Šilalės rajone TAU veikia nuo 2012 m., jo veiklą koordinuoja Šilalės švietimo pagalbos tarnyba. Universiteto veikloje dalyvauja 417 studentų, jis veikia Laukuvoje, Kaltinėnuose, Kvėdarnoje, Pajūryje, Šilalėje, Žadeikiuose, Upynoje, Bijotuose, o 2023 m. spalį įkurtas ir Šiauduvoje. Dauguma šio universiteto lankytojų tęsia savo studijas, tačiau yra tokių, kurie įstaigos duris praveria pirmąjį kartą. TAU dalyviams per 2023 m. organizuotos 102 įvairių sričių veiklos (paskaitos, edukacinės išvykos, kūrybinės dirbtuvėlės ir t.t.).

Šilalės kultūros centre įvyko Šilalės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) 2023–2024 mokslo metų užbaigimo šventė.

Studentus sveikino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Saulius Katkus, Šilalės rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė, Medardo Čoboto TAU literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis bei kt. Sveikinimą perdavė Seimo narys Jonas Gudauskas. Šventės svečiai džiaugėsi veiklų įvairumu bei prasmingumu, senjorų aktyvumu, plačiomis galimybėmis mokytis, bendrauti, pažinti. Linkėjo sėkmės, sveikatos, kelionių ir naujų idėjų būsimoms veikloms.

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Erika Gargasė pasidžiaugė, kad studentai yra kūrybiški ir aktyvūs. „Jie lanko ne tik paskaitas, bet ir kuria, dalyvauja kitų rajonų renginiuose. Tytuvėnų kūrybinio klubo „Austėja" organizuotame tradiciniame literatūriniame konkurse „Prozos aruodai-2022", skirto čia gyvenusio ir dirbusio rašytojo, pedagogo, muziejininko Igno Viržinto atminimui, dalyvavusios Šilalės TAU studentės Nijolė Katelynienė bei Kazimiera Jūdvytienė užėmė trečiąsias vietas: N. Katelynienė – už miniatiūras, K. Jūdvytienė – už autobiografinį pasakojimą“, – pristatė kūrybinę veiklą E. Gargasė. 

Švietimo pagalbos tarnybos direktorė Birutė Jankauskienė papasakojo apie prabėgusius metus, per kuriuos netrūko įvairių užsiėmimų, susitikimų, paskaitų, praktinių veiklų, kelionių, kuriose patirti įspūdžiai, pažintys ilgai išliks atmintyje. Pasidžiaugta, kad į projektą „Trečiojo amžiaus universitetas – aktyvaus senėjimo akademija" įsitraukė 14 Šilalės TAU studentų, kurie lanko garbingo amžiaus buvusius TAU narius, bendrauja su jais, perduoda universiteto naujienas. Lankomųjų amžius – nuo 74 iki 91 m. Projekte dalyvauja 12 buvusių TAU studentų.

Mokslo metų pabaigos šventę užbaigė spektaklis ,,Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?" Profesionalios aktorės dzūkės Vitalija Mockevičiūtė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir Neringa Varnelytė (Valstybinis jaunimo teatras) tarmiškai pasakojo dzūkiškas sakmes ir legendas. Publika leipo iš juoko, klausydamasi aktorių gyvenimiškų istorijų. Po spektaklio studentai bendravo prie kavos puodelio.

Trečiojo amžiaus universitetas, kurio tikslas – skatinti šalies gyventojus mokytis visą gyvenimą, bendrauti ir bendradarbiauti  įvairaus amžiaus žmonių grupėms, padeda mažinti socialinę pagyvenusių žmonių atskirtį, sudaro sąlygas įvairaus amžiaus tarpsnių gyventojams socialiai atsakingai gyventi ir rasti prasmę kasdienybėje.

TAU universitetas kviečia norinčius mokytis ir tobulėti prie gražaus būrio optimistų bei pozityviai nusiteikusių žmonių prisijungti naujais mokslo metais.

Renginio nuotraukas rasite šioje nuorodoje (20+) Facebook

Erika GARGASĖ

Šilalės trečiojo amžiaus universiteto metodininkė, 

kuruojanti TAU veiklą rajone

Naujausiam savo vaidmeniui Klaipėdos dramos teatre aktorius Darius Meškauskas velkasi karinę uniformą. Jis – bevardis tardytojas, sausas kariuomenės biurokratas, turintis sudokumentuoti mįslingą nutikimą. 1946-ieji. Japonija. „Requiem“, antrasis režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis Klaipėdoje, supins ir pagal savitą logiką transformuos skirtingas literatūrines nuorodas ir įvairias aliuzijas iš plataus kultūros lauko.

Prieš repeticiją sutiktas D. Meškauskas dalinosi būsimo spektaklio pajauta, jo tematinio tako gairėmis. Aktorius kalbėjo ne apie personažą, jo asmenybės gelmes, bet apie jo perteikiamas idėjas. Neatsitiktinai. Paties „Requiem“ keliami klausimai, pasak D. Meškausko, ragina žvilgsnį kreipti nuo savęs į bauginantį tolį.

– Praėjusiais metais spektaklį su D. Krymovu kūrėte praktiškai be teksto, šįkart jis yra. Gal galite pasidalinti, kokį įspūdį paliko perskaitytas „Requiem“?

– Jis labai fragmentiškas, sudarytas iš atskirų dramaturgiškai sudėliotų dalių. Viduryje pjesės įterptas Šekspyro „Hamleto“ fragmentas – Hamleto ir Ofelijos išsiskyrimo scena. Taip pat viena pasakojimo linija iš H. Murakamio romano, ji apie mokytoją ir tardytoją, susitikusius dėl incidento karo metais.

Bet tikriausiai čia svarbiausia pati tema, arba temos nuojauta. Kol spektaklis nepadarytas, ją sunku pilnai įvardinti, bet apie tam tikrą mąstymo kryptį, nuojautą jau galima kalbėti.

– Pristatydamas būsimą spektaklį režisierius kalbėjo, kad „Requiem“ yra vaikams, gimusiems ir negimusiems. Kaip jūs interpretuojate šį apibūdinimą?

– Manau, kad tai atspindi bendrą mūsų laikmečio atmosferą – klausimą, o kas toliau? Žmonija dėl kažkokių politinių įžvalgų, įtikėjusi įvairiomis klaidingomis ideologijomis tarsi nebegalvoja apie ateitį. Mūsų viduje esanti neigiama energija, mūsų traumos, nesėkmės – visa tai kaupiasi ir galiausiai materializuojasi įvairiais ekscesais, randa būdą išlįsti ir pasireikšti pačiomis kreiviausiomis šiuolaikinio gyvenimo išraiškomis. Vaikai yra ateitis, tad kokį pasaulį jiems paliekame?

