Ištraukos iš prof. dr. Petro Bielskio knygos „MAŽOSIOS SIBIRO SAKMĖS“

IKI SIBIRO

Griovys

Tik baigėsi karas. Lietuvoje įsisiautėjo NKVD smogikų būriai. Žmonės bijojo vakarais užsidegti lempas arba tūnodavo užsidangstę langus gūniomis, kad nepriviliotų nelaukiamų praeivių.

Mama pasikinkiusi arkliuką jau kuris laikas važinėjo tai į Šilalės, tai Tauragės ar Šilutės kalėjimus, bet vis nerado, kur uždarytas tėvas.

Pagaliau vieną naktį grįžo, skubiai sukėlė visus vaikus, apmuturiavo kuskomis, apavė vailokais, ir sutūpę rogėse iššliaužėm į Juodainius.

Šiaip vaikams nieko nepasakodavo, kad tardant neišplepėtų, ko nereikia. Šįkart žinojom, kad nuo Laukuvos Tverų keliu turi pravažiuoti saugumiečių vilkstinė. Tarp suimtųjų – ir mūsų tėvas.

Pravažiavome Mikučio trobas, išsukome šalia kelio į pusnį ir laukiame.

Buvom maži, išsigandę. Mažoji dar neturėjo trejų. Speigas. Naktis šviesi, toli matyti. Nuo Lygumų kelias vis tuščias.

Mikučių troboj pamatė, kad arklys šalia kelio, ir ateina pats šeimininkas Povilas. Žmonės tada dar gyveno bendruomenėje, atjauta buvo kita. Nešasi mažąją trobon. Ta svetimų bijo, rėkia. Mama mus, vyresniuosius, paliko saugoti, ir nunešė vaiką pati.

Stovim ant kelio, trypiam. Ir aš matau, kad nuo Palaukuvio, nuo Kuizinų sodybos, atskilo juodas taškas. Baltame sniego lauke gerai matyti, kaip jis greitai artėja. Paskui antras, trečias ir dar, ir dar. Taškai susijungė į vieną, ir dabar jau ilga juoda gyvatė šliaužė į mus. Važiuoja!

Sesuo nubėgo pranešti mamai, o aš įšokau į šlajukus, bet sumečiau, kad čia per menka priebėga. Pagriebiau glėbį šieno ir prisiglaudžiau prie Raudosios – vis dėl to gyvas daiktas ir savas. Raudoji pešė šieną man iš glėbio, prunkštė ir garsiai kramtė. Taip garsiai, kad, atrodė, girdi visas kaimas.

Tylomis, mažąja nešina, atbėgo mama.

– Vaikai, šokit čia, stokim ant kelio, per vaikus juk nevažiuos.

Viešpatie, galvoju, arkliai sutryps mus. Stovim. Jau girdisi kanopų dunksėjimas, o gal širdis taip muša. Raudoji iškėlė galvą ir sužvengė, lyg šauktų ką. Jau jau, pirmosios rogės visai čia pat. Mes įsikibom į mamą, o ji iškėlė ranką ir ėmė stabdyti arklius. Mažoji išsigando, ėmė verkti. Arkliai sustojo taip arti, kad kvėpavo į veidus.

Iš antrų rogių iššoko vatinę kepurę užsimaukšlinęs enkavedistas ir, tavaruodamas per pečius permestu šautuvu, brido per šalikelės pusnį į mus. Kažką sakė ar klausė, bet mes juk tos kalbos nebuvome girdėję. Mama šaukė tėvo vardą ir pavardę, mes visi kartu su mažąja jau verkėme balsu.

Enkavedistas kažką atsigręžęs riktelėjo. Gal iš ketvirtų ar penktų rogių pakilo ir dviejų ginkluotų sargybinių lydimas pasirodė žmogus. Susikūprinęs, sušalęs, apžėlęs barzda. Mama taip ramiai man liepė iš rogių atnešti kepalą duonos. Kol suradau šiene, kol atbėgau… O žmogus jau glėbyje laiko mažąją ir ramina. Iš balso, o ir iš rankų pažinau mūsų tėvą. Sesuo laikė jį įsikirtusi iš nugaros. Įbrukau kepalą po pažastim ir kakta atsirėmiau jam į petį. Jo abi rankos užimtos – vienoje duona, kitoje vaikas.

Vienas enkavedistas patraukė tėvą atgal, kitas iš jo glėbio ištraukė vaiką ir, atidavęs mamai, nustūmė mus visus nuo kelio į griovį. Tėvas lyg norėjo mane apkabinti, bet prišoko antras ir dar vienas, vyresnysis – visi trys sugriebė jį ir nustūmė. Kažką riktelėjo, sukirto arkliams. Pusiau zovada lėkė pro mus rogės, priguldytos vyrų. Daug rogių.

Jau vilkstinė dingo Šiūraičių pusėn už kalvelės, o mes vis dar stovėjome griovyje, iki juosmens sniege.

P. Bielskio broliai ir seserys

Paliko nepalaidotas

Gilus pokaris. Laukuva. Nuo Kvėdarnos kelio į miestelį įvažiavo kelios palutarkos. Pavakarys. Sustojo ant kelio prie Spaudkalnio. Kėbuluose po kelis ginkluotus kareivius, kažkokie ryšuliai ir susikūprinę žmonės. Aišku – vežimai. Enkavedistai sugaudė ir veža.

Mudu su klasės draugu Mėčiuku (Juškevičius iš Kaltinėnų) pasikabinome ant borto. Paaugliai, sargybinis tik paspyrė koja į mūsų pusę. Matau, prie krašto tokia pavargusi moteris, nuo šalčio susisukusi į skarą. Ir klausiu jos:

– Gal atnešti vandens?

– Nereikia. Jūsų dar neveža? Va, tokį kaip tu palikau ant lentos, neleido palaidoti.

Truktelėjo mašina, mudu nukritom ant bruko, o jie nuvažiavo. Stovim dviese po vėju ir atrodo, kad ant mūsų užkrito kaltė.

Parbėgau į savo kaimą namo ir šaukiu:

– Papa, važiuojam, ten ant lentos paliko nepalaidotą!

– Kur paliko? Kas paliko?

– Enkavedistai paliko, atvažiavo nuo Kvėdarnos.

– Gaudyk vėją laukuose. Palaidos kas nors. Nesiblaškyk, ir tave išveš.

Tada man atrodė, kad tėvas negerai pasakė. Koks graudus ir beviltiškas tas mano naivumas.

Netrukus ir Mėčiuką su tėvais išvežė kažkur prie Irkutsko. Dar kiek pabuvus ir mane areštavo. Irgi ten, į tą pusę.

Tverų viršaitis

Vokietmečiu mūsų tėvas buvo Rensčių seniūnas. Kaimo žmones tada labiausiai vargindavo vokiška rekvizicija – gyvulių, maisto produktų ir kito turto paėmimas kariuomenės reikalams. Kiek galima? Žmonės nebeturėjo iš ko. Tada ginkluoti kareiviai patys važiuodavo per kaimus ir jėga atiminėdavo. Seniūnas valsčiuje pirmas sužinodavo, kad ruošiamasi rekvizicijai, įspėdavo žmones, tie suvarydavo gyvulius į giraitėse iš anksto sukaltus laidarus – ir papūsk. Laukai tušti, tvartai tušti, nieko nėra. Į giraites lįsti bijodavo.

Bet vokiečiai pradėjo įtarti seniūną. Tėvas nugirdo (tada vieni kitus saugodavo, gindavo) – ir seniūnas dingo podraug su galvijais. Išėjo ir pradingo.

Pamenu, tada mus visus mažus su mama sumetė į vežimą javams ir vežė. Palaikė kiek valsčiuje ir išvarė namo. Jei tėvas neatsiras – mus vėl veš. Girdėdavau, kad naktį kažkas ateidavo, klausinėdavau. Mama pykdavo: „Neišsigalvok! Niekus šnekėsi, išveš mus visus į Saksoniją.“ Tais laikais baugindavo Saksonija.

Tėvas neatsiranda, mus vėl sukrauna į ratus ir veža. Aš jau buvau didelis, beveik šešerių, o sesuo dar nė dvejų neturėjo. Dabar galvoju: kokia geležinė turėjo būti mūsų mama. Taip, vyresniems pasakys „pakentėk, pakentėk“, ir tiek, o girdukliui juk sakyk nesakęs. Bet mūsų Saksonija ir baigėsi Laukuvoje.

Po vokiečių atėjo rusai. Buvo ne pyragai. Prie rusų tą rekviziciją pakeitė pyliavos. Tas pats velnias, tik kitaip maliavotas (dažytas).

Tėvas atsirado. Dar vis buvo seniūnas.

