Trečiadienio rytą, įpusėjus rašyti šį reportažą iš Charkivo, už lango nugriaudėjo keturi galingi sprogimai, ir turėjau perbėgti į vonios kambarį. Šitame dvylikaukščiame name nėra slėptuvės, o tokiu atveju patariama laikytis taip vadinamos dviejų sienų taisyklės ir būti vonioje ar buto koridoriuje. Mat sprogimo sukelta smūgio banga dažniausiai išdaužia langus su visais rėmais, bet antros sienos neįveikia. 

Po JAV prezidento Joe Bideno kalbos Varšuvoje ir Putino pranešimo Maskvoje dauguma ekspertų ėmė pranašauti, jog karas šiemet nesibaigs...

Vasario 24-ają suei­na metai nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Kremlius planavo šią šalį užimti per tris dienas, tačiau susikompromitavo, nes ukrainiečiai pade­monstravo ne­įtikėtiną ko­vingumą ir priešą su­stabdė.

Agresoriui visgi pavyko už­im­ti nemažą pasienio dalį Do­necko, Lugansko, Zaporižės, Cher­­s­ono bei Charkivo regionuo­se, ir šiuo metu Rusija yra oku­pavusi penk­tada­lį Uk­rai­nos teritorijos. 7 proc. jos žemių – Kry­mą ir dalį Do­necko bei Lu­gansko regio­nų – Rusija už­grobė dar 2014 m.

Dauguma Kyjivo bei Va­karų karo ekspertų įtaria, kad metinių proga Maskva ruošia provokacijas, tačiau spėja, jog tai reikš ne naują platų puolimą, bet ypatingai gausius raketų antskrydžius. Vienu iš spėjamo didelio bombardavimo taikinių turėtų tapti Charkivas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, nu­to­lęs vos 40 kilometrų nuo Ru­si­jos sienos.

Karo metinių proga Charkive nusprendžiau pakalbinti tuos asmenis, kuriuos šiame mieste sutikau praėjusių metų pirmąjį mūšių mėnesį. Dabar Charkive jau veikia met­ro, dirba trečdalis parduotuvių, grįžo pusė gyventojų. O tada miestas buvo tarsi išmiręs, išgąsdinti netylančių sprogimų žmonės tūnojo rūsiuose bei slėptuvėse išlįsdami tik ieškoti maisto.

Nejaukiai tada pasijutau jau Ky­jive, kai pamačiau tuščius trau­ki­­nio į Charkivą vagonus ir su­pratau, kad žmonės iš ten sprun­ka, o važiuoti traukiniu bi­jo. Be manęs vagone vyko dvi merginos, papasakojusios, jog vaikus nuvežė pas gimines į Lvivą, o pačios grįžta pas vyrus. Viena iš jų bandė mane padrąsinti, bet jos žodžiai „tūnok rūsyje ir nieko neatsitiks“ nuskambėjo nejaukiai. Ky­jive tuo metu irgi neveikė miesto transportas, dirbo vos kelios parduotuvės, tačiau buvo ramiau, nors naktimis girdėjosi priemiesčiuo­se vykstančių mūšių aidai. Char­kive buvo kitaip – vos už kelių kilomet­rų nuo miesto sustabdytas priešas iš pykčio bombardavo net istorinį centrą. Kartais sprogimai buvo tokie dažni, jog visą dieną tekdavo pratūnoti viešbučio koridoriuje. 

Pirmą atvykimo į Charkivą dieną praėjusį kovą man pavyko pakalbinti du praeivius – maistą seneliams ir neįgaliems asmenims nešiojusią Liudmilą Petrenko bei savanorį karį Olehą Supereko. „Kas pasikeitė tavo gyvenime per karo metus?“ – klausiau jų. 

31-erių Liudmila prisipažino, jog balansuoja ant nervinio išsekimo ribos, nes yra labai jaut­ri, o dėl padažnėjusių oro pavojaus pranešimų bei bombardavimų miega vos po 3–4 valandas.

„Mūsų buto langai seni, mediniai, tai net ir nuo tolimų sprogimų ima drebėti. Mama su broliu ir mano sužadėtinis Artūras jų nepaiso, o aš prabundu ir imu baimintis, ar neatlėks bomba“, – sakė Liud­mi­la. 

Mergina dieną primigti teigė negalinti, nes dirba autodalių parduotuvėje. Ji labai pergyvena dėl aštuonmetės duk­ros Mašos – ši nebeturi su kuo bendrauti, nes dauguma šeimų su vaikais išvyko iš miesto. Pamokos, priešingai nei Lvive bei Kyjive, Char­kive ir toliau vyksta nuotoliniu būdu, tad mergaitė nuolat lieka viena namuose. Anksčiau per žiemos ir vasaros atostogas ji vykdavo pas senelius, o dabar nebegali, nes šie gyvena priešų okupuotame kaime.

„Mašai labai įstrigo patarimas laikytis dviejų sienų taisyklės. Iš­gir­du­si sprogimus, ar dieną ar naktį ji bėga į koridorių ir ten sėdi, kol nėra atšaukiamas oro pavojus“, – sakė moteris.