Kas liečia mano personažą, esu kariškis, operuoju dokumentų, duomenų rinkimo kalbos lygmenyje, o mokytoja (akt. S. Pinaitytė) kalba apie jausmus, apie pareigą, kaltę, apie efemeriškus dalykus. Mūsų konkretus scenos konfliktas kyla iš to, kad turiu kažką parašyti į ataskaitą dėl neaiškaus įvykio, bet ji pasakoja apie savo likimą, santykį su vaikais. O juk konkretus, pragmatiškas požiūris į problemas ir jų sprendimo būdus, kurį taip vertiname, visai neatsižvelgia į dvasinį pasaulį. Tame yra konfliktas.

Finale, po daug metų mano personažas sugrįžta į tą patį kabinetą, mokytoja jo viduje pasėjo tam tikrą abejonę dėl materialaus pasaulio vertingumo.

Kalbant apie Šekspyrą – pas jį juk viskas prasideda nuo kokio nors mistinio momento – nukrito kometa ir viskas prasidėjo, arba vyko Hamleto tėvo ir Fortinbraso dvikova, laimėjo Hamleto tėvas ir pagal žmonių įstatymų kodeksus viskas teisėta. Bet Dievas juk pasakė „nežudyk“ ir tai jau visai kita kategorija, tad likimas keršija visai Hamleto giminei. Baigiasi kaip Sodomoje ir Gomoroje, tuščią vietą užpildo kiti, o mes nieko iš to nepasimokome.

Šiame spektaklyje nėra didelių žiaurumų, vienintelė vertybė – ateitis. Ji – mūsų vaikai ir jiems mūsų paliekamas pasaulis. Ką paliekame? Sąrašą įstatymų, kurie neturi nieko bendra su dvasiniais dalykais, kurie yra sausi ir sprendžiantys smulkias, vietines esamo laiko bėdas.

– H. Murakamio ir Šekspyro apjungimas – netikėtas derinys. Kaip žiūrite į tokius skirtingus šaltinius, sutampančius viename spektaklyje?

– Pasiėmęs tam tikrą temą sėdi bibliotekoje ir iš pačių įvairiausių lentynų trauki tau reikiamus argumentus. Šiuo atveju, režisierius yra savo kūrybinės visatos centre – aplink jį daugybė dalykų, kuriuos jis gali panaudoti, norėdamas ką nors papasakoti. Kuo platesnė asmeninė biblioteka, tuo daugiau galima sužinoti.

Menui reikalingas recipientas. Viena poetė yra sakiusi, kad skaitytojas yra bendraautoris. Spektaklio žiūrovai taip pat yra mūsų bendraautoriai. Kuo platesnis jų meno ir kultūros žinių bagažas, tuo platesnį asociacijų lauką matys ir tuo didesnį pasitenkinimą jus.

– Kaip jau spėjo pamatyti jo pirmojo spektaklio Klaipėdoje žiūrovai, D. Krymovas kuria šiek tiek sapniškus, šiek tiek siurrealistinius scenos pasaulius, atrodo, kad juose veikia alternatyvūs erdvės ar laiko dėsniai. Kaip veikia tokia aplinka?

– Tai praplečia suvokimo lauką. D. Krymovas žiūrovą vedasi paskui save, galvoja apie tai, ką jis pajus, o tuomet pakreipia visai kita kryptimi ir nustebina. Žiūrovas sėdi nuostaboje. Tai kaip poezija. Juk poezija yra nuostabos jausmas.

Manau, kad tame slypi šio režisieriaus profesionalumas, jis geba organizuoti žiūrovo minčių eigą ir manipuliuoti jo vaizduote. Tokiu būdu teatras tikrai įvyksta žiūrovo galvoje. Tai, ką mes rodome scenoje, yra tik jo vaizduotės provokacija. 

– Kaip jus, aktorių, veikia tokia nekonvencinė scenos aplinka?

– Reikia perprasti žaidimo taisykles ir žaisti. Tame ir yra kūryba. Svarbiausia suvokti savo personažo funkciją. Taigi, kalbant apie „Requiem“ nepasakyčiau, kad vaidmenys būtų išrašyti labai dramaturgiškai, čia bus svarbiausia visuma. Bendras įspūdis. Manau, kad tokiam kūrinio keliui įtaką daro ir pradinis režisieriaus išsilavinimas – jis dailininkas, abstraktaus mąstymo atstovas. Jis mąsto vaizdais.

– Vis tik jūsų personažas yra gana konkretus – tardytojas, Japonijoje apklausiantis mokytoją. Mums tai – tolimas pasaulis, ar ruošdamasis ieškojote kažkokio specifinio šio galios struktūros darbuotojo charakteristikos perteikimo?

– Mūsų segmento veiksmas vyksta Japonijoje, bet tardytojas yra amerikonas. Jis yra įstatymų ir taisyklių atstovas, o jie visur veikia panašiu principu. Jo ir mokytojos susitikimas įdomus. Ji jam pasakoja dalykus, kurių pati nesuvokia. Tardytojas pats turi rasti atsakymus. Kam esi pasiruošęs – tokie ir atsakymai. Jam nepavyksta ir tas susitikimas jo nepalieka visą gyvenimą.

– Paslaptis – tiesos sąlyga?

– Yra dalykų, kurių nežinome, nesuvokiame, bet nujaučiame. Žmogaus jausmai – ar tai meilė, ar draugystė – visa tai nekonkretu, kažkoks eteris, kuriame gyvename. Bet kartais, kritiniais momentais, tas neapčiuopiamas pasaulis kondensuojasi ir gali materializuotis. Gal patys sau atrodome esantys išbaigti ir galutiniais. Bet iš tiesų tikrai ne viską apie save žinome.

„Requiem“ premjera vyks gegužės 11, 12 ir 15 dienomis.

Režisierius, teksto autorius Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik, scenografės padėjėja Daiva Dašenkovienė, choreografė Anna Abalikhina, garso režisierius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, dramaturgijos asistentė Virginija Rimkaitė, vertėjas Artūras Lepiochinas, režisieriaus asistentas Artūras Lepiochinas.

Vaidina: Darius Meškauskas, Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, Digna Kulionytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Elzė Jankūnaitė / Barbora Jokubauskaitė.

Scenoje dirba: Vitalij Morozov, Mindaugas Matevičius, Romas Stonys, Audrius Jankauskas, Linas Bagdonas, Rokas Tomaševičius, Darius Matevičius, Paulius Aleknavičius,  Voldemaras Piepolis, Rytis Veverskis.

Praėjo lygiai metai, kai prisiekė naujos kadencijos Ši­la­lės rajono savivaldybės taryba. Pats metas aptarti, kaip sekėsi dirbti merui, naujai valdžiai ir mums – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai. Tai kartu ir įsipareigojimas atsiskaityti rajono gyventojams, pateikti darbų, pasiūlymų bei pastebėjimų metinę apžvalgą.

