Nepagydoma liga nėra pretekstas nesigydyti

Seminaro klausytojai Seminaro klausytojai

Se­­niū­nai, socialiniai darbuotojai, mo­kyk­­lų socialiniai pe­da­gogai, policijos pareigūnai į Šilalės visuomenės svei­­­katos biurą rin­ko­si pasiklausyti, kokią išeitį alko­holio traukai neat­si­spi­riančiai visuo­me­nės da­­liai siūlo Anoniminių alko­holikų draugija. Ket­vir­tus me­tus Ši­la­lės savivaldybės vykdo­ma pri­klau­somybės nuo alko­ho­lio mažinimo prog­­ra­ma jau duoda šiokių tokių rezultatų. Todėl tikimasi, jog bendradar­biavimas su potraukį įvei­kusiais žmonėmis socia­li­niams darbuotojams įkvėps dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. 

Pakylančių daugiau nei atkrintančių

Visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė kasmet į blaivų gyvenimą palydi kelias dešimtis žmonių. Deja, trečdalis neįstengia pa­keisti savo gyvenimo būdo, nors gydytis bando po keletą kartų.

Pernai išsiunčiami gydytis pa­siprašė 75 Šilalės rajono gyventojai, tarp jų buvo 21 mo­teris. Grįžę iš ligoninės, toliau gėrė 25. Bet, pasak L. Pet­­ku­­vienės, jie žino, kad gali sulauk­ti pagalbos ir žino, kur kreip­tis.

„Grįžę iš ligoninės, tie žmonės yra labai pažeidžiami, jų negalima palikti vienų, todėl ramsčiu jiems gali tapti anoniminių alkoholikų parama. No­rėjome, kad su šia programa susipažintų tie žmonės, ku­rie betarpiškai bendrauja su prob­lemų turinčiomis šei­mo­mis, tad paprašėme, jog savo istorijas papasakotų tie, kuriems ji padėjo“, - sako Vi­suo­menės sveikatos biuro vadovė.

L. Petkuvienė įsitikinusi, kad socialiniai darbuotojai rizi­kos šeimose, kur auga vaikai, sutinkami kaip kontrolieriai, dažnai jais nepasitikima. Bet su  Anoniminių alkoholikų draugijos nariais kalbama visiškai kitaip, nes jie patys yra perėję visus pragariško gėrimo ratus.

„Mūsų rajone dirbančios draugijos nariai važiuoja pas grįžusius iš ligoninės, kalbasi, kviečia į susirinkimus. Paprastai vieno pokalbio neužtenka, jog patikėtų, pamatytų šviesą tunelio gale. Kaip ne visi sutinka gydytis, taip ne visi patiki ir Anoniminių alkoholikų draugijos pagalba. Tačiau tie, kurie apsisprendžia, atkrinta rečiau“, - pastebi L. Petkuvienė.

Gyvena iliuzijų pasaulyje

Klaipėdiečiai Mindaugas, Sau­lius ir Audrė (visų vardai pakeisti) skaičiuoja blaivaus gyvenimo valandas, dienas ir me­tus. Blaivybė jiems yra ne tiks­las, o vienintelė sąlyga, leidžianti gyventi. Jei išgertų, jie ne­tektų visko, nes yra alkoholikai.

„Gėriau nuo 17 metų - visą dešimtmetį. Kitiems atrodo, kad mažai, nes visi gali rasti blogesnių už save. Negeriu jau aštunti metai, bet tik prieš trejus supratau, kas yra laimė. Žinau, jog esu laimingas, kai aplink mane laimingi kiti žmonės“, - tvirtina Mindaugas.

„Karaliumi“ jis pasijuto įsidarbinęs ir gavęs pirmąjį atlyginimą. Tada jam atrodė, kad yra pats „kiečiausias“, kad jį visi myli ir gerbia, mat nežadina net tada, kai girtas per daugiadienes darbe miega. Ir labai negreitai suprato, jog ne­žadino tik dėl to, kad buvo ne­įmanoma prižadinti...

Kai viršininkas užtiko miegantį, Mindaugas akimirksniu rado pasiteisinimą. Šiandien jis pripažįsta, jog visi alkoho­likai yra melagiai ir manipuliatoriai iš prigimties, jiems atrodo, kad žino, kaip elgsis kitas žmogus, todėl stengiasi užbėg­ti jam už akių. Pakviestas pasiaiškinti, nusprendė, kad jį atleis, todėl pats trenkė pareiškimą išeiti iš darbo.

Išvyko į Airiją ir tikėjosi, jog ten gers mažiau. Tačiau gėrė dar daugiau, nes nebuvo, kas sulaiko. Lygiai taip pat vildamasis, kad mažiau gers, grįžo į Lietuvą. Bet pradėjo lankyti draugus, su kiekvienu išgėrė po butelį, ir ratas vėl užsisuko.

