Laimė būti kartu, kai gera dviese...

Graži sukaktis pasibeldė į Stefos ir Antano Ežerskių namus – jie švenčia Deimantines vestu­ves. Šešiasdešimt metų atiduota vienas kitam, šeimai, namams, tad ir šiandien galima justi, jog pagarba, meilė, atsidavimas ne tik niekur nedingo, bet su metais tapo tik stipresni, nes buvo branginami bei puoselėjami.

Antanas pasakoja gimęs ir užaugęs Šeručių kaime. Savo gimtinėje gyvena ir dabar, tačiau, anot Antano, per laiką kažkokiu būdu kaimo ribos pasislinko, ir jų bei dar dviejų kaimynų sodybas „ištrėmė“ į Kadžygą. Nors save žmonės laiko šerutiškiais.

„Čia stovėjo labai senas dviejų galų namas, aš jame gimiau, užaugau, ir vestuves čia atšokom. Yra išlikusi nuotrauka, visai dar pacaniokas buvau, kai paveikslavau. Nuo vaiko buvau silp­nos sveikatos, vos septynmetę baigiau. Neakivaizdžiai įstojau į Pajūrio žemės ūkio technikumą mokytis agronomijos, pradėjau dirbti Bokštų kolūkyje buhalteriu. Mūsų kaimo jaunimo „zonos“ dažniausiai būdavo Nevočiai, Bokštai, kol kartą draugas pasiūlė nuvažiuoti į šokius Šventuose – tada Žadeikius taip vadino. Taigi nors atstumas tarp mūsų su Stefute nebuvo didelis, pirmąsyk ją pamačiau šokiuose. Krito į akis tokia raudonskruostė su kirpčiukais ant kaktos graži mergaitė. Buvau kuklus vaikinas, tad nesitikėjau jos dėmesio – apie Stefutę sukosi kur kas bajavesni vyrukai, o aš prastos sveikatos... Vis galvojau, kad spėčiau sukurti šeimą ir sulaukti sūnaus... Sirgti plaučių liga tada buvo pavojinga“, – prisimena Antanas.

Stefa kilusi iš Padvarninkų. Augo šeimoje viena, nes kai ji gimė, tėtis buvo jau 69-erių, o kuomet Stefutei sukako šešeri, jis mirė.

„Augau viena ir man būdavo labai liūd­na, gal todėl buvau gamtos vaikas. Kvėdarnoje baigiau vidurinę – viena tais laikais, kitos mano pažįstamos, draugės baigė septynmetę, o dažniausiai – tik pradinę. Galbūt ir tiems mane šokdinusiems vaikinams tai darė įspūdį. Paskui įstojau studijuoti biologiją Vilniaus pedagoginiame institute. Baigiau, bet visą gyvenimą dirbau su pradinukais. Pradėjau Šventų pradinėje, kurią ir pati lankiau, mokytoja, paskui vedėja. Ištekėjau, gimė vaikai. Išsikėlėm į Žadeikius. Ten pastatė naują mokyklą – jos direktorius amžiną atilsį Bronius Aleksandravičius buvo nuostabus žmogus“, – prisimena Stefa.

Tuomet šeimą ištiko tragedija – žuvo vyriausiasis sūnus Arvydas, ir netektis, pasak moters, ją tarsi sustingdė.

„Gulėjau ir ligoninėje, bet, kaip dabar sakau, gydė daktarai, o išgydė... vaikai. Buvau įsitikinusi, kad nebegalėsiu dirbti. Tačiau gydytojas pasakė, jog be darbo bus tik blogiau. Ir direktorius įkalbinėjo grįžti. Žadeikiai – nedidelis kaimas, jau buvo paėjusios kalbos, kad nebedirbsiu. Pasiryžau. Pamenu, rugsėjo pirmąją einu į savo ketvirtokų klasę, o ten mirtina tyla. Pamaniau, gal nieko nėra, kur nors visi išėję. Atidarau duris –

sėdi tylutėliai, ir toks atodūsis: „At­ėjo mūsų mokytoja“. Nuo to laiko jie nuo manęs nesitraukė: laukdavo rytais prie namų ir, kol pasiekdavom mokyklą, pasakodavo tai apie paukščių šeimyną, perinčią pastogėje, tai apie savo augintinius ar kitką. Galvoju, ar juos kas pamokė taip daryti, ar patys suprato... Bet tai padėjo įveikti depresiją“, – pasakoja Stefa.