Darbas opozicijoje – pilnas iššūkių

Į savivaldybės tarybą buvo išrinkti šeši TS-LKD atstovai: Rima Norvilienė (frakcijos seniūnė ir opozicijos lyderė), Rai­mundė Gečienė (frakci­jos seniūnės pavaduotoja), Eri­ka Gargasė, Aistė Giedraitienė, Dai­nius Bergelis ir Artūras Damb­rauskas. Frakcija šią kadenciją dirba opozicijoje, bet aktyviai dalyvauja savival­dy­bės tarybos veikloje, teikia pasiūlymus, siunčia raštus su įvairiais paklausimais, išsa­ko nuomonę socialiniuose tink­luo­se bei rajono laikraštyje, priima gyventojus jiems rūpimais klausimais, dalyvauja renginiuose, miestelių ir bendruomenių šventėse.

Mūsų komanda į savo veiklą žiūri rimtai ir atsakingai, nors dažnai tenka susidurti su valdžios abejingumu. Tenka pasistengti, siekiant įtikinti kolegas dėl reikalingų sprendimų priėmimo, bet neretai tai primena kovą su vėjo malūnais. Tačiau ryžtas bei optimizmas duoda rezultatų – ne visada tokių, kokių tikiesi, bet svarbiausia turėti kryptį ir judėti pirmyn. Esame aktyvūs, todėl ne visuomet patogūs valdžiai: siekiame išryškinti prob­lemas, pastebėti trūkumus, įvertinti vieno ar kito projekto reikalingumą, lėšų pagrįstumą bei pan., darome tai konstruktyviai ir korektiškai.

Mero savireklama, išaugę mokesčiai, savų įdarbinimas ir abejotinų sprendimų gausa

Kadangi praėjo ketvirtadalis kadencijos, jau galima pamatyti naujosios valdžios darbo kryptis bei prognozuoti, ko tikėtis ateityje. Pastebime, jog mero aktyvumas labiau nukreiptas įvaizdžiui gerinti, nei ambicingesniems projektams. Didžioji dalis darbų tęsiami dar nuo praėjusios kadencijos, o kasdienė veikla vyksta iš inercijos. Tarp naujų sumanymų – tik krokų ir obelaičių sodinimo bei tulpių dalijimo akcijos. O kur investicijų pritraukimas, derybos dėl papildomų lėšų rajonui su ministerijomis bei kitomis institucijomis? 

Primityvumas ir siauras mąs­tymas toli neveda, gal todėl jau per pirmus kadencijos metus naujosios valdančiosios dau­gumos iniciatyva 16 proc. padidėjo UAB „Gedmina“ įkainiai, 35 proc. pakeltas mokestis už atliekų išvežimą, o slaugos paslaugos rajono ligoninėje išaugo net 60 proc. Matome ir ydingą praktiką atsisveikinti su ilgamečiais įstaigų vadovais, akis bado faktai apie savivaldybėje ir biudžetinėse įstaigose įdarbintus valdančiosios daugumos politinių sąrašų žmones. Tuo tarpu stiprūs specialistai iškeliauja į kitas savivaldybes.

Kadencijos pradžioje valdančioji dauguma nusprendė į Šilalės miesto šventę po daugelio metų grąžinti alkoholį. Tačiau nė nesudvejojo, be cento palikdama Lietuvos motokroso čempioną – vienintelį iš keliasdešimt paramos į savivaldybę besikreipusių sportininkų. Ir tik viešumo dėka „persigalvojo“, skyrė pinigų sportininkui. Mero iniciatyva susidorota ir su Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kuriai lyg iš giedro dangaus nuspręsta palikti tik pusę etato. Neišgirsti ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių tėvai – mokykloje neleista komp­lektuoti dviejų mažesnių aštuntokų klasių, nors tokia privilegija suteikta kitoms rajono ugdymo įstaigoms. Taip pat meras leido iki tarybos atkeliauti sprendimo projektui dėl Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus pavadinimo keitimo, kai naujasis jo vadovas sumanė iš pavadinimo išbraukti iškilios mūsų krašto asmenybės pavardę. Ir tik visuomenės aktyvumo bei viešumo dėka pavyko sustabdyti šį absurdišką ir žeminantį sprendimą.

Opozicijos pasiūlymai atmetami

Jau nebestebina, kad daugelis mūsų frakcijos pasiūlymų yra ignoruojami. Nors siekis už kritiškesnį žodį keršyti opozicijai tiesiogiai atsiliepia rajono gyventojams. Pavyzdžiui, lengva ranka atmestas siūlymas iš savivaldybės remontui numatytų lėšų įrengti keltuvą negalią turintiems gyventojams. Prašėme padidinti finansavimą ir Dalios Grinkevičiūtės muziejaus ekspozicijoms, t. y. biudžete numatyti tokią sumą, kuri buvo pažadėta Vyriausybei, deja, taip neįvyko. Opozicija siūlė skirti lėšų ir Vytauto Didžiojo paminklui Kvėdarnoje atnaujinti, pasirengimo ekst­remalioms situacijoms mokymams, šalia mokinių krepšelio įsteigti ir mokytojo krepšelį, vyresniųjų klasių mokiniams kompensuoti STEAM pamokas Tauragėje. Tačiau išgirsti nebuvome. Nenorima girdėti ir dėl mobiliųjų ambulatorijų steigimo, kurios galėtų teikti sveikatos paslaugas arčiau gyventojų namų. Stringa kolumbariumo įrengimo darbai, dėl nepakankamai skirtų lėšų niekaip neužbaigiamas laisvės kovotojų įamžinimas Pajūrio tremtinių aikštės stelose. Ir tai tik nedidelė dalis siūlymų, kurie, valdančiosios daugumos balsais, buvo užblokuoti. O kur dar nerimas, kaip bus su Šilalės kultūros centro vidaus renovacija, sporto aikštele prie Šilalės stadiono, kas bus daroma su pelke virtusiu Orvydų parku bei kitais stambesniais projektais. Valdantieji apie tai nediskutuoja.

Tęsiami pradėti ir vykdomi nauji darbai 

Nepaisant iššūkių, savotiško opozicijos ignoravimo, vis dėlto atkaklumas duoda rezultatų. Todėl galima pasidžiaugti kadencijų sandūroje įgyvendintais tęstiniais darbais. TS-LKD frakcijos siūlymu vis tik buvo pradėti Dalios Grinkevičiūtės muziejaus įrengimo darbai, suremontuotos Laukuvos ug­nia­gesių komandos patalpos, baig­tas Vabalų gyvenvietės asfaltavimas, Upynos miestelio centre įrengti takeliai ir apšvietimas, Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijoje įkurta lietuvių kalbos klasė Kazimiero Jauniaus 175-osioms gimimo metinėms, įrengti Šilalės bendruomeniniai vaikų globos

namai, nupirktas žemės sklypas su sandėliu Stasio Girėno gimtinės muziejaus plėtrai. Šiais metais skirta lėšų Gaidupio gatvės Prapymo kaime (Žadeikių sen.) apšvietimui bei paminklinio akmens-informacinio stendo įrengimui Albino Kentros gimtinės sodyboje, sukurtas problemų žemėlapis bei pagaliau suplanuotas finansavimas trūkstamų specialistų skatinimo programai. 