„Kai pamačiau, jog vaikystės draugai gėdijasi paduoti man ranką ir kiša 5 eurus, kad tik greičiau dingčiau, pasidarė gėda. Visi alkoholikai gyvena iliuzijų pasaulyje, visi yra pilni puikybės, nesvarbu, jog kišenėje skamba pas­kutiniai centai ar guli purvini griovyje. Jiems atrodo, kad tik jie vieni supranta, kas yra gyvenimas, o tie, kurie važinėja mašinomis, to gyvenimo nėra net matę“, - pats iš savęs šaiposi ketvirtą dešimtį įpusėjęs, tačiau, kaip pats sako, dar tik pradedantis gyventi vyras. Mindaugui gyvybę išgelbėjo į Anoniminių alkoholikų draugiją pakvietęs ligoninėje sutiktas likimo brolis.

Stipriau už šeimą ir vaikus

Audrė, gėrusi net 40 metų, jau septintus gyvena blaiviai.

Gerti ji pradėjo būdama stu­dente. Iš pradžių - šampa­ną, po keturis butelius vakarais. Manė, jog organizmui trūksta tam tikrų medžiagų... Paskui atėjo įsitikinimas, kad serga nepagydoma liga, nes nepajėgia savęs kontroliuoti. Iš gėdos, jog gali bet kada „nulūžti“, slėpdavosi nuo žmonių.

„Baigiau kelis aukštuosius, dariau karjerą. Man atrodė, kad gyvenu teisingai, nors visą laiką slapsčiausi nuo žmonių ir pati nuo savęs. Laikui bėgant, potraukis alkoholiui tapo toks stiprus, kad nepajusdavau, kaip atsidurdavau gėrimų par­duo­tuvėje. Degradavau, bet su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti, nes buvau visuomenėje žinomas žmogus. Al­ko­holis mane traukė į dugną. Su darbu, šeima, pinigais, su viskuo, ką turėjau“, - pripažįsta moteris.

Audrė sako maniusi, jog slapta išgėrinėjančios jos nie­kas nemato. Gal­vojo, kad gy­vena normalų šeimyninį gy­­venimą, todėl kai po dešim­ties metų santuokos ją pali­ko vy­ras, pa­­­tyrė šoką. Ban­­dė žu­dy­tis - ir ne kar­tą. Bu­­vo net nusprendusi, jog duk­rai  geriau augti be motinos nei su alkoholike, kuriai alus yra svarbesnis už vaiką.

Moteris tikina daug kartų bandžiusi mesti gerti, nors be alkoholio savo gyvenimo ne­įsivaizdavo ir galvojo, kad, išėjusi į pensiją, galės netrukdoma juo mėgautis. Atėjo lai­kas, kai pradėjo gerti viena, o sustoti ga­lėjo, tik patekusi į ligo­ni­nę. Bet ir ten įsivaizdavo, jog niekas nepadės. Kai jai pasiūlė išbandyti 28 dienų „Minesotos“ programą, pasijuto taip, lyg būtų gavusi kelialapį į blaivų gyvenimą.

Deja, po me­tų noras negerti išseko.

„Neįstengiau atsispirti šiam potraukiui, todėl nežinojau, kaip gyventi. Žadėdama arti­miesiems nebegerti, supratau, kad meluoju, nes atsispirti ne­sugebėsiu. Alkoholis mane val­dė, o viduje virė baisi aud­ra, galvoje raizgėsi viena už kitą painesnės mintys. Nemokėdama susitvarkyti su savo problemomis, ir vėl pasigerdavau - taip bandydama negerti kankinausi net 12 metų“, - pasakoja moteris.

Užaugusi mažame miestelyje, ji teigia žinojusi, jog alkoholikai anksčiau ar vėliau mirs. Ne kitoks gyvenimas buvo ir jos pačios šeimoje. O susimąstė ji tik tuomet, kai po daugelio gydymų ligoninėje daktaras pasakė, kad užgyveno į ankstyvą mirtį nuo alkoholio vedančias ligas.

„Persilaužimas įvyko, kai ryžausi priimti Anoniminių alkoholikų draugijos siūlomą 12 žingsnių programą bei patikėjau, jog yra aukštesnė jėga. Patikėjau, kad ne viską galiu ir turiu daryti, o tik tai, kas nuo manęs priklauso. Dabar nekeliu sau per didelių reikalavimų, nes suvokiu, jog gyvenimas banguoja kaip jūra, yra ir pakilimų, ir nusileidimų. Svarbiausia, kad jaučiuosi reikalinga, vedu kitas moteris per 12 žingsnių programą, o su tuo dingo ir potraukis gerti“, - džiaugiasi Audrė.

