Valstybinė energetikos reguliavimo taryba jau bene mėnuo ragina gyventojus bei įmones pasikeisti elekt­ros energijos tiekimo sutartis ir taip sumažinti sąskaitas už gaunamas paslaugas. Tai turėtų būti aktualu ir savivaldybės įstaigoms, praėjusių metų pabaigoje sudariusioms sutartis su „Elektrum Lietuva“ bei mokančioms už energiją net kelis kartus brangiau nei biržos kaina. Į tokią padėtį biudžetines įstaigas įstūmė Ši­lalės savivaldybės administracija, surengusi konsoliduotą pirkimą tuomet, kai elektros energijos kaina buvo pati aukščiausia.  

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

UAB „Šilalės Agro“ tęsia tradicija tapusį seminarų ciklą augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams aktualiomis temomis.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos antrų klasių mokiniai dalyvauja ilgalaikiame projekte „Laiko ženklai Ąžuo­lų gatvėje“. Viena iš praktinių veiklų buvo skirta Vasario 16-osios paminėjimui. Mąstydami apie Lietuvos ne­pri­klausomybę, projekto rengėjai susiejo ją su Šilalės Nepriklausomybės ąžuolu. Taip gimė mintis įsiklausyti į mūsų miesto istoriją bei kultūrą, susitikti su ją puoselėjančiais žmonėmis. Kad atliktų užduotis, gimnazistai turėjo naudotis me­nininko, „Giliukų“ autoriaus A. Zaikausko sukurtais žemėlapiais, kuriuose pažymėtos įstaigos, paženklintos „Gi­liu­kų“ skulp­tūrėlėmis.  

Pirmasis užduo­ties punktas buvo Šilalės meno mo­kyk­la, kur prie „Gi­liuko dailininko“ gimna­zistus pasiti­ko pats menininkas. Jis papasakojo apie sumanymą užauginti „Gi­liukus“,  kurie ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant primena, kad kiekvienas galime prisidėti prie savo krašto gražinimo, istorijos išsaugojimo. A. Zai­­­kauskas mokiniams įteikė „Giliuko dienoraštį“ su  savo  įrašais.  

Lankydami „Gi­liukus“, gimnazistai stebėjo jų išraiškas, kalbėjosi apie menininko sumanymą. Ti­kimės, jog ši projekto veik­la paskatins mokinius domėtis savo miesto kultūra ir Lie­tuvos istorija. Dėkojame menininkui, kurio idėjų  ir talento dėka Šilalė įgauna naujų spalvų bei prasmių.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Prigimtinis kaimo žmonių bendravimas – didžiulė ir nuolatinė dvasinė įkrova, kai iš senolių rankų vai­kaičiams buvo perduodamas grožio supratimas, pa­pročių įvairovė, tautosakos savitumas, šeimų darna ir įgimtas etinis gėris. Tiktai Lietuvos kaimas išsau­gojo tarmes ir šnektas, dainavimo bei muzikavimo po­mėgį, darbų įpročius. Tėvai saugojo vaikus nuo melo, iš mažystės pratino prie žemės darbų, o kaimo daraktoriai carizmo priespaudos ir spaudos drau­dimo metais slapčiomis mokė vaikus rašto, skai­čiavimo, amatų pradmenų. Daž­nai kalvio sūnus ar audėjos dukra pasekdavo tėvų pė­domis, smuikininkas įsprausdavo anūkėliams į rankas smuiką, kad plačiau skleistųsi ir ryškėtų įgimti gabumai, tampantys viso gyvenimo prasme, specia­lybe bei laisvalaikio įprasminimu. Kaimas gebėjo dirb­ti, kurti ir džiaugtis. Senojo kaimo patriarchalinės paliktys – tai kalbos vaizdinijos, šeimų papročiai, dai­nin­gumo tradicijos. Svarbiausia – sava gyvensena ir savita jausena. 