Ribotas bendravimas

Apžvelgiant pirmuosius šios kadencijos veiklos metus, reikia konstatuoti, jog pasigendame mero dialogo su frakcijomis, o ypač su opozicija, nors, pavyzdžiui, kituose rajonuose susitikimai su mažumos atstovais rengiami bent kartą per mėnesį. Šilalėje gi per vienerius metus įvyko vos vienas darbinis susitikimas su meru ir tas pats, kaip supratome, dėl „pliusiuko“. 

Nepateikiama opozicijai be atskiro prašymo ir informacija apie naujų objektų atidarymus, įvairių programų pristatymus bei pan., o prašymas tarybos posėdžius rengti reguliariai, t. y. kaip numatyta Reglamente – paskutinį mėnesio ketvirtadienį – sukėlė didžiulį susierzinimą, viešą pagrasinimą perduoti opoziciją Etikos komisijai... 

Tačiau TS-LKD frakcija, nors ir būdama opozicijoje, ne kartą įrodė, jog geba dirbti konst­ruktyviai ir susitelkti pritariant svarbiems klausimams.

Šilalės rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

Užs. Nr. 81

Vienas iš ilgiausiai Ukrainoje kovojančių ir bene patį didžiausią autoritetą įgijęs Lietuvos karys, 58-erių vilnietis Rimas Armaitis „Diedas“ ketina padaryti pertrauką kare ir gydytis traumas. Taip vyriausias iš Ukrainoje kovojančių trisdešimties lietuvių nusprendė po stebuklingo išsigelbėjimo per paskutinį susidūrimą su priešu. 

„Tai, kad iš tos užduoties grįžau gyvas, yra beveik stebuklas, nes, baigiant dar­bą, mus aptiko septyni prie­šo dronai. Pasislėpė­me

apleistame pastate, bet mane lydėję žvalgai bijojo, kad pagal dronų nurodytas koordinates ap­sups rusai arba atskris bombos. Tad nutarėme rizikuoti ir vidurdienį atviru lauku pėsti patraukėme saviškių link, virš galvų skrendant dronui. Tai prilygo savižudybei, net sunku patikėti, kad grįžome gyvi“, – sako Rimas. 

Slapyvardžiu „Diedas“ pri­sistatantis vyras yra ne tik pats vyriausias iš mūsiškių, bet ir dėl įdomių įrašų „Facebook“ paskyroje yra bene labiausiai stebimas lietuvis šiame kare. Dauguma kitų lietuvių karių savo buvimo Ukrainoje dėl įvairių priežasčių neviešina. 

Kadangi NATO bei Europos Sąjungos šalys tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvauja ir Kyji­vui tiekia tik finansinę paramą bei ginkluotę, kariauti mūsų piliečiai vyksta asmenine iniciatyva ir savo lėšomis. Iš viso per dvejus metus Ukrainoje trumpiau ar ilgiau jau kovojo apie šimtą lietuvių. 

Su Rimu senokai planavau susitikti, tačiau tai padaryti pavyko tik per Kosto Kalinausko vardo baltarusių pulko kovotojo laidotuves. Po jų keletas lietuvių karių bei paramą į Ukrainą vežančių savanorių ir baltarusių karių prie laužo surengė simbolinį žuvusio kovotojo paminėjimą.

„Pulke visi gerbia „Diedą“, nes jis yra šimtaprocentinis savo amato profesionalas, jo patarimai per apmokymus – labai vertingi. Be to, tai nuoširdus ir geraširdiškas žmogus, niekada neatsisakantis patarti, pakonsultuoti“, – apibūdina lietuvį vienas iš Kosto Kalinausko pulko vadų.

Rimas sako netikėjęs, kad Mask­va ryšis karui su Ukraina, tad nesiruošė ten vykti, bet okupantams įsiveržus ėmė svars­tyti, kokiu būdu gali uk­rai­nie­čiams padėti.

„Kare visada trūksta išminuotojų, tad pagalvojau, kad galiu būti ukrainiečių instruktorius, perteikti savo patirtį. Perskaitęs, kad yra formuojamas atskiras baltarusių padalinys, susisiekiau su jų mobilizavimo cent­ru Varšuvoje ir kovo 13-ąją išvykau. Žmona ir dukra labai neatkalbinėjo, nes žino, kad esu užsispyręs“, – pripažįsta vyras.

Varėnos rajone užaugęs R. Ar­maitis po aštuonių klasių Vilniaus Buivydiškių technikume įgijo zootechniko specialybę. Grį­žęs iš kariuomenės, vaiki­nas pamatė, kad kolūkiai yra ardomi, tad nuėjo dirbti į „Žalgirio“ staklių gamyklą, o ėmęs lankyti karatė treniruotes, nusprendė stoti į kuriamą policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“.Tapo išminuotojų grupės nariu, vyko į apmokymus JAV bei ES šalyse. Pastaruosius dešimt metų Rimas dirbo pasienio pareigūnu, prieš šešerius, būdamas 52-ejų, išėjo į pensiją ir tapo techniku inžinieriumi „Hilton“ viešbutyje.

Kyjive lietuvis buvo nukreiptas į įvadinius karinio parengimo kursus užsieniečiams, tačiau po poros savaičių jam buvo patikėta rengti išminuotojų kursus. Po mėnesio jis pasiprašė į frontą, kad susipažintų su realia situacija ir parsigabentų demonstravimui minų.

Pateko į Mykolajivą, kurį po Chersono užėmimo rusai labai atakavo, nes norėjo atverti sau kelią į Odesą. Mykolajive Rimas išbuvo pusantro mėnesio, kelis kartus ėjo su žvalgais į užduotis, o kai iš bazės išvyko atgal į Ukrainos sostinę, po trijų dienų rusų raketa bazę sugriovė...

Antrą kartą į frontą teko vykti į Zaporižės srityje esantį Guliai Pole miestelį.

„Kai atvažiavome į visiškai sugriautą ir tuščią vietovę, kelią mašinoms pastojo katinai ir šunys: paaiškėjo, kad visi jie patyrę kontūzijas, nieko negirdi, nes nuo artilerijos apšaudymo yra apkurtę“, – prisimena karys.

Guliai Pole ant minų užvažiavo kelios ukrainiečių karių grupės, todėl skubiai reikėjo išminuoti svarbias kelių ir miškų juostų atkarpas. Čia buvę kariai Rimui prasitarė, kad iš aštuoniolikos žvalgų grupių net šešios negrįžo, dirbti teks labai pavojingomis sąlygomis.