Ežerskiai džiaugiasi turintys didelę ir gražią šeimą – per Kalėdas prie bend­ro stalo susirenka dvidešimt žmonių! Užaugino du sūnus ir dvi dukras. Tiesa, motinos veidas nuliūsta: amžiną atilsį Arvydas po daugelio metų išsivedė ir vieną iš savo dukterų... 

„Arvydas buvo vet. gydytojas, Remigijus baigė mechanizaciją Rietave. Aud­ra nuo jaunumės domėjosi teise, tad dėl profesijos pasirinkimo nesudvejojo. Svajojome, kad jaunėlė Daiva studijuos ekonomiką, bet ši sritis jos netraukė. Pasirinko mediciną – tapo felčere“, – didžiuojasi savo vaikais Antanas, pats gyvenime dirbęs ir buhalteriu, ir zootechniku, ir inžinieriumi tuometinėje kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje, buvo profsąjungos pirmininkas.

Didžiuojasi Ežerskiai ir septyniais anūkais, iš kurių du yra kariškiai, bei tokiu pat būriu proanūkių. 

„Visi tvarkingi, darbštūs, atsakingi, gyvena apsirūpinę. Svarbiausia – Lietuvoje, nė vienas niekur neišvyko“, – tikina laiminga dėl to esanti Stefa.

Gyvenimo kelias pasuko taip, kad Ežerskiai vėl grįžo ten, kur pradžia – į Kadžygą. Vėl statybos Antano tėviškėje, tada jau plyname lauke. Stojus laisvai Lietuvai, atsiėmė žemes: 30 hektarų Antano ir septynis Stefos. Ji dar mokytojavo, o va Antanas, didžiuodamasi sako moteris, vienu metu net 16 karvių laikė! Ant to paties kiemo įsikūrė ir anūkas su šeima, pradžioje visi ūkininkavo drauge, dabar, pasak Antano, visas savo ūkio vadžias perdavė anūkui. Nors, sako, vienintelę kurį laiką pasiliktą karvutę pardavė ne per seniausiai. Ne gyvulių supirkėjams, o geriems žmonėms, nes labai ją mylėjęs.

Tačiau vien darbu Ežerskiai negyveno.

„Dalyvaudavome pagyvenusių žmonių šokių kolektyve, tai ir koncertai visokie, dainų šventės. Antanas ir dainuodavo, tik iš manęs dainininkės nėr. Man netrūkdavo renginių, konkursų mokykloje, rajone. Direktorius siekė, kad mokykla dalyvautų visur. Kartą pažadėjo, kad jei laimėsime saugaus eismo konkursą, parūpins autobusą kelionei į Nidą. Vaikai taip užsidegė! Ir laimėjom, ir pažadėtąją kelionę gavom! Pirmieji mano mokiniai jau yra senjorai, ir kaip smagu, kai aplanko, atsiunčia sveikinimą. Dar gyve­nime labai mėgome keliauti. Turėjome „Nivą“, susikraudavome palapines ir – pirmyn. Estija, Latvija, Baltarusija išvažinėtos“, – pasakoja Stefa.

Antanas giriasi savais pomėgiais.

„Turiu tokių „ligų“, kuriom ir kaimynus užkrėčiau. Viena – slidinėjimas. Dar prieš porą metų ant slidžių stovėjau. Ne nuo kalno čiuožiau, o laukais, pas mus aplink plynės. Dar įpiršau bitininkavimą – padovanojau po avilį bičių, tai dabar kad išsiplėtė! O sudalyvavęs plaukimo prog­ramoje senjorams, prikalbinau juos lankyti baseiną. Tai ir mane vežasi. Tiesa, plaukti, matyt, nebeišmoksiu. Judu, krutu, nors abu klubai ir akys operuotos. 

