Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pakvies į dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) choreografinės kompozicijos „Kaktusai“ bus pristatyti ir Roberto Bondaros (Lenkija) kūriniai „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“. Apie stebuklui prilygstantį pastatymą pajūryje pasakoja KVMT vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas.

Kaip muzikinio teatro gerbėjai sutiko žinią, kad Klaipėdoje statomi visame pasaulyje laukiami „Kaktusai“?

Žinią, kad „Kaktusai“ statomi Klaipėdoje, baleto pasaulis ir publika palydi didžiule nuostaba. Tai didžiulis įvertinimas KVMT teatro baleto trupei, apvainikuojantis daugiau nei trejų metų nuoširdų darbą. Juk 2018 metais mūsų baleto trupėje buvo likę vos šeši baleto artistai, tad ją reikėjo kone atkurti, naujus žmones paruošti darbui scenoje, „įvesti“ į repertuarinius spektaklius, parengti premjeroms, užsiauginti naujus pagrindinių partijų atlikėjus. Šiandien mes esame jauna, perspektyvi, veržli daugiau nei dvidešimtį baleto artistų vienijanti baleto trupė, kuri nuolat dirba su choreografijos grandais. Tarkim, choreografo Alexanderio Ekmano asistentė Ana-Maria Lucaciu pas mus atvyko tiesiai iš Paryžiaus teatro bei rinkosi iš dviejų galimybių, kur statyti „Kaktusus“ – Berlyne ar Klaipėdoje.

Įdomu, kodėl ji pasirinko Klaipėdą?

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, šiuo metu įdomi pasauliui, nes aktyviai reiškiasi įvairiose srityse. Baleto pasaulis domisi ir mato, kad per pastaruosius kelerius metus Klaipėdoje buvo pastatyti tokie išskirtiniai šokio spektakliai kaip Roberto Bondaros „Faustas“, Edwardo Clugo „Stabat Mater“ / “Šventasis pavasaris“. Taip mes tampame įdomūs ir kitiems kūrėjams. Tokia maža KVMT baleto trupė su didžiuliais užmojais kartais stebina labiau nei didieji profesionalūs teatrai, nes garsiausiose pasaulio scenose tai – kasdienybė. Atvykstantiems choreografijos grandams Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tampa iššūkiu. O  labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tie iššūkiai iki šiol juos maloniai nustebina! KVMT baleto trupė, belaukdama naujo teatro pastato, nenuobodžiauja bei sparčiai stiebiasi į viršų. Tai labai džiugu.

Kaip KVMT baleto trupę įvertino choreografo A. Ekmano asistentė A. M. Lucaciu, daug keliaujanti po pasaulį bei dirbanti su baleto pasaulio talentingiausiais?

Choreografė „Kaktusus“ pastatė daug greičiau, nei tikėjosi, ir išvyko kurti naujų spektaklių. Tai parodė, kad muzikinio teatro baleto trupė yra puikios formos. Nesame blogesni už Vokietijos ar Lenkijos panašaus dydžio miestų baleto trupes. Mūsų baleto trupės stiprybė ta, kad visi yra jauni ir degantys noru šokti, kurti, įsiklausyti, t. y. nesame susireikšminę (juokiasi).

Naujo choreografo ir baleto trupės susitikimas visada svarbus bei apipintas daugybės aplinkybių, emocijų: choreografas jaudinasi, kaip bus priimtas, nežino, kokia atmosfera kolektyve, kaip pavyks surasti kontaktą, analogiškai tai svarbu ir baleto artistams. Džiugu, kad choreografo A. Ekmano asistentė A.-M. Lucaciu iš Klaipėdos išvyko puikios nuotaikos ir net pasvarstė, kad mielai kada nors grįžtų pas mus kurti savo choreografijos. Taip anksčiau įvyko ir su Gajumi Žmavcu, kuris pirmą kartą Klaipėdoje dirbo kaip E. Clugo asistentas elinge statant šokio spektaklių diptiką, vėliau grįžo pas mus ir tapo vienos iš šokio triptiko „Dona Kichotė“ dalių kūrėju. Šis choreografas atvyko pas mus be iš ankstinio nusistatymo, specialių sąlygų, tiesiog, su didžiuliu noru kurti.