Liudmila nerimauja ir dėl sužadėtinio Artūro, 31-erių dantų techniko, kuris vasarą įsijungė į kovas fronte, tačiau mūšiuose patiriamas stresas sukėlė onkologinę ligą. Buvo atlikta operacija, tačiau gydymas truks labai ilgai.

Moteris gyvena devynaukščiame name šalia geležinkelio stoties ir pirmas karo savaites su šeima tūnojo metro pože­miuo­se. Vėliau duk­rą išvežė į už 25 km esantį kaimą, kur su Artūru pėsčiomis du kartus per savaitę nešdavo maisto. 

„Per dieną sukardavome po pusšimtį kilometrų. Kaime nedirbo parduotuvės, o humanitarinės or­ganiza­cijos maisto atgabendavo tik į Char­kivą“, – pasakojo Liudmi­la. 

Moteris teigė negalinti pamiršti vaikino, kuris kilometrinėje eilėje prie maisto davinio nualpo, nes buvo dvi savaites nieko nevalgęs. Po to Liudmila su Artūru gautą maistą ėmė nešioti seniems bei neįgaliems žmonėms ir darė tai tol, kol Ar­tūrą pašaukė į frontą. 

„Dabar nebėra tokio pavojaus, kaip karo pradžioje, veikia parduotuvės ir kavinės. Ta­čiau raketos vis vien atlekia ir baimė niekur nedingo. Ne­įma­noma kurti ateities planų, esam tarsi užkonservuoti ka­ro pabaigos laukime ir patiriame nuolatinį stresą“, – sa­kė Liud­mila.

„Klausi, ar pasikeičiau nuo to laiko, kai matėmės karo pradžioje? Labai pasikeičiau“, – atsakė 54-erių O. Supereko.

Jį pirmą kartą Charkive sutikau labai liūdną, nes buvo grįžęs iš penkių kovos draugų laidotuvių, kai bomba pataikė į objektą, kurį saugojo jo vadovaujamas savigynos būrys.  

„Pasikeičiau ne vien dėl to, kad iš savanorių grupės vado tapau „Kraken“ – specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio – logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju. Pasikeičiau todėl, jog visus metus gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko nebuvau daręs, jog per beveik kiekvieną operaciją žūva 5–10 bičiulių. Sąlygiškai tai nėra daug, nes mes sunaikiname keleriopai, net dešimteriopai daugiau priešų. Bet žuvusieji – draugai, o prie mirties priprasti neįmanoma“, – pasakojo Olehas.

„Šis karas parodė, kokias šalis galime vadinti savo broliais – tai Baltijos valstybės, Lenkija ir Suo­mi­ja: mes iš čia dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko konkrečiai reikia“, – tvirtino karys. 

Olehas džiaugėsi, jog užvakar vienas lietuvis jiems atvežė generatorių ir „powerbankų“, o praėjusią savaitę milžinišką generatorių atgabeno suomiai. Šis žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė. Suomius Olehas gyrė ir už tai, kad šie išsiveža gydyti sužeistus kovotojus. 

„Dabar kalbamės kavinėje, tačiau man šiemet tai labai neįprasta vieta. Taip, ji maloni, ir dėl tokio ramaus gyvenimo mes kovojame. Bet kol kas tenka visus savo vidinius gyvybinius resursus skirti frontui. Po karo reikės jėgas atstatinėti su medikų pagalba. Ne tik todėl, kad buvau kartą kontūzytas bei sužeistas skeveldros ir ne vien dėl to, jog man jau 54-eri. Todėl, kad gyvename nesibaigiančio streso sąlygomis, o mūsų kovinės operacijos yra ypač pavojingos”, – sakė karys.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Žmogus laimingas tuomet, kai džiaugiasi gyvenimu, sako savo artimiesiems ir draugams gražius žodžius, daro gerus darbus. Tokią žinią Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams į Žadeikius atvežė dailininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Šiltas pokalbis, paremtas gyvenimiškomis įžvalgomis, susirinkusiesiems paliko gilų įspūdį ir paskatinimą ieškoti širdžiai mielos veiklos. 

Kiekvienas esame unikalus

Atrodytų, pirmadienis ne pati geriau­sia diena pramogoms, tačiau išeiti iš namų, pasak žadeikiškių, visos dienos geros, todėl iš televizijos ekranų visų pažįstamos Nomedos laukiančių Ža­dei­kiuose buvo daug. Žmonės džiaugėsi, kad viešnios neišgąsdino tolima kelionė pačiomis blogiausiomis oro sąlygomis – Nomedos šypsena tiesiog nušvietė bendruomenės salę ir sušildė žmonių širdis. Paprastai ir nuoširdžiai prasidėjo ir jos paskaita apie kūrybiškumo lavinimą: dailininkė paklausė žmonių, ar jie žino, kokioje gražioje vietoje gyvena, ar džiaugiasi, susirinkę pasikalbėti, sužinoti kažką naujo. Kad ir kokie populiarūs būtų socialiniai tinklai, kuriuose stebime vieni kitų gyvenimus, jie nepakeičia gyvų pokalbių. 

