Tolima, bet širdžiai artima Čikaga: kelionė už Atlanto giminaičių pėdsakais

Kitados buvo kilusi mintis ap­lan­kyti vietas, į kurias so­vietinė oku­pacija nubloškė mano senelių ir tėvų šei­mos narius. Vie­ni atsidūrė už Uralo, kiti – už Atlan­to. Tiesa, Sibire ir Kazachstane te­ko pa­bu­vo­ti, tačiau aplankyti arti­mų žmo­nių konkrečias tremties ar bu­vusių Sta­lino lagerių vietas kol kas ne­­tu­rė­jau progos. Da­bar, kuo­met Ru­si­ja vykdo karą Uk­rai­­noje, yra mažiau pavojinga išsi­ruoš­ti į ke­lio­nę už Atlanto nei į Sibi­rą.

Kartais atrodo, kad mano senelių ir tėvų kartoje buvo daugiau nuvykusių į JAV nei mano kartos žmonių, nors tais laikais kelionė užtrukdavo net kelias savaites. Mano senelis (iš tėvo pusės, gyveno Deblių k.) išvyko dirbti į Pen­sil­­vanijos anglies kasyklas apie 1900 me­­tus, prosenelis (iš mamos pusės, gy­­veno Vytogalos k.) į JAV buvo nuvykęs dar anksčiau. Žmonos proseneliai įsi­­kūrė

JAV XX a. pradžioje. Jie vertėsi maitin­dami darbininkus, kurie triūsė tiesiant geležinkelius Amerikos platybėse. Trys senelio (mamos tėvo) broliai Martin­kai (gimę Vytogalos k.) pasitraukė į Va­karus 1944-ųjų rudenį ir po kelių metų atsidūrė Čikagoje. Du tėvo pusbroliai

Girs­kiai bei jų sesuo (lakūno Sta­sio Gi­­rėno pusbrolio vaikai) išvykdami iš gim­tųjų namų Vytogaloje 1944 m. spalio mėnesį prasilenkė su į jų sodybą įriaumojančiu „išvaduotojų“ tanku. Jei­gu būtų susiruošę truputį vėliau – būtų likę už geležinės uždangos. Tiesa, susiruošė su jais ir jauniausioji dukra, maždaug dešimties metų, kuri jau pirmos nakvynės metu Tauragėje taip pasiilgo mamos, kad naktį prabudusi išėjo jos ieškoti. Rytą, jos neradę, vyresnieji pasuko Tilžės link, į Rytų Prūsiją. Taip jie ir išsiskyrė – jaunėlė po kelių dienų pėsčiomis sugrįžo pas tėvus į Vytogalą, o vyresnieji po kelių metų atsidūrė Los Andžele. 

Prieš išsiruošdamas rugsėjo gale į Či­kagą, dar kartą perskaičiau visus senelio brolio Klemenso Martinkaus mano tėvams rašytus laiškus iš Market Parko (Marquette Park). Juose rašoma, kaip jie gyvena, kaip bendrauja su kitais artimais giminaičiais arba pažįstamais, kilusiais iš to paties krašto. Viename 1985-aisiais rašytame laiške užsimena, jog Market Parke palaipsniui daugė­ja juodaodžių ir mažėja lietuvių, jog nau­jai atsikėlusių kaimynų gyvenimo bū­das skiriasi nuo lietuviams įprasto. Skai­tant laiškus tampa aišku, kad tautiškumas ir Katalikų bažnyčia buvo labai svarbūs jų gyvenime. Suprantama, laiškuose nieko nerašė apie politiką – tik keliuose užsimena, jog žino, kas pas mus sovietų Lietuvoje vyksta.

Kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti vietas, kuriose gyveno mano giminaičiai, atsidūręs Čikagoje, pirmiausia susiruošiau į Market Parką. Man pasisekė, nes mane lydėjo senas pažįstamas ir Market Parke vaikystę pra­leidęs Virgilijus Krapauskas. Jis − isto­rikas, filosofijos mokslų daktaras, dirbęs mokytoju Čikagos mokyklose, vėliau − įvairiuose universitetuose bei koledžuose.  

Market Parko žalioji zona su tvenkiniais užima didelę teritoriją. Pasi­su­­kinėję po tą zoną automobiliu vos ke­letą minučių, sustojome ir tuomet prieš akis atsivėrė paminklas Dariui ir Gi­rėnui. Vietos lietuvių iniciatyva jis buvo atidengtas 1935-aisiais, t. y. praėjus dviem metams po „Lituanikos“ skrydžio. Šitiek apie tą paminklą man teko skaityti, šitiek kartų jis man nuotraukose regėtas! Jis dar labiau man artimas, nes giminystės ryšiais su Stasiu Girėnu esame susiję, nors ryšys mano senelių kartoje buvo nepalyginamai ryškesnis. Beje, mano mama ir lakūno brolis Petras Girėnas 1942 m. buvo krikšto tėvais (nors jų amžiaus skirtumas gana didelis) lakūno sesers anūkei Danutei, kuri iki šiol gyvena Vytogaloje ir neseniai atšventė 80-ąjį gimtadienį. 