Ar stebint choreografo asistentės A.-M. Lucaciu vedamas „Kaktusų“ repeticijas stebino jos ypač draugiškas, betarpiškas bendravimas su baleto trupe.

Bendravome labai betarpiškai: tai patvirtino taisyklę, kad kuo iškilesni kūrėjai,tuo jie paprastesni. Kolektyvui tai labai svarbu ir net naudinga, nes žinios įsisavinamos dar geriau bei rezultatai būna dar aukštesni. Juk bendradarbiaujant su vis naujais choreografais kolektyvo nariai bręsta ne tik kaip profesionalai, bet ir kaip asmenybės. Džiaugiamės iš plačiojo pasaulio atvykstančiais kūrėjais, kurie neturi jokių pašalinių minčių, pozos. Su jais lengva ir paprasta dirbti, nors KVMT šiuo metu neturi net nuosavos repeticijų salės. Labai dėkingi, kad Klaipėdos universitetas, nors ir rekonstruojamas, leidžia mums repetuoti savo pakankamai didelėje salėje. Viešnia neturėjo jokių nusiskundimų.

„Kaktusai“ A. Ekmanui atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu choreografo kūriniu. Vien šiuo metu „Kaktusų“ premjeroms rengiamasi net penkiose pasaulio šalyse. Kaip manote, kodėl „Kaktusai“ tapo vienu populiariausių choreografo kūrinių, sulaukiančiu didžiulio publikos susidomėjimo, nuolat statomu garsiausiuose pasaulio teatruose?

„Kaktusai“ – labai energingas, pozityviai nuteikiantis kūrinys. Pasauliui reikia geros energijos, kad atsvertų aplink tvyrantį negatyvą. . Prisiminkime, kad choreografas teigė jį sukūręs kaip atkirtį „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams. Tai šviesus, net romantiškas kūrinys, manifestuojantis laisvę, žmogiškumą. Čia dingsta visi suvaržymai, bet lieka natūralus užtaisas veržtis pirmyn, gyventi! Tai laisvo šiuolaikinio šokio žanras.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Gegužės 17 dieną Kauno publikos laukia pažintis su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ sukurtu choreografo Martyno Rimeikio. „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Padėkos kauke“ apdovanotas, LRT įrašytas ir transliuotas bei prancūzų kultūros  kanale „Mezzo TV“ rodytas Eduardo Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ buvo gastrolėse Lenkijoje, o dabar ruošiasi susitikimui su Kauno publika.

Prisikviesti „Eglę žalčių karalienę“ – sudėtinga misija, nes tarptautinės šlovės lydimas spektaklis praėjusių metų Muzikinio teatro gastrolių po Lietuvą lyderis.

XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas Lietuvoje, tad jis puikiai pristato mūsų lietuvišką identitetą užsienio šalyse. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Spektaklio kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas stengėsi neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl spektaklyje kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Laiko išbandymus atlaikiusi nuostabi E. Balsio muzika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgijo ekspresyvia ir originalia šiuolaikinio šokio kalba bei tapo visos Lietuvos kultūros įvykiu. „Eglė žalčių karalienė“ buvo įvertinta „Padėkos kauke“ kaip geriausia 2019 m. Klaipėdos premjera bei pelnė du „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus: 2019-ųjų geriausiu choreografu tapo Martynas Rimeikis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja. 2021 ir 2022 m. spektaklis transliuotas „Mezzo“ kanalu, kur juo mėgavosi daugiau nei 60 milijonų žiūrovų iš 80 šalių. 

Kūrybinių mainų dėka E. Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ 2022 metų rudenį lankėsi Lenkijoje. Projektas „Krypčių dialogai“ Lenkijos kultūros visuomenę supažindino su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvu, baleto trupe ir vienu sėkmingiausių pastatymų – Eduardo Balsio šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“.

E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“ gegužės 17 dieną 18.30 valandą pristatoma Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Praėjo knygiškiausia metų savaitė – Vilniuje įvyko tarptautinė knygų mugė, atsitiesus po pandemijos vėl sutraukianti dešimtis tūkstančių skaitytojų. Joje įteiktos ir svarbiausios Lietuvos literatūrinės premijos, tarp jų – Jurgos Ivanauskaitės bei Vilniaus klubo premijos, paskelbti Knygos meno konkurso laureatai, Metų knygos rinkimų bei Lietuvos skyriaus vaikų ir paauglių literatūros nominacijos, pristatytos kinematografiškiausias 2021 m. knygos ir kt.

Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – šiemet įteiktas poetui Mariui Burokui. Knygų mugės tema „700 eilučių laisvei“ buvo skirta Vilniaus jubiliejui paminėti ir Ukrainos kūrėjams bei literatūrai palaikyti.

Mažos literatūrinės šventės rengiamos ir Šilalės rajone – vakar Kvėdarnoje, Kazimiero Jauniaus gimnazijoje, įvyko Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro improvizacijos užsiėmimas, o Laukuvos kultūros namuose šiandien rengiama literatūrinė-muzikinė popietė „Žmogus žodį pasėjo“, planuojamas susitikimas su vaikiškų eilėraščių knygelės „Linksmas traukinukas“ autore, pasakotoja Elena Vismantiene.

Minint metus nuo karo Ukrainoje pradžios, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) savaitgalį kvietė solidarizuotis su laisvės siekiančia Ukraina ir dalyvauti ją palaikančiuose renginiuose. Praėjusį penktadienį surengtas tarptautinis forumas „Prezidento Volodymyro Zelenskio taikos formulė: bendri Ukrainos ir Lietuvos veiksmai siekiant ilgalaikės taikos“, vakare Vienybės aikštėje vyko Ukrainos palaikymo koncertas, o šiandien minėjimas bus pratęstas su filmo „Laisvė ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“ peržiūra ir susitikimu su režisieriumi Jevgenijum Afinejevskiu VDU studijų centre. Dokumentinė juosta pasakoja apie nuo 2014-ųjų Rusijos vykdomą agresiją prieš Ukrainą ir ragina į invazijos sukeltą humanitarinę krizę pažvelgti ukrainiečių žurnalistų, karių, gydytojų, menininkų, savanorių, dvasininkų, vaikų ir motinų akimis...

Praėjusią savaitę paskelbtas svarbiausio metų vertėjo apdovanojimo „Metų vertėjo krėslo“ nugalėtojas. Premija už 2022 m. išleistą geriausią grožinės literatūros vertimą į lietuvių kalbą paskirta kalbininkui ir vertėjui Lionginui Pažūsiui. Jis įvertintas už precizišką XVII a. anglų poeto, publicisto, mąstytojo ir visuomenės veikėjo Johno Miltono epinės poemos „Prarastasis rojus“ vertimą į lietuvių kalbą. Poma versta ne mažiau kaip 300 kartų į 57 kalbas.

Netrukus po Vasario 16-osios Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas perleido pirmą lietuvišką mėnraštį „Aušra“. Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičius leidinys sutalpintas į keturias knygas, jos išleistos 2,1 tūkst. egzempliorių tiražu: 1,5 tūkst. rinkinių bus perduota šalies mokykloms, bibliotekoms, muziejams, dar 300 – lituanistinėms mokykloms. Likusius 300 rinkinių bus galima įsigyti. Aiškinamąją knygą tokiu pat tiražu planuojama išleisti iki kovo pabaigos, tuomet visos jos ir iškeliaus pas savininkus. „Aušra“ (Auszra) – pirmasis tautinis lietuvių mėnraštis, ėjęs nuo 1883 m. kovo iki 1886 m. birželio Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje ir Tilžėje.  

Šių metų Berlyno kino festivalio pagrindinis apdovanojimas – „Auksinis lokys“ – šeštadienį atiteko dokumentiniam filmui „On the Adamant“ (Sur l'Adamant). Nicolas Philiberto juosta pasakoja apie pacientus ir slaugytojus psichiatrijos centre, įsikūrusiame unikalios plūduriuojančios struktūros, esančios Senos upėje Paryžiuje, centre. Dėl „Auksinio lokio“ šiemet varžėsi 19 filmų iš viso pasaulio. Vasario 16–26 d. vykstanti Berlinalė kartu su Kanų ir Venecijos festivaliais yra svarbiausi Europos kino festivaliai ir kasmet tampa svarbia pradžia kino industrijai. Šiemet festivalyje Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estija – suteiktas ypatingas – garbės viešnių statusas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Jei anksčiau buvo įprasta, kad žinių pateikimo inicia­tyva priklauso žiniasklaidai, tai įsigalėjus so­cialiniams tinklams, žiniasklaida ir žurnalistai vis labiau tampa tik bėgančiais paskui žinias ir jas pert­ransliuojančiais ka­nalais. Kita vertus, tokioje terpėje žiniasklaidai atsiranda ir naujas iššūkis bei užduotis – išlikti patikimu tarpinin­ku tarp žinutės skleidėjo ir jos gavėjo.