Kartą nubėgau į Šiūraičius babunės aplankyti (trys kilometrai už miško). Gal nunešiau ką, ji viena trobelėje gyveno. Pareinu namo – Viešpatie, prie būdos šuo Džekis negyvas. Girdžiu visu balsu rėkiant mažąją [seserę. Įpuolu vidun – nė vieno suaugusiųjų. Įbėgu į didžiąją (didįjį kambarį) – o Dieve mielaširdingas, ant grindų sėdi ar klūpo mama ir verkia. Prišoku. Nežinau, ar pakelti norėjau, ar suraminti, tik atsimenu, kad tampiau ją už abiejų rankų. Mama lyg niekur nieko nurimo, palengva, nors sunkiai, atsikėlė ir padavė man ranką.

– Neišsigąsk. Dabar tik mudu. Tėvą enkavedistai suėmė. Vėl viskas iš pradžių. Nei už ką, nei kur ieškoti. Žmonės kažkokie mįslingi, pamainyti. Su kažkokia piktdžiuga.

Kažkas paskleidė gandą, kad visi seniūnai uždaryti Tauragės saugume. Kiti sakė gerai žiną, kad jie Šilutės lageryje. O treti buvo įsitikinę, kad saugumas įsiklauso į žmonių pasirašytus pareiškimus. Todėl mama nuo tamsos iki tamsos, pasikinkiusi arkliuką, važinėjo ir prašė žmonių parašų. Daugelis bijojo pasirašyti, sakė: čia tyčia toks gandas, paskui visus pasirašiusius surinks ir išveš į Sibirą.

Kartais nelaimė sujaukia žmogui protą. Lyg kokią naujieną mama prisiminė, kad per visą vokietmetį su tėvo žinia mūsų klojimo daržingalyje, šiene išsirausęs urvus, slapstėsi sovietinis Tverų viršaitis. Dabar grįžo jo senoji valdžia. Tas tai tikrai padės.

Nuvažiavo ir parvažiavo. Niekas jos nepriėmė, neišklausė. Viršaitis tarsi būtų jos laukęs, pamatė ateinančią, pasitiko ant laiptų, pasivedė į pašalę.

– Niekas nieko nekalto nesuima. Pasėdės ir pareis. Aš negaliu eiti prieš savo partinę sąžinę. Viskas, – kaip kirviu nukirto. Ir nuėjo.

Dievas vieną paliečia nueidamas, kitą pareidamas.

Visai neseniai profesorė Irena Veisaitė pasakojo gražią tikrą istoriją, kaip generolo Kazimiero Ladygos žmona, rizikuodama savo šeimos likimu, per visą vokietmetį slapstė ir globojo ją savo namuose. Grįžę bolševikai Stefaniją Paliulytę-Ladygienę areštavo, ilgus metus laikė lageriuose. Pasidomėjau, ar profesorė atsilygino jai tuo pačiu. Profesorė atsakė trumpai: „Jūs pats žinote, kad tai buvo neįmanoma.“

Iš tikrųjų tai buvo neįmanoma.

„Saulelė raudona“

Anais laikais (1953 metų sausis)... Atrodo, pasakęs „anais laikais“ lyg ir užbrauki brūkšnį tarp šiapus ir anapus. Man tai dar šiapus.

Į Laukuvą su senuoju „Moskvičiuku“ atvažiavo du kažkokie viršininkai iš Klaipėdos. Tada dar Klaipėda buvo srities miestas. Susirado mane gimnazijoje ir sako, kad srities solinio dainavimo apžiūroje man pripažinta pirmoji vieta ir dabar man reikia vykti į baigiamąjį koncertą Vilniuje. Kodėl to nepasakė apžiūroje? Matyt, komisija persigalvojo, ir aš jau esu srities laureatas.

Susiradau savo muzikos mokytoją Balčiūną – reikia natų. Balčiūnas neapsidžiaugė. Girdi, tu nepažįsti natų, o ten bus sudėtingas akompanimentas, susimausi, geriau nevažiuok. Na, ne, nevažiuoti į Vilnių... Važiuosiu.

Vienas iš svečių sėdo prie pianino. Prasidainuojam. Pats nustebau, kaip lengvai skambėjo: „ Saulelė raudona, vakaras netoli, leisk ir mane, motinėle, su saule namolio...“

– Viskas puikiai, baigęs gimnaziją, būtinai studijuok vokalą, – patarė svečias.

Išvažiavom. Kelias tolimas ir užpustytas. Užklimpom. Mudu su muzikantu atkasdavom ir pastumdavom.

Nenujaučiau, kad mano kelionė „ į Vilnių“ truks beveik ketverius metus.

Ši kelionė skaudžiausia mano tėvams: išvažiavo vaikas ir dingo. Nei kas išsivežė, nei kur nuvažiavo. Ir iš viso – ar nuvažiavo. Nuo sausio iki birželio, iki teismo, kol vyko tardymai, niekas nežinojo, kur aš esu.

Mano senukai pabalo.

Kažkas su galva

1953 metų birželį mane ir dar šešis bendrabylius sugrūdo į atskiras kamurkes voronoke (sovietinės milicijos automobilis, uždara būda kaliniams pervežti) ir iš S. Neries gatvės KGB vidaus kalėjimo atlakino į S. Daukanto gatvėje stūksantį teismą. Laipinamas iš voronoko suspėjau pamatyti neapsakomai skaisčią medžių žalumą. Į rūsį uždarė žiemą, o dabar jau vasara. Po pusės metų lindėjimo uždaroje erdvėje vešli lapija atrodė kaip stebuklas.

Dar spėjau pamatyti, kad kitoje gatvės pusėje, dabartiniame Kančios skverelyje, stovi ir moja mano gimnazijos mergaitė. Tokiu pasakišku vardu – Jūratė. Matyt, iš pakviestų liudininkų ar iš mano tėvų sužinojo apie teismą ir atvažiavo tokį kelią, kad nors akimirką pasimatytume. Jau buvau apsipratęs nelaisvėje, o tos kelios akimirkos vėl sujaukė sielą.

Nebeprisimenu, kaip mane nubogino vėl į rūsį. Tik išgirdau pažįstamą viduramžišką raktų žvangėjimą, spynų traškėjimą – ir vėl vienutė. Pirmą kartą pajutau laiką: lauki, lauki ir nežinai ko.

Pagaliau atėjo du sargybiniai:

– Licom k stenke, ruki za spinu! (liet. Veidu į sieną, rankos už nugaros!) – kaip užkeikimas. – Neogliadivatsa! (liet. Nesidairyti!).

Tipiška teismo salė – sunkūs stalai, trys kėdės aukštom atkaltėm, virš jų masyvus Stalino portretas, langai su grotomis, kampe – narvas kaip žvėrims. Kiekvienam po du sargybinius. Pilna saugumiečių.

– Komu skazano, neogliadivatsa! (liet. Kam sakyta, nesidairyti!)

Sėdim visi kai paukščiukai ant šakos ir tylim, ir nesižvalgom. Ilgai sėdim.

Energingai trinkteli durys, ir į salę pasipila saugumo karininkai. Keisčiausia, kad beveik visų galvos be kaklų, o taip sau tiesiog įstatytos į žaliasiūlius kitelius tarp auksu žibančių antpečių. Nejudrios lyg manekenų. Žaliasiūlis ar žaliakepuris – reiškia, enkavedistas.

Atnešė šešis kartoniniuose viršeliuose įrištus sunkius tomus bylos dokumentų. Rimtas darbas. Viskas lyg būtų nufilmuota sulėtintai, sureikšmintai.

Ir pradeda.

– Karinis Pabaltijo apskrities tribunolas, uždaras posėdis... Pirmininkauja justicijos pulkininkas Urickis, tarėjai – vyr. leitenantai Kozin ir Rižkov, sekretoriauja kapitonas Člonkovskis, dalyvauja Lietuvos pasienio karinės apygardos karinio prokuroro padėjėjas, justicijos majoras Bažanovas.

Dvi dienas rimti vyrai rimtais veidais svarsto, kaip septyni Laukuvos gimnazistai 1951 metais Šv. Velykų išvakarėse miestelyje išplatino 15 lapelių su „Lietuvos smetoninio režimo vėliava“. Kiekvienam lapeliui byloje skirtas specialus ekspertizės aktas su mokslinėmis išvadomis.

Antrą teismo dieną apklausiami bylos liudytojai: mokyklos komjaunimo sekretorius Šveistys, gimnazijos pečkurys Bagdonas ir gimnazijos direktorius Verbauskis.

Uricis klausia direktoriaus:

– Ar pažįsti ką nors iš teisiamųjų?

Virbauskis neskubėdamas atsigręžė į mus, tylomis pastovėjo ir sako:

– Visi mano vaikai. Geri buvo, – ir nieko daugiau nepasakęs išėjo, neatsiklausęs leidimo.

Ir Urickis jo nesustabdė.

Vakarop kalba prokuroras Bažanovas. Jis kalbėjo ne apie tai, kas buvo, o apie tai kas galėtų būti.

– Karinis tribunolas turi sutelkti ypatingą dėmesį Bielskio veiklai. Jis, greta labai aštrių ir piktų nacionalistinių, antitarybinių apraiškų, laiškuose tarybų valdžios represuotiems, ištremtiems savo bičiuliams taip rodė neapykantą Josifui Visarionovičiui, kad, jei būtų turėjęs galimybių, be abejo, būtų įvykdęs pasikėsinimą. Už ypatingai pavojingą kontrrevoliucinę veiką, pritaikius RTFSR UK 58-1a, 58-10 2d. ir 58-11, reikalauju jam Vysšei mery nakazanija (liet. Aukščiausios [mirties] bausmės).