Nomedai paklausus, ar Žadeikiuose yra daug laimingų žmonių, iškilo rankų miškas. N. Marčėnaitė papasakojo, jog Jungtinėse Valstijoje kone 100 metų buvo atliekamas tyrimas, kas žmones daro laimingus. Detali vyrų – kažkodėl tik jų – gyvenimo analizė parodė, kad laimės nesuteikia nei pinigai, nei pasiekimai, žinomumas ar garbė. Žmonės pripažino, jog laimingi jautėsi tada, kai santykiai su šeimos nariais bei aplinkiniais buvo geri, draugiški. Gyvenimo saulėlydyje nė vienas nesidžiaugia tuo, ką turėjo, kad gyveno ne savo gyvenimus – stengėsi būti tokie, kokių tikėjosi tėvai, šeimos nariai, lygino save su kitais, norėjo būti panašūs į sėkmingesnius, daugiau pasiekusius giminaičius bei kaimynus.

„Pasaulyje yra 8 mlrd. gyventojų ir mes visi esame skirtingi – dviejų vienodų žmonių niekaip nepavyktų rasti. Jau vien dėl to esame ypatingi, todėl turime suprasti, jog reikia gyventi čia ir dabar,  mėgautis akimirkos  grožiu“, – sakė Nomeda. 

Ir pripažino, kad pati tokia laiminga jautėsi ne visada, nes ilgai kamavo mintis, jog yra negraži, vidutinybė, neturi jokių talentų. Tas vidutinioko kompleksas dažniausiai įperšamas mokykloje, su geresniais, gabesniais savo vaikus lygina ir tėvai, nesugebantys pasidžiaugti jų laimėjimais. 

„Mus įtikino, kad mūsų pačių gyvenimas yra nieko vertas, sėkmingi ir laimingi tik kiti. Bet jei labiau vertintume kiekvieno žmogaus unikalumą, būtume labiau tolerantiški. Dabar visus teisiame, kritikuojame, nes ir mus kritikuoja. Kritika yra gynybinė reakcija, taip ginamės nuo aplinkinių“, – tikino No­meda. 

Pasak dalininkės, tokio dalyko kaip norma, normalumas, gyvenime nėra ir negali būti, todėl versdami save elgtis „kaip normalus žmogus“, spraudžiame save į rėmus ir savotiškai nusiskriaudžiame, nes netenkame prigimtinio savitumo. 

Išgyvenome potrauminį tautos sindromą

Kitas blogas dalykas yra mūsų santūrumas – savo artimiesiems gailime gražių žodžių, taupome juos kažkam, kas įvyks vėliau, o kai gyvenimas baigiasi, žmonės išeina, liekame su širdį graužiančiu apmaudu, kad daug kas liko nepasakyta...

„Nesakome, nes ir mums niekas gražių žodžių nesakė: negyrė, jog esame gražiausi, geriausi, jog kažką gerai padarėme, nepastebėjo mūsų pažangos, o visą laiką tik kritikavo ir reikalavo stengtis, lygino su kitais. Turime pradėti kitaip apie save galvoti, nes visi esame verti meilės, draugystės, pagarbos. Norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs, tada įvyks stebuklas“, – aiškino Nomeda. 

Nors visi ją laiko stipria, pasitikinčia savimi moterimi, N. Mar­čėnaitė prisipažino, jog daugybę metų kentėjo nuo menkos savivertės. Pasitikėjimą savimi mes užsiauginame kaip šarvus, o savivertę suteikia šeima. Daug lietuvių jos neturi, nes užaugo pokariu, kai žmonės stengėsi bet kokiu būdu išgyventi – tada tėvams ne meilė rūpėjo, todėl jos negavo ir vaikai. O negavę ir patys nemokėjo mylėti, šeimose nebuvo deramos pagarbos, visa tai ji vėl perdavė savo vaikams... 

„Pasitikėjimą savimi aš užsiauginau, nes gerai mokiausi, puikiai piešiau, paskui buvau gera mama, žmona, profesionalė – man viskas sekėsi. Bet savivertės neturėjau, nes kai jos neįgauni vaikystėje, susigrąžinti labai nelengva, nes reikia suvokti, kodėl ją praradai. Tą sužinojau tik pradėjusi lankyti emocinio raštingumo pamokas“, – sakė Nomeda, tose pamokose išgirdusi, jog savimylos, pasipūtėliai labai dažnai yra nemylėti vaikai. Dėl patirtų dvasinių traumų jie neužauga ir nesubręsta kaip asmenybės, visą gyvenimą taip ir elgiasi kaip maži vaikai. Tauta, patyrusi tremtį ir okupaciją, ilgus dešimtmečius išgyveno potrauminį sindromą: kai žmonės nežino, ką daryti su savo sielvartu, jie geria, tampa agresyvūs, žudosi.  

„Mes esame fantastiška tauta – žmonės, kurie išliko, nepražuvo per okupaciją, dabar mes padedame Ukrainai, nes mums reikėjo laimėti prieš rusus, mums nepavyko, tai tokiu būdu dabar tą problemą sprendžiame. Visi esame labai nukentėję kaip asmenybės, kaip žmonės. Dažnai man prieštarauja, sako, jau mes savo vaikus giriam, mokam juos motyvuoti. O kaip patys reaguojame į pagyrimus? Ai, ką čia, nesąmonė... Vietoje to, kad pasakytume ačiū. Mūsų vaikai mato, kaip elgiamės ir darys tą patį“, – įsitikinusi Nomeda. 