Keičiasi žinių tvarka

XXI a. pirmame dešimtmetyje pradėjusi įsigalėti socialinė medija iš esmės keičia informacijos cirkuliavi­mo tvarką – vis daugiau naujienų pirmiausia paskel­biama socialiniuose tinkluose pačių pranešėjų, o tik vėliau patenka į ži­nias­klaidos rankas. Tokioje terpėje tradicinei žiniasklaidai atsiranda naujas iššūkis – išlikti patikimu tarpininku tarp žinutės skleidėjo ir jos gavėjo. Tuo, kuris patikrins žinią, papildys ją faktais, apie kuriuos pranešėjas pageidavo nutylėti, galbūt įves žinutės gavėją į platesnį kontekstą.

Kita ne mažiau aktuali tema yra pasitikėjimas spauda ir žurnalistais. Šios temos svarba ypatingai išaugo pastaruoju metu, kuomet žiniasklaidos priemonės dažnai pačios tampa informacinio karo aukomis – prieš jas naudojami manipuliatyvūs metodai, skleidžiama netiesa, apie jas kuriamos įvairios sąmokslo teorijos, o išpuolių taikiniais dažnai tampa ir konkretūs žurnalistai. 

Kas skiria žurnalistą nuo turinio kūrėjo?

Bene pagrindinė ir svarbiau­sia žiniasklaidos misija yra bū­ti patikimu gausios viešojoje erd­vėje sklindančios informacijos skleidėju. Žinias­klai­dos funkcijas ir atsakomybę Lie­tu­voje apibrėžia Visuo­menės informavimo įstatymas bei Visuo­menės informavimo etikos kodeksas, kurių esminė nuostata yra ta, jog spauda privalo teikti tikslią, patik­rintą, objektyvią informaciją, o už šios nuostatos nesilaikymą ji gali būti patraukta į teisinę atsakomybę. Ši atsakomybė žiniasklaidą ir žurnalistus atskiria nuo turinio kūrėjų, kurie tokių įsipareigojimų prieš visuomenę bei valstybę, deja, neturi, nes jų skleidžiamam turiniui taikomos tik bendrosios įstatymų nuostatos, tokios kaip nekurstyti karo, neapykantos bei pan.

Daugelis solidžių žiniasklaidos priemonių papildomai vadovaujasi ir savo sukurtomis etikos taisyklėmis, kurios paprastai skelbiamos redakcijų interneto svetainėse. Labai daž­­nai didesnės redakcijos priklauso įvairioms šalies bei tarptautinėms asociacijoms, kurių nariams galioja tam tikri veiklos standartai. Žurnalistai taip pat priklauso įvairioms vietos ar pasaulio žurnalistų organizacijoms. Populiariausia Lietuvoje žurnalistus vienijanti organizacija yra Žur­nalistų sąjunga.

Žiniasklaidos siekiamybė – objektyvumas

Idealiu atveju demokratinė­se valstybėse žiniasklaida yra nepriklausoma ir objektyvi, ta­čiau Lietuvoje, ypač kai kuriuose regionuose, vis dažnesnė situacija, kuomet žiniasklaidos priemonių valdytojais tampa vietos politikai arba jų šeimų nariai. Etiškos ir nepriklausomos žiniasklaidos priemonės nevengia viešai dek­laruoti informacijos apie jas valdančius fizinius ar juridinius asmenis. Taip pat veikia nepriklausomos platformos, kuriose skaitytojai patys gali susipažinti su informacija, kam priklauso viena ar kita žiniasklaidos priemonė. Pavyzdžiui, www.stirna.info.

Paklausite, kodėl svarbu žinoti, kas valdo laikraštį, kurį skaitote? Atsa­ky­mas paprastas: kad galėtumėte patys susidaryti nuomonę, ar jums pateikiamas turinys yra objektyvus, ar jame nėra paslėptų kažkieno interesų ir noro iškreipti tiesą, nutylint nepatogius faktus.