Nuleido vėl į rūsį. Nakčiai grąžino į kalėjimą. Vienas, nėra su kuo pasitarti, bet juntu, kad važiuoja stogas. Aukščiausioji bausmė, tėvynės išdavimas su terorizmu, 58-1a. Galvoju, kažko neatmenu, bet skausmą jaučiu, pavardę atsimenu.

Kažkas su galva.

Bielskis

Klaipėdos didysis kalėjimas. Niūrus, raudonų plytų, bet gražioje vietoje, tarp Jūros ir Uosto gatvių, rytiniai langai į Danės upę, pietiniai į Kuršių marias. Kamera keturvietė – sėdim Klaipėdos Kristaus karaliaus bažnyčios klebonas Jonas Gedvila, Darbėnų geležinkelio stoties viršininkas Maželis (vardo jau nebeprisimenu), buvęs partizanas, rodos, Rupšlaukis ir aš, Laukuvos gimnazistas.

Kompanija graži ir gyvenam gerai: visi jau nuteisti, nebevargina tardymai, Klaipėdos tikintieji beveik kas dieną savo klebonui atneša peredačius, siuntinius, užtenka visiems keturiems. Valdiškos kopūstienės beveik nebevalgome. Ir mūsų langas į marių pusę, matome, kaip atplaukia ir išplaukia laivai. Kurortas!

Tik vieną naktį, grubiai nuplėšdamas antklodes, nuo narų mus visus nuvertė netikėtai įsiveržęs korpusinis Bielskis – piktas, priekabus sargybinių viršininkas, jo bijojo ir sargybiniai, ir kaliniai. Sustatė visus prie sienos:

– Rankas už nugaros! Pavardė ?

– Gedvila.

– Semj sutok (liet. Septynios paros). Pavardė?

– Maželis.

– Semj sutok. Pavardė ?

– Rupšlaukis.

– Semj sutok. Pavardė ?

– Bielskis.

Žiūri...

– Paltais užsikloti kameroje negalima, dabar žinosit.

Apsisuko ir su visa palyda iškaukšėjo koridoriun. Sucypė rakinamos spynos. Viskas.

Septynios paros karceryje – menki juokai. Lyg ir už nieką. Rytą pagalvojom, pasvarstėm ir nusprendėm priešintis: ateis išvesti – susikibsim rankomis – visų nepatemps.

Padavė pietus, atėjo vakaras, o konvojus nesirodo. Sumigom, jau kitas rytas – ir nieko. Ko gero, persigalvojo. Susėdom lošti domino. Kunigas Gedvila ir sako:

– Matyt, Bielskiui pagailo brolio, išgelbėjai ir mus.

P. Bielskio sukurta koplytėlė Laukuvoje

Piemuo

Karceris yra karceris. Kamera maždaug penki žingsniai ir trys, pačiam vidury įcementuotas medinis gultas, toks karstas. Grindys ir tos cementinės. Palubio kampe, nišoje, atitverta grotomis dieną naktį spingso lempelė. Atitverta, kad nesugalvotum nusitrenkti. Vietoje lango – niša su grotomis ir į viršų kylantis urvas. Šviesos nėra, bet trauka kaip krosnyje. Kitaip uždustum. Va, durys – tai kalvystės meno kūrinys. Apkaustai lyg kokioje brangenybių saugykloje: kalto metalo kaimiški vyriai, sutvirtinti eilėmis varžtų, veržlės net užlydytos, kad negalėtum atsukti. Durų staktos irgi metalinio kampainio, karmuška (langelis duryse maistui arba vandeniui paduoti) taip pat metalinė. Kažką panašaus – tik panašaus – esu matęs žvėrinčiuje, kur laikomi didieji plėšrūnai.

Mane, septyniolikmetį plėšrūną, įstūmė pro tas duris. Tik spynos sužviegė, dvi didelės spynos kaip šventoriaus vartuose ar kopyčių ąžuolinėse duryse, ir viskas. Septynias paras jų niekas nebeatidarys.

Karcerio didžiausia kančia yra laikas. Tūnai kažkur giliai požemyje, jokio garso. Prarandi laiko nuovoką: nežinai, kada rytas, kada naktis, ar temsta, ar aušta – viskas vienodai. Kurį laiką nuosekliai apžiūrinėjau savo karsto duobę: drėgmės išmargintose sienose ieškojau piešinių, žemėlapių kontūrų, atrasdavau nežinomų upių vagas, jūras, išsipūtęs tinkas sudarydavo kalnagūbrius. Nežinau, kelintą parą laikas pradėjo spengti.

Kažkurią naktį, o gal dieną, nubundu: ilgai miegoti negali, mat gultas tik lentos, ir tiek – nei pasikloti, nei užsikloti. O dar pro kaminą traukia vėsa. Reikia judėti. Nieko, judėjimas – gyvybės laidas. Nubundu ir tingėdamas dar matau, kad ant gulto briaunos – voras. Didelis, tokiomis ilgomis kojomis. Viešpatie, koks įvykis. Karceryje aš jau ne vienas, mudu su voru. Ir visai nejuokinga, aš regimai atkutau, prasidėjo gyvenimas. Kalėjime yra senas paprotys gerbti vorus. Pamatei vorą ir slapta stebi jį. Niekam nepasakoji, nerodai. Tik tu ir voras. Daug kas per savo susirūpinimą nepastebi. Nepastebėjai, ir tavo likimas praeis pro šalį. Jei voras išeina pro duris ar pro langą – reiškia, jis išsives ir tave. Ir tas tikėjimas yra gilus, tikras. Geresnio kalinys neturi.

Mano voras tingus. Nukebeldavo iki tamsiojo kampo ir tūno. Aš jau pavargau laukti, numigau, sužvarbęs vėl pašokau, nuėjau narve tūkstantį žingsnių, pamečiau skaičių, vėl užsnūdau, o voras nejuda.

Vėl pradėjo spengti. Pajutau, kad ima nešti atgal. Lenda kažkoks žodis: „Pradeda, pradeda… Pradeda lyti, pradeda lyti…“ Nuo Justino Marcinkevičiaus peršokau į „Konradą Valenrodą“. Iš Mokyklos teatro žinojau pusę Adomo Mickevičiaus tekstų. Susigrūdo keli epizodai vienas prie kito. Pradėjau nuo „Alpuharos“, peršokau prie „Tartum sakalas jaunas, / Narvo tvaike išaugintas. / Kai pakils tik į aukštį, / Kai pajus sparnų galią, / Kai apims akimis neišmatuojamus plotus savo gimtosios tėvynės. / Grįšk namopi, medžiokli, sakalo nebesulauksi...“ (A.  Mickevičius. „Eilėraščiai. Poemos. Konradas Valenrodas“).

Niekur kitur taip gyvai nejutau poezijos kaip ten. Širdis atsigavo, užverčiu galvą ir kalbu, kalbu į dangų.

Ir vėl regėjimas: už grotelių prie lempos šmirinėja musė. Niekada nežiūrėdavau į lubas. Nuo lempos grotelių šešėliai brėžia linijas. Prie sankirtos aiškiai matoma kita musė, už grotelių išrėpliojo dar viena… Kameros lubos pasidarė lyg dangaus skliautas, ir aš skaičiavau sužibančias žvaigždes. Kai radau devintą, mane apėmė tokia ramybė – aš jau gyvenamoje saloje. Susigūžiau ant naro ir užsnūdau.

Pabudęs šokau skaičiuoti savo viešnias. Skaičiuoju šiaip, skaičiuoju taip – pusės nėra. Dingo. Prisiminiau vorą. Ir tik dabar suvokiau, kad mano kameroje (jau reiktų sakyti – mūsų kameroje) vyksta sudėtingas buvimas. Tik dabar atradau, kad greta manęs kažkam duotas žinojimas apie nugalabijimą, kitam – apie sugebėjimą išsigelbėti, pabėgti, pergudrauti. Pabėgo, bet voras tebetūno savo kampe. Jis tikriausia irgi rezga savo žinojimus. Kur galėjo dingti?

Sužviegė spynos, lyg Leviatano nasrai prasižiojo karmuškė, ranka be veido man padavė vandens, duonos. Visiška nežinia. Kada duoda vandens? Ar po dviejų parų, ar praėjus pusei bausmės laiko?

Pakėliau akis į „dangų“. Jau visos mano musės dingo.

Vandeniu suvilgiau gomurį, duonos kąsnelį pasidėjau po liežuviu. Tik dabar pradėjo spausti troškulys ir alkis. Reikia taupyti. Ne valgymas, o kvėpavimas, vandens kvepėjimas, duonelės skonis.

