tu gali ir esi vertas pasitikėjimo. Man su juo būdavo ramu, nors ir kankindavo atsakomybė ne tik prieš publiką, bet ir dirigentą.

Muzikiniame teatre ilgai dirbo dirigentas Ilmārs Harijs Lapiņš (Latvija) – eruditas, profesionalas. Iš jo sklido tokia pagarba aplinkiniams, kad jauteisi ypatingas. Puikus dirigentas Modestas Barkauskas. Man ramu ir gera dirbti su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, nes aš kaip žemaitė gerai suprantu žemaičius ir jo nurodymus perprantu iš žvilgsnio.

Mūsų šiandienos aplinka vis labiau grėsminga. Žmonės ieško atgaivos, o muzika gali padėti?

Spektakliai, muzikos kūriniai – mumyse žadina norą gyventi. Deja, bet mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemato perspektyvos, šviesos tunelio gale. Jie turi ateiti į spektaklius ir rasti viltį, suprasti, kad viskas visada kažkaip baigiasi, o gyventi visada verta.

Tarkim, opera „Lokys“ – siaubo pasaka, bet skatina žmones susimąstyti. Kol žmogus spektaklyje – jis pasineria į gilius dalykus, o ne kasdienius tirli pirli. Spektakliai – nėra šou ar fejerverkai. Jie pasakoja apie žmonių vidinį pasaulį.  Visi mes skirtingi, net dažnai besijaučiantys nuskriausti, o spektakliai parodo, kad yra dar sunkiau gyvenančių, patyrusių dar daugiau, o mums sekasi visai gerai.

Jei norisi linksmybių, jaunystės energijos – būtina pamatyti miuziklą „Čikaga“. Pasikrauni ir linksmas eini namo.

Scenos žmonių gyvenimas yra ypatingas, dažną vakarą, šventę ar poilsio dieną tenka praleisti ne namuose ar artimųjų rate. Kaip pavyksta derinti scenos ar šeimos gyvenimą?

Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Buvau pernelyg susikoncentravusi į save. Mano jaunesniajam sūnui pasisekė labiau nei vyriausiajam, nes po vyro mirties 2012 m., atsirado kitos vertybės, o karjera persisuko į antrą pusę, nebebuvau tokia užimta.

Kurie iš šiuo metu KVMT repertuare esančių spektaklių Jūsų mylimiausi?

J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“! Miuziklas scenoje karaliauja jau du dešimtmečius, tad bėgant laikui išbandžiau įvairius vaidmenis. Labai didžiuojuosi, kad buvau viena pirmųjų Ceitelių, dainavau senelės Frumos Sorės partiją, o neseniai tapau Golde. Goldė – buvo tarsi mano svajonės išsipildymas. Šiame amplua jaučiuosi tarsi grįžusi namo... „Smuikininkas ant stogo“ – mūsų teatro istorija, kuri kiekvienam sava. Tai kiekvieno žiūrovo istorija, kuri nepalieka abejingų. Žiūri į J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir matai save! 

Dalia Kužmarskytė

Vizitinė kortelė

1987 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1995 m. baigė solinį dainavimą Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Nuo 1995 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistė.

Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurso laureatė (1985), taip pat pelnė Tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ Kaliningrade IV premiją (2000) ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją (2003) už Maricos vaidmenį Imre’s Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“.

Surengė solinių koncertų Lietuvoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje – JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. 1998–2020 m. kasmet dalyvavo tarptautiniame operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdoje. 2003 m. dainavo X Tarptautiniame Baltijos šalių meno ir muzikos festivalyje „Probaltica“. 2003 m. ir 2004 m. dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno“ pilyje, 2005 m. – koncerte-maratone „Didysis muzikų paradas“.

KVMT sukūrė daugiau kaip pusšimtį vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų svarbesni: Flora (G. Verdi operoje „Traviata“), Misis Eynsford-Hill (F. Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“), Anundienė (A. Bražinsko miuzikle „Šnekučiai“), Ceitelė, Fruma Sorė (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Selija Pičem (K. Weillio „Trijų grašių operoje“), Larina (P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“), Dzita (G. Puccini operoje „Džanis Skikis“), Misis Peidž (O. Nicolai operoje „Vindzoro šmaikštuolės“), Ragana (V. Kuprevičiaus operoje vaikams „Batuotas katinas“), Madalena (G. Verdi operoje „Rigoletas“), Pepita (I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“), Klementina (I. Kálmáno operetėje „Cirko princesė“), Rozalinda (J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“), Silva (I. Kálmáno operetėje „Čardašo karalienė“), Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Kunigaikštienė (G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“), Eglė (A. Žigaitytės operoje „Žilvinas ir Eglė“), Marica (I. Kálmáno Grafaitė Marica), Dona Elvyra (W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“), Tangolita (P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), Grafienė Cedlau (J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“), Aušrinė (V. Bartulio operoje „Aušrinė“), Besė (koncertinėje programoje pagal G. Gershwino operą „Porgis ir Besė“), Ženevjeva (C. Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“), Veronikos Motina (G. Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“), Otonas (C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“), Flerdelisė (Z. Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“), Berta (G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Uršulė (V. Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“), Lazanijos auklė (A. Kučinsko operoje vaikams „Makaronų opera“), Mis Džouns (F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Sesuo Marija Huberta (D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“), Ema Parker (F. Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Laura (P. Čaikovskio operoje „Jolanta“), Ponia Ramzi (R. Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“), Lauma (G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Senoji dama (L. Bernsteino operetėje „Kandidas“), Dainininkė, Anė (E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“), Viešoji nuomonė (J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“), Mari (R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“), Markizė de Berkenfyld (G. Donizetti operoje „Pulko duktė“), Ragana (A. Dvořáko operoje „Undinė“), Vienaakė senė (B. Kutavičiaus „Lokys“).