Arba perdėtai sutirštinant informaciją, kuri galbūt gali būti priimta nepalankiai kitų atžvilgiu, pavyzdžiui, politinių oponentų.

Tokios informacijos platinimui ir pa­tekimui į žiniasklaidą dažnai kelią so­cia­liniuose tinkluose kloja ir nesąžiningi politikai ar jų patikėtiniai, skleisdami manipuliatyvias žinias, kurias gali perimti ir tokios informacijos skleidimu suinteresuotos šališkos žiniasklaidos priemonės. Todėl šių dienų skaitytojams tenka ne mažiau sudėtinga užduotis, kaip nepasimesti visame šiame manipuliacijų liūne. O padėti tokiu atveju gali (ir privalo) skaidri bei objektyvi žiniasklaida.

Deja, gali nutikti ir kitaip: kuomet politinių interesų turintys žmonės apsimeta žurnalistais ir ima manipuliatyviai veikti, naudodami žurnalistinius metodus, imituodami tiesą, kurdami prieštaringai vertinamus tekstus ar net dar blogiau – akivaizdžiai skleisdami melą. Melo užsakovais gali būti ir mūsų valstybei priešiškos jėgos, tokios kaip Rusija ar Kinija. Vienu iš Rusijos propa­gandos skleidimo šaltinių Lietuvoje buvo kanalas „Sputnik“, šiuo metu jau neprieinamas mūsų skaitytojams, tačiau tarp jo bend­radarbių galima rasti ir vieno Šilalės politiko pavardę. Jei skaitytojai bus apie tai informuoti, galbūt ir jo įrašams socialiniuose tinkluose taps labiau kritiški?

Tik visiškai skaidriai dirbančios, viešai deklaruojančios savo interesus, besilaikančios etikos ir šalies įstatymų redakcijos yra vertos skaitytojų pasitikė­jimo bei lojalumo. Ir būtent tik tokia ateities žiniasklaida gali sukurti tikrą, pasitikėjimu paremtą ryšį su savo auditorija. Tai ypač svarbu regionuose, kur dirbantys žurnalistai yra arčiausiai žmonių.

Brigita SABALIAUSKAITĖ

DIGIRES projekto partnerė, 

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Vasario 24-ąją sukako metai nuo to momento, kai Rusija pradėjo neišprovokuotą, atvirą karą prieš Ukrainą. Žinoma, pati agresija iš esmės prasidėjo daug anksčiau. Jos kronika apima ir Krymo užgrobimo momentą, ir vadinamųjų separatistinių judėjimų kurstymą Donbaso regione 2014 m. Kita vertus, 2022 m. vasario 24-oji tapo savotišku lūžio tašku, kai Maskva nusprendė nusimesti visas kaukes ir atvirai užpulti kaimyninę šalį. 

Kognityvinis disonansas

Kremliaus puoselėjama propaganda atliko nemažą vaidmenį, pačioje Rusijoje purenant dirvą atvirai agresijai, jos pateisinimui. Ji niekur nedingo ir prasidėjus atviram karui. Šiandien propagandą ir dezinformaciją galima laikyti bet kurios realios karinės konfrontacijos neatsiejama dalimi. Taip nutinka ir dėl objektyvių priežasčių – mūsų gyvenime informacinė erdvė tampa tokia pat svarbi, kaip ir mus supantis fizinis pasaulis. Nemažai įvairių procesų persikėlė į virtualią sferą. Šiame tekste bandysiu apžvelgti tam tikras tendencijas ir transformacijas Kremliaus propagandos pasakojimuose, kurie įvyko per metus nuo momento, kai pirmos Rusijos paleistos raketos krito ant Ukrainos žemės.

