Žemė dosniai atsilygina tik išmintingai ją dirbantiems

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.