Mūsų laiką vagia rutina

N. Marčėnaitė palietė visiems labai svarbią temą – kodėl dabar greičiau bėga laikas, tarsi dingsta kažkur savaitės, mėnesiai, neįtikėtinu greičiu keičiasi vasaros ir žiemos. Nors vaikystėje taip ilgu būdavo laukti švenčių, tarsi vėžlio žingsniu eidavo iki atostogų likusios dienos. Pasak dailininkės, pasikeitė ne laiko skaičiavimas, o mūsų smegenys. Kol mokėmės, dienos ėjo lėtai, nes kiekvienam darbui smegenyse reikėjo „išminti takelį“ – kuo takelis platėjo, tuo lengviau darėme tai, ką buvome išmokę.

„Dabar viską mokame, tai, ką darome, tapo kasdienybe, kuri vagia laiką – nepastebime, kaip praeina dienos, savaitės, mėnesiai. Laikas sustoja tada, kai darai kažką naujo, nepatirto, todėl stabdyti jį galima, susirandant naujų, neįprastų veiklų“, – žadeikiškiams patarė viešnia.

Pasak Nomedos, labai geras užsiėmimas yra Trečiojo amžiaus universiteto paskaitos, galima mokytis kalbų, užsiimti šokiais ar sportu. Bet kokią naują veiklą pradedant, reikia save įveikti, nes smegenys su mumis visą laiką ginčijasi, įtikinėja, kad neverta, kam čia reikia, bus sunku, sąnariai sustingo.

„Bet kai įveiki tą pasipriešinimą, kai kažką padarai, ir smegenys išlieka lanksčios. Dabar yra toks terminas – neuroplastiškos smegenys, jos prisi­tai­ko prie naujų aplinkybių, keičiasi. Neu­rolingvistai sako, jog ne mes turime smegenis, o smegenys turi mus“, – tikino Nomeda. 

Anot dailininkės, nėra gyvenime ribos, nuo kurios nebūtų verta kažko naujo imtis, teisinantis, kad gal jau nebereikės, nebus kur panaudoti, todėl neverta pradėti.

„Tie, kurie imasi naujų veiklų, ilgina laiką, jie nebijo mirties. Mirti bijo tik nepradėję gyventi, nes jie nieko nepatyrė, tik visą laiką bijojo kuo nors užsiimti, nes manė, jog nesugebės“, – įsitikinusi N. Marčėnaitė. 

Nešančioji raketa – tėvų tikėjimas

Tikriausiai daugelis yra girdėję, kad žydai savo vaikų nekritikuoja. Jie juos giria, skatina, kartu žaidžia šachmatais, moko meno ir muzikos, todėl žydų vaikai užauga sėkmingais žmonėmis. 

„O mes iš savo vaikų reikalaujame būti „kaip visi“, atimame iš jų svajones. Bet tik tėvų tikėjimas savo vaiku yra nešančioji raketa, joks realizmas nieko neduoda. Turime daugybę žinomų menininkų, kurie išgarsėjo tik dėl to, kad tėvai jų svajonėmis tikėjo“, – tvirtino Nomeda. 

Pasak menininkės, jei visi darytų „kaip reikia“, neišeitų į užribius, žmonija neatrastų nieko naujo nei matematikoje, nei fizikoje, nei dailėje. Laikui bėgant visi pradėtume piešti vienodus piešinius. Beje, ir dabar taip darome – zuikį piešiame su begalybės ženk­lu vietoj nosies, nors tokio gyvūno realiai nėra. 

„Gyvename katastrofiškame stereo­tipų pasaulyje, nors pasaulis yra daug įvairesnis, nei mes jį apibūdiname kaž­kokiais simboliais“, – įsitikinusi No­meda, kuri neabejoja, kad visi žmonės gimsta talentingi. Bet svarbu žinoti ir tai, jog tik penktadalis sėkmės priklauso nuo genų, nes talentams išugdyti reikalinga motyvuojanti, palaikanti aplinka.

 „Talentą aš prilyginu meilei. Mylimi vaikai, kuriuos tėvai palydi tuo keliu, kuriuo jie nori eiti, turi nešančiąją tėvų meilės ir tikėjimo raketą, todėl jų talentai gali skleistis bet kurioje srityje. Vaikų talentų net nereikėtų ugdyti, jei mes jų nežlugdytume. Ir savivertės nereikėtų susigrąžinti, jei vaikystėje jos neišmuštume. Bet jei su savimi nieko nedarysime, ir vaikams nepadėsime“, –  ragino Nomeda. 