Vos tik priėjus prie Dariaus ir Girėno paminklo, Virgilijus prade­da pasakoti, kaip jie vaikystėje stengdavosi ant jo užlipti ir nušliuožti žemyn jo briauna. Netikėtai prie mūsų dviračiu privažiuoja pagyvenęs vyras, kuris mums ištaria „labas“.  Pasirodo, 78-erių lietuvis gyvena Market Parke daugelį dešimtmečių. Dauguma jo kaimynų yra iš Meksikos, geri žmonės. Tiesa, ir jis pats už kelių dienų išvyksiąs į centrinę Meksiką, kur yra šilčiau ir pragyvenimas pigesnis. Pavasarį vėl sugrįšiantis į Čikagą. Taip jau darantis daugelį metų.

Dairantis nuo Dariaus ir Girėno paminklo, akys užkliūva už dviejų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios bokštų. Važiuojame prie jos. Pastatas savo architektūriniu bei meniniu grožiu palieka įspūdį: architekto Jono Muloko suprojektuotą bažnyčią puošia dailininkų Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kašubos, Adolfo Valeškos, Kazio Var­ne­lio kūriniai. Žvelgiant į bažnyčios sienas puošiančias istorines mozaikas, į greta jos rymantį koplytstulpį bei plazdančią Trispalvę, mintimis nuklystu į jos reikšmę mano buvusiems giminaičiams – juk čia jie lankydavosi šventadieniais, iš čia juos visus išlydėjo paskutinei kelionei į Šv. Kazimiero kapines. 

Nuo bažnyčios palengva važiuojame gatve, kurios pavadinimas Lithanian Plaza byloja apie kitados čia gyvenusių tautiečių bendruomenę. Ant artimiausio pastato prie bažnyčios iki šiol tebėra iškaba „Antano kampas“. Ji liudija apie dar neseniai čia veikusią pas­kutinę lietuvišką karčemą. Virgilijus rodo į abiejose gatvės pusėse stovinčius pasta­tus ir vis pasakoja, kas juose buvo. Dalis pastatų dabar užkaltais langais – čia buvusi karčema, čia irgi karčema, o tenai irgi... Sakoma, kad toje gat­vėje bu­vę 15 lietuvių karčemų, o vyrai netgi lažindavęsi, ar pajėgsiantys per vakarą įveikti atstumą nuo gat­vės pradžios iki pabaigos, užsukant į kiekvieną karčemą ir išlenkiant kiekvienoje bent po taurelę...

Vėl automobiliu riedame palyginti siauromis Market Parko rajono gatvėmis. Vir­gilijus vis rodo: čia gyveno jų gydytojas, čia architekto J. Muloko namas, o čia namas, kurį buvo nusipirkusi jo mama ir kur prabėgo jo vaikystė. Prie kai kurių dabar iškeltos Meksikos vėliavos.

Sakoma, jog apie 1960-uosius Mar­ket Parke gyveno maždaug tiek pat lietuvių, kiek šiuo metu jų gyvena Mari­jampolėje. Virgilijus pasakoja, kad tuomet visose aplinkinėse gatvėse galėjai susikalbėti lietuvių kalba. Kad tai gali būti tiesa, byloja ir faktas, jog mano senelio brolis, gyvendamas Market Parke, taip ir neišmoko anglų kalbos, nes aplink buvo vien lietuviai. Netgi dirbant geležinkelininku lietuvių kalbos neprireikė – ten irgi visi buvę lietuviai. Tik vyresnis pareigomis tautietis turėjęs mokėti anglų kalbą, kadangi jis privalėjo bendrauti su užimančiais aukštesnes pareigas amerikiečiais.

Pagaliau sustojame gatvėje prie na­mo, kuriame gyveno mano senelio brolio šeima (jis senatvėje buvo priglaudęs ir savo vyresnį brolį). Keistas jausmas apima žvelgiant į gražiai atrodantį trijų aukštų pastatą. Užplūsta prisiminimai, ką skaičiau laiškuose, ką girdėjau kalbant tėvus arba bendraujant prieš kelis dešimtmečius su jų sūnumi ir duk­ra, kurie buvo atvykę į Lietuvą. Beje, jų dukra kitados pasakojo, kad vienas iš jų kaimynų Market Parke buvo Salomėjos Nėries giminaitis (gal jos vyro Bučo giminaitis?), tai ji vienintelė iš lietuvių su juo bendravo. Visi kiti tautiečiai jį ignoravo, kadangi jo giminaitė poetė vyko į Maskvą 1940-aisiais parvežti „Sta­lino saulės“ ir šlovino Staliną savo poemoje...  

Išlipęs iš automobilio žvelgiu į savo giminaičių buvusį namą ir ruošiuosi jį fotografuoti. Tokiu elgesiu patraukiu ant kaimyninio namo laiptų sėdinčios pagyvenusios moters dėmesį. Tada nusprendžiu, kad reikia paaiškinti, jog esu jos buvusių kaimynų giminaitis iš Lie­tuvos. Klausiu, ar juos prisimena. Pa­sirodo, prisimena. Iš kito namo taip pat išeina buvęs giminaičių kaimynas. Pa­sirodo, jis čia gyvena 17 metų, gerai prisimena paskutinę šio namo gyventoją Kristiną (mamos pusseserę). Sa­ko, kad ji buvusi miela moteris.

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)