Kampanija be intrigos
Lietuviai lyg apduję nuo grybų gausos. Šių eilučių autorius – ne išimtis. Tačiau stebina ir visas šiųmetis laukų, daržų bei sodų derlius. Antai ūkininkai, iš pradžių skundęsi, jog kai kur javai buvo išguldyti, o kitus nualino sausra, todėl prakalbo apie kompensacijas, dabar trina rankomis, koks puikus grūdų derlius. Bet ir vėl bėda: elevatoriai nespėja sutalpinti, jų kaina krinta, valstybė turinti padėti…
Šmaikštuoliai tikina, kad dėl tokios visa ko gausos kaltas... koronavirusas. Juk kai 1986 m. balandį mūsų link slinko sprogusios Černobylio atominės elektrinės radioaktyvūs debesys, rimti specialistai aiškino, jog nuo teršalų geriau ėmė derėti grybai, o vištos pradėjo dėti didesnius kiaušinius…
Bet grįžkime į praėjusios savaitės realijas. Likus 30 dienų iki Seimo rinkimų, kone 2000 registruotų kandidatų ir jų atstovaujamos partijos puolė į rinkimų trasą. Skaičiai iškalbingi. Gal COVID-19, gal daugiau laisvo laiko, o gal išaugęs politinis aktyvumas paskatino žmones dalyvauti valstybės valdyme. Vyriausioji rinkimų komisija pranešė, kad, lyginant su 2016 m., šiemet į Seimą kandidatuoja daugiau nei 300 asmenų. Deja ar ne deja, tik trečdalis jų – moterys, išskyrus vienintelę Lietuvos lenkų rinkimų akciją – krikščioniškų šeimų sąjungą, kurioje moterų kandidačių yra 63 proc.
Į Seimą pretenduoja 22 milijonieriai, daugiausiai tokių – trys – konservatorių sąraše. Turtingiausias „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, kurio turto suma nurodyta virš 24 mln. eurų. Didžiausias skolininkas – Laisvės partijos kandidatas Ernestas Skobas. Žinoma, tikroji turtinė padėtis gali būti kitokia, negu deklaruojama.
Vidutinis statistinis kandidatas – aukštąjį išsilavinimą turintis 50-metis vyras, vardu Vytautas, moterų dažniausias Daivos vardas. Teistumą deklaravo ir įregistruoti 2 proc. kandidatų, bet buvo 12, mėginusių nuslėpti šį faktą. Šiemet kandidatai beveik dviem metais vyresni negu prieš ketverius metus, o vyriausias – 86-erių asmuo iš Lietuvos liaudies partijos.
Rinkimų kampanijoje kol kas intrigos nėra. Liberalų sąjūdis pristatė rinkimų programą, kurioje išryškino pozityvią pandemijos sukeltos krizės aplinkybę – atsivėrė didesnės galimybės patiems kurti Prezidento siūlomą gerovės valstybę. Šeštadienį susirinkę konservatoriai įvardijo Ingridą Šimonytę būsima Premjere, bet ši turi kitą nuomonę: formuoti Vyriausybę pirmiausia turėtų didžiausio rinkėjų pasitikėjimo sulaukusi partija, o ne iš anksto pasiūlytas pretendentas. Taip ji oponavo Gitanui Nausėdai, kuris inicijavo išankstinį pasirinkimą. Tokios pat nuomonės yra ir „Valstiečių“ lyderis R. Karbauskis, sakęs, kad būsimą Premjerą parinks žmonės balsuodami, o Prezidentas turės gerbti jų valią. R. karbauskis taip pat ginčijo Prezidento nusiteikimą surengti griežtą filtrą siūlomiems ministrams, jog jis neapsiribotų vien tik anglų kalbos mokėjimu, kaip buvo prieš keletą metų, šaliai vadovaujant Daliai Grybauskaitei.
Vienas apžvalgininkas išmąstė, jog G. Nausėda bijo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų valdančiosios daugumos ir I. Šimonytės atėjimo į Premjerus. Esą ši politikė yra tiesioginė profesinė Prezidento konkurentė, o konservatoriai, turintys kone monopolį užsienio politikoje, neva išstumtų šalies vadovą ir iš šios srities. Tačiau, mano nuomone, šie svarstymai nebent tiktų rubrikai „Kas būtų, jeigu būtų...“
Taigi, čia intrigos išties nedaug. Jos kur kas daugiau už šalies ribų. Štai sekmadienį Rusijoje nuskambėjo lemiamas regioninių rinkimų akordas. 41-ame Rusijos regione gyventojai rinko regionų gubernatorius ir parlamentus. Rašant šias eilutes, dar nebuvo žinomi jų rezultatai. Skaudų spyrį putiniškajai partijai „Vieningoji Rusija“ sudavė Aleksėjaus Navalno apnuodijimas, tačiau abejotina, ar Sibiro rinkėjai nulems visos posovietinės imperijos apsisprendimą.
Lietuvai dar svarbesnis – Aliaksandro Lukašenkos pirmadienio „darbo vizitas“ pas Kremliaus valdovą. Beveik neabejoju, kad mūsų lūkesčiai, jog diktatorius ant V. Putino stalo paklos atsistatydinimo pareiškimą, yra bergždi. Mes dažnai trokštame, kad esama taptų norima.
Česlovas IŠKAUSKAS