Pasaulinio garso choreografo Alexanderio Ekmano choreografinė kompozicija „Cacti“ (Kaktusai) - dar vienas reikšmingas laiptelis aukštyn besistiebiančiai jaunai ir ambicingai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei. Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatomi „Cacti“ (Kaktusai), kurių premjeros vien šiuo metu ruošiamos net penkiose šalyse!

Daugybe talentų apdovanotas kūrėjas

Jaunosios kartos švedų choreografas Alexanderis Ekmanas (g. 1984 m. Stokholme) kuria šokio spektaklius, meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t. Savo choreografinį braižą menininkas apibūdina kaip „rimtai nerimtą meninę pramogą“, pastarąjį žodį siedamas ne su kokių nors ypatingų triukų demonstravimu ar pritrenkiančiu reginiu, o veikiau su tuo, kas patraukia ir padeda išlaikyti publikos dėmesį. Jo nenustygstantį temperamentą ir nepaprastai lakią vaizduotę maitina įvairiausios kūrybingumo apraiškos, paradoksai ir naujovės. Savo darbuose, pasižyminčiuose greitu tempu, sąmoju ir staigia išmoningai jungiamų scenų kaita, jis dažnai pasitelkia ekstravagantiškas išraiškos priemones, kad sukurtų siurrealistinius pasaulius, skirtus visų pirma publikos pasigėrėjimui, nuostabai, kaustančius jos dėmesį, priverčiančius bent trumpam atitrūkti, pabėgti nuo kasdienės tikrovės.

A. Ekmanas šokio pagrindus įgijo Švedijos karališkojo baleto mokykloje (1994–2001). Penkiolikos metų išvyko pasistažuoti jaunimo trupėje „Europa danse“ Briuselyje, kur susipažino su iškiliausių XX a. pabaigos choreografų darbais. Profesionalaus šokėjo karjerą pradėjo Švedijos karališkajame balete (2001–2002), tačiau netrukus iš savo gimtojo Stokholmo išvyko į Hagą, kur prisijungė prie garsiosios Nyderlandų šokio teatro antros trupės (NDT 2) (2002–2005). Ten šoko Jiří Kyliáno, Hanso van Maneno, Nacho Duato, Williamo Forsythe’o ir kitų žymių choreografų kurtuose spektakliuose. Taip pat pasižymėjo trupės šokėjų kūrybą pristatančiame kasmetiniame projekte „Switch“, kur buvo pirmąkart įvertintas jo choreografinis talentas ir originalus stilius.

Užklupo pripažinimas

Grįžęs į Stokholmą, 2005–2006 m. šoko Cullberg trupėje, kur įvyko jo galutinis virsmas iš atlikėjo į kūrėją. Pirmasis tarptautinis pripažinimas jau choreografo amplua atėjo 2005-aisiais, kai NDT 2 kūrybinėse dirbtuvėse jo sukurtas vienaveiksmis baletas „The Swingle Sisters“ (pirmoji iš „Seserų“ trilogijos dalių) pelnė Tarptautinio choreografijos konkurso Hanoveryje antrąją premiją ir kritikų įvertinimo premiją. Kitų metų rudenį jis debiutavo kaip choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas ir muzikos autorius, NDT 2 sukūręs „Flockwork“ (2006). Sudurtinis kūrinio pavadinimas taikliai nusako jo turinį: didelė šokėjų grupė (angl. flock – pulkas, banda) scenoje kuria įvairius judesio piešinius ir scenarijus aplink tris didelius stalus, tarsi eiliniai žmonės, susirinkę kažką bendrai nuveikti ar sukurti (angl. work – darbas, veikla, kūryba).

2010 m. tai pačiai trupei sukurti „Cacti“ (Kaktusai) jam atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu A. Ekmano kūriniu. Pasak choreografo, jį sukurti paskatino giliai asmeniškai jauną menininką palietusi ir įskaudinusi kritika, jos formuojama neigiama nuomonė apie šiuolaikinį šokį bei meną apskritai. „Cacti“ (Kaktusai) – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pat metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan“ Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic’s Circle“ Nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) bei Londono teatrų draugijos Laurence’o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo NDT reziduojančiu choreografu ir NDT 2 trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right“ (2012), „Maybe Two“ (2013), „FIT“ (2018) ir „Four Relations“ (2020), o NDT 1 trupei – „Definitely Two“ (2013).

Dvidešimt dvejų nusprendęs atsidėti vien kūrybai, A. Ekmanas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jos kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tarp jų galima paminėti Švedijos karališkojo baleto ir Cullberg baleto trupes Stokholme, Geteborgo baletą (Švedija), „Compañia Nacional de Danza“ Madride (Ispanija), Islandijos šokio trupę Reikjavike (Islandija), Berno baletą ir Ženevos jaunimo baletą (Šveicarija), „Cedar Lake Contemporary Ballet“ Niujorke ir Bostono baletą (JAV), „Opéra national du Rhin“ baleto trupę Kolmare (Prancūzija), Norvegijos nacionalinį baletą Osle (Norvegija), Flandrijos karališkąjį baletą Antverpene (Belgija), Nyderlandų šokio teatro I ir II trupes Hagoje (Nyderlandai), Sidnėjaus šokio trupę (Australija), Naujosios Zelandijos šokio trupę Oklande (Naujoji Zelandija), Danijos karališkąjį baletą Kopenhagoje (Danija) ir Vienos baletą (Austrija). Tiesa, sykį jis buvo sugrįžęs į sceną kaip šokėjas: 2018 m. buvo pakviestas dalyvauti švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano 100-mečiui skirtame vakare „Dancing with Bergman“ Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre drauge su savo tautiečiais choreografais Johanu Ingeriu ir Matsu Eku. A. Ekmano solo numeris „Thoughts on Bergman“ (Mintys apie Bergmaną) – keistas „užkadrinio balso“ ir šokio derinys – siūlė pažvelgti į I. Bergmaną, kaip į didį choreografą, kuriam kino kalba – tarsi muzika.

Per visą savo tarptautinę karjerą A. Ekmanas nė kiek nenutolo nuo Švedijos ir kaimyninių Skandinavijos šalių meno scenos. 2007 m. jis kūrė choreografiją Cullberg baleto trupės 40-mečio minėjimui, 2008 m. pristatė instaliaciją „Glass Boxes“ su šios trupės šokėjais Stokholmo modernaus meno muziejaus „Moderna Museet“ 50-mečiui, o 2010 metais bendradarbiaujant su šia trupe pasirodė A. Ekmano sukurtas pirmasis jo režisuotas šokio filmas „40 m Under“ (40 metrų po žeme), kurio veiksmas vyksta buvusiame Stokholmo karališkojo technologijos instituto branduoliniame reaktoriuje. 2009 m. jis sukūrė vaizdo projekcijas buvusio Cullberg baleto trupės meno vadovo Matso Eko režisuotam spektakliui „Hållplats“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę Stokholmo miesto teatre.

Kūrybinis bendradarbiavimas

Jau dešimtmetį tęsiasi choreografo kūrybinis bendradarbiavimas su Niujorke gyvenančiu švedų kompozitoriumi Mikaeliu Karlssonu, užsimezgęs 2011 m., kai A. Ekmanas dirbo šokio dėstytoju / choreografu garsiojoje Juilliardo mokykloje. Jų pirmas bendras darbas buvo ritminė-choreografinė kompozicija „Tuplet“ šešiems šokėjams, sukurta Niujorko trupei „Cedar Lake Contemporary Ballet“. Netrukus po premjeros 2012 m. sausį Lione (Prancūzija) šis spektaklis buvo rodomas Niujorke vykusiame labdaros renginyje „The Black Ball“, kur A. Ekmanas bendradarbiavo su viena iš ŽIV/AIDS infekuotus vaikus Afrikoje ir Indijoje globojančio fondo „Keep a Child Alive“ įkūrėjų, žinoma pop muzikos atlikėja Alicia Keys. Tais pat metais buvo sukurtas ir multimedijinis baletas apie klasikinį baletą „Tyll“ (Tiulis) Švedijos karališkajam baletui. Kitas jų bendras darbas „A Swan Lake“ – viso vakaro trukmės spektaklis žymiausio P. Čaikovskio baleto motyvais, sukurtas Norvegijos nacionaliniam baletui 2014 m. – sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje ne tik dėl išskirtinės choreografijos ir šmaikščių parafrazių baleto kanono tema, bet ir dėl Oslo operos teatre sukurto dirbtinio ežero, užpildyto 6 tonom vandens. Kostiumus spektakliui kūrė žymus danų mados dizaineris Henrikas Vibskovas, tapęs nuolatiniu A. Ekmano kūrybos palydovu. Spektaklio įrašas yra išleistas DVD formatu, jo sukūrimo procesą fiksuoja kito A. Ekmano bendražygio, amerikiečių kino režisieriaus T. M. Riveso režisuotas dokumentinis filmas „Rare Birds“, kuriame atskleidžiama, kaip operos teatre buvo įmanoma įrengti ežerą. Ne mažesniu užmoju, įvairių teatro išraiškos priemonių sinteze (įskaitant šokėjų kalbamą tekstą, dainavimą, įspūdingus kostiumus, scenografiją, šviesų dizainą, filmuotą medžiagą) bei fantastinių sumanymų sceninės realizacijos masteliu pasižymi ir jų drauge sukurti baletai „Vasarvidžio nakties sapnas“ (Švedijos karališkasis operos teatras, 2015), „COW“ (Berlyno „Semperoper“, 2016), „PLAY“ (Paryžiaus „Palais Garnier“, 2017) bei „Rooms“ (Oslo operos teatras, 2017). Čia publika gali laisvai judėti scenoje, kurios centre pianistai groja penkiais fortepijonais, o šokėjai šoka ir vaidina ant platformų. Šie darbai sulaukė ne tik milžiniško atgarsio ir kritikų liaupsių, transliacijų įvairių šalių televizijose, bet ir prestižinių apdovanojimų: už „Vasarvidžio nakties sapną“ choreografas pelnė Švedijos MEDEA ir Såstaholmo kino ir scenos menų apdovanojimą (2015), o už „COW“ – Vokietijos nacionalinį teatro apdovanojimą „Faust“ (2016). Tarp naujausių bendrų A. Ekmano ir M. Karlssono darbų galima paminėti neseniai LRT eteryje rodytą baletą „Eskapistas“ (Švedijos karališkasis baletas, 2019), holokausto temai skirtą instaliaciją „Frailty of Man“, sukurtą modernaus meno muziejui „Artipelag“ (2022 m. vasaris), ir dviejų veiksmų baletą „Hammer” (Geteborgo baletas, 2022 m. spalis). Choreografas nenutraukė savo veiklos ir per viso pasaulio teatrams bei teatralams skaudžiai atsiliepusią koronaviruso pandemiją. Per pirmąjį 2020 metų karantiną Švedijos karališkojo operos teatro atstovai pakvietė A. Ekmaną (gyvai) ir M. Karlssoną (nuotoliu iš Niujorko) vesti kūrybinę laboratoriją baleto trupės šokėjams. Dirbdami pamainomis teatre ir už jo ribų, jie su šokėjais išplėtojo gana asketišką, vien į judesį orientuotą ir nuolat kintančią choreografiją – kismą be aiškios pradžios ir pabaigos, introvertišką vyksmą, kai esame priversti nuolatos permąstyti savo idėjas ir būsenas. Darbas pamainomis, nuotoliu ir gyvai, nuolatinis kismas užkoduotas šio pandemijos sąlygoms ir ribojimams adaptuoto kūrinio pavadinime „SHIFT“.

Šalia choreografinės kūrybos, A. Ekmanas pastaraisiais metais aktyviai darbavosi ir kino srityje. Bendradarbiaudamas su švedų prodiuseriais, 2017 m. režisavo dokumentinį televizijos serialą „Kreativ“, kuriame jis kalbina įvairių šalių mokslininkus ir menininkus – nuo neuromokslų atstovų ir psichologų iki tokių žinomų menininkų kaip Marina Abramovič, kino režisierė Lone Scherfig, mados dizaineris Henrikas Vibskovas, choreografai Matsas Ekas ir Ohadas Naharinas, skirtingais aspektais tyrinėjančius žmogaus kūrybingumo fenomeną. Rodytas per Švedijos nacionalinę televiziją (SVT), 2018 m. valandos trukmės filmo pavidalu jis buvo pristatytas San Francisko šokio filmų festivalyje, kuriame taip pat buvo rodomas ir festivalio užsakymu drauge su bičiuliu T. M. Rievesu sukurtas trumpametražis filmas „Ekman’s Concise Guide to Natural Movement“.

Prilygsta stebuklui

T.M. Rives, sukūręs ne vieną dokumentinę juostą apie choreografo darbus pasaulyje, filmavo ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės repeticijas su choreografo asistente Ana Maria Lucaciu. Amerikietis, kino bei šiuolaikinio meno išsilavinimą įgijęs Prancūzijoje ir Italijoje, pakerėjo mūsų teatro trupę savo kūrybiškumu ir paprastumu.

Geriausi pasaulio teatrai nustebę: kaip Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pavyko prisikviesti garsiausių pasaulio teatrų graibstomą choreografą Alexanderį Ekmaną! Tai taps pirmu A. Ekmano pastatymu Lietuvoje bei pirmu „Cacti“ (Kaktusai) pastatymu Baltijos šalyse, tad publikos susidomėjimas net iš užsienio išskirtinai didelis.

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje bus pristatytos A. Ekmano (Švedija) ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos. Jums bus pristatyta A. Ekmano choreografinė kompozicija „Cacti“ (Kaktusai) ir R. Bondaros kūriniai - „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“.

KVMT inform.

Vaizdo medžiagą sukūrė ir sumontavo T.M. Rivesas

(57) Klaipėdoje „dygsta“ pasaulinio garso „Kaktusai“ - YouTube

Vyriausybinio malūnsparnio sudužimo vietoje Brovaruose kalbindamas įvykio liudininkus sužinojau vie­ną pritrenkiantį faktą. Paaiškėjo, kad toje pačioje Nepri­klau­so­mybės gatvėje prieš beveik 23 metus irgi įvyko fatališka tragedija, kuri taip pat turėjo platų atgarsį. 2000-ųjų balandžio 20-ąją iš už 90 km esančio karinio poligono per pratybas paleista raketa nukrypo nuo kurso ir sprogo atsitrenkusi į devynaukštį gyvenamą­jį namą.

Iš 8 km aukščio nukritusi raketa pramušė skylę nuo devinto iki pat pirmo aukšto, užmušdama tris ir sužeisdama dar penkis žmones. Tragedija sukėlė ka­rinį ir politinį skandalą, mat kariuomenės vadai kelias paras nei­gė kaltę. Neigė todėl, kad per pratybas buvo iššautos kelios ra­ketos, kurios sunaikino už 30 km kitame poligone esantį taikinį. Valstybinė Ukrainos televizija tą dieną rodė reportažą apie minėtas pratybas, o jame karininkai gyrė gerą karių pasirengimą ir teikė jiems apdovanojimus.

Pasklidus žiniai apie tragediją Bro­varuose, iš pradžių karo vadai tvirtino, kad namas sugriuvo dėl dujų sprogimo arba padėtos bombos, kitą dieną ėmė kalbėti apie nežinomų priešų paleistą raketą, o kaltę prisiėmė tik po trijų parų. Vienas kariuomenės vadų buvo pažemintas pareigose, du atleisti, o 123-ioji raketinė brigada, iššovusi raketą, buvo išformuota.

Po dvejus metus vykusio tyri­mo by­la buvo nutraukta nenustačius konk­rečių kaltininkų. Per tyrimą paaiškėjo, kad raketa „9M79” buvo pagaminta 1980 m. Votkinsko mieste Ru­sijoje, o jos galiojimo terminas, trunkantis 15 m., turėjo baigtis už kelių mėnesių. Be to, kelias dienas prieš raketos paleidimą buvo nustatyta, jog neveikia skrydžio kont­rolės mechanizmas. Šis buvo pa­keistas kitu, o du vėlesni pa­tik­rinimai esą liudijo, kad viskas veikia gerai. Po tragedijos per bandymus poligone buvo nustatyta, jog dėl stringančių mechanizmų, praėjus kelioms sekundėms nuo paleidimo, raketoje galėjo įvykti savaiminis sprogimas, ir ji tapo nevaldoma.

Pagal planą raketa, 15 val. paleista iš Gončarivo poligono, turėjo nuskristi 31 km ir numušti taikinį Desniansko poligone. Bet jau po dviejų minučių ji sudrebino Brovarus. Raketa kiaurai perskrodė daugiabučio laiptinę. Lai­mei, ta pavasario popietė buvo labai šil­ta, todėl žmonių butuose buvo ne­daug. Pasisekė ir dėl to, jog tą dieną nedirbo ir pirmame aukšte esantis pasų skyrius.  

Pirmas žmogus, kurio paklausiau kelio šio namo link, buvo nuo pat vaikystės už keliasdešimt metrų gyvenanti ir tragediją patyrusi Svetlana. Moteris sakė dirbanti technine darbuotoja vietos televizijoje ir turinti bičiulių Vilniuje, tačiau pavardės pasisakyti nepanoro.

Nesakė jos ir kiti keturi gyventojai, pareiškę, jog karo metu su žurna­listais bendrauja tik anonimiškai. Svet­la­na papasakojo, jog kai jos tėvai 1979 m. įsigijo butą šiame name, visoje gatvėje stovėjo tik keturi daugiaaukščiai. Vėliau gatvė buvo prigrūsta pastatų, tačiau šis namas ir dabar tebėra bene didžiausias – ja­me net šešios laiptinės. Uk­rai­nai tapus nepriklausoma, gat­vė iš Kom­jau­nimo 50-mečio pervadinta į Ne­pri­klau­somybės.

„Man šioje gatvėje jau darosi baugu gyventi. Gal ji užkeikta? Į darželį, kuriame dirbo mama ir kurį aš lankiau, dabar nukrito vyriausybinis malūnsparnis, o prieš 23 m. raketa pataikė į butą, kur aš lankiau klasioką ir žuvo jo tėtis“, – pasakojo Svetlana.

61-erių Vladimiras Sirykas tuo metu ką tik buvo grįžęs namo iš pasivaikščiojimo parke su pustrečių metų anūkėle Aliona ir guldė ją popietės miego. Žmona Viktorija vyrui pasiguodė, jog po namų ruošos pasijuto prastai, ir paprašė atnešti kraujo spaudimo matuok­lį. Pati nuėjo į virtuvę paieškoti vaistų ir po akimirkos ją apkurtino siaubingas trenksmas, nuo dulkių pasidarė tamsu. Pagalvojusi, kad pas kaimynus sprogo dujos, Vik­to­rija pasileido bėgti pas vyrą, bet koridoriuje prasmego į raketos pramuštą skylę ir nukrito iki antro aukšto. Laimė, pataikė ant apačioje buvusių pagalvių, tačiau lūžusi koja buvo įstrigusi griuvėsiuose. Pakėlusi akis į viršų, moteris pamatė dangų ir prie atsivėrusios skylės stovinčią anūkę. Viktorija sušuko jai, kad nejudėtų ir liktų vietoje. Mergaitę išgelbėjo kaimynas Ženia, kurio miegamojo siena nuo smūgio ban­gos irgi sugriuvo – peršokęs rake­tos išmuš­tą skylę, vyras permetė mažylę savo broliui, o tas ją išnešė laukan.

Viktorijos vyrą gelbėtojai ra­do prispaustą panelinio bloko su kraujo matuokliu rankoje, kitos dvi aukos – jauna mergina bei pensininkė – irgi žuvo.

Prie nelaimingos laiptinės sutiktas buvęs kariškis Nikolajus sakė tragedijos metu dirbęs elekt­riku namų valdyboje. Tuo­met jis nuomojosi butą kelis šimtus metrų tolėliau, todėl skubiai atbėgo į įvykio vietą.

„Iš karto supratom, kad tai ne dujos, nes jų vamzdžiai nebuvo pažeisti, nors dėl viso pikto skubiai juos užsuko­me“, – pasakojo vyriškis.

Komunalininkai tuomet ėmė svarstyti, jog namas sprogo dėl padėtos bombos, nes mieste vyko didelės mafijos grupuočių kovos. Nikolajui iš karto esą kilo įtarimų dėl raketos, bet kariuomenės atstovai televizijos pasisakymuose tokius įtarimus neigė. Viskas paaiškėjo tada, kai namo nuolaužose pasų skyriaus patalpose komunalininkai rado geležinę etiketę su duomenimis apie raketą.

„Likimo ironija buvo tokia, jog laiptinėje tada gyveno karinės Brovarų gamyklos, gaminusios raketoms sparnus, vadovai, bet niekas iš jų šeimų ne­nukentėjo. Tuo tarpu mano bičiulio motina, pensininkė, per sprogimą fi­zinių sužeidimų nepatyrė, tačiau nuo stre­so jos galvelė „suminkštėjo“ – ėmė rodytis neegzistuojantys dalykai“, – liūdnai pasakojimą baigė Nikolajus.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Rūsiuose – knygnešių kančios, o vos keliais aukštais aukščiau skamba muzika, sklando gardūs maisto kvapai: tai prabangiuose butuose malonų laisvalaikį su šeima leidžia muitinės tarnautojai... Toks kontrastų kupinas gyvenimas vyko XIX a. menančioje Tauragės muitinėje, kurioje dabar klesti lietuviška kultūra, tarsi atpirkdama atminimą bei suteikdama naują prasmę šiam carinės Rusijos metu statytam pastatui.

Kalėjimas ir prabanga viename

Pilis – taip Tauragės gyventojai vadina mieste esantį didžiulį kvadrato formos pastatą su apvaliais bokštais kiek­viename kampe. Muitinė – tokia buvo tikroji šio statinio paskirtis. Jis iškilo XIX a. viduryje, kai Lietuva priklausė ca­rinei Rusijai, o greta Tauragės driekėsi Rusijos–Prūsijos siena. Kaip pasakoja buvusioje muitinėje įsikūrusio Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kul­tūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė, Tauragė tuomet bu­vo tarsi carinės imperijos vartai į Eu­ropą. Nenuostabu, kad tai viliojo ir masino žmones įvairiais tikslais, todėl mui­tinės rūsiuose veikė kalėjimas sulaikytiems sienos pažeidėjams, nelegaliai kir­tusiems Prūsijos–Rusijos sieną, gabenusiems kontrabandą. 

„Rū­siuose buvo įkalinta ir daug knyg­nešių. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo geros, ne vienas kalinys susirgo, o knygnešys Antanas Lukočius mirė“, – skaudžiomis praeities istorijomis dalijosi R. Jančiauskienė.

„Nors rūsyje-kalėjime prabangos nebuvo, dalis aukšto rango gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose muiti­nės aukštuose, kur ištaigos netrūko, – atskleidė to meto muitinės gyvenimą paš­nekovė. – Jie gaudavo nemažus atlyginimus, norėjo gyventi patogiai, todėl pastate matome vėlyvojo klasicizmo eleganciją, moderno apraiškas elektros jungikliuose, tualetų čiaupuose ir durų papuošimuose. Keičiantis laikams pastatas ėjo iš rankų į rankas, buvo nugyventas, nemažai autentikos sunaikinta. Visgi pradėjus renovaciją pavyko ati­dengti nemažai to meto detalių. Tai kolektorinė šildymo sistema, įspūdingi patalpų skliautai, išsaugotos išlikusios originalios „geležytų“ plytų grindys“. 

R. Jančiauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis rajonų didžiuojasi savo dvarais, atkurtais ištaigingais jų interjerais. 

„Deja, Tauragės savivaldybėje nėra nė vieno bent kiek daugiau autentikos išlaikiusio dvaro, kur būtų graži ir tinkama vieta vystyti kultūrinį bendruomenės gyvenimą“, – apgailestavo skyriaus vedėja ir paaiškino, jog dabar šią paskirtį atlieka senoji muitinė. 

Projektui „Tauragės pilies rūsio kultūros paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas bendruomeniniams poreikiams“ finansavimas skirtas iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Ap­linkosauga, gamtos išteklių darnus nau­dojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savi­valdybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.

Kviečia pasimėgauti kultūra

Ne tik garsusis Lukiškių kalėjimas šiandien siūlo visai kitokią patirtį Vil­niaus gyventojams ir svečiams, nei bu­vo sumanyta jo pirminėje paskirtyje. Tau­ragės muitinės rūsiai, tarnavę kaip įkalinimo vieta, dabar taip pat tarnauja visuomenei ir kultūrai – duris Tauragei ir tauragiškiams jie atvėrė dar 2018-ųjų pabaigoje, o 2019 m. čia jau buvo įsibėgėjusi plati kultūrinė bei edukacinė veik­la. Tačiau tauragiškiai, net ir žinodami tik­rąją pastato paskirtį, šiandien jo muitine nevadina – tik pilimi, o kalinimo rūsius – pilies menėmis. Taip jie pristatomi ir atvykstantiems svečiams.

Pasak Tauragės krašto muziejaus „San­taka“ direktorės Eglės Červins­kai­tės, po atnaujinimo pilies rūsiai kultūros laukui tarnauja pačiais įvairiausiais formatais – nuo krašto paveldo ir istorijos pristatymo vedant ekskursijas iki ekspozicinių erdvių. Juose yra trys šešėlių teatro instaliacijos, iliustruojančios miesto istorinius kontekstus, Paslapčių kambarys su interaktyviais edukaciniais sprendimais. 

Atkurtos menės bematant tapo patraukia erdve įvairių bendruomenių susiėjimams, renginiams, mokymams, fotosesijoms. Jeigu pageidaudavo jaunavedžiai, čia vykdavo oficiali jungtuvių dalis.

Šios muziejinės patalpos išsiskiria autentiška XIX a. atmosfera, kamerine erd­ve. Čia vienu metu telpa iki 80 žmonių, todėl visoms Tauragės pilies menėse vykstančioms veikloms būdingas jaukumas. 

„Menėse rengiamos edukacijos ir in­teg­ruotos pamokos moksleiviams, istorijos paskaitos senjorams. Savo kū­ri­nius eksponuoja rajono tautodai­li­ninkų bend­ruomenė, kūrėjai iš Tau­ragės bei kitų Lietuvos miestų. Vienas iš pavyzdžių, kaip menės atgimsta kultūrai – specialiai šiai erdvei sukurtas renginių ciklas „Kultūros muitinė“, šiemet vyksiantis jau penktus metus. Jo metu lankytojus vilioja teminiai renginiai, skirti kulinariniam paveldui, kinui, teat­rui, muzikai, etnografijai, istorijai. Taip formuojamos jungtys tarp įvairių meno disciplinų, vykdoma bendruomenės kultūrinė edukacija“, – apie pi­lies rūsiuose verdantį kultūrinį gyvenimą pasakojo muziejaus vadovė E. Čer­vinskaitė. 

Tauragė kviečia aplankyti šį unikalų objektą ir kaimyninių rajonų gyvento­jus bei sudalyvauti čia organizuojamose veik­lose. Apie jas galima sužinoti Tau­ra­gės krašto muziejaus „Santaka“ in­ter­ne­tinė­je svetainėje www.tauragesmuziejus.lt, feisbuko paskyroje „Tau­­ragės krašto mu­ziejus „Santaka”. 

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“ lėšomis.

Pasak S. A. Dačkevičiaus, rašyti jis pradėjo dar mokyklos suole. 2006 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Iš­leido keturias poezijos knygas ir porą knygelių vaikams, jo kūrybą spausdino įvairūs almanachai, respub­likinė spauda.

2022 m. pasirodė S. A. Dačkevičiaus poezijos rinktinė „Skruz­dėlynas po šaukštu“ su dedikacija „Tėvams mano“.

„Ją sudaro kny­gų „Die­nų pasiklausiu“, „Stak­­tos“, „Ba­lanų vargonai“ ir „Skruz­­dėlynas po šaukštu“ geriausi eilėraščiai. Kad mano kūryboje vyrauja et­niniai motyvai, Lie­tu­vos tra­di­cijos ir istorinė tautos atmintis, įvairiuose lei­di­niuo­se rašė literatūros kri­ti­kas Vitas Areška, poetai Rim­vy­das Stan­kevičius bei Erika Drun­gytė, taip pat Dio­nizo Poš­kos ir Sa­lomėjos Nėries premijų laureatas Vytautas Stul­pinas. 

Bū­tent tokie kriterijai yra būtini, norint dalyvauti konkurse Dio­nizo Poškos premijai gauti. Ap­sisprendžiau ir rinktinę „Skruz­dėlynas po šaukštu“ šiemet pristatysiu šiam konkursui“, – sako autorius.

„Eilėraščių rinktinė „Skruzdėlynas po šaukštu“ kupina spinduliuojančios ramybės, prabėgusių metų, vienkiemio, sodybos, gyvenimo šalia išlakių, augalotų me­džių, nedidelio pietryčių Že­mai­tijos Pu­žų kaimo su jo žmonėmis, piliakalniu, upokšniais, laukais, almančiais šaltiniais spalvų.

Kokioje rimtyje, erdvume, kalvų šviesoje šios žemės ir sykiu eilėraščio žmogus keliautų, kokia kasdiena jį užkluptų, eilėraštis lieka neskubus, lėto būdo, ištikimas savo esybei, kaip čia buvęs. Gana kelių talpių, lakoniškų žodžių, sakinių. 

Eilėraščių rinktinėje tvyro švelni nepamirštamo laiko nostalgija“, – taip skaitytojams naujausią S. A. Dačkevičiaus knygą pristato V. Stul­pinas.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiemet minimi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių, ku­rie kovojo už mūsų šalies Laisvę bei Nepriklausomybę, metai. Ta proga Šilalėje svečiavosi žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja bei knygos „#fainiausiapasaulymočiu­tė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ autorė Živilė Kro­paitė-Basiulė. Susitikimo dalyviams ji pasakojo apie kny­­gą ir savo močiutę – partizanų ryšininkę, trem­tinę bei poli­tinę kalinę.

Pasak autorės, jos tikslas – paraginti žmones fiksuoti savo giminaičių tragiškas istorijas, susijusias su XX a. įvykiais Lie­tuvoje. Jos teigimu, kai daug karo sunkumų patyręs žmogus miršta, giminaičiai, nors ir daugybę kartų girdėję artimojo istoriją, jos neprisimena. Todėl svarbu išgyvenimus fiksuoti bei įamžinti, nebūtinai knyga.

„Kol auginau vaikus, supratau, kad jeigu tuo metu neparašysiu knygos apie savo močiutę, tai nepadarysiu to visai. Jaučiau, jog močiutės istorija yra stipri, kaip ir ji pati po tiek išgyventų baisybių“, – sakė laidų vedėja.

Autorės teigimu, iš pradžių jai sekėsi gana ne­leng­vai – vis atrodė, jog panašios istorijos jau parašytos, sugalvotos. Tačiau vieną dieną suprato, kad apie senelę ji gali rašyti žvelgdama iš šiuolai­kinių dienų perspektyvos. Kny­goje galime rasti pokalbių su močiute, vis tikslinant, paklausiant daugiau apie jos gyvenimą, patirtis. Beje, taip pat ir pokalbių su istorikais bei įrašų iš „Facebook“, kur prieš dešimt metų žurnalistė pradėjo rašyti bei kelti pokalbius ir senelės pastebėjimus iš kasdienio gyvenimo. Šiuos įrašus ji žymėjo grotažyme #fainiausia­pasaulymočiutė, kuri vėliau atsirado ir ant knygos viršelio. 

„Man močiutė yra įkvėpimas, nes būdama beveik 94-erių, ji išlieka optimistišku žmogumi. Pasakojant apie knygą, man norisi pabrėžti, jog senat­vė nebūtinai yra liūd­niausias laikotarpis žmogaus gyvenime. Štai mano senelei viskas atvirkščiai – kai tau aštuoniasdešimt ar daugiau, prasideda visas įdomumas“, – teigė Ž. Kro­paitė-Basiulė.

Pasak jos, močiutė buvo par­tizanų ryšinin­kė, po­liti­nė kalinė. Ji daug metų pra­leido koncentracijos sto­vyk­­lo­je, vėliau gyveno tremtyje Si­bi­re. Trys jos broliai partizanai žuvo, o ketvirtasis emig­ravo į Vo­­kietiją, vėliau – į Jungtinę Ka­­ra­lystę ir ten mirė prieš 10 metų. 

Pasak žurna­listės, močiutės broliai buvo paprasti jaunuoliai, kurie, Lietuvą okupa­vus sovietams bei pradėjus vyrus šaukti į raudonąją armiją suprato, kad parsidavus rusams teks žudyti savus...

„Tai žmonės, kurie mielai bū­tų pasirinkę mylėti savo šalį ir ją kurti. Bet pasirinko kovą už laisvę, nors ji pareikalavo daug aukų“, – sakė Ž. Kropaitė-Ba­siulė.

Taigi, anot autorės,  ši knyga ir apie karą, SSRS vykdytą politiką, sudėtingus gy­venimo iššūkius. Tačiau nepai­sant vi­sų sunkumų, anot Ži­­vi­lės, jos močiutė išliko pozity­viu žmogumi ir niekam nejaučia pagiežos.  

„Ši knyga išėjo prasidė­jus ka­­rui Ukrainoje. Įsi­vaiz­da­vau, kaip džiaug­siuosi ją pristatydama.

Bet prieš pirmąjį pristatymą visą naktį nemiegojau – kankino ne­žinia, ar at­si­laikys Ky­ji­vas. O mo­čiu­tė ramino: dirbki­te savo darbus ir rem­kite Uk­rainą“, – pri­siminė Ž. Kro­­paitė-Ba­­siulė.

Knygos autorė sakė, jog, nepaisydama išgy­venimų, se­nelė geba ras­ti humoristinį „per­lą“ ir įkvėpti kitus. 

„Močiutei patinka skaity­ti laikraščius, por­ta­lus. Ji mėgsta kalbėti su giminaičiais, jai labai svarbu kasdien pa­skam­bin­ti savo duk­roms, anūkams, nes rūpi žinoti, kad visi yra savo vietose – saugiai namuose“, – sa­kė žur­­­nalistė.

Beje, anot knygos autorės, anksčiau senelė aktyviai važinėdavo po mokyklas, lan­kydavo bažnyčią, dalyvaudavo paminklų atidarymų iškilmėse, dar neseniai giedodavo laidotuvėse. Prieš maždaug 15 metų vaidino „Dūkšto“ teat­re, iki šiol jai rūpi Lietuvos politinis gyvenimas.

„Negaliu sakyti, jog su mama sutariu blogai – ji mane labai myli. Bet su močiute aš apie viską galiu kalbėti daug paprasčiau. Mūsų ryšys yra ar­ti­mesnis“, – prisipažino Ž. Kro­paitė-Ba­siulė. 

Knygos autorė ragino fiksuoti panašias istorijas, nes jų svarba, vykstant karui Uk­rai­noje, dar labiau išaugo.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Visa šalis ruošiasi mi­nėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Didžiuosiuose Lie­tu­vos miestuose vyks iš­kil­min­gi ofi­cia­lūs minėjimo renginiai, kon­­cer­tai bei edukacijos. Šven­tė iš­kilmingai bus mi­nima ir Tau­­ragėje bei Ši­lalėje: Tau­ra­gėje išskirtiniu renginiu ža­­da tapti žygis Dapkiškiai–Tau­­ragės konvencija–Da­pkiš­kiai, o Šilalės kultūros cent­re vasario 16-ąją, 16 val., skam­bės kon­certas „Lais­vės žo­džiai“.

Vasario 7-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademija atšventė 90-ąjį gimtadienį. Di­džiausia Lietuvos aukštoji muzikos, teat­ro, šokio ir kino mokykla jubiliejų švęs visus metus, atsiverdama visuomenei ir kviesdama į renginius, parodas bei konferencijas. 

Vasario 4 d. Tokijo fotografijos meno muziejuje 15-ame Ye­bisu tarptautiniame meno ir alternatyvių vizijų festivalyje tema „Technologijos?“ buvo pri­statyta Inesos Brašiškės ir Lu­ko Brašiškio parengta specia­li Jono Meko 100-mečiui skirta filmų programa. Ją sudaro trys dalys: „Rašyti istoriją ir būti įrašytam į istoriją: Niujorko avangardo dokumentai ir portretai“, „Pa­sivaikščiojimai su kino kamera“ bei „Laiko ir žvilgsnio judėjimas. Marie Menken filmų speciali peržiūra“. Taip siekta atskleisti naują požiūrį į J. Meko kūrybą ir jo kino praktiką platesniame Amerikos avangardo scenos kontekste, pabrėžiant jo atsidavimą ugdant naujus požiūrio į kiną, kaip meno formą, įpročius bei kino kūrėją įkvėpusių kontekstų įvairovę. 

Šiaulių miesto savivaldybė kviečia siūlyti kandidatus filosofo, pedagogo prof. Stasio Šal­kauskio premijai gauti. 2000 Eur premija skiriama kas treji metai už tautos kultūros, meno, filosofinės ir pedagoginės minties įprasminimą bei plėtojimą. Premija bus teikiama gegužės 16 d. Pareiškėjų pateiktus siūlymus svarsto spe­cia­li komisija, o daugiau informacijos – galima rasti internetiniu adresu siauliai.lt.

Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras pradeda paraiškų priėmimą 14-iesiems Nacionalinio kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Lie­tu­vos kino kūrėjai kviečiami teikti nacionalinių filmų paraiškas iki kovo 10 d. Į apdovanojimus pretenduoti gali ilgametražiai ir trumpametražiai filmai, pateikti viešoms kino peržiūroms Lie­tuvos kino teatruose arba buvo pasiekiami vartotojams ne trum­piau nei 30 dienų užsakomųjų vaizdo paslaugų platformos programoje nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki šių metų gegužės 1 d. Iškilminga „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų įteikimo ceremonija vyks birželio 4 d. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pats metas pakalbėti apie sportą. Ne todėl, kad Lietuva kažkaip smarkiai ūgtelėjo šioje visuomeni­nio gyvenimo srityje ar krepšinis pagrįstai tapo oficialia valstybės religija, o dėl to, jog sportas vėl susivėlė su didžiąja politika ir jo iš šio vėlinio niekaip negalima at­pai­nioti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba yra viena didžiausius įgaliojimus turinčių šalies institucijų ir tik nuo jos darbuotojų geranoriškumo priklauso, kokios pagalbos sulauks kritinėje situacijoje atsidūrusi šeima. Galimybę reguliuoti asmeninį gyvenimą turintys darbuotojai kartais taip įsijaučia į savo pareigas, kad dirbantys ir visuomenės vertinami žmonės pasijaučia terorizuojami savo pačių namuose. Tačiau tarnybos ats­tovai vengia aiškinti situaciją, į konkrečius klausimus pateikdami bendromis frazėmis grįstus formalius atsakymus. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Dėl padėties pieno sektoriuje Žemės ūkio ministerijoje nuolat vyksta susitikimai su visomis suinteresuotomis pusėmis, ieškoma skubių ir veiksmingų priemonių. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas kreipėsi ir į Europos Sąjungos žemės ūkio komisarą Janusz Wojciechowski prašydamas nedelsiant imtis sprendimų situacijai Lietuvos pieno sektoriuje stabilizuoti. 

Vien nacionalinių pastangų nebepakanka

Oficialiame rašte ministras K. Navickas atkreipia komisaro dėmesį į tai, kad Lietuvos rinka yra išskirtinė, nes eksportuojama daugiau kaip 60 proc. pieno produkcijos. Sumažėjus paklausai eksporto ir vidaus rinkose, išliekant dideliems ga­mybos kaštams, sektorius su­siduria su sunkumais. 

Per tris pastaruosius mėnesius žalio pieno supirkimo kaina sumažėjo apie 17 proc., o vasarį gali dar labiau sumažėti. 

„Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu gauna apie 40 proc. mažesnę žalio pieno supirkimo kainą negu ES vidurkis“, – pabrėžia ministras. 

Įtemptoje situacijoje atsidūrė ir stambieji, ir smulkieji pieno gamintojai. Pastariesiems už pieną šiuo metu mokama mažiausiai, o būtent jie dominuoja mūsų šalyje.

„Darome viską, kas įmanoma, kad padėtume Lietuvos pie­no gamintojams išgyventi šį nepaprastai sudėtingą laiko­tarpį, tačiau vien nacionalinių pastangų įveikti susidariusią kritinę situaciją nepakanka. Rei­kia ir ES lygio priemonių“, – teigia ministras. 

Atsižvelgdamas į ypač sudėtingą padėtį, K. Navickas komisaro prašo suteikti skubią išskirtinę paramą Lietuvos pieno gamintojams iš ES Žemės ūkio sektoriaus krizių rezervo. Taip pat kuo skubiau padidinti ilgai nekeistas intervencines lieso pieno miltelių ir sviesto kainas bei aktyvuoti privataus saugojimo priemonę, skirtą lieso pieno milteliams, sviestui ir visiems ilgo nokinimo sūriams. 

Dėmesio centre – investicine parama pasinaudoję vidutiniai ūkiai

Ministrui ypač didelį susirūpinimą kelia kritinėje situacijoje atsidūrę tie vidutiniai prekiniai pieno ūkiai, kurie, siekdami didinti konkurencingumą, pasinaudojo kaimo plėtros investicine parama ūkiams modernizuoti. Dabar juos slegia ne tik finansiniai įsipareigojimai bankams, bet ir reikalavimas užsiimti pienininkyste dar kelerius metus – jie negali persiorientuoti į pelningesnę veiklą.

Žemės ūkio ministerijoje surengtame susitikime su pieno gamintojais iš įvairių šalies regionų ministras domėjosi ūkininkų įgyvendinamais modernizavimo projektais, diskutavo dėl pagalbos priemonių, vykdant kreditinius įsipareigojimus, t. y. grąžinant paskolas ar atsiskaitant už lizingo paslaugas.

Skųstis nelinkusi Virginija Auž­bikavičienė su žemaitišku užsispyrimu puoselėja pieno ūkį Šilalės rajone. Ūkininkė laiko 42 karves, planuoja pirkti melžimo robotą ir turi įsipareigojimą ūkį išplėsti iki 80 karvių, tačiau drastiškai kritus pieno kainoms teigia be pagalbos nebeišsiversianti.  

Žilvinas Oberauskas iš Jur­barko rajono irgi dar neseniai pozityviai žvelgė į gyvenimą – turėjo 60 melžiamų karvių, o įgyvendinęs projektą planavo turėti jų net 120. 

Gyčio Uselio iš Tauragės rajono modernizuota ferma pradėjo veikti tik pernai lapkritį, bet pakilusios banko palūkanos ir nukritusios pieno supirkimo kainos sujaukė visus ūkininko planus. 

„Antram melžimo robotui fermoje jau paruošta vieta, tačiau dabar sunku planuoti tolesnę plėtrą“, – neslėpė susirūpinimo ūkio šeimininkas, šiuo metu laikantis 70 karvių ir ketinęs jų būrį pagausinti iki 120. 

Ūkininkai Žilevičiai iš Ma­žei­kių rajono ministrui papasakojo auginantys 78 melžiamas karves ir turintys apie 130 prieauglio. 

„Pieno kainoms pasiekus to­kį dugną, pajamų nebeužtenka net banko paskolos palūkanoms dengti. Nebetelpame ir į modernizavimo projekto įgyvendinimo rodiklius. Bijome, kad gali tekti ES paramą grąžinti“, – kalbėjo žmonės. 

Visi ūkininkai, planuodami projektus, verslo plane numatė, jog pieno gamybos savikaina bus 35-40 ct, tačiau, pasak jų, šių dienų realybė griauna visus planus ir viltis. 

Ministras su savo komanda pristatė, kokių sprendimų ieškoma įveikti susidariusią situa­ciją pienininkystės srityje. 

Artimiausiu metu ūkio sub­jektai, įskaitant pieno gamintojus, galės pasinaudoti leng­vatinėmis paskolomis apyvartiniam kapitalui papildyti. Tam iš viso skirta 30 mln. Eur. Šiuo metu jau atrenkami finansiniai tarpininkai.

Susitikimo metu kalbėta ir apie galimybes peržiūrėti projektų priežiūros rodiklius, paskolų refinansavimą, inicijuojamus įvairių teisės aktų keitimus, investicinių projektų įgyvendinimą skaidant į atskiras dalis,  lengvatines paskolas  investiciniams projektams įgyvendinti ar apyvartinėms lėšoms.

Su ūkininkais aptarti ne tik jų, bet ir pieno perdirbėjų siūlymai.

Krizę turime įveikti visi kartu   

Savo skaudulių tiesiogiai žemės ūkio ministrui išsakyti į Žemės ūkio ministeriją atvyko ir grupė aktyvių pieno gamintojų iš Šilalės rajono.

Šilalės rajone beveik 80 proc. gyventojų gyvena kaimo vietovėse, įregistruota beveik keturi tūkstančiai ūkininkų ūkių. Šiame rajone daugiausia laikomi galvijai, plėtojami ekologiniai pieno ūkiai. Pagal pieno gamintojų skaičių Šilalės rajonas pirmauja visoje Lietuvoje.

Su rajono ūkininkais Aivaru Tamošaičiu, Petru Skrodeniu, Ernestu Kairiu, ieškančiais sprendimų, kaip įveikti susi­da­riusią nepalanką padėtį, mi­nist­ras kalbėjo apie perspektyvas, ko reikia, kad pieno ūkiai išliktų, kokia parama ir sprendimai reikalingi. 

„Krizę turime įveikti visi kartu, todėl svarstome visus galimus variantus“, – sako minist­ras K. Navickas.

Žemės ūkio ministerijos inform. ir nuotr.