Antibiotikai dažniausiai skiriami „iš akies” ir be reikalo
Kad antibiotikai būtų skiriami tinkamai ir tik esant aiškioms indikacijoms, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas skatinimo racionaliai vartoti vaistus 2015–2017 m. planas. Deja, nėra patvirtintos metodikos, kaip gydyti labiausiai paplitusius ūminius kvėpavimo susirgimus, tad antibiotikų išrašoma nepagrįstai daug. Gydytojai neturi pakankamai priemonių atskirti bakterinę infekciją nuo virusinės – trūksta pinigų tyrimo metodams, leidžiantiems tiksliau nustatyti, ar ligą sukelia virusas, ar bakterija. Nenorėdami rizikuoti, medikai ir skiria antibiotikų.
Liūdnos pasekmės
Pastaraisiais metais itin didelis dėmesys skiriamas bakterijų atsparumo antibiotikams augimui ir dėl to kylančioms grėsmėms. „Forbes“ išspausdinta informacija, kad JAV 2016 m. pabaigoje mirė moteris, užsikrėtusi karbapenemazes gaminančia enterobakterija, kuri buvo atspari visiems šiuo metu JAV registruotiems 26 antibiotikams. Todėl šių vaistų skyrimas turėtų būti itin apgalvotas, paremtas tik laboratoriniais tyrimais patvirtinus bakterinę infekciją.
„Deja, antibiotikais dažnai gydoma, vadovaujantis vien klinikiniais simptomais, ir nuo 50 iki 70 proc. ligų atvejų antibiotikų išrašoma tuomet, kai jų visiškai nereikia. Didžiausias procentas - pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, dažniausiai vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, kurias paprastai sukelia įvairūs virusai. Todėl visiškai natūralu, jog nereikalingas antibiotikų vartojimas skatina bakterijų atsparumo vystymąsi“, – sako biomedicinos mokslų daktarė Asta Križanauskienė.
Tyrimų duomenimis, antibiotikų poveikis, sergant virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, yra minimalus. Dauguma pacientų pasveiksta per savaitę, nepriklausomai nuo to, vartojo antibiotikus ar ne. Kiekvienas nereikalingas jų kursas reiškia, kad kita infekcija bus kur kas sunkiau išgydoma.
Kita problema – antibiotikai parenkami neracionaliai. Kadangi gydytojai labai retai atlieka tyrimus, tiksliai nustatančius bakterinį ligos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams, dažnai skiria juos platesnio veikimo spektro, manydami, jog tai paveiks įvairius sukėlėjus.
Diagnostikos keliai
Pasak UAB „Rezus.lt“ medicininių tyrimų laboratorijos vedėjos mikrobiologės Zitos Minkienės, gydytojas visada turi pasverti visus „už“ ir „prieš“, padedančius nustatyti, ar infekcija yra virusinės, ar bakterinės kilmės ir ar būtina skirti antibiotiką. Šią užduotį apsunkina ir labai ribotas gydytojo konsultacijos laikas bei tyrimams skirti resursai. Komplikacijos dažniausiai prasideda 4–5 ligos dieną. Tad per tą laikotarpį galima ir būtina atlikti mikrobiologinius tyrimus bei išsiaiškinti sukėlėją, atlikti antibiotikogramą išskirtai bakterijai.
„Antibiotiko gali būti skiriama, tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą vaistams, prieš tai mikrobiologiškai ištiriant infekuotą medžiagą. Kai tokių galimybių nėra, antibiotiką patartina skirti pagal labiausiai tikėtiną sukėlėją bei žinomą jo jautrumą antibiotikams, atsižvelgiant į saugumą žmogui“, – sako gyd. A. Kažemikaitienė.
Pacientams kreipiantis dėl infekcinių susirgimų, šeimos gydytojai privalo nemokamai atlikti C reaktyvaus baltymo (CRB), automatizuotą bendrą kraujo tyrimą bei streptokoko A tyrimus (esant gerklės, ryklės ar tonzilių uždegimui) vaikams iki 7 m. Iš pirmojo tyrimo per kelias minutes galima nustatyti, ar žmogus serga virusine, ar bakterine infekcija, stebėti ligos intensyvumą ir eigą. Streptokoko A tyrimas leidžia konkretizuoti, ar bakterinę ligą sukėlė streptokokai.
„Tačiau norint nustatyti infekcijos sukėlėją ir atlikti mikrobiologinį tyrimą, pacientas privalo susimokėti pats, – sako Diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos DIGA prezidentė Daiva Kazlauskienė. – Būtent dėl to šie tyrimai dažniausiai ir neatliekami.
Kokie tyrimai objektyviausiai nustato, ar ligos sukėlėjas yra virusas, ar bakterija?
„Tiksliausias tyrimas yra sukėlėjo identifikacija (molekulinis arba mikrobiologinis tyrimas), antigeno detekcijos testai bei prokalcitonino tyrimas, kuris yra specifiškas bakterinės infekcijos žymuo. Šie tyrimai atliekami ir Lietuvoje. Prokalcitonino tyrimas, įtariant apatinių kvėpavimo takų infekciją, leidžia neskirti antibiotikų“, – teigia gyd. A. Križanauskienė.
Taigi, jei pacientas gali susimokėti už prokalcitonino tyrimą, palaukti rentgenogramos, pateikti mikrobiologiniam tyrimui reikalingas medžiagas, gydymas yra tikslesnis ir, tikėtina, trumpesnis.
Deklaruojama, kad tyrimai nemokami
Kadangi visi tyrimai turėtų būti apmokami Valstybinės ligonių kasos (VLK) – bent taip deklaruojama viešai pacientams, tačiau gydymo įstaigos tokių lėšų neturi, ir dėl to dažnai gydytojams tiksliai nustatyti diagnozę yra labai sunku.
Realiai vienos konsultacijos kainą sudaro personalo darbo laikas, privalomi atlikti kraujo tyrimai paciento būklei įvertinti, gliukozės, geležies kiekio kraujyje, kepenų ir inkstų fermentų, pagrindinių elektrolitų nustatymo, skydliaukės hormonų tyrimai, elektrokardiogramos kaina, taip pat dažnai reikalingas rentgenologinis ištyrimas. Visi šie tyrimai turi būti apmokami VLK, bet jų kaina yra ženkliai didesnė nei gydymo įstaigai ji sumoka. O tyrimus reikia kartoti ligos eigoje, pacientas gali sirgti kelis kartus per metus, ateiti pasitikrinti profilaktiškai.
„Žmonės privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas ir turi teisę naudotis įstatymuose numatytomis sveikatos priežiūros paslaugomis nemokamai. Tačiau PSD įmokos negali užtikrinti nemokamų visų rūšių gydymo paslaugų. Todėl išeitis būtų įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Tai leistų investuoti į savo sveikatos priežiūrą ir garantuoti ligos atveju būtiną laboratorinę diagnostiką bei gydymą“, – sako DIGA prezidentė D. Kazlauskienė.
Jurga GRIGIENĖ
Sveikatos žurnalistų asociacijos narė