Linkėjimą mylėti save, atrasti dalykus, kuriems anksčiau nebuvo laiko, išmokti džiaugtis mažais atradimais, menininkė perduoda ir „Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasario pradžioje pakilę į kovą dėl neteisingų pieno supirkimo kainų, ūkininkai nenori nusileisti – trečia savaitė dalindami pieną ir neveždami jo supirkėjams, jie mėgina išsikovoti bent minimalią pagarbą savo darbui. Šiandien prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Vilniuje rengiamas Lietuvos pieno gamintojų akcija-piketas, kuriame dalyvauja ir mūsų rajono ūki­nin­kai. Tokiu būdu stengiamasi palaikyti pieno ūkių atstovus derybose dėl pieno krizės.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

– Mes girdime apie fronte kariaujančius rašytojus, poetus, menininkus, nemažai kūrėjų pasitraukė iš Ukrainos, kad galėtų kurti ir kovoti savo karą. Juk žodis – taip pat stiprus ginklas?

– Karas turi daug frontų – karinį, kultūrinį, ekonominį, diplomatinį, technologinį. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tie, kas jaučia esantys stiprūs imti ginklą į rankas ir kariauti, tą ir daro. Turiu daug diplomatinę karjerą metusių ir į karą išėjusių draugų diplomatų. Ukrainoje rikiuojasi eilės savanorių – vyrų ir moterų – norinčių ginti savo tėvynę. Dainininkai, aktoriai, rašytojai – daugelis išėjo kariauti. Tačiau tie, kurie toliau kuria ir kalba apie karą, taip pat atlieka tarnybą. Jie kelia klausimus, pateikia juos kitoms šalims: kaip elgtis, ką daryti, kas bus toliau? Kultūra yra vienas iš ginklų, kovojant su represija. Turime suprasti: jei Rusija valstybių į savo pusę nepalenkia propaganda ir naikindama kultūrą, ji griebiasi ginklų. Turime kovoti visais frontais, kitaip ji sunaikins viską, kas jai nepaklus. Mes Europoje nekariavome pusę šimtmečio, o rusai nejuda į priekį – vis svajoja apie imperiją ir galią, nori savo pasaulio viziją primesti kitiems, perrašyti savo ir pasaulio istoriją. Tuos, kurie nepaklūsta, jie bando klupdyti ant kelių, štai todėl, įsibrovę į kitas teritorijas, degina knygas ir uždraudžia kalbą. Turi arba jiems paklusti, arba neegzistuoti.

– Karas ir kultūra, rodos, yra sunkiai derinami dalykai, nors ir esama teigiančių, jog kultūros ir politikos nereikėtų painioti. Juk kultūra blogose rankose taip pat gali tapti tamsos jėga?

– Reikia suprasti, kad karas nėra tik ginklai. Rusija turi didžiulę propagandos mašiną, kuri veikia per literatūrą ir meną. Jie mėgina kurti kultūrinį Rusijos mitą, kurį turime toleruoti, o gal netgi jo bijoti. Kai jų paklausia, kodėl yra tokie žiaurūs, kodėl bombarduoja civilių namus ir infrastruktūrą, jie atsako paprastai: mums nerūpi žmonės, norime, kad jie bijotų. Jie nori sunaikinti mūsų ateitį, mūsų siekius, jie nori, jog grįžtume į praeitį, bijotume ir paklustume. Tai metai, per kuriuos Europa turi suprasti, kokiu sunkiu laiku gyvename, kad laikas sudėlioti teisingai prioritetus, kitaip sugrįš baimės kupini viduramžiai. Reikia galvoti ne tik apie valstybės sienų apsaugą, bet ir apie tai, kaip išsaugoti savas ideologijas. Mes, ukrainiečiai, esame pirmame fronte, tačiau ir Europa turi sustoti, paieškoti atsakymų į svarbius istorinius klausimus: kas mes esame? Karas mus privertė giliau pažvelgti į savo šaknis, savąjį identitetą. Esame tikri, jog savo patirtimi, žiniomis galėsime padėti Europai formuoti naują gerovę.

– Šių metų Vilniaus knygų mugėje didelis dėmesys bus skiriamas Ukrainos kūrėjams, Ukrainos literatūrai. Ar šiandien jie dar rašo apie meilę, ar tik apie karą?

– Kai kariauji brutaliame kare, kai gini savo šalį ir teritorijas, dalykai, apie kuriuos niekas nekalbėjo dešimtmečiais, lenda į paviršių. Autoriai, besikaunantys karo ar literatūros fronte, galvoja apie tai, kas žmogui svarbiausia – gyvybę ir mirtį. O kartu  – ir apie meilę, paramą, gerumą, drąsą, herojus, taiką. Dabar ji mums – ne tik žodis, suprantame apie ją daugiau. Europa buvo naiviai patikėjusi, kad demokratija laimėjo, kad visos nesantaikos liko istorijos vadovėlių bei romanų puslapiuose. Šiandien yra laikas, kai ukrainiečių, lietuvių, lenkų balsas gali būti išgirstas Europoje. Ir literatūra čia stipriai veikia, siunčia žinią. Kai karas baigsis, mums vis tiek reikės gyventi su tuo, kitu, Rusijos pasauliu, kuris niekur nedings. Informaciniame kare mes su jais tikrai susidursime, europiečiai turi tai suprasti.

– Ar galėtumėte įvardinti, koks yra šiuolaikinis ukrainiečių literatūros balsas?