Dronų tada dar buvo nedaug, todėl pilkojoje arba niekieno zonoje dirbo vos per kilometrą nuo priešo, o miškingoje vietoje išminuotojus nuo rusų skyrė vos 400 metrų. Guliai Pole išminuotojams dirbti teko be poilsio dienų nuo septynių ryto iki sutemų, todėl Rimas ten pasitempė stuburą ir dabar dažnai kenčia skausmus. Ten lietuvis patyrė ir kontūziją, kai priešui ėmus apšaudyti, viena iš aštuonių minų sprogo pusantro metro nuo jo.

Per ukrainiečių šturmą žuvo žvalgas, kuris saugojo išminavimo darbus vykdžiusį Rimą. Sunkiai sužeistas buvo ir žvalgų grupės vadas. Po kelių mėnesių, praėjus vos kelioms savaitėms po vedybų, jis žuvo. Po mirties jam buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas...

„Kare gali atsitikti bet kas – pilkojoje zonoje, ypač karo pradžioje, neretai tekdavo prasilenkti su žvalgų grupėmis ir nežinai, ar tai savi ar priešai. Pamatai juos praeinančius, bet jie nešauna į tave, nes nenori „apsišviesti“, o tu nešauni į juos, nes irgi savo darbą reikia atlikti tyliai“, – pasakoja išminuotojas.

Rimas visada reikalauja, kad kiekvieną išminuotoją lydėtų jį saugantis žvalgas. Šis privalo ne tik turėti gerą klausą ir iki maksimumo įjungti aktyvias ausines, jog išgirstų dronus, bet ir palaikyti nuolatinį ryšį su kitais žvalgais bei išminuotojais, kad perspėtų, kada reikia slėptis.

Paskutinėje išvykoje į frontą lietuvio buvo paprašyta išvaly­ti kvadratą, kuriame dirbti atsisakė kitos dvi išminuotojų grupės. Įvertinęs pavojingumą, jis irgi du kartus nesutiko imtis šio darbo. Bet vadai įsakė, nes per tą plotą pulko šturmo grupė privalėjo eiti į užduotį. Lietuvis suprato, kad, jam atsisakius, bendražygių gyvybei kils mirtinas pavojus, gali sužlugti visa suplanuota operacija. Ir tai, jog per šią operaciją liko gyvas, Rimas laiko stebuk­lu, todėl pradėjo svarstyti galimybę nutraukti kont­raktą ir grįžti į Lietuvą.

„Dronų dabar yra tokia daugybė, kad į užduotį pavojinga net po du vaikščioti. Jei viskas taip klostysis, netolimoje ateityje užminavimo ir išminavimo darbus atliks robotai“, – spėja karys. 

Rimas nesistebi, kad Ukrainoje kovojančių lietuvių yra gerokai sumažėję. Pasak jo, žmonės pavargo psichologiškai nuo įtampos, nuo nesibaigiančių sprogimų, nuo miego trūkumo, nuo išgyvenimo dėl žuvusių bendražygių. 

Lietuvius legionierius Ukraino­je remia pačių įkurta organizacija „Atvira širdis“, tačiau surenkamų lėšų viskam neužtenka.

„Jei Rusija užpuls Lietuvą, visi kraštiečiai grįš padėti gimtinei. Tik neaišku, ar mūsų parama bus pageidaujama, nes nei ka­riuomenė, nei Vyriausybė, nei ambasada mumis nesidomi, motyvuodami tuo, kad Lietuva oficia­liai kare nedalyvauja ir savo karių čia nesiuntė. Bet iš Ukrainos yra ko pasimokyti tiek mūsų kariuomenei, tiek ir visai visuomenei, norint Rusiją atgrasyti nuo minčių mus pulti ir parodyti, jog rimtai ginsimės ir esame tam pasiruošę. O jei sugebėsime gerai kovoti, tada ir Vakarai ateis į pagalbą“, – svarsto karys. 

Eldoradas BUTRIMAS 

AUTORIAUS nuotr.

Nerimanto daugeliui pristatinėti seniai nebereikia – mūsų krašto motokrosininko nuopelnai ir iškovotos pergalės kalba pačios už save. 

„Kažkaip pastaruoju metu mane persekioja smėlis ir šlaitai“, – juokavo į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs sportininkas.

N. Jucius dabar raižo Lietuvos smėlynus, nors dar visai neseniai grįžo iš avarija pasibaigusių varžybų Abu Dabyje.

„Į Lietuvos „Cross Country“ čempionato pirmąjį etapą Tra­­­kuose vykau po avarijos nepraėjus nė mėnesiui. Džiau­giausi, kad sveikau labai greitai ir ne tik galėjau varžy­tis, bet ir iškovoti pirmą vietą „En­duro“ kategorijoje“, – pirmai­siais šių metų sezono pasiekimais dalijosi žymiausias Šilalės rajono motociklininkas.

Šiame pirmajame čempionato etape iš viso savo jėgas išbandė 176 dalyviai iš Lietuvos. 

„Tikriausiai daugelis sutiks, kad Dakaras yra antras pagal populiarumą po krepšinio. Ir man šios varžybos yra vienas pagrindinių gyvenimo tikslų bei svajonių. Todėl ir pasirengimas jam yra ne mažiau svarbus etapas, nes esu iš tų žmonių, kuriems rūpi geras rezultatas, o ne tiesiog galimybė nuvykti į Dakarą ir „užsidėti pliusiuką“. Patikėkit, tokių Dakaro dalyvių yra labai daug, nors paprastai iš 1000 paraiškų dalyvauti leidžiama vos 100. Tiesa, anksčiau būdavo paprasčiau – pakakdavo sumokėti solidų dalyvio mokestį ir galėjai važiuoti. Tačiau tokio požiūrio atsisakyta, kai paaiškėjo, kad tarp dalyvių būna net važiuoti nemokančių. Tad šiuo metu jau reikia įrodyti, jog esi vertas Dakaro dalyvio vardo“, – neslepia užsispyrimo patekti į bene garsiausias pasaulio varžybas Nerimantas. 

Šiam tikslui sportininkas rengiasi jau kurį laiką ir būtent dėl galimybės startuoti Dakare vyko į varžybas Abu Dabyje. Lietuvos „Enduro“ ir motokroso čempionas pasirodymą pasaulio čempio­nato etape „Abu Dhabi Desert Challenge 2024“ pradėjo labai efektingai ir taikėsi į greičiau­siųjų penketuką. Deja, tre­čia­jame etape, įveikęs 1000 kilo­met­rų, griuvo ir turėjo nutraukti pasirodymą.

„Pritrūko laimės ir patirties – Lietuvos smėlynų ar pelkynų negalima lyginti su Jungtinių Arabų Emyratų dykuma. Šiek tiek apmaudu, nes sekėsi tikrai gerai. Juolab, kad dykuma važiavau pirmąkart gyvenime. Tačiau trasoje kritau, ir tas „skrydis“ buvo lemtingas – važiuoti toliau nebegalėjau“, – primindamas, kad sporte nieko iš anksto suplanuoti neįmanoma, atviravo Nerimantas.