Negydo, bet sulaiko nuo gėrimo

Susirinkusieji anoniminiams alkoholikams turėjo daug klau­­simų. Visiems rūpėjo sužinoti, ar jie išsigydė visam gyvenimui. Deja, fizinio pot­raukio panaikinti neįmanoma, todėl dažnam pasitaiko atkryčių. Pašnekovai pripažino, jog net valerijonų lašai gali paskatinti norą bėgti nusipirkti dar. 

„Užsimanęs 50 gramų prie kavos, rytą išnešiau penkis tuščius butelius. Ši liga yra fizinė priklausomybė visam gyvenimui. Mes visada esame pavojuje, bet su tuo galima gyventi: taip, kaip žmo­nės gyvena, sirgdami cuk­ralige ar alergija. Tik nuo alkoholio mus ne išberia, o ilgam pradeda kamuoti troškulys“, - prisipažįsta buvę alkoholikai.

Pasak Sauliaus, bėda yra ne alkoholis, o mąstymas. Ser­ga smegenys, todėl negeriant niekas nepasikeičia. Ži­nodamas, kas gali atsitikti, nė vienas protingas žmogus, anot Sauliaus, negertų pirmo stik­liuko. O alkoholikai geria, nes jų smegenys užsiblokuoja, ir jie pamiršta viską, kas jiems yra nutikę. Prisimena tik tai, kad išgėrus būna smagu.

„Yra daug būdų nustoti gerti, o anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa padeda išmokti gyventi blaiviai. Nie­kaip negalėjau suvokti, kaip blaivus gali būti laimingas. Kai gėriau, atrodė, jog tik girtas esu laimingas. Blai­viai gyventi man atrodė nepakeliamai sunku, o išgėrus - palengvėdavo. Tačiau viską, ko ieškojau butelyje, - laimę, džiaugsmą, pripažinimą - radau per 12 žingsnių programą. Supratau, kad alkoholis iš manęs buvo atėmęs viską. Bet mes esame gyvas pavyzdys, jog galima tai susigrąžinti“, - tvirtina Saulius. 

Jo teigimu, anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa turi vieną blogą savybę - ji sugadina alkoholio skonį. Kai suvoki, kad kiti žmonės gali gyventi blaiviai, o tavo padėtis tik prastėja, gerti tampa nemalonu.

Tik nustojęs svaigintis, Sau­lius pamatė, jog draugų, artimųjų suėjimuose, bendradarbių vakarėliuose yra daugybė negeriančių žmonių.

„Kai pats geri, atrodo, kad ir kiti aplink tave geria. Bet taip nėra. Daugelis atvažiuoja automobiliais, todėl yra su kuo kalbėtis ir ką veikti. Koks pats esi, tokius ir žmones prie savęs trauki. O jei kuris įkyriai siūlo išgerti, visada paklausiu, gal turi dėl to problemų. Pastebėjau, jog tie žmonės, kurie  įkyriai domisi, kodėl tu negeri, arba patys kenčia nuo priklausomybės ir nesąmoningai ieško išeities, arba šeimoje turi alkoholikų“, - neslepia Saulius. 

Vaduojasi iš beprasmybės

Susitikimas su anoniminiais alkoholikais socialinių darbuotojų auditorijai sukėlė įvairiausių minčių. Visuomenės sveikatos biuro direktorė L. Pet­kuvienė neneigia, jog, kaip ir daugelis, ji irgi ilgai netikėjo, kad gydymas nuo alkoholizmo nėra tuščias laiko, energijos bei pinigų švaistymas.

„Didžioji dalis visuomenės mano, jog alkoholikų gydyti neapsimoka - išmirs ir nebus problemos. Mano pačios aplinkoje buvo nemažai tokią priklausomybę turinčių žmonių. Stebėjau, kaip jie sveiksta, keičiasi, ir supratau, kad negalima jų nurašyti, išbraukti iš gyvenimo. Anoniminių alkoholikų draugijos nariai daro didžiulį darbą, skleisdami žinią apie pagalbą būti blaiviam. Du kartus per savaitę jie renkasi į savo susirinkimus, mūsų biure rengia įvairiausias šventes, vakarėlius, net šokius. Žmonėms reikia bendrauti, bendravimas palaiko jų blaivybės idėją - ir mes tuo džiaugiamės“, - sako L. Petkuvienė.

Anoniminių alkoholikų judėjimas atsirado 1935 m. Amerikoje. Lietuvoje pirmąjį susirinkimą trys lietuviai ir trys amerikiečiai surengė 1988 m. birželio 30 d. Dabar šalyje veikia apie 130 Anoniminių alkoholikų grupių, per savaitę įvyksta apie 600 susirinkimų. Šie žmonės įsitikinę, kad tik toks tokį gali suprasti, išvaduoti nuo beprasmybės pojūčio. Todėl susirinkę jie kalbasi apie tai, kaip jiems patiems buvo ir ką teko išgyventi, kol suprato, jog išeitis visada yra. Vienintelė sąlyga tapti šios draugijos nariu - norėti mesti gerti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 10 vasario 2017 09:44