Galima teigti, kad Kremliaus propagandai savotiškai irgi yra nelengva. Kol kas įmanoma tik spėlioti, kaip Maskva įsivaizdavo karą prieš Ukrainą ir jo rezultatus. Kita vertus, tam tikri duomenys, surinkti per pastaruosius dvylika mėnesių, leidžia daryti prielaidą, jog Kremlius tikėjosi, kad karas tęsis nuo trijų dienų iki savaitės. Per tą laikotarpį Rusija planavo užimti pagrindinius Ukrainos miestus, nušalinti nuo valdžios teisėtą vyriausybę bei prezidentą Volodymyrą Zelenskį (pastarasis galėjo būti ir likviduotas). Pagal šį scenarijų, Kremlius, ko gero, netgi planavo palikti Ukrainai suverenumo iliuziją – žinoma, tik po to, kai susodintų į valdžios kėdes sau lojalius žmones. Kaip variantas galėjo būti planuojamas ir 2014 m. iš šalies pabėgusio prezidento Viktoro Janukovičiaus sugrįžimas, nors pastarąjį scenarijų visgi reikėtų vertinti kaip mažiau tikėtiną. 

Realybėje Kremliaus planas neišdegė. Ukraina pademonstravo gebėjimą gintis. Ne tik kariuomenė, bet ir paprasti piliečiai parodė ryžtą stoti į kovą prieš okupacines Rusijos pajėgas. Ši situacija tapo Kremliaus propagandai nemenku iššūkiu – kaip paaiškinti, kodėl „antra pagal pajėgumus kariuomenė pasaulyje“ (propagandos štampas, naudojamas kalbant apie Rusijos ginkluotas pajėgas) nesugebėjo palaužti daug mažesnės kaimynės?

Čia ir prasideda Kremliaus propagandos kognityvinis disonansas, pasižymintis vienas kitam prieštaraujančių naratyvų platinimu. Per atviro karo periodą išryškėjo dvi pagrindinės tendencijos, ar, kitaip sakant, du pagrindiniai propagandiniai Rusijos kariuomenės nesėkmių paaiškinimai, kurie iš esmės prieštarauja vienas kitam.

Pirmą „paaiškinimą“ galima apibūdinti kaip savotišką sąmokslo teoriją. Pagal ją, Rusija Ukrainoje kariauja ne su ukrainiečių pajėgomis, o vos ne su visu NATO bloku ir pirmiausia su JAV. Šitas paaiškinimas argumentuojamas tiek akcentuojant realią Vakarų valstybių paramą Ukrainai ginklais, tiek ir kuriant melagienas apie tai, jog Ukrainos pusėje neva kariauja užmaskuotos NATO pajėgos. 

Kitas naratyvas yra „pergalingas“ – vienas iš jo požymių yra neargumentuotas teiginys, jog „Rusija negali pralaimėti karo, nes tiesiog negali jo pralaimėti“. Palaikant šį teiginį, kuriamos istorijos, pagal kurias Rusija nepralaimi karo, nes neva viskas vyksta taip, kaip sumanyta Kremliuje. Šiame kontekste kiekviena rusiškų pajėgų nesėkmė ar atsitraukimas vaizduojami kaip sumanus karinis manevras prieš lemiamą smūgį, kuris turi sutriuškinti Ukrainą.  

Rusija – auka?

Net ir praėjus metams po atviro karo pradžios, Rusija vengia įvardyti save jo kaltininke. Tai irgi yra natūralu – niekšai nenori viešai pripažinti savo niekšiškumo. Atitinkamai ir Kremliaus propagandai tenka iš visų jėgų lipdyti „teisingo“ karo pasakojimą. Čia dezinformacijos fronto kariai nepasižymi didesniu išradingumu, o Kremliaus propagandos tekstuose atkakliai kartojamas teiginys, kad Maskva buvusi priversta „pradėti specialią karinę operaciją“ (žodžio „karas“ rusų propaganda iki šiol vengia). Kaip tokio išprovokavimo pavyzdys pateikiamas Vakarų nenoras reaguoti į provokuojančius pačios Rusijos reikalavimus, pateiktus 2021 m.

pabaigoje. Pagal pasa­kojimo logiką, jeigu Ru­sija nėra „agresorė“, tai ją reikėtų vaizduoti kaip „auką“. Tą ir da­ro Kremliaus propagan­da. Žinoma, šiame pa­sakojime ji nėra Uk­rai­nos auka (kas jau būtų visiškas pažeminimas Maskvai). Krem­liaus propagandai į pagalbą čia ir vėl ateina jau mi­nėti teiginiai apie „pik­tus kolektyvinius Va­ka­rus“, kurie nuo So­vie­tų sąjungos žlugimo apgaudinėjo Rusiją bei krėtė įvairiausias kiaulystes jai už nugaros. Kaip viena tokių kiaulysčių įvardijama tai, jog neva Vakarai „įstūmė Uk­rainą į karą su broliška Rusija“, kad jie „Uk­rainos rankomis vykdo hibridinį karą prieš Rusiją“. Tiesa, visi šie Kremliaus propagandos bandymai pavaizduoti Maskvą dabartinio karo auka atrodo tiesiog tragikomiškai.  