Motokroso čempionas Abu Dabyje važiavo pagal kelio knygą, kurioje kliūtis, nulėmusi jo rezultatus, nebuvo pažymėta. N. Juciaus motociklas griuvo išdžiūvusio dykumos ežero dugne, kai jis skriejo maždaug 180 km/val. greičiu, ir rėžėsi į nepažymėtą skersai trasos einantį keliuką. Motociklas buvo gerokai apgadintas, sportininkas susižalojo – griūdamas vaikinas kurį laiką šliuožė druskingu gruntu, kuris nutarkavo kūną it švitrinis popierius. 

„Pabandžiau važiuoti toliau, bet po kilometro pamačiau prie­kyje labai stačias kopas. Tokios būklės ir su apgadintu moto­ciklu jų nebūčiau įveikęs, todėl teko kviesti pagalbą ir baigti varžybas. Tačiau įgyta patirtis, užmegztos pažintys davė labai daug, tad nė kiek nesigailiu dalyvavęs šiose varžybose“, – sako vienas žymiausių mūsų krašto sportininkų.

Nerimantas įsitikino, kad dykumų trasose jis jaučiasi lyg žuvis vandenyje ir jeigu ne griuvimas, debiutas būtų buvęs labai sėkmingas. Jis džiaugiasi pirmiausia sau įrodęs, jog dykumoje geba važiuoti taip pat greitai ir gerai, kaip žinomos Dakaro legendos. Tad šiuo metu N. Jucius jau yra pateikęs dokumentus dėl galimybės varžytis Dakare. 

Paklaustas, kuo dykumų trasa skiriasi nuo lietuviškų smėlynų, Nerimantas sako, kad važiavimas dykuma – išskirtinis, nes, tarkime, lėkdamas 10 met­rų aukščio įkalnėmis ir nuokalnėmis po 300 km per dieną, patiri kažką panašaus į jūros ligą – apima supimo jausmas. 

Šiuo metu šilališkis nesieja savęs su jokia komanda, tačiau, kaip ir dauguma sportininkų, samdo pagalbininkus, ku­rių priežiūra bei įranga naudojasi. Toks principas, skaičiuoja Nerimantas, yra pats patrauk­liausias, nors dirbti tenka itin daug. Bene sudėtingiausia – surinkti reikalingą biudžetą. Tarkime, Abu Dabio startinis mokestis yra apie 30 tūkst. eurų, dar 20 tūkst. Eur reikėjo sumokėti priežiūros komandai. Norint važiuoti Dakare, šilališkiui reikės surinkti mažiausiai 100 tūkst. Eur.

„Ir tai – labai maža suma, nes, pavyzdžiui, lenktynininko Benedikto Vanago biudžetas sudaro apie 3 mln. Eur, Vaidoto Žalos – apie 1 mln. Eur. Važiuoti aš moku, o renkant biudžetą dar reikia ir kalbėti, ir išmanyti psichologiją. Laimei, yra tikrų sirgalių, turiu partnerių, įmonių, kurie remia, kurių emblemos puošia uniformą. Šiek tiek prisideda ir Šilalės savivaldy­bė: pernai prašiau 13 tūkst. Eur paramos, gavau 5 tūkst. Eur“, – sako N. Jucius.

Tačiau štai kaimynui Dakaro dalyviui tauragiškiui Rokui Baciuškai pasisekė labiau – Tauragės savivaldybė savo sportininką parėmė net 100 tūkst. Eur.

Prie Šilalės kraštą garsinančio sportininko paramos galime prisidėti ir mes. Šiuo metu kaip tik vyksta pajamų dek­laravimas, N. Juciui galime skir­ti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramos. 

N. Juciaus rekvizitai: para­mos gavėjo iden­tifikacinis nu­me­ris (įmonės kodas): 305929168, pavadinimas: VšĮ „Moto-30“. O jei atsirastų entuziastų tapti solidesniais šio sportininko rėmėjais, Nerimantas juos kviečia asmeniniam pokalbiui (kontaktus galima gauti ir „Šilalės artojo redakcijoje). 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo albumo nuotr.

Balandžio 27-ąją minint Medicinos darbuotojų dieną, prisiminkime savo gydytojus, slaugytojas ir visus, kas dirba šį sunkų, dažnai kritikuojamą darbą. Nors mediko profesija vis dar tebevadinama garbinga, visuomenė jiems kelia tokius reikalavimus, kuriuos pateisinti darosi vis sunkiau. Jau trūksta ne tik gydytojų, bet ir slaugytojų. Su šia problema susiduriame ir Šilalėje, todėl kiekvienas į mūsų kraštą atvykęs jaunas gydytojas yra tarsi dovana rajono žmonėms. Pernai tokią dovaną gavo UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ pasirinkę pacientai. 

Studijuodama miesto neprisijaukino 

Prieš 24-erius metus Šilalėje įsikūrusioje privačioje šeimos gydytojų klinikoje dirba trys gydytojos. Pernai kolektyvą sustiprinu­si Aušrinė Meirie­nė džiaugiasi, kad išsipildė svajonė dirbti gimtajame Šilalės krašte. Gydytoja gimė ir užaugo Girdiškėje, mokėsi Upynoje, o baigusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, išvyko studi­juoti medicinos į Lie­tuvos sveikatos mokslų universitetą. 

Medicinos studi­jos – ilgas procesas. Būsimi gydytojai šešerius metus studijuoja bend­rus dalykus, paskui atlieka rezidentūros praktiką, kuri dabar yra pailginta iki ket­verių metų. A. Meirienė sako, jog studijų metais atliko praktiką daugelyje klinikų, kai kuriose dirbti labai patiko, o ir ne viena specializacija atrodė itin įdomi, bet labiau traukė pirmoji, ambulatorinė grandis, kurioje nėra naktinių pamainų ir ilgų, paras trunkančių budėjimų ligoninių skyriuose. 

„Visada jaučiau savo krašto trauką, todėl ir rezidentūrą atlikti rinkausi Šilalėje – padir­bė­jau net keliose sveikatos priežiūros įstaigose. Buvo labai sma­gu grįžti – jaučiuosi čia kaip namie. Smagu dirbti su šauniu kolektyvu, puikiai sutariame, visi malonūs, džiaugiasi, kad pasi­rinkau šią įstaigą. Kai tokia at­mosfera, ir darbas daug leng­vesnis, nes nebijai paklausti, pa­sikonsultuoti, pasitarti dėl sun­kesnių atvejų“, – tikina gydytoja A. Meirienė, vadinanti save kaimo vaiku ir neslepianti, jog studijuodama miesto neprisijaukino, todėl ir nenorėjo jame likti. 