Visą likusį gyvenimą kaip didžiausios nuodėmės saugausi įskaudinti duoną. Matyt, iki Dievas mane pašauks, mano namai bus duonos namai. Man nesunku, to mane mokė tėvai: numetei duonelę ant žemės – atsiprašyk. Duonos likučiai nuo stalo irgi skamba užgauliai. Kalėjime duona – tarsi Komunija, šventa, teikianti viltį: kažkur dygsta javas, byra grūdai, pučia vėjas. Kažkas dar yra už kalėjimo sienų.

Laikas ėjo, ėjo. Būdavo, vis nespėji, trūksta laiko, o dabar ėjo, ėjo...

Pavargau nuo to spengiančio ėjimo, nejutau net, kada vėl atsirado musė. Atzvimbė nuo lango (koks ten langas – skylė). Kaip čia viskas girdisi. Per patį spengimą, būdavo, protu suvokiu, kad negali būti, bet aiškiai girdžiu ir atpažįstu mamos balsą. Nesuprantu, apie ką, bet girdžiu kalbant.

Dabar jau atsirėmiau į sieną prie skylės ir nenuleidau akių. Aiškiai mačiau, kad iš viršaus viena po kitos į kamerą ėmė grįžti musės. Grįžo aštuonios. Daugiau nėra, vis nėra, nėra. Turbūt devintąją vapsva ar žvirblis pagavo. Juk ten, už lango, jų džiunglės. Ir kai jau pasukau prie narų, tiesiog pro veidą prazvimbė devintoji. Girdėjau birbimą, stambi. Ir tuoj pat ant palangės nukrito dar viena. Kol ši kraipėsi, dairydamasi nukrito dar viena, ir dar. Mačiau visas dvylika, įsitaisiusias kur šilčiau, arti lempos bunkerio.

Į mano lėtą galvojimą atėjo mintis: musės juda į šilumą ir traukiasi nuo vėsumos. Už skylės pasidaro šilčiau, kai pateka saulė, su laida ateina vėsa. Regis, atradau laikrodį. Apsidžiaugiau ir, susivyniojęs į kamuoliuką, užmigau, galvodamas, kad pergudravau laiką.

Pabudau nuo drebulio, sušalau. Ir tuoj į lubas. Musės tūno kaip tūnojusios. Mano laikrodis neveikia.

Kaip sunku kalėjime prarasti iliuziją. Vėl tuštuma. Sąmonėje kažkas apsivertė: o jeigu aš pabudau anksčiau saulės? Laukti, vis laukti ir laukti. Nepadeda nei geografija, nei žygiavimas. Giliame požemyje, kur niekada nepatenka saulė, aš laukiu saulėtekio. „Užtekėk, saulele, užtekėk...“

Viešpatie, ir mano musės pradėjo skraidyti: nuo lubų ant sienos, arčiau skylės – ir dingsta. Viskas! Aš atradau saulėtekį, vienu du su voru po ilgo buvimo, po ilgo sulauksim saulėlydžio! Vėl.

Džiaugsmą žmogus gali pasidaryti iš visko.

P. Bielskis su studentais prie Mačernio kapo

SIBIRAS

Kūčių vakaras

Iš Vilniaus peresilkos, etapinio kalėjimo, gyvuliniame vagone šešiasdešimt vyrų dardėjo į šiaurę.

Švelniai pasakyta – dardėjo. Juk buvo pats viduržiemis. Vagonas nešildomas. Kuo toliau į šiaurę, tuo šalčiau. Susiglaudžiam į krūvelę kaip pingvinai – ir šilčiau. Kad nors pasikloti duotų arba narai kokie nors būtų. Namų valdybos čia nėra, nepasiskųsi.

Ir orientyrų jokių, žmogus praranda laiko nuovoką. Vagone buvo ir išmintingų vyrų – juristų, daktarų, kunigų, – tik aš vienas gimnazistas, taip sakant, pulko sūnus. Jie sukūrė kalendorių: pradardėjom diena, ir kitą rytą į vagono sieną bato kulnimi įrėžia brūkšnį. (Tokie keleiviai negalėjo turėti jokio rašymui tinkamo daikto.)

Brūkšnių eilė jau žymėjo apie dvi savaites, kai galiausiai mūsų vagoną atkabino ir paliko kažkokioje tuščioje stotelėje.

Etape žmonės neramūs: nežinia kur veža, kam ruoštis, kas bus. Dar gyva Červenės, Rainių, Pravieniškių atmintis. Nežinia, kada tas gaivalas gali nubusti. Retkarčiais pašūkauja sargybiniai, bet šiaip ta nesibaigianti dardėjimo ramybė slogi. Kažkokia baugi tyla. Žmonės iš garsų bando atspėti, kas vyksta peronuose.

– Vyrai, šiandien pagal mūsų sienos kalendorių gruodžio dvidešimt ketvirtoji, – tyliai, kad negirdėtų, kam nereikia, sako Kostas, jis iš mūsų išmintingiausias. – Kūčios.

Žmonės nežinojo, ar džiaugtis. Ar galima jų būvyje džiaugtis.

– Pasimelskim, – taip pat tyliai priduria buvęs Klaipėdos Kristaus karaliaus bažnyčios klebonas kunigas Jonas Gedvila ir ištiesia delnus į vagono vidurį.

Vienas po kito prie jo stoja kiti – pasidarė didelis ištiestų delnų ratas.

– Vadinu savo prosenelius, ateikit prie mūsų Kūčių stalo, prie mūsų vargano stalo, nepasididžiuokit, mylimi prabočiai. (Paminėkite savųjų vardus.)

Tikriausiai buvo tokių, kurie nemokėjo melstis, bet visi ištiesė delnus ir murmėjo savųjų vardus. Gražius vardus.

– Vadinu savo senelius: ateikit, pasiilgtieji, pridenkit mūsų galvas nuo smurto ir širdis nuo neteisybės. (Kas prisimenate, pamatykit ir jų veidus.)

– Vadiname savo vaikus: saugokit mūsų gerą vardą ir mylėkite Lietuvą, mūsų visų namus.

Katorgininkų vagonas prisipildė karčios kaip metėlės atminties. Plaukė žmonių pavidalai, kurių veidų jau nebegalima atpažinti, iš toli, iš krakusmečio, baudžiavos vargo, bermontininkų plėšikavimo, kovų Širvintose, kiti pakilo iš gaisrų Kaniūkuose, amžinasis pašalas nesulaikė ir tų, kurie iki šiol tebeguli svetimoje žemėje…

Atrodė, kad šešiasdešimt vyrų kažkur ten, pasaulio gale, taigoje, vienu metu atsidūsėjo. Būrys vyrų, Kūčių vakarą, tris kartus sudejavo.

P. Bielskis su prof. R. Balsiu

Dieve, nenoriu uždusti

Dieną naktį dunksėjo ir dunksėjo geležinkelio ratai, jau, rodės, kad smegenyse pramuš skylę. Gyvuliniai vagonai. Niekada nepagalvodavau, kad ir gyvuliams kala į galvą. Praradom nuovoką, kiek parų jau ant ratų. Kartais, nustumti į rezervinį kelią, pusdienį pastovėdavom ir vėl ta-ra-lai, ta-ra-lai. Dienos vis trumpėja, vadinas, mus veža į šiaurę. Pakelėse neliko miestų, tik vietomis barakai ir lūšnos.

Jau brėško vakaras, traukinys įvažiavo į kažkokią gyvenvietę ir sustojo. Paskui mus atkabino ir nustūmė į atsarginį kelią. Ir stovi aiškiai per ilgai. Žiūrim, galu privažiavo čiornyj voron (liet. Juodas varnas. Tai aklinai uždara mašina kaliniams vežti). Iš kažkur atsirado keli NKVD karininkai. Nuo vagono kampų patraukė sargybą, sustumdė kareivius į eiles iš abiejų mašinos šonų. Matom: mašinos priekyje atokiau atsistojo sargybinis su šunimi. Jaučiam, kažkas bus. Privažiavo tarybinis voronokas ir iškėlė dar tris šunis. Baugiai atrodo, nes viskas vyksta patylomis, tik pastumia ar mostelėja sargybiniams, ir tie spėriai lekia į vietą. Privažiavo viliukas, iš jo išsirideno storas kariškis. Iš papachos galima spėti, kad aukštas karininkas. Keli kariškiai šoko, nuplėšė vagono antspaudus ir atitraukė duris. Storasis iš odinės planšetės išsiėmė didelį voką, atplėšė ir ėmė šaukti pavardėmis:

– Adukas!

– Jėstj! (Yra!)

– Vychodi! (Išeik!)

Pora kareivių čiumpa jį ir išmeta iš vagono. Perone stovinti sargybinių vora pagauna ir, kaip futbolo kamuolį perduodami vienas kitam, meta per atlapas voronoko duris.

Sumetė visus, uždarė. Kurčioj tylumoj klausomės. Esi vienas toje saugumiečių apsuptoje tamsoje, visiškai vienas. Tikriausiai tada visi kalbasi su savim, tik su savim. Aš prisiminiau Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Ten irgi žmonės bijojo ir tylomis ėjo į mirtį.