– Tai balsas, kalbantis apie taiką, meilę, drąsą, šeimą. Taip pat – apie ateitį. Dabar labiau nei bet kada mes svarstome, kas esame, kaip reiškiame savo identitetą per kalbą, kultūrą ir kada tai darome. Manau, išgyvename ukrainiečių kultūros renesansą, nes žvelgiame ne tik į praeitį, bet ir į vieningos tautos ateities perspektyvą. Prieš karą Rytų Ukrainos žmonės metų metus buvo maitinami Rusijos propaganda, savo įsiveržimą į mūsų šalį jie teisina tuo, jog Ukraina esanti susiskaldžiusi, išsiskyrusi ir lengvai padalijama. Tai nėra tiesa, dabar Ukraina yra vieninga labiau nei bet kada, taip pat ir kultūriškai. Toks yra mūsų kelias į sėkmę.

– Yra daugybė Ukrainos literatų, kurie vietoj rašiklio ar kompiuterio šiandien laiko ginklą. Tos patirtys niekur nedings. Ar gali būti, kad jų kūriniai apskritai pakeis pasaulio literatūrą, kaip kad Ukrainos pergalė neabejotinai pakeis patį pasaulį?

– Neabejoju, jog literatūra gali padėti žmonėms išgyventi jų patirtas traumas. Vieni aprašo savo patirtis, išsipasakoja, kiti skaito ir susitapatina. Dalijimasis patirtimi gydo ir vienija, kai autorių skaitytojams perduodamos žinutės, vizijos ima rezonuoti su skaitytojo išgyvenimais. Tai padeda paleisti nerimą, baimes, piešia šviesias ateities vizijas, atneša viltį, kad galų gale karas pasibaigs, Ukraina nugalės, ukrainiečiai savo tautą sukurs iš naujo, o jos pagrindu taps  teisingumas ir laisvė.

– Yra toks posakis: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli“. Tačiau per karą iš ukrainiečių gavome be galo daug kūrybos ir įkvėpimo.

– Tikrai stipru, kad ir laikydami rankose ginklus, mūsų poetai dar sugeba kurti. Kultūrinis pasipriešinimas be galo reikalingas, nes tik taip galėsime išsaugoti savo kalbą, savo kultūrą. Rusų propaganda nepaliauja skleisti žinios apie didžiąją Rusijos kultūrą, tačiau man tai kelia vieną svarbiausių klausimų, kuris gimė, kai prasidėjo karas. Kas yra rusai? Užaugau 80-aisiais-90-aisiais, sovietmečiu su rusais buvome draugai, supratome, kad jų pažiūros yra imperialistinės, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad jie kažkada įsiverš su tokia brutalia jėga. Negaliu suprasti, kas jie? Medžiojantys žvėrys, kvėpuojantys kitų baimėmis ir siekiantys išlaisvinti savo žiaurumą? Kaip su tokiais gyventi ateityje? Negalime pamiršti, kas jie yra, kai baigsis karas. Nes kai ginklai bus nuleisti, informacinis karas niekur nedings, o Rusijos propagandos mašina veiks pilnu pajėgumu, kad tik ištaisytų savąjį įvaizdį.

– Kokios temos ukrainiečių literatūroje Jus labiausiai domina? Ar mėgiami rašytojai atvyks į  Vilniaus knygų mugę?

– Gaila, kad skaitymui dabar beveik neturiu laiko. Esu perskaitęs daug ukrainiečių autorių klasikos kūrinių, bet man labiausiai patinka misticizmas, apmąstymai apie žmogaus būtį, jo dvasią, pasirinkimus, tobulėjimą. Kai buvau studentas, labai žavėjo Jurijaus Andriukovičiaus kūryba, laikau jį moderniosios ukrainiečių literatūros šviesuliu. Be abejo, Oksana Zabužko, kuri atvyksta į knygų mugę, Serhijus Žadanas. Tikiuosi per mugę surinkti krūvelę knygų ir rasiu laiko jas perskaityti – man tai suteikia energijos. Bet žinau ir tai, jog karo metinių minėjimai taip pat pareikalaus daug energijos ir laiko.

Dabar mums visiems svarbiausia gyventi dabartyje. Negali grįžti atgal, negali per daug galvoti apie ateitį, nes joje yra per daug klaustukų. Šis karas kiekvieną ukrainietį privertė pajausti, suvokti dabarties akimirką, nes tik iš jos gali semtis jėgų kovoti, atsilaikyti prieš priespaudą. Tada ir laikas praranda tėkmę – turi išgyventi šiandien ir pasiruošti rytojui. Tai mus daro stipriais.

Uldė VAIGINYTĖ

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras į „Vilniaus knygų mugę 2023“  atveža žinią apie „Skrajojančio olando“ išgarsintą senajį elingą ir kviečia tris vasaros penktadienius paskirti koncertui ir ypatingoms premjeroms. Nepraleiskite galimybės geriausia kaina nusipirkti bilietus ir premjeras po vasaros dangumi pasitikti Klaipėdos festivalio bičiulių ložėje!

Anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, pajūrio audros kūrėjus ne tik užgrūdina, bet ir įkvepia. „Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiandien ne tik didžiuojasi pastarųjų metų pasiekimais, bet ir, dėka tvirtų veiklos pamatų, ketina toliau nuosekliai augti ir stebinti Lietuvos žmones bei šalies svečius naujais aukštos meninės vertės projektais. Didžiuojamės, kad apsilankymas festivalyje tampa gražia vasaros tradicija vis didesniam meno gerbėjų būriui, kad festivalis vadinamas Klaipėdos miesto vizitine kortele, o gerbėjai atvyksta iš vis tolimesnių kraštų. Praėjusią vasarą atsisveikinome su senojo elingo scenos pasididžiavimu tapusia Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, o šiemet laukiame naujų išskirtinių premjerų!“,- džiaugiasi vadovė L.Vilimienė.

Vienas laukiamiausių vasaros įvykių – Klaipėdos festivalis – šiemet į girgždantį bei visų vėjų nugairintą elingą atvyksta su įspūdingomis premjeromis – koncertu „Karo ir taikos dainos“ (liepos 28 d.), opera „Klaipėda“ (rugpjūčio 4 d.) ir videografiniu spektakliu pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rugpjūčio 11 d.). Tris vasaros penktadienius kviečiame praleisti elinge!

Mes su Ukraina! Liepos 28 d. 20.00 val. laukiame koncerte „Karo ir taikos dainos“. Tai bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio ir Kijevo operetės teatrų projektas. Programą atliks Klaipėdos ir Kijevo teatrų chorai, solistai ir KVMT simfoninis orkestras diriguojamas Oksanos Madarash.

Rugpjūčio 4 dieną 21.30 val. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, kurią Muzikinio teatro užsakymu sukūrė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys - Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba.

Rugpjūčio 11 dieną 22.30 val. kartu su sutemomis į elingą įžengs videografinis spektaklis pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį sumanę kurti menininkai puikiai žinomi Klaipėdos publikai. Pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris, norint įsivaizduoti didingą elinge užgimsiančios kantatos, skirtos Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, mastelį. Beje, būtent už Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ režisūrą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

„Kantata „Carmina Burana“ – vienas populiariausių sceninių veikalų pasaulyje. Jo atlikimo versijų net Lietuvoje buvo gana nemažai, tačiau Klaipėdos elinge, manau, labai darniai susišauks muzikos ir architektūros monumentalumas. Tikiuosi, kad C. Orffo muzika labai organiškai įsilies į miesto, uosto, jūros garsų visumą. Mes nusprendėme šią kantatą medijų pagalba vizualizuoti. Tai labai kinemotografiška muzika. Manau, kad čia daug erdvės pasireikšti turės vaizdo turinio kūrėjai, šviesų dailininkai, tačiau nereikėtų tikėtis, kad viskas „sproginės“ šviesų ir vaizdo efektais. Pasistengsime, kad žiūrovams kiltų ir gilesnių emocijų nei vien susižavėjimas efektais. Pabandykite ateiti prie senojo elingo ir pastovėti šalia jo pakėlę galvas. Tada suvoksite, kokio dydžio ir grožio erdvę reikia suvaldyti. Jeigu daugelis žiūrėdami „Skrajojantį olandą“ galėjo pajusti elingo didybę iš vidaus, dabar, jeigu tik leis galimybės, mes norėtume parodyti elingo visumą, jo didingą, bet tuo pat metu ir trapų tūrį. Tikimės, galbūt paskutinį kartą pažvelgti į šį miesto simbolį iš atitinkamo atstumo, nes netrukus jo „laukinę“ ir tobulai „nešvarią“ erdvę užgoš urbanizacija. Tai didelis iššūkis ne tik mums, bet ir teatrui, uostui, miestui“, – akcentuoja D. Abaris.

Tik apsilankę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rezidencijoje „Vilniaus knygų mugėje 2023“ (Muzikos salės stendas nr. 1.54) vasario 23-26 dienomis galėsite nusipirkti bilietų su ypatinga 40 procentų nuolaida į visus teatro repertuarinius spektaklius ir artėjančio III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio renginius, pristatomus senajame elinge liepos 28 – rugpjūčio 11 dienomis. Bilietus galima įsigyti teatro stende ar internetu suvedus nuolaidos kodą. Patys taupiausi galės rinktis Klaipėdos festivalio bilietą (vienas bilietas į visus tris festivalio renginius už pusę kainos). Priminsime, kad Klaipėdos festivalio bilietų parduodamų su nuolaida kiekis ribotas, tad pasiseks greičiausiai apsisprendusiems.

Nerkime į Muzikinio teatro pasaulį kartu!

Žinomas lenkų choreografas, Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovas Robert Bondara Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2020-aisiais sukūręs šokio spektaklį „Faustas" grįžta į pajūrį. Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai” premjerą, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) bus pristatytos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“.

Kaskart naujas impulsas

„Kaskart kurdamas choreografiją pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „ŽAGSULĮ“ (Hiccup) paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kaip bepavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, kad kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys“,- pasakoja R. Bondara, šio kūrinio premjerą pristatęs 2015 m. kovo 20 d. Varšuvos Didžiajame teatre, kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalį.