Šviesaus rytojaus retorika

Dar viena Kremliaus propagandos ypatybė tebevykstančio karo kontekste pasireiškė visai neseniai ir, galima sakyti, gana netikėtai. Pavyzdžiui, žinomas Kremliaus propagandos ruporas „Baltnews“ staiga pradėjo publikuoti seriją tekstų apie tai, kaip Rusija „atstato savo naujas teritorijas“ (kalba eina apie Ukrainos žemes, kurias Kremlius formaliai aneksavo praėjusių metų rudenį – įdomu tai, kad ne visos tos žemės yra kontroliuojamos rusų pajėgų). 

Šie tekstai skiriasi nuo daugumos šiuolaikinės Ru­sijos propagandos tekstų ir labiausiai primena pozityvią, minkštą vėlyvojo sovietmečio propagandą. Kita vertus, tokio pobūdžio tekstų tikslą nesunku nuspėti. Tokiu būdu skaitytojai (pirmiausia – Rusijoje) yra pratinami galvoti apie teritorijas, kurias siekia užgrobti Kremlius, kaip apie „savas“. Galima pastebėti, kad ypatingai akcentuojamas kitų Rusijos regionų „bendradarbiavimas“ ir „pagalba“ „naujoms Rusijos teritorijoms“. 

Dar vienas šių pasakojimų aspektas – akcentavi­mas, jog regionai „grįžta prie taikaus gyvenimo“. Kaip ir minėta, pažymima, kad Rusija atstato šiuos regionus (žinoma, nutylint, jog atstatoma tai, ką ji pati ir sugriovė, pavyzdžiui, Mariupolio miestą). Šiuose tekstuose piešiamas utopinis „šviesaus rytojaus“ paveikslas, nutylint, jog grobis vagiui laimės dažniausiai neatneša. 

Kreivų veidrodžių karalystė

Kremliaus propagandos palyginimas su kreivų veidrodžių karalyste nėra originalus. Jį dar 2015 m. pavartojo britų tyrinėtojas Piteris Pomerantsevas. Kita vertus, praėję metai dar kartą pademonstravo, jog tokia metafora Kremliaus propagandai itin tinka. Rusijos dezinformacija formuoja visiškai iškraipytą – galima sakyti „alternatyvų“ ar „virtualų“ – pasaulio vaizdą. 

Bet, kaip kartais sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politiniai Rusijos vadovybės žingsniai leidžia numanyti, kad Maskva galiausiai pati įtikėjo savo sukurtu pasaulio vaizdu. Susidaro įspūdis, jog sprendimai Kremliuje neretai priimami vadovaujantis viešai skleidžiamomis melagienomis ir klaidingu įsivaizdavimu apie pasaulį bei situaciją jame. Tai, beje, paaiškina ir Rusijos nesėkmę bandant palaužti Ukrainą bei laimėti šį nelogišką ir net pačiai Rusijai nenaudingą karą.  

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 

akademijos docentas

Į „Šilalės artojo“ redakciją laišką atsiuntęs laikraščio skaitytojas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) stebisi, kaip neatsakingai yra naudojami viešieji pinigai, ir viliasi, kad galbūt paviešinus problemą, atsakingos institucijos imsis priemonių jai spręsti. O problema iškilo visai neseniai suremontuotame kelyje Didkiemio link.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Vasario pabaiga – lyg tas veržlus ir galingas dar neatėjusio pavasa­rio ledonešis Nemune. Pamenu gal ko­kius 1957-uosius: pabundu ry­tą nuo keisto triukšmo. Nubėgu prie Nemuno. Ogi galinga upė ju­da, neš­dama didžiules ledo lytis, kurios iškyla, lūžta, vėl grimzta, ver­čiasi, ar­dydamos krantus, raudamos me­džius. Viskas ošia, treška, plūs­ta, veržiasi.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17