Pasidarė tvanku. Žmogus prie žmogaus aklinai uždaroje dėžėje. Pagaliau truktelėjo, važiuojam. Oro vis mažiau, kojos nebelaiko, sąmonė tai nuplaukia, tai vėl imi kažką suvokti. Atrodė, kad važiuojam iš niekur į niekur, bejėgė begalybė. Kažin ar jie suprato, kad mums plyšta plaučiai?

Ir sustojo. Viešpatie, atverkit greičiau duris, tik greičiau. Kaip sunku dusti.

 Mus vėl iškrovė kaip daiktus, vėl suskaičiavo. Sargyba lyg dar stipresnė. Dabar pusračiu apsupę ginkluoti slidininkai su šunimis. Mes juos nerviname, loja, tampo pavades. Priešais kažkoks senas priemiesčio lageris, gal keturių metrų siena iš sukaltų į žemę apvalainų rąstų. Ir spygliuotos vielos rezginiai kaip kančios aureolė. Kas keli metrai sargybos bokšteliai, lyg pasiskolinti iš mūsų šernų medžiotojų. Ir sunkūs dvivėriai mediniai vartai, apkalti metalu. Atrodė, kad taigoje atgijo viduramžiai, senovės pilių įtvirtinimai.

Dar kartą suskaičiavo ir nuvarė į zoną zonoje – tokia pat siena atitvertą aplūžusį seną baraką, gal izoliatorių, gal kaptiorką (Patalpa su krosnimi, kurioje naktimis džiovindavo šlapius miško kirtėjų draqbužius). Dieve maloningasis, po tiekos dienų šaltyje patekome į krosnimis šildomą būstą. Dviejų aukštų lentiniai narai. Pasikloti ir apsikloti net nebereikia. Ne speigas. Kur stovėjome, ten ir nugriuvome. Miegas yra antra Dievo dovana po gyvybės.

Pajutau, kad mane kažkas tampo už rankovės. Lyg girdžiu sesers balsą: „Kelkis, einam, aš tave parvesiu, einam tu nežinai kelio...“ Ir tada man stuktelėjo per galvą, prie ausies sušuko: „Vstavaj, suka!“ (liet. Kelkis, šunie). Iškart pašokau, matau, kad pilnas barakas svetimų žmonių. Kaip jie įėjo, čia juk griežtai saugoma zona? Centre stovi toks su barzdele ir sunkiai, bet lietuviškai nurodinėja:

– Piniongi, auksinis pirščiukai, dziegori, batai, vilnoni šali, konfetai, kailiniai, pirštinės – viskas ant stalo.

Mūsiškiai visi mieguisti, nesusigaudo, kas čia darosi. Kai kas bando priešintis, neleidžia kraustyti kišenių. Adukas buvo suimtas kariuomenėje, su kariška uniforma, bet dėl psichinės ligos nemokėjo bendrauti. Matyt, kažką pasakė ar nepakluso. Kitas prišoko ir peiliu perrėžė jam veidą. Mus paralyžiavo siaubas. Vaikinukas, trinktelėjęs man per galvą, buvo jaunutis, mano metų. Toks simpatiškas. Aš, gimnazistas, nieko neturėjau, batai seni. Tik pirštuotos pirštinės su juodais raštais man buvo perduotos į Klaipėdos kalėjimą. Mano mergaitės dovana. Aš meldžiu: „Neimk jų iš manęs, nematyk.“ Atėmė.

Sėdžiu antrame aukšte ir galvoju – va, iš kur imasi stribai. Ir matau, kaip barzdelė sugriebė mano tą vaikinuką už gerklės, kažką pasakė, užkabino koja, pastūmė, tas griuvo aukštielninkas, isteriškai ėmė prašytis, bandė išsivaduoti – vyras primynė kaip šliužą. Tada pasišokėjęs abiem kojom žnektelėjo. Girdėjau, kaip lūžo šonkauliai. Vaikinukas atleido rankas, iš burnos pasipylė kraujas. Aplinkui susirinkusi kompanija ėmė žvengti. Paėmė už rankos, pasuko – ir tas pusračiu nuskriejo grindimis po narais. Tada jie išėjo.

Rytą atėjo viršininkas. Matė kraujo šliūžę grindyse, vaikinuką po narais. Pasakė, kad nuves mus į KVČ (rus. КВЧ - Культурно-воспитательная часть, liet. Kultūros ir auklėjimo dalis), kur ateis lagerio viršininkas ir mus paskirstys į brigadas.

Pasirodo, mes Vožajolyje, netoli Vimo upės. Kur tai yra?

P. Bielskis Klojimo teatrų krivulės apdovanojimuose

Maničius

Taigoje vargsta ne tik nuteistieji, bet ir arkliai. Šimtamečius maumedžius reikėdavo ištemti iš taigos gilumos prie Vimo upės, tvarkingai sukrauti ir po ledonešio išplukdyti. Ten pelkės. Ratai nuklimptų. Padaro tokį medinį geležinkelį, vadinamą ližniovka (rus. лижневка). Arklys čia žmogui svarbus. Taigi, žmogus per vargą susibičiuliauja su gyvuliu – abu katorgininkai.

Mūsų kirtavietėje buvo arklys keistu vardu – Maničius. Dabartinis važnyčiotojas, Maničiaus šeimininkas rusas, papasakojo arklio istoriją.

Prieš keletą metų miręs ankstesnis jo važnyčiotojas buvo lietuvis. Taigoje arklius užpuolė meškos. Keletą sudraskė, o Maničius dar buvo gyvas. Viršininkas liepė jį pribaigti, tada tas lietuvis atsiklaupęs prašė leisti jam gelbėti arklį. Leido. Ilgai gydė. Pats rinko taigoje visokias žoles, virė vaistus. Išgydė. Būdavo, arklys dar nesikelia, tai lietuvis taigos laukymėse suranda ir prirauna geresnių žolių. Jiedu susikalbėdavo. Kartais jis grįždavo po darbo iš taigos su baltųjų dobiliukų ryšuliu, tai arklys sava kalba jį pasveikindavo. O tas vis glosto, perriša žaizdas, atiduoda savo duonos davinį ir vis kalbina: „Mano, mano.“

Ir pasveiko, buvo dailiausias arklys iš visų.

Paskui tas lietuvis susirgo. Žinia, gydytojų nebuvo, ir numirė. Kaip arklys jo ieškojo, kaip šaukė. Net vyrai verkė. Gaila gyvulio.

Kai dabar sunku į kalniuką traukti, paglostai ir sakai: „Mano, mano,“ – jis traukia prikrisdamas. Supranta kažką.

P. Bielskis parodoje

Trys vienatvės

Kur prasideda mano gyvenimas? Kažkur iš labai toli.

Daug juodų stulpų. Stulpai, stulpai... Pakeli galvą – ten aukštai kažkieno burnos, akys... Nėra mamos. Rėkiu.

Kitą sykį atsirėmiau į langą. O tas skilo ar lūžo. Kritau ilgai. Burnoje sūrus skonis. Ne pienas, ne vanduo, o kažkas sūraus.

Kartą kažkas atsitiko. Mama nebepakelia manęs, guli. Aš vaikštau nuo lovos prie lango. Tėvas paima mamą ant rankų ir išneša. Paguldo ant gardėse prikrauto šėko ir važiuoja.

Prisimenu savo balsą. Rėkiau ir bėgau. Bėgau, vežimas tolo. Prie tiltuko mane pasivijo babunytė Juzefa, pagavo ir nešasi atgal. Prisimenu kažkokį dusulį, dabar sakyčiau – širdėskaudą. Nebešaukiau, viskas pasitraukė nuo manęs, patamsėjo. Ir tuščia. Visur tuščia.

Dabar tik suprantu, kad mano pilnatvė buvo mama. Mamos neliko, ir atsirado dar vienas jutimas – vienatvė.

Mama pasveiko, ir vėl sugrįžo jaukumas. Aš augau.

Paskui vėl kažkas atsitiko, nes po vienų atlaidų mane paliko miestelyje pas tetą. Kol šventorius buvo pilnas žmonių, kol pašventoriuje brikeliuose įkinkyti arkliai kramtė savo abraką, dar buvo galima kentėti.

Teta savo vaikų neturėjo. Kambariuose tuščia, išblizginta kaip vaistinėje. „Batus nusivalyk, rankas nusiplauk, abi rankos ant stalo, šakutė kairėn rankon, peilis dešinėn...“ Ir valgis – tai ne mamos šutintos bulvės su spirgintu užkulu, kildytas rūgpienis, užpiltas grietinėle...

Miestelis ištuštėjo, visi žmonės lyg susigėrė į žemę. Vežimai išdardėjo per bruką. Plynė. Tik visa turgaus aikštė trenkia saulėje įkaitusiu arklių mėšlu. Net akmenim mūryta tvora lyg didžiulė gyvatė vyniojasi apie bažnyčią. Atrodo, dusina.