Jaunų gydytojų daugėja ir ligoninėje

Pasak A. Meirienės, dirbti kaimiškoje vietovėje pasirinko ne ji viena. Yra ir tokių bendrakursių, kurie gyvena miestuose, bet važinėja dešimtis kilometrų į darbą mažuose miesteliuose. Jau keli metai jaunų gydytojų nebevilioja užsienis – net ir tie, kurie turėjo tokių svajonių, vis dažniau lieka Lietuvoje. 

Tačiau yra labai daug priežasčių, dėl kurių jie renkasi darbą dideliuose sveikatos priežiūros centruose.

„Anksčiau sakydavo, kad mieste yra visi patogumai. Jauni žmonės kuria šeimas, puoselėja karjeros planus, augina vaikus, jiems, be abejo, rūpi jų ugdymo galimybės. Tikrai labai svarbus motyvas yra atlyginimas, pagalba įsikuriant. Mūsų pasirinkimus nulemia labai daug sudedamųjų dalių, bet, aišku, kiek­vienas žmogus renkasi tokį pasiūlymą, kuris jam atrodo geriausias. Jei šeimos gydytojams lengviau pasirinkti darbo vietą, nes žino, kad visur bus reikalingi, tai gydytojams specialistams labai svarbu tos gydymo įstaigos, kuri jį kviečia, perspektyvos“, – mano A. Meirienė. 

Šilalės ligoninėje atlyginimai mažesni nei kitur, ir savivaldybės parama, palyginus su kaimyniniais rajonais, atrodo kaip simbolinė, nors visi tikina, jog turi tikslą ligoninę išsaugoti. 

„Keista, kad tai diskusijų klausimas. Manau, būtų labai sunku pacientui pasiekti pagalbą, jei ligoninės Šilalėje neliktų. Pati dirbu Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, matau, kiek daug ten ateina pacientų. Taip, mažoje ligoninėje niekada nebus tiek diagnostinių galimybių, kiek dideliuose centruose ar net regiono ligoninėje, tačiau skubią pagalbą žmogui suteikti galima. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai į kitą ligoninę išvežame jau pradėtą gydyti pacientą“, – tikina A. Meirienė. 

Gydytoja džiaugiasi, kad Šilalės ligoninėje dabar yra nemažai naujų, jaunų gydytojų, jaunas kolektyvas dirba ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. 

Laimė priklauso nuo vidinio nusiteikimo

Gydytoja sako, jog pacientai jaunus specialistus vertina labai skirtingai. Didžioji dalis pasitiki, nes supranta, kad medicinos mokslas labai greitai vystosi, o jauni žmonės dabar mokosi pačių naujausių dalykų. Tačiau atsiranda ir įsitikinusių, jog geras yra tik tas gydytojas, kuris turi sukaupęs ilgo darbo praktiką ir jau matęs daugybę skirtingų atvejų. Ne visiems patinka ir tai, kad jauni gydytojai labiau akcentuoja sveiką gyvenimo būdą.

Tačiau A. Meirienė nelaiko savęs griežta gydytoja. 

„Visada rekomenduoju, kas būtų geriausia konkrečiam pacientui, nes pirmoje vietoje yra rizikos veiksnių korekcija. Pa­vyzdžiui, dabar labai svarbu cholesterolio, padidinančio širdies ir kraujagyslių ligų riziką, kontrolė, kurį pacientas gali valdyti mitybos pakeitimu, svorio reguliavimu. Yra pacientų, kurie nenori gerti vaistų dėl galinčio atsirasti šalutinio poveikio, jiems paaiškiname apie kitas gydymo galimybes. Tikrai pastebime, kad jaunesnių žmonių požiūris į medikamentinį gydymą keičiasi – jie neskuba gerti tablečių ir laikosi gydytojų rekomendacijų. Labai smagu dirbti su tokiais bendradarbiaujančiais pacientais. Bet yra ir tokių, kurie žino, jog turi sveikatos problemų, bet nieko nedaro – net vaistų negeria“, – apgailestauja gydytoja A. Meirienė. 

Pasak jos, Šilalėje, kaip ir visoje šalyje, vyresnio amžiaus žmones dažniausiai kamuoja širdies bei kraujagyslių susirgimai. Yra ir turinčių retų ligų, daugėja onkologinių susirgimų, todėl klinikoje  kasdien yra daug veiklos. Dažnai per dieną tenka priimti kelias dešimtis pacientų. Beveik visiems jauna gydytoja primena, jog labai daug dalykų žmogaus gyvenime priklauso nuo sveikatos ir  vidinio nusiteikimo. Jei norėsime būti sveiki, to sieksime, tai ir ligos nepuls ar net greičiau pasitrauks. Todėl pirmiausia reikia būti optimistu, žiūrėti į gyvenimą šviesiai. 

Reformos užaugino storą „skūrą“

Šviesiai į gyvenimą žiūrėti sa­vo kolegoms linki ir UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ direktorė Rimanta Žąsytienė. Gydytoja neslepia, kad džiaugiasi sprendimu leisti šalyje kurtis privačiai šeimos gydytojų praktikai – tai buvo pats geriausias daugiau nei 30 metų Lietuvoje besitęsiančių sveikatos priežiūros reformų sprendimas. Nors prieš ketvirtį amžiaus atsiskiriant nuo Šilalės PSPC ir buvo girdėti daug abejonių, pacientai neišsigando ir pasitikėjo savo gydytojomis. 

„Įrodėme, kad gydytojo darbo sėkmė nepriklauso nuo to, po kokiu stogu jis yra įsikūręs – nuosavu ar valdišku. Gaila, jog vis daugiau mažų sveikatos priežiūros įstaigų rajonuose nuperka didieji privatūs medicinos centrai. Bet suprantama – gydytojai sensta, o pamainos nesulaukia. Todėl taip džiaugiamės, kad A. Meirienė pasirinko mūsų įstaigą“, – tikina UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ direktorė. 

Gydytoja R. Žąsytienė nesle­pia, jog medikus reformos var­gina, nes ir jų nauda dažnai būna tik popierinė. Ką ge­ro duos Šilalėje prasidedantis Svei­katos centro kūrimas, kuria­me  bend­radarbiavimo pag­rindais dalyvaus ir „Šilalės šeimos gydytojo praktika“, sunku pasakyti.

„Kol kas girdime tik daug triukšmo, daug planų, o rezultatas gali būti toks pat, kaip visų anksčiau vykusių reformų. Labai tikimės, kad pacientai dėl to nepajus kokių nors nepatogumų“, – sako R. Žąsytienė, neslepianti, jog visokios naujovės medikus išmokė kant­rybės prisitaikant prie reikalavimų ir užaugino storą „skūrą“, be kurios būtų sunku išsiversti ir kasdieniame darbe. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žadą atimantis populiarumas, šimtai vaidmenų teatre ir kine, bičiulystė su žymiausiais žmonėmis, kelionės po visą pasaulį... Tai tik nedidelė dalis to, kuo gali pasigirti legendinė aktorė R. Lee, vienintelė lietuvė, už viso gyvenimo nuopelnus pagerbta žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje. Nepaisant viso to, už Atlanto gyvenančios R. Lee širdyje rusena didžiulė meilė Lietuvai ir noras kuo greičiau sugrįžti į mūsų šalį, kurią prisimena kaip ypač šviesią ir nestokojančią laimingų, besišypsančių žmonių.  