„8m68“ esmė - santykiai tarp šokėjų. „Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, išversti į judesių ir formų kalbą. Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu...“,- akcentuoja R. Bondara. Choreografinės kompozicijos „8m68“ premjera įvyko 2012 m. gegužės 11 d. Varšuvos Didžiajame teatre. Ji pristatyta kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis.

Beje, R. Bondara yra ir choreografinių kompozicijų „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“  kostiumų ir šviesų dailininkas.

Kūrybinis kelias

R. Bondara baigęs Felikso Parnello valstybinę baleto mokyklą Lodzėje (2002 m.), pradėjo šokėjo karjerą šio miesto Didžiajame teatre, vėliau šoko St. Moniuškos didžiajame teatre Poznanėje. 2005 m. tapo Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupės nariu Varšuvoje. Dirbdamas baleto artistu, taip pat įgijo Varšuvos ekonomikos mokyklos diplomą ir baigė Fryderyko Chopino muzikos akademiją, kurioje vėliau dėstė (2007–2018). Jo choreografinis debiutas įvyko 2008 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kur R. Bondara sukūrė duetą „Andante con moto“ pagal Wojciecho Kilaro Koncertą fortepijonui. Už šią choreografinę miniatiūrą I-ajame Bronisławos Niżyńskos choreografijos konkurse apdovanotas antrąja premija (pirmoji nebuvo skirta) ir specialiuoju prizu.

Vėlesniais metais Lenkijos nacionalinio baleto choreografinėms dirbtuvėms „Creations“ R. Bondara sukūrė etiudus „When You End and I Begin…“ (2009), „The Garden’s Gate“ (2010), „8m68“ (2012), „Transfer Coefficient“ (2014), „Hiccup“ (2015), „Take Me with You“ (2016), „Verses“ (2018), kurie buvo įtraukti į teatro kamerinių spektaklių repertuarą, rodyti baleto trupės gastrolėse Norvegijoje, Suomijoje, JAV, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje. 2011 m. pagrindinėje Lenkijos scenoje taip pat pastatė dviejų veiksmų baletą „Persona“ ir I Pasaulinio karo šimtmečiui skirtą vienaveiksmį baletą „Nevermore...?“.

2011–2012 m. R. Bondara dirbo Bydgoščiaus teatre „Opera Nova“ kaip kviestinis choreografas. Ten sukūrė spektaklį „Pavergtas protas“ pagal to paties pavadinimo Czesławo Miłoszo knygą su Philipo Glasso ir Wojciecho Kilaro muzika, už kurį 2011 m. pelnė Jano Kiepuros apdovanojimą kaip geriausias metų choreografas. 2016 m. jam įteiktas aukščiausio Lenkijos apdovanojimo kultūros ir meno srityje „Už nuopelnus kultūrai – Gloria Artis“ bronzos medalis.

Nuo 2018 m. R. Bondara yra Poznanės St. Moniuškos Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat geriausio režisieriaus ir geriausio Lenkijoje pastatyto spektaklio nominacijose už režisūrinį bei choreografinį debiutą Felikso Nowowiejskio operos „Baltijos legenda“ pastatyme Poznanės operos teatre (2017). Vienas naujausių choreografo darbų šiame teatre – dviveiksmis baletas „Don Žuanas“ pagal Molière’o komediją (2020).

Kaip kviestinis choreografas kūrė spektaklius baleto trupėms Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vokietijoje, JAV. 2021 m. Vokietijoje choreografas pristatė I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“, 2022 m. jo darbais žavėjosi Australijos publika: R. Bondaros choreografinė miniatiūra „Take Me with You“ buvo pristatyta Vakarų Australijos 70-ojo sezono Quaryje pradžiai. Netrukus kūrėjas pakvies į premjeras Vengrijoje ir Australijoje, o mes jo laukiame Klaipėdoje.

KVMT inform.

Plėšomi konkurentų rinkimų plakatai, o tada „santykių“ aiškinimasis, kas, kaip ir kodėl, patyčios, užgauliojimai – tokie „debatai“ pastaruoju metu liejasi socialiniuose tinkluose tarp pretendentų į savivaldybės tarybą. Ir nors patys kandidatai į merus mėgina išlaikyti santūrumą, jų komandų na­riai tiesiog siautėja, neretai nesirinkdami žodžių, kurie tikrai negali būti viešai cituojami. Kita vertus, gal per daug ir neverta stebėtis, kad kai kurie pageidaujantieji patekti į valdžią nevaldo emocijų ar naudoja leksiką, labiau būdingą nusikalstamoms struktūroms – prieš šiuos rinkimus Šilalė viso­je Lietuvoje išgarsėjo didžiausiu teistų kandidatų skaičiumi, tai gal tokiu būdu komandos nariai derinasi vieni prie kitų...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Vasario 24-ąją žmonija įsimins ilgam. Prieš metus Rusijai įsiveržus į Ukrainą jei ir neprasidėjo Trečia­sis pasaulinis karas, tai tikrai įsi­žiebė žemyninis, europinis. Tą ry­tą prabudę su pasibaisėjimu iš­gir­­do­me, kad apie 130 tūkstančių ru­sų okupantų įžengė į suverenios vals­tybės teritoriją.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15