Staiga pajutau, kad stoviu viduryje tos negyvos aikštės vienui vienas. Apėmė toks namų ilgesys, o gal baimė. Pradingo, žuvo namai. Žinojau, kad reikia iš aikštės išbėgti į Žemaičių plentą, paskui vieškeliu Tverų pusėn, iki Juodainių. O ten jau prasideda namai. Savi žmonės, kurių net vardus žinojau. Kaip aš bėgau, Dieve brangus! Jeigu teta pasivys, jeigu sutems nepribėgus...

Kai pasimatė Mėčių milžinkapio ąžuolų guotas, o pakalnėje mūsų sodyba, dar buvo šviesu. Dar vis bėgau. Pagaliau kritau veidu į pilkapio žolę ir kažkodėl pravirkau. Jau buvau namuose.

P. Bielskio gastrolės Varniuose

* * *

Praaugau mamą, praaugau milžinkapį, ir mano gyvenime atsirado mergaitė. Atsirado netikėtai. Dar vakar jos nebuvo, o šiandien jau manęs nebebuvo. Viskas – namai, saulė, gimnazija – sušvito jaunu žavesiu. Viskas aplinkui turėjo jos vardą. Stebuklo negalima nupiešti, negalima apsakyti, jame reikia būti.

Būdavo, pabėgame į Kelpšų mišką, apsikabinam ir stovim, stovim po pušim. Ievos žydi be proto, atsargiai apie mus šokinėja kėkštai, strazdai, kažkokie paukšteliai švilpauja. Mudu jiems savi. Kaip dieviškai gera jaustis savu miškui, paukščiui, žmogui.

Ir vėl kažkas atsitiko, jau trečią kartą kažkas atsitiko. Atėjo svetimi vyrai, mane surišo. Paskui atrišo, bet jau toli, šiaurėje, Sibiro taigoje – lagpunkte 243 / 1. Katorga dvidešimt penkeriems metams. Aš stoviu taigos proskynoje po listvenica (maumedžiu), ne po Kelpšų miško pušim, ir vienas. Už kiekvieno medžio stovi konvojus, o aš vienas.

Šiandien į lagpunktą atnešė paštą. Čia paštas nėra tik paštas. Tai ilgesys. Aš gavau laišką iš Lietuvos. Jau mūsų zekų brigadą pakėlė į kirtimus. Įsidėjau laišką kaip ostiją į vatinuko vidinę kišenę. Taigoje sargyba leis vyrams parūkyti, perskaitysiu. Tas laukimas šviesus. Palauksiu. Jau skaitau:

„...gal girdėjai apie mane iš kitų, bet šiandien aš turiu Tau parašyti pati savo ranka. Man stinga jėgų. Susipažinau su vienu kariškiu. Ištekėjau. Mūsų jungtuvės nesiskaito jungtuvėmis, nes bažnytinių apeigų nebuvo, tai viena, o kita, jis netiki, komjaunuolis... Aš Tave mylėjau. Buvai man kaip brolis. Prašau Tavęs, likime nors artimais draugais. Jei Tu man dar rašysi, rašyk mano tėvo vardu, ant voko nerašyk savo vardo.“

Viešpatie, Viešpatie, padėk man! Mane užgulė tamsa, jau ne vienatvė, o tamsa. Šimtametė listvenica atsirėmė į mane ir taip dabar mudu su medžiu, mudu vienu du stovėjome taigoje.

„Boisia!“ (liet. Bijok, saugokis!) – ėmė šūkauti nuleidėjai, atokvėpis pasibaigė ir liekni medžiai griuvo vienas po kito čia pat, šalia manęs.

Sudejavo pirmapradė taiga, griūdami medžiai kabinosi vienas į kitą, šakose šniokštė, švilpė vėjas ir bloškė sniegą man į veidą. Sniegas tirpo ir šalti lašai krito ant vatinukės. Per sąnarius iš amžino pašalo žemės, o gal nuo sniego į širdį grįžo ramybė.

Iš laiško, jos vaikiškos konspiracijos, supratau, kad ji suvokia esanti pakabinta. Šventas naivume, bet ji dar nesuvokia, kad visus mano laiškus pagal specialų KGB įsakymą Rietavo pašte perima tas pats netikintis komjaunuolis. Jis tam ir atsirado tarp mudviejų. Ir man palengvėjo – mudu abu sutrypti, bet gyvi. Nužeminti, bet nepažeminti. Ir aš stovėjau taigoje po listvenica, bet jau nebe vienas.

Žmogaus mylėjimas

Vožajolio lageryje mus, grupę kalinių, perkėlė iš šeštojo lagpunkto (lagerio padalinio) į pirmąjį ir tuoj pat išgrūdo į taigą miško kirsti. O ką reiškia Komijos taigoje kirsti mišką, būtina paaiškinti. Ten pelkės – maknoji purve iki kelių. Sniego iki pažastų, o virš sniego – penkiasdešimt laipsnių šalčio. Beveik rojus. Pavargstu, nebespėju, krisdama listvenica numuša koją...

Kitą dieną mane palieka zonoje, nes nebepaeinu. Bet dirbti vis tiek reikia. Paskiria į lagerio valgyklą – didžiulėje barako salėje turiu nurinkti ir išplauti indus. Šokuoju viena koja kaip žvirblelis. Vieni paskubomis pasrebia viralo ir išeina, kiti ateina – ir taip kiaurą dieną. Keli tūkstančiai tokių valgytojų.

Prie vieno ilgo stalo pastebėjau vyriškį, kuris valgė neskubėdamas, tarsi atlikinėtų kokią apeigą: pasidėjo duonos riekelę, greta paguldė šaukštą, išvyniojo kažką iš drobėje susuktos popieriaus skiautelės, sudėjo rankas – ir veidas nušvito, lyg bendrautų su kuo nors iš savo mylimųjų. Taip jis visada melsdavosi – valgydamas ar prisėdęs pailsėti. Valgyklos viršininkas armėnas man ir sako:

– Tai jūsiškis. Monach (liet. Vienuolis).

Čia, šiaurėje, kiekvienas lietuvis – lyg giminaitis. Prišuoliavau į stalus pasiramstydamas ir atsisėdau greta. Dabar tik pamačiau, kad popierėly buvo smulkiai supjaustyti sūdyti lašinukai. Pajutęs, kad stebiu, vienuolis atsigręžė į mane ir linktelėjęs galva nusišypsojo. Pasisveikino. Jo veidas buvo gražus: raiškios akys, stambūs vyriški bruožai. Ir ramus.

– Tėve, aš galiu lašinukus čia pat, virtuvėje, paspirginti, bus skaniau.

Jis nenustebo, palinksėjo galva ir valgė toliau. Po to paėmė mane už alkūnės, prisitraukė arčiau ir tarė:

– Aš valgau ne todėl, kad skanu, o todėl, kad būtų stipriau.

– Jis labai keistas, – pasakojo vieni kitiems lietuviai. – Kunigas, bet pats išsiprašė na poval (taip vadino sunkiuosius miško kirtimo darbus).

Lietuvių bendruomenė savo vyresnių, garbingesnių vyrų, kunigų į pačius sunkiausius darbus neleisdavo. Susitardavo su lagerio viršininkais ir palikdavo juos zonoje lengvesniems darbams. O tėvas Antanas pasipriešino, pats pasirinko sunkiausią darbą. Žmonės negalėjo suprasti to poelgio, buvo nepatenkinti, kartais ir apkalbėdavo. Mat taigoje dirbantiems, atskaičiavus lagerio išlaikymo išlaidas (sargyba, maistas, patalynė, rūbai), dar šiek tiek likdavo pinigų ir asmeninėje sąskaitoje. Visi labai stebėjosi: kam vienuoliui tie pinigai?

O kartą vienas mūsiškis, kurio žmona su mažamečiais vaikais skurdo palikta Lietuvoje, atbėga ir sako:

– Kas čia dabar yra? Žmona gavo mano atsiųstus pinigus. Bet aš jų nesiunčiau!

Po kiek laiko kitas toks pat nelaimėlis stebisi, kad ir jo žmona dėkoja už pinigus, kurių jis nesiuntęs.

Lagerio buhalterija buvo už zonos, gyvenvietėje. Ten mes patekti negalėjome. Tad per bezkonvojininkus, tuos, kurie galėjo vaikščioti be sargybos, pusiau laisvi, pasiteiravome lagerio kanceliarijoje, kas siunčia pinigus į Lietuvą. Ir pasakė, kad pinigus siuntė Antanas Simonaitis. Taip, tas pats vienuolis jėzuitas, tėvas Antanas.

Pasijutome tokie menki, tokie maži savo neišmanyme ir netikėjime.

P. Bielskis su dr. Taunyte stovykloje prie Palangos

Liūdna knyga

Šiaurė, šiaurių šiauriausia. Draugai iš Lietuvos kažkokiu būdu atsiuntė Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Ką tik konvojus parvarė iš taigos. Pavirtau ant narų, skaitau. Tėvas Antanas priėjo, pavartė ir padėjo.

– Negera knyga, – pasakė kažkaip liūdnai.

– Jums nepatinka, kad Putinas buvo laisvas žmogus? Asmenybės laisvė? – mėginau prieštarauti. – O man knyga patinka. Ir daug kam patinka.