Džiaugiamės, kad jauni žmonės nesibaido senolių, o mielai bendrauja. Tik labai pasiilgstu dainų. Išties nebelinksmas mūsų kaimas, anot Šiškausko. O taip smagu darydavosi užtraukus... Prisimenu, kokios būdavo Kalėdos, Velykos...“ – susimąsto Antanas.

Stefa sako, jog nors nelaimės labai sužeidžia, laikas sielą gydo. Kas kita su fizinėmis negaliomis. Moteris teigia jau bene 20 metų serganti parkinsono liga. Tačiau net gydytojai stebisi savo pacientės optimizmu. O jo, pasak Stefos, suteikia graži šeimos bendrystė.

Viso pašnekesio metu Antanas netvėrė jauduliu norėdamas papasakoti apie gražiausią savo jaunystės gyvenimo dieną – judviejų su Stefute vestuves. Juolab kad jos susidėjo iš dviejų dalių.

„Vainute kunigu tuomet buvo mano dėdė, mamos brolis, tai jis mus bažnyčioj ir sutuokė. Važiavom į šliūbą „gaziku“: šalia vairuotojo – jaunoji ir jos draugė kaip liudininkė, o aš, jaunikis, apsiklojęs brezentu – kėbule. Buvo kovo mėnuo, laikėsi storai sniego ir šalčio nemažai. Bet ištvėriau. Civilines vestuves iškėlėme mėnesiui nepraėjus. Palyda važiavo trimis „viliukais“ (taip vadindavo „gazikus“), o mu­du su Stefute – „Pobeda“. Paskui paveikslavomės buitinio aptarnavimo fotoateljė, kur dirbo amžinatilsį Krencius“, – pasakoja Antanas ir rodo nuotrauką, kurioje įamžinta ir kažkada Šilalėje buvusi spaustuvė.

Atnaujinti santuokos įžadų Deimantinių vestuvių proga Ežerskiai vėl vyks į Vainutą. Tik, sako, skirtingai nuo jaunystės vestuvių, apsiribos šventiniais pietumis. Ir tai suprantama, nes jubiliatams šiemet sukaks po 83-ejus. Kaip juokauja Antanas, jis tik keliomis pėtnyčiomis vyrėlesnis už savo Stefutę.

„Gyvenimas niekada nebūna rožėmis klotas, bet ir tos su spygliais... Bu­vo tarp mūsų sutarimas ir pasitikėjimas. Kas pasitaikė juodesnio – nuplaukė tolyn, kas šviesaus – palieka. Ypatinga An­tano dorybė, kad ne girtuoklis. Buvo darbštus, mylintis šeimą, vaikus. Visada galėjau pasitikėti – pati nė karto gyvenime banke nesu buvusi, atnešusi pensijas laiškininkė stebėdavosi, kai prašydavau sudėti abiejų pinigus į vieną krūvą. Šeima – didžiausia vertybė, aš be jos būčiau vienut vienutėlė. Tiesa, dar yra Aleksas Karalavičius, lakūnas – pusbrolio sūnus. Tiek ir beliko iš mano, Barcių, giminės“, – atvirauja Stefa.

„Šeimoje negali būti „aš“, „mano“, o tik „mes“, „mūsų“. Reikia suprasti, sutarti ir daugiau atlaidumo“, – pritaria žmonai Antanas.

Šešiasdešimtosios, Deimantinės vestuvių metinės – pačios garbingiausios. Gal dėl to, kad švenčiamos retai. Tad tik­ra Dievo palaima jų sulaukti. Svarbiausia šią dieną – drauge susirinkusi tvirta ir graži kaip deimantas šeima, gimusi iš dviejų mylinčių širdžių. Neabejotinai Ežerskių namuose atsiras dar vienas svarbiems šeimos įvykiams skirtas kalendorius su nuotraukomis, kurios įamžins brangią sukaktį ir liks kaip relikvija vaikams, anūkams, proanūkiams.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovų šeimos nuotr.