Etatų mažinimas atskleidė tikrąjį valdžios

Birželio pabaigoje savivaldybės tarybos priimtas sprendimas dėl etatų mažinimo biudžetinėse įstaigose labiausiai smogė kultūros įstaigų darbuotojams. Ir daugiausia šiuo sprendimu nusivylė tie, kurie tikėjo, kad pir­miausia bus atleidžiami pensininkai: jie turi bent šiokį tokį pragyvenimo šaltinį. Deja, tenka pripažinti, jog Ši­lalėje, kokia valdžios rokiruotė beįvyktų, tvarka ne­si­keičia: buvo, yra ir, matyt, visada bus žmonių, kuriuos­ nepalankūs sprendimai bei įstatymai tiesiog aplenkia.  

Pirmajame šios kadencijos savivaldybės tarybos posėdyje  administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus žadėjo „apvalyti“ savivaldybę ir jai pavaldžias įstaigas nuo pensininkų. Raginimus rinktis užtarnautą poilsį kai kurie savivaldybės tarnautojai išgirdo dar pernai. Ne vienas ir pakluso - negi prieštarausi valdžiai, užsitraukdamas nemalonę, kuri visai nesunkiai gali paversti gyvenimą kartinančiomis priekabėmis, o gal net ir atleidimą prognozuojančiomis nuobaudomis.

Dabartinis etatų mažinimas daugiausiai nerimo sukėlė savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur su darbu tenka atsisveikinti keturiems žmonėms. Sprendimui įvykdyti pensininkų šioje įstaigoje užtektų, bet taip paprastai Šilalėje niekas nevyksta. Biblioteka - ne išimtis. Todėl įspėjimus dėl atleidimo gavusios moterys kreipėsi į Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio priimamąjį. Vienos - tik pasikonsultuoti, kitos - ir pasiskųsti, jog neteisybė apėmė visas valdžios grandis, o bibliotekos direktorė, jų nuomone, pati nieko nesprendžia.

Skaitytojus aptarnavusi Nijolė Gudauskienė tvirtino nie­ko nebijanti, nes neturinti ko prarasti - atleista nebesitiki Šilalėje rasti darbą, nes iki pensijos teliko keli metai. Moteris žino, kad priešpensinio amžiaus žmonių iš darbo atleidinėti neleidžia įstatymai. Ji pripažįsta, jog jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, bet ji savo noru jų atsisakė. Negalėjo neatsisakyti, nes tai būtų tik dar labiau pabloginę jos padėtį.

„Man pasiūlė dirbti už pusę etato Laukuvoje arba Obelyne. Tačiau atlyginimo net važinėti kasdien į darbą neužtektų, o man reikia galvoti ir apie būsimos pensijos dydį“, -  tikino N. Gudauskienė.

Jokių nuobaudų neturinti darbuotoja įsitikinusi, kad su ja susidorota - skyriaus vedėja, jos manymu, pasinaudojo tuo, jog ji neturi aukštojo išsilavinimo.

„Šešerius metus dirbau, visas koleges atostogų išleisdavau - kompetencijos užteko, tik dabar aukštojo mokslo dip­lomo pritrūko. Ne diplomas čia svarbiausia, o išgelbėti vienos pensininkės kailį. Todėl net mano etato nenaiki­na“, - atvirai rėžė įpykusi bib­liotekininkė.

Skųstis ji teigia ėjusi net pas rajono merą Joną Gudauską. Nors šis ir esąs Nijolės vyro giminaitis, teisybės  neradusi.

„Paklausė, ar man bus leng­viau, kad ją atleis, o mane paliks dirbti? Ką jis sakys, jei pats tos moters vaikų vestuvėse šoko. Gal ir pažadėjo jai darbo vietą išsaugoti“, - piktinosi be jokio pragyvenimo šaltinio liekanti N. Gudauskienė. 

Ne jai vienai apmaudu dėl to - visos atleidžiamos moterys dar norėtų padirbėti, todėl į kiekvieną liekančią tokio pat statuso kolegę žiūri kaip į konkurentę. Sunkiausia joms suprasti, kodėl neatleidžiama mažiausią stažą turinti ir tik pagal laikiną sutartį knygai išleisti įdarbinta maketuotoja. Visos mano, jog būtent ji turėtų išeiti pirmiausia.

Matematiškai skaičiuojant etatus, gal taip ir atrodo, tačiau gyvenimas dabar diktuoja kitokias taisykles. Vyresnio amžiaus žmonėms neleng­va suvokti, kad darbas darbui nelygu: eiliniam bibliotekininkui nė iš tolo nepavyktų padaryti tai, ką gali jauni, su įvairiausiomis kompiuterinėmis programomis dirbantys specialistai. Tuo labiau, kad ir jaunų žmonių Šilalei ypač reikia, be jų ir taip apmiręs gyvenimas čia visiškai pradėtų merdėti. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog su kitais galima elgtis taip, lyg jų nė nebūtų. Net jei įstatymai ir nepažeisti, dar yra žmoniškumas. Ir, ko gero, mažinant etatus, mažiausiai skausminga būtų atleisti būtent pensininkus. Tada neliktų jokio pagrindo piktumams, įtarinėjimams asmeniškumu bei nepasitikėjimui.

Bet kaip gali to tikėtis iš biudžetinių įstaigų vadovų, kai pačioje savivaldybėje yra niekuo nepateisinamų išimčių. Vieniems, vos įgijusiems pensininko statusą, siūloma nedelsiant trauktis, bet nematoma tų, kurie, pasak savivaldybės darbuotojų, jau ir patys pamiršo, kada užsidirbo užtarnautą poilsį. Matyt, ne šiaip sau kolegos tokius vadina kone amžinais savivaldybės darbuotojais. Ir nesupranta, kodėl savivaldybės vadovai juos laiko po savo šiltu sparneliu. Nors valstybės tarnybos principai turėtų būti taikomi visiems vienodai, niekam nedarant išimčių.

Etatų mažinimas, deklaruojamas kaip siekis sumažinti valdymui skirtas biudžeto išlaidas, galėjo tapti gražiu pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Deja, patys rajono vadovai jį ir sugadino. Ir, atrodo, šiuo atveju su liaudies išmintimi pasiginčyti sunku: kieno vestuvėse šoki, tas ir muziką užsako...

Daiva BARTKIENĖ

 

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 16 rugsėjo 2016 09:16