Vienuolis kurį laiką galvojo, gal rinko deramus žodžius, kad manęs neįžeistų.

– Todėl, kad tu jaunas. Jaunų teisybė yra kita teisybė. Neskubėk. Vėliau, su metais, permąstysi, viskas kitaip atrodys, – prisėdo greta ant narų. – Kunigas yra kareivis. Davei priesaiką, ir reikia jos laikytis. Asmenybė ir stipri ta ištikimybe savo principams. Pasidavei vieną sykį – pasiduosi ir kitą, ir trečią.

– O jūs taip jau niekad ir nepalūžote?

Tėvas Antanas tarsi kažkur nutolo, pritilo.

– Svarbu ne klaida, o sugebėjimas atsitiesti. Visko buvo. Irgi buvau jaunas vikaras... Buvau, – vėl patylėjo, galvojo, ar verta pasakoti. – Klebonijoje gyveno klebono sesuo, šeimininkavo. Ji turėjo jauną, dailią dukterį. Žmonės yra žmonės... Diena po dienos, žodis po žodžio – pamilau mergaitę. Priešintis tam jausmui man neužteko jėgų, ir aš nuvažiavau pas vyskupą. Viską jam paaiškinau, paprašiau iškelti į kitą parapiją. Iškėlė. Bet nusipirkau dviratį ir vis važiuodavau į senąją savo buveinę. Tada vėl nuvykau pas vyskupą, paprašiau uždaryti mane į vienuolyną, – pritilo, lyg užsikirto. – Studijavau filosofiją. Vienuolis iki pabaigos.

Jis pasakojo taip ramiai, lyg apie kito žmogaus gyvenimą, lyg jam nė kiek neskaudėtų. Skaudėjo, kitaip kam pasakotų. Supratau, jog prieš mane sėdi žmogus, kuris sugeba valdyti savo likimą, numato ateitį, žino, ko nori, pasveria vertybes.

Vis prisimenu tėvo Antano pasakymą apie romaną. Be neapykantos, liūdną.

Po daug metų skaitau knygą apie Putiną. Ir galvoju. Irgi liūdnai: poezijai reikia nerimo ir laisvės. Putinas per Vasarį veržėsi į laisvę, bet laisvė vargu ar suteikė jam laisvės. Liko tik nerimas. Tėvas Antanas žinojo Vasario kelią per Putino gyvenimą ir dėl to jam buvo liūdna.

P. Bielskis Aglonėnuose

Tikėjimas ir žinojimas

1954 metai. Stalino jau nebuvo – atlydys. Politinius kalinius atskyrė nuo galvažudžių ir kišenvagių. Kiekvienos tautybės kaliniai gyveno atskiruose barakuose. Mūsų, lietuvių, buvo daugiau kaip šešiasdešimt vyrų – visa bendruomenė. Gražus Šiaurės pavasaris. Baltosios naktys. Susėdam, būdavo, ant kelmų zonoje ir kad užtraukiam: „Graži tu, mano brangi Tėvyne“ arba „Marija, Marija“... Tai rusai bėga per barakus ir kviečia saviškius kaip į koncertą: Litovcy pojut! (liet. Lietuviai dainuoja!).

Buvau tada paauglys. Pasiilgau namų, knygų, draugų. Atrodė, kad katorga tęsis amžinai, kad mes čia apraizgyti vielomis ir išmirsime, ir užkas mus, kaip ir kitus, čia pat, už arklidžių, sarginiams šunims staugiant.

Padainavę, kai aidas nulėkdavo taigos proskynomis, kiekvienas galvodavome apie savo gyvenimus ir dar ilgai žaroje sėdėdavom ant kelmų tylėdami.

Kartą užplūdo kažkoks įniršis, ir sakau ant gretimo kelmo sėdinčiam tėvui Antanui:

– Pasakyk, tėve, kaip man suderinti Dievo visagalybę, visažinomybę ir jo gailestingumą? Kaip man tikėti?

Tėvas Antanas žvelgė kažkur virš taigos ir šypsojosi, lyg žinodamas tiesą ir suprasdamas mano naivumą. Galvojo.

– Įsivaizduok, kad aš tau skolingas šimtą rublių. Vieną dieną atnešu, padedu ant stalo krūvelę sulamdytų kupiūrų ir sakau: „Skola grąžinta.“ Tu neskaičiavęs viską sušluoji į stalčių ir sakai: „Skola grąžinta.“ Tai vienas atvejis. Kitu atveju tu stropiai išlygini banknotus, pasispjaudai pirštus ir atidžiai suskaičiuoji. Ir tada pasakai: „Skola grąžinta.“ Jauti skirtumą? Vienu atveju tu tiki, kitu – žinai. Tikėjimas yra tikėjimas, broli. Arba tiki, arba žinai.

P. Bielskis Aitvarų festivalyje

Kosto laboratorija

Tardymai, nežinia dėl ateities, kasdienė smurto situacija, pagaliau tiesmuka žmogžudystė Vožajolio lageryje mūsų žmones, anksčiau gyvenusius taikų ir ramų gyvenimą, išmušė iš dvasinės pusiausvyros. Nuvaryti į naujai statomą 243/1 lagerį, patekom į atšiaurias sąlygas: speigas, barakai tik pradėti statyti, nesandarūs, nuo kartimis dengtų lubų kabo varvekliai, dauguma kalinių – kriminaliniai nusikaltėliai. Jau pirmą dieną išvarė į taigos kirtavietes. O ten sniego iki galvos, apačioje liūnas – galva pūgoje, speige, o kojos vandenyje. Miško proskyna apsupta ginkluotų NKVD slidininkų, visur vilkiniai šunys... Pragaras žemėje.

Dauguma vyrų laikėsi, būdami stipresnės valios ramino ir palaikė silpnesniuosius. Ten, tarp mūsų lietuvių nebuvo svetimų, visi giminės. Bet keletas neatlaikė psichologinio spaudimo ir po atviros žmogžudystės juos pradėjo nešti į nebūtį.

Buvo toks besišypsantis ūkininkas Balčiūnas nuo Šiaulių. Nutilo, šypsena dingo. Ir vaikinukas kareiviška uniforma, Adukas, kurį peiliu į veidą Vožajolyje sužeidė galvažudžiai, pasidarė neadekvatus. O didžiausia netektis buvo kunigo Jono Gedvilos nutolimas. Po Vožajolio jis lyg nutrūko. Ir taip ryškiai, baugiai. Dainuodavo, pasakodavo anekdotus, melsdavosi – ir staiga viskas dingo, uždengė lyg siena.

Mūsų tarpe buvo toks teisininkas, Kostas Čaplinskas iš Vilniaus krašto. Jis pirmas pamatė pavojų. Pirmiausia būdraudami stengėmės nepalikti jų vienų su savimi. Paskui Kostas pasiūlė lagerio viršininkui sudaryti skiedrininkų brigadą. Ten niekas nežinojo apie stogams dengti drožiamas skiedras. Barakus dengdavo tašytomis lentomis. Viršininkui mintis patiko ir Kostas lagerio zonoje įsteigė skiedrų fabrikėlį.

Pirmiausia visi negalėjo atsidžiaugti dailiais barakų stogais. Ir visas statybas savo globon perėmė lietuvių meistrai. Nauji barakai jų dėka tapo padoriais gyvenamais namais. Bet pagrindinis Kosto rūpestis – brigados žmonės. Gamybos būdas paprastas: įtvirtinama kaladė, prie baslio pritvirtinama išgaląsta geležtė ir svirtiniu būdu drožiama. Svarbiausia, be drožimo, vyrai turėjo tas skiedras skaičiuoti, po tam tikrą skaičių jas rišti į pundelius, mažus pundelius tam tikru skaičiumi jungti į didelius pundus... Taip Kosto fabrikėlis pasidarė laboratorija, kurioje išgąsdintas žmogaus protas sugrąžinamas į normalaus loginio protavimo ritmą.

Mišios

Taigos vidurys. Taigų taiga, į kurią pusę bepasisuktum.

243 lagerio pirmam lagpunkte gyveno apie tūkstantis kalinių. Gyveno. Badmetis jau buvo praėjęs. Lietuvių buvo gal koks pusšimtis. Viename kryžiaus formos barake veikė pirtis, skalbykla, siuvykla ir kirpykla. Kirpėjas – osetinas, kitose trijose įstaigose darbavosi lietuviai. Man vienam tekdavo skalbti visos zonos skalbinius. Bjauriausia būdavo, kai po pogromų atnešdavo kruvinus drabužius. Ir šiaip jau taigos miško kirtėjų apdarai būdavo sakuoti, ne taip lengva velėti. Bet nieko, susitvarkydavau.

Viename skalbyklos kambaryje stovėjo didžiulis katilas skalbiniams šutinti, kitame juos džiovindavau, ir dar buvo didelis belangis prieškambaris, kuriame riogsojo platus vandens kubilas. O vandens reikėjo prisikaupti tirpinant sniegą. Būdavo, prikrauni kubilą sniego, ištirpsta – vėl prikrauni.

Toje priemenėje ant lentomis uždengto vandens kubilo būdavo įrengiamas slaptas altorius. Katakombos. Aš tam tikra prasme buvau lyg ir tos katakombinės bažnyčios zakristijonas. Pagal visas bažnyčios taisykles vandens kubilų lentas uždengdavau trimis drobulėmis, iš konservų dėžučių dugno išpjoviau ir iškalinėjau pateną, dailiai atsiūlėjau drobės juostelę – purifikatorių. Turėjome ir palą, ir korporalą. Stalius Juozas Uzėla sumeistravo maumedžio kryžių, įmontavo į ripką, kuri ryškiomis rievėmis rodė medžio šimtmetinį amžių. Su mūsų katakombų kryžiumi čia pirmą kartą atėjo krikščionybė.

Kalėjime, norėdami mus pažeminti, saugumiečiai išpjaustydavo visas sagas. Išmokome iš duonos nusilipdyti būtiniausias, kad nors kelnės nekristų. Iš dviejų dienų davinio nulipdžiau ir duoninį krucifiksą. Pirmas ir didžiausias mano meno kūrinys. Neturėjome taurės ir ampulių. Mišių vyną mums atsiųsdavo iš Lietuvos mažuose vaistų buteliukuose, kaip tinktūrą. Lagerio felčeris, gruzinas, žinojo mūsų paslaptį ir režimo viršininkui patvirtindavo fiktyvias vaistų etiketes. Tai mūsų ampulės. Taurę atstodavo aliuminis kalėjimo puodelis. Vis sakau „mes“ todėl, kad ryto maldos atnašavime drauge su kunigu kabėdavau Introibo ad altare Dei... (Prisiartinu prie Dievo altoriaus). Ir dabar dar moku ministrantūros tekstus lotyniškai. Tada svarbiausi Bažnyčios tekstai buvo lotyniški.

Atėjo Šv. Velykos. Naktį, prieš Prisikėlimo mišias, į mūsų katakombas paslapčiom susirinko visi lietuviai, tikintys ir netikintys. Atėjo ir guculai, lenkai, vienas vokietis. Katakombos kaip monolitas – vyras prie vyro. Uždegiau žvakelę.

– Introibo ad altare Dei.

Kunigas iškelia ostiją, atsiklaupti nėra kur, net galvas lenkdami vyrai remiasi vienas kitam į pečius. Bendros kančios suvienyta brolija.

Lyg iš po žemių amžino įšalo pasaulyje, pačioje prievartos irštvoje, nuaidi trys skaidrūs varpeliai (padariau juos iš porcelianinio puodelio). Gyva tyla! Gyva tyla yra sunki tyla. Ilga. Kad suspėtų mintimis nulėkti į savo kraštus, paglostyti miegančių vaikų galvas, apeiti jaukius gyvulius, iš tolo palaiminti savo moterį ir, ilgesio plėšomi, sugrįžtų į katakombas.

Vyrai verkia tyliai, bet sunkiai. Mūsų katakombos tą Velykų naktį buvo pilnos ilgesio.

Ir staiga toje tyloje – beldimas į duris. Nubėgau į džiovyklą, iš ten aiškiai matėsi, kad prie durų stovi Pticinas, čekistas, lagerio režimo viršininkas. Neišvengiamas karceris visiems! Karceris – tai atskira aklina kamera už zonos ribų, be vandens, be duonos, nekūrenama. Tokiu laiku ten speigas, minus keturiasdešimt, o kartais ir daugiau. Retai kas ten atsidūręs gyvas išlaiko penkias ar septynias paras.

Tada pamačiau, ką reiškia dingti žaibo greitumu. Iš katakombų buvo siauros durelės į pirtį, iš ten kitos – į siuvyklą ir dar vienos – į zoną.

Likau vienas. Nuo trankymo į duris drebėjo visas barakas. Pticinas pastūmė mane į šoną, vidun subildėjo dar kokie penki enkavedistai.

– Gdie vodka? Vodka gdie?(liet. Kur degtinė? Degtinė kur?) – Pticinas nerėkdavo, bet visada būdavo rūstus.

Centre, ant „altoriaus“, dega žvakė, kryžius, kurį sukalė stalius Uloza. Mano iš duonos nulipdytas krucifiksas. Pticinas išardė altorių, išmaišė kubile vandenį. Kareiviai iš siuvyklos atvarė siuvėjus Kavalčiuką, Sakalauską ir Grabauską. Nabagai parlėkę krito tiesiai į lovas. Kareiviai nuplėšė antklodes, o tie ir guli kaip stovėję, su batais. Pticinas prisitraukė mane už vatinkos atlapo:

– Dychni! (Papūsk!)

Negirtas. Pasižvalgė, dar pravėrė duris į skalbyklą.

– Kakoj prazdnik?(Kokia šventė?)

– Pascha (Velykos).

Ir išėjo. Paskui jį išbindzeno ir kareiviai.

Matyt, ka˛koks stukačius (skundikas) pastebėjo, kad lietuviai naktį, draudžiamu metu, kažkur išslinko. O ko? Ir pastukseno.

Lietuviai lageryje buvo gerbiami, drausmingi. Režimo viršininkas su jais neturėjo vargo. Todėl numojo ranka ir paliko mus ramybėje. O mane juk turėjo būtinai pasodinti.

P. Bielskis paskaitoje

Katakombos ir voveraitės

Kitą sykį taigos kirtavietėje vyrai nuleido seną listvenicą, sibirinį maumedį. Nugenėjo, nuketvirčiavo ir pamatė uoksą. Perskėlė, o ten voverės gūžta. Ir maži voveriukai. Medžio nebeprikelsi. Nusimovė kepurę, sudėjo dar aklus voveriukus ir neša į lagerį. Reikia atiduoti lietuviams, tie užaugins.

Lietuviai buvo gerbiami. Kur reikėdavo gaspadoriško žmogaus, visada pasitelkdavo lietuvį. Taip pamažu visoms statyboms, siuvykloms, remontams, skalbykloms, padargams ir darbiniams arkliams prižiūrėti ir saugoti buvo paskirti lietuviai.

Pirčių, skalbyklų, siuvyklų barakas – kaip bažnyčia, kryžiaus formos, lietuvių meistrų jis buvo pastatytas zonos pakraštyje, atokiau. Ir meistravo ten išimtinai vieni lietuviai. Lagerio skalbykla buvo mano žinioje. Trys patalpos: du dideli kambariai ir dar tamsi priemenė su dideliu kubilu vandeniui kaupti.

Džiovyklos patalpoje šalia pečiaus susisukau guolį, ten ir miegodavau. Savo darbo patalpose gyveno ir siuvėjai, ir pirtininkas. Mūsų nevarė į bendrus barakus. Skalbyklos darbas nenormuotas – skalbi, kol visus apskalbi. Be to, dar esi atsakingas už viso lagerio skalbinių pamainą, reikia saugoti.

Žiemą dienos beveik ir nebūdavo – poliarinės pašvaistės, speigas ir pūgos. Stebuklas, sakau, bet į mano vienuolišką celę iš tos tamsos atėjo taigos dvasia. Tėvynėje, kuri ten, už speigų, būdavo, žiemą į trobą parneša mažus ėriukus, pakrato šieno. Dažniausiai tai sutapdavo su Šv. Kalėdomis. Naktį pabundi nuo šieno kvapo ir ėriukų šlamėjimo. Man visą gyvenimą tas kvapas ir šlamėjimas yra namų dvasia. Ir galvoju, kad net poliarinėje naktyje būna stebuklų: likimas ar Dievas mano neviltyje atsiuntė taigos dvasią.

Katorgininkai yra ypatingi žmonės, jautrūs, pasiilgę švelnumo. Vyrai, atnešę man taigos dovanas, buvo šiurkštūs nuo šalčio ir vergiško darbo, bet švelnūs ir atidūs lizdą praradusiems. Mano celė prisipildė ramaus gerumo. Voveriukai įsitaisė mano guolyje po pagalve. Rodos, kas čia tokio, o visa zona kažkaip susijaudino, tik ir kalbėjo apie radinį taigoje. Visiems buvo smalsu, ir džiovyklos durys neužsiverdavo.

Ėriukus, kačiukus, žąsiukus buvau auginęs, bet voveriukai buvo nežinoma žemė. Svarbiausia, kaip ir kuo juos maitinti. Laimei, lageryje buvo veterinarijos gydytojas. Gerai nebepamenu, bet lyg Švenčionis. Jo padedami voveriukai greitai atkuto, išdrąsėjo, išlindo iš po pagalvės ir netrukus lakstė sienomis kaip miške. Džiovyklos namo sienos buvo suręstos iš apvalainių rąstų, kai kur dar su išlikusia žieve. Voveriukams rojus.

Su laiku vis įžūlėjo. Būdavo, įeina koks žmogus – tai nė nejusdavo, kaip iš palubės jam ant kepurės užskrisdavo po kelias voveres. Ir to negana – jos įprato kraustyti kišenes. Ateinantys jau žinojo jų baikas (pokštus) ir iš