Kai sykį apie 1967 metus su dailininku ir fotografu Rimantu Dichavičiumi neskubomis pravažiavome Bal­sių–Upy­nos vieš­keliu, stebėjomės diev­dirbių menininkų estetiniais pajautimais. To­je pakelėje dar buvo pil­na ornamentuo­tų kryžių, koplytėlių, sto­gastulpių. R. Di­chavičius visa tai rū­pes­tingai fotografavo, eskizavo blokno­te šių sakralinių objektų formų įmant­rumus, paslaptingą išorinę skulptūrėlių raišką. Iki šiol menasi jo žodžiai, kurie sąmonėn įsirėžė kaip giesmė ar malda: „Tai mūsų tautos dvasios poema, kultūros palikimo stebuklai, pirmykštės kultūros reliktai, medžio drožybos prakalbos, dvasios taurumo ir tva­­rumo kūriniai, sąžinės balsas“. 

Ne kartą keliavau šiuo baltuoju vieškeliu ir visąlaik žavėjausi kaimo meni­ninkų talentu, jų gūsingais jausenos pro­veržiais, supratingumu, meninės kalbos išraiškingumu. Tai neužmirštama, nes tai bu­vo pirmieji liaudies meno apmąstymai. Tai prigimtinis ir pirmapradis balsas, dieviškasis dvasios šauksmas, grožio pajautimas, viltingas noras kalbėti paprastai, visiems suprantama gentine šnekta.

Pažintinė praeities kaimo kultūra – tai rasti savyje naujų kūrybinių jėgų, kalbėti nūdieniškai, prieš akis regint didžiąją praeities laikų tos kultūros panoramą. Sunku bū-

­tų dabar dar ką nors be­pri­durti prie minėtų pa­­ste­bėjimų.

Laikas iš žmogaus atminties sugeba daug ką ištrinti, nes dvasios saugyklose pasilieka tik pirmieji būties potyriai, tarsi vaikystėje išmokti katekizmo poteriai, tarsi są­monėn giliai įspausti patriar­chalinio kaimo įrėžiai, šiandien vis suspindintys naujomis spalvomis ir garsais. Štai teko lanky­tis pas talentingąjį Kiau­kų kaimo dievdirbį Jeronimą Ja­sudą, daugelio skulptū­rų autorių, mo­kėjusį suval­dy­ti klevo ir liepos me­dį, akmens sunkį, savotiškas betono išliejas. Visa tai buvo sudėta į apylinkės sak­ra­linės dailės paminklus. Pa­ma­tinė kai­miečio dailininko prigimtis pra­bilo beveik profesionaliąja kūry­ba, įamžinusia kaimo valstiečio dvasinę kalbą.

Tais pačiais metais (apie 1968 m.) į magnetinę juostelę įrašiau didoką pluoštą šilališkės dainininkės B. Jan­kaus­kienės dainų. Ji dainavo nepapras­tai subtiliai, netgi pakylėtai, tarytum kalbėtųsi su savo jaunystės dienomis, kuomet kaimas dar buvo pilnas papro­čių paprastumo, kasdienės išminties gaivumo, pavasario, vasaros ir rudens darbų tvarumo. Iš­šif­ravęs tekstus iš tos juostelės, visa tai dovanojau Li­te­ratūros ir tautosakos instituto folklo­ris­tėms, kaupiančioms didįjį lietuvių tau­tos dainyno archy­vą. Juk buvo dainuojama nuo seniau­sių laikų, nuo pirmųjų pagonybės žingsnių iki pat šių dienų. Tautosakoje išsisaugojo kasdie­ninės buities ir būties reiškiniai, esminiai gyvensenos ir jausenos bruožai. Tarpusavio bendravimas buvo kilniausias senolių palikimas, atminties pragiedruliai, asmeninės grožio bei gėrio, tikėjimo ir meilės išraiškos. Vaikai ilgai laikėsi senolių rankų, kurios perdavė ne tiktai kūno šilumą, bet ir svarbiausias dvasios pajautas.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

(Bus daugiau)

Praėjusi savaitė Lietuvo­je buvo iškilminga: pa­minėta Vasario 16-oji, Pre­zi­den­tū­roje įteik­tos Nacio­na­linės kultūros ir meno bei Jono Basa­na­vi­čiaus premijos, dar 12 menininkų apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. 

Ši savaitė ne ką mažiau ypatinga – Lietuvoje švenčiamos Už­gavėnės, kurios neaplenks ir Ši­lalės kaimų, miestelių bei gyvenviečių, o sostinėje ketvirta­dienį prasidės laukiamiausia knygų mylėtojų šventė – Vil­niaus knygų mugė. Joje bus įteikti dar dviejų premijų lau­rea­tų ap­dovanojimai. Kul­tū­ros ministerija praėjusią savaitę pa­skelbė kasmetinio Knygos me­no konkurso nugalėtojus, jie bus apdovanojami vasario 26 d. Vil­niaus knygų mugėje. Pag­rin­­di­nė metų premija paskirta Ie­vai Stankutei už knygą „Apie Bam­­bą“. Rašytojos Jurgos Iva­naus­kaitės premijos laureate šiemet tapo rašytoja Akvilina Cicėnaitė su romanu „Anglų kalbos žodynas“. Premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės Jurgos kolekcijos taip pat bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., 12 val., Ra­šytojų kampe.

Didžiausias dėmesys šių me­tų Knygų mugėje bus skiriamas kūrėjams iš Ukrainos, šios šalies bei visos Europos laisvės ko­vų literatūrai. Kviečiama pavartyti gražiau­sių metų knygų puslapius, padiskutuoti su autoriais bei kū­rėjais. Vilniaus Knygų mu­gės renginių tvarkaraštį galima rasti tinklalapyje litexpo.lt.

Šiauliuose eksponuojama nauja paroda, o dar viena bus pristatyta penktadienį – iš Ja­po­ni­jos atvežta „Ku­ria­ma aplinka. Alternatyvus gi­das po Japoniją“. Nuo 2018 m. po įvairius pa­saulio miestus keliaujanti eks­pozicija veikia Šiaulių dailės ga­lerijoje. Laiko požiūriu paroda apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, o geografiniu požiūriu – bent po vieną objektą iš kiekvienos iš 47 Japonijos prefektūrų. Pa­ro­da veiks iki kovo 18 d. Ir ji tikrai verta dėmesio.

Vasario 24 d. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Vid­manto Zarėkos akvarelių paroda „eks­POZICIJA“. Šioje parodoje, įpras­minančioje autoriaus ju­biliejų, atsigręžiama į akvarelės kūry­bą: eksponuojami ankstyvo­sios kūrybos darbai, taip pat chrestomatiniais pavyzdžiais tapę „medinis arkliukas“ („Pa­si­kar­tojimai“), iš sąsiuvinio la­po išlankstytas „lėktuvėlis“ (iš ciklo „Senoji mokyklinė lenta“), įvertinti tarptautinėse biena­lėse kū­riniai, kurie pulsuoja šių dienų aktualijomis. Paroda veiks iki kovo 18 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuo vasario 15 d. startavo radijo laidų ciklas - „Pilietiškumo dėlionė“ – apie tai, kas vyksta aplink, Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes Lietuvai ir pasauliui, pilietinės visuomenės svarbą, dezinformaciją ir gebėjimą ją atpažinti, kultūros įtaką kuriant imperialistinę visuomenę ir kaip išlikti atspariems išorės grėsmėms.

Pirmoji laida Tauragės radijo 98,2 FM eteryje trečiadienį, vasario 15 d., 10:15 val., kartojama ketvirtadienį 17:15val. ir šeštadienį 11:15 val.

Diskusija apie pilietiškumą, patriotizmą ir meilę su žurnalistais Liudu Ramanausku, Romu Sadausku ir Žygimantu Buržinsku, istoriku, Merkinės krašto muziejininku.

Laida transliuojama Lietuvos regioninių radijo stočių asociacijos narių eteryje: Radijo stotis FM99, Radijas TAU 102,9 fm, Saulės Radijas, RS2, Radijo stotis RadijoGAMA, Kapsai Radijo Stotis „Mažeikiai.FM“, Mažeikių aidas , Utenos Radijas, Pulsas

Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Esame girdimi 98,2 FM dažniu, internete www.tauragesradijas.lt arba su APPS nemokama programėle iOS ir Android platformuose.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia Reginos Viršilienės rankdarbių paroda „Visko po truputį“. Joje eksponuojami kryželiu siuvinėti paveikslai, iš natūralaus vaško lietos žvakutės, muiliukai. Apie kiekvieną siuvinėtą kūrinį moteris gali papasakoti įvairių subtilybių. Kaip ir apskritai apie šį pomėgį, atsiradusį jos kelyje.

„Gyvenime nieko nebūna šiaip sau. Niekada negalvojau, kad imsiuos rankdarbių.  Mano kartos žmonės turbūt prisimena mokykloje buvusias darbų pamokas, kuomet mokė ir rank­darbių. Bet tada jie manęs neužkabino“, – sako Regina.

Kaip pristatoma muziejaus lankytojams, R. Viršilienė gimė Telšių rajone, yra baigusi medicinos slaugytojos specialybę, Žemaitijos kolegijoje įgijo socialinio darbo bakalauro diplomą. Ištekėjusi ir paauginusi vaikus, dirbo liaudies gaminių įmonėje „Minija“ mezgėja. Tačiau tai, anot moters su menu neturi nieko bendro – tiesiog darbas ir tiek. O kad ji sau vis ką nors nusimegzdavo,  irgi nebuvo pomėgis.

„Matyt, bet kokiems rankdar­biams reikia subręsti. Tai man turbūt atsitiko, kai dvejus metus teko praleisti Anglijoje – prižiūrėjau anūką: palydėdavau į mokyklą, būrelius ir iš jų. Važiuoti reikėdavo autobusu, paskui ilgokai laukti, kol grįšime atgal. Laiko turėdavau marias! Anglų kalbos nemokėjau, taigi susišnekėti nė su kuo negalėjau. Reikėjo kažko imtis. Tada ir kilo mintis: o kodėl nepabandžius siuvinėti? Taip ir pra­dėjau“, – pasakoja Regina.

Tarp parodoje eksponuojamų darbų akį patraukia paveikslas su kalijomis. Anot moters, tai pirmasis, sa­ko – ir paskutinis, darbas, išsiuvinėtas šilkiniais siūlais. Ir pirmasis kūrinys apskritai.

„Siuvinėjau jį visus metus – buvo labai sudėtinga, nes šilkiniai siūlai šerpetoja, būna tokie pasišiaušę ir kaskart, siuvant kryželį, šis prisisiuva su prieš tai buvusiu. Paprastai vienu metu siuvinėju 4–5 darbus: reikia, kad akys atsigautų nuo ilgą laiką dominuojančių spalvų, tampa monotoniška daryti vieną darbą“, – pasakoja Regina.

Ekspozicijoje kabo Reginos siu­vinėti paveikslai su našlaitėmis, lelijos vazoje, motina su dviem kūdikiais, paukšteliai žiemą, laikrodis su paršeliais, taip pat mažesni – drakonas, zuikis ir kt. Dar jos kolekcijoje – siuvinėtos pagalvėlės anūkėms su gimimo data, naujagimių svoriu, ūgiu, krikšto data (darbus moteris įvardina metrikomis), taip pat ir pagalvėlė su išsiuvinėtu automobiliu anūkui.

„Man pačiai įdomu, kad jau įpusėjusi ar baigdama darbą žinau, kaip jį įrėminsiu, kam padovanosiu, kur jis turėtų bū­ti pakabintas. Beje, rėmas labai pakeičia kūrinį. Paveikslą su kalijomis padovanojau seseriai, su našlaitėmis – mamai. Dukrai išsiuvinėjau paveikslą, kur vaizduojama motina su dviem vaikučiais – ji viena juos augina. Su lelijomis atite­ko anytai, broliui turiu išsiuvinė­jusi met­rikas su gyvenimo įvy­kiais. Šiaip labiausiai anūkės ne­­duoda vežiotis joms dova­no­tų darbų, todėl jau ir da­bar klausinėja, kada grąžinsiu. Ant šių pagalvėlių jos ir miega, ir žaidžia su jomis. Negaili tik savo išaugtų megztukų, kuriuos irgi buvau išsiuvinėjusi“, – apie savo darbus pasakoja Regina.

Rankdarbių meistrė įvardija ir skirtingą siuvinėjimo techniką bei medžiagas. Šio pomėgio gerbėjos neabejotinai žino, ką reiškia siuvinėti pagal rinkinį, kuriame, pasak moters, yra visi būtiniausi dalykai: medžiaga, piešinys, siūlai, adata, arba pagal schemą, kur tik nurodomi kvadratėliai, o pačiai tenka apskaičiuoti, kiek ir kokių siūlų prireiks. Reginos teigimu, rinki­nys, ypač pradedančiajam, yra priimtinesnis, lengviau įveikiamas.

Moteris sako, jog siuvinėjimas kryželiu – neskubus darbas. Pirmiausia būtinas tinkamas laikas, o tuo pačiu – apšvietimas. Dabar gi, anot moters, kai ji galėtų siuvinėti, tenka apeiti ūkelį (be bičių, laiko dar ir gyvulėlių bei paukščių), o kai atsiranda laisvo laiko – paprastai būna per tamsu. Ji pamena, kaip gyvenda­ma Anglijoje, tarp autobusų maršrutų, laukdama anūko, po 3–4 valandas siuvinėdavusi vienoje kavinėje.

„Niekas manęs iš ten nevarė, neragino, kad pirkčiau kavos ar dar ko nors. Žmonės prieidavo, žiūrėdavo, girdavo, šypsodavosi – ten visi šypsosi“, – ir pati nesusilaiko nesusijuokusi.

Reginai ši paroda trečioji, tiesa, personalinė – pirmoji. Iki šiol parodas rengdavo kartu su Kvėdarnos kultūros namuose veikiančia rankdarbių studija, praėjusiais metais ją pakvietė dalyvauti „Auksinio vainiko“ konkurse Tauragėje.

„Pateikiau prašymą gauti tau­todailininko pažymėjimą, todėl ir surengiau šią parodą – siuvinėjimo kryželiu, dirbinių iš vaško. Turiu dar nebaigtų darbų ir juos baigsiu, vienas iš jų yra labai didelis – paveikslas su hortenzijomis, maždaug 1,5x1,5 metro. Tačiau galvoje sukasi nauji planai: ypač domina vilnos vėlimas, skiautiniai. Tiesa, pastaroji sritis man visai nežinoma“, – pasako­ja Regina.

Moteris teigia savo siuvinėtų paveikslų neparduodanti, nes jie būtų labai brangūs. O medumi, bičių produktais bei dirbiniais iš vaško jau daug metų prekiauja derliaus švenčių me­­tu Šilalėje.

R. Viršilienės parodą Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje ga­lima aplankyti iki vasario 28 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Visoje šalyje įsisenė­ju­sios ugniagesių proble­mos, tokios kaip pasenusi technika, prastos darbo sąlygos, menki atlyginimai ir kt., ne­aplenkia ir mūsų rajono. Jau nebe pirmi metai kal­bama apie tai, jog darbuo­tojams trūksta tinkamai įreng­tų pa­talpų darbui bei poil­siui, o kai kurios koman­dos netgi neturi sanitarinių maz­gų. Be to, saugų darbą ribo­ja ir žmo­giš­kieji ištekliai.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 14

Antradienį ir trečiadienį miesto centre, prie taip vadinamos mugės, būrys žmonių lūkuriavo atvežamo dalinti pie­no, bet taip ir nesulaukę, pasidalijo žinia, jog šią akciją neva draudžia  baudomis grasinantys Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai. Kiti į redakciją skambinę gyventojai klausė, kodėl jokios informacijos apie pieno dalijimo vietas ir laiką neskelbia savivaldybė.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 14