Lietuvybė – iš tėvų

Dalydamasi mintimis apie tai, kokią vietą jos širdyje užima Lietuva, R. Lee atskleidžia, kad svarbiausia, jog jos tėvai visa širdimi buvo lietuviai.  

„Nors gimiau ir augau ne Lietuvoje, lietuvių kalba bu­vo mano pirmoji, kol žaisdama gatvėje su kitais vaikais išmokau kalbėti angliškai. Taip pat, nesvarbu kur begyventume, visada priklausėme lietuvių katalikų bažnyčiai, parapijos namuose aš pirmą kartą užlipau ant scenos, čia skleidėsi mano talentas. Mano mama ir tėtis net ir gyvendami Kanadoje nenustojo būti lietuviais. Visgi aš užaugau ne kaip Rūta, nes aplinkiniai galvodavo, jog tiesiog neteisingai ištariu savo vardą. Visi kreipdavosi į mane Ruth vardu. Tik Kalifornijoje, patekusi į Holivudą, pasiryžau visiems išaiškinti, kad jokia aš ne Ruth, o Rūta. Daug metų praleidau pasakodama, kas yra ta Rūta, kas – ta Lietuva“, – sako aktorė. 

Pašnekovė teigia, kad dabar, kai ji jau yra žinoma, motinos Jungtinėse Amerikos Valstijose savo dukroms suteikia Rūtos vardą. Tai – didžiulis komplimentas. 

„Aš labai laiminga, jog apie Lietuvą žino kur kas daugiau žmonių, o ši šalis – visada ma­no širdyje“, – sako R. Lee.

Lietuvos pilietybė – palaiminimas iš Dievo

Visame pasaulyje žinoma aktorė turi JAV bei Kanados pilietybes, o 2019 m. jai buvo atkurta ir Lietuvos pilietybė. R. Lee atskleidžia, kad yra labai laiminga ir ypač didžiuojasi turėdama Lietuvos pilietybę. 

„Jaučiuosi labai artima šiai šaliai, nors ir nesu čia gimusi, augau svetur, bet turiu tokį stiprų ryšį su Lietuva. Niekada nepamirštu to, ką šiai šaliai teko patirti dėl sovietų priespaudos – apie tai man pasakojo tėvai, visada tikėję Lietuvos išsilaisvinimu. Aš ir šiandien meldžiuosi už visus drąsius žmones, kurie nepabūgo tankų, rizikavo savo gyvybe ir iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Turėdama pilietybę, galimybę balsuoti, keliauti su šios šalies pasu jaučiuosi gavusi nuostabų palaiminimą iš Dievo“, – teigia pašnekovė. 

Užsienyje gyvenantiems lietuviams, siekiantiems nenutolti nuo savo gimtinės, aktorė pataria prisiminti ir vertinti savo šaknis, nesvarbu kur pasaulyje begyventų. 

„Savaime suprantama, kad išvykę žmonės prisitaiko ir perima šalies, kurioje gyvena, įpročius. Tačiau mes visi, ar esame lietuviai, ar lenkai, ar vokiečiai, su savimi atsinešame savo spalvas, jausmus, skonius... Manau, jog tai yra labai svarbu. Taip pat tikiu, kad mūsų šaknys yra mūsų kraujyje, jos – visada su mumis. Mes esame lietuviai, nuostabi ir unikali tauta, tad kiekviena šalis, į kurią atvykstame, sulaukia palaiminimo, jei su ja pasidalijame dalele savosios kultūros“, – pasakoja žymi lietuvė. 

Užsienio lietuviai – puikūs Lietuvos ambasadoriai

Pasak R. Lee, labai svarbu, jog lietuviai neliktų abejingi ir išreikštų savo nuomonę referendume dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. 

„Lietuva yra tokia maža šio pasaulio dalelytė. Manau, kad tik nuo mūsų visų priklauso, kiek apie ją sužinos likęs pasaulis. Svetur gyvenantys žmonės gali tapti puikiais Lietuvos ambasadoriais ir nešti žinią apie mūsų nuostabią šalį. Jie taip pat nepamiršta čia likusių savo šeimų, prisideda prie finansinės Lietuvos gerovės“, – teigia aktorė.  

Pašnekovė tvirtina, kad Lie­tuva labai stipriai pasikeitusi nuo tamsių sovietmečių laikų. 

„Kai į Lietuvą atvykau po daug metų, negalėjau patikėti savo akimis. Atrodė, jog Lietuvoje nušvito saulė, pamačiau tiek daug jaunų, laimingų žmonių, puikiai atrodančių, besišypsančių senolių. Aš visiems rekomenduoju aplankyti mūsų šalį ir labai džiaugiuosi, kad ją atranda vis daugiau žmonių. Pati nekantrauju čia sugrįžti“, – apibendrina visame pasaulyje žinoma aktorė. 

Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę, vyks 2024 m. gegužės 12 d. kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais.

Išsamiau apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo – www.referendumas2024.lt.

Užs. Nr. 82

Registrų centras informuoja, kad šių metų pradžia elektroninių auk­cio­nų entuziastams nepašykštėjo patrauklių pasiūlymų: elektroninių var­­žytynių ir aukcionų portale naujus savininkus surado buvusios ka­reivinės, autokroso trasa ir kiti įdomūs objektai, o didelio pirkėjų su­si­do­mėjimo sulaukusių aukcionų organizatoriai už parduodamą turtą gavo keliskart didesnę pinigų sumą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nuotr. iš E.varzytynes.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per pokalbį telefonu padėkojo JAV prezidentui Džo Bidenui už paramą ir lyderystę – JAV Senatas patvirtino 95,2 mlrd. dolerių pagalbos paketą Ukrainai, Izraeliui ir Taivanui. Daugiau kaip 60 mlrd. dolerių numatyta būtent Ukrainai, o už tai balsavo 79 senatoriai, 18 buvo prieš. Ukraina gaus ilgojo nuotolio „Atacms“ (kariuomenės taktinės raketų sistemos), kurių seniai siekė.

Aurimas NAVYS, Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Šilalės savivaldybės valdomų uždarųjų akcinių bend­rovių vadovai pateikė 2023 m. veiklos ataskaitas rajono tarybos nariams. Praėję metai nebuvo lengvi nė vienai Ši­lalėje veikiančiai įmonei, bet kai kurie iš gyventojų su­mokamų mokesčių besiverčiantys paslaugų teikėjai gyveno visai neblogai ir net gavo netikėtai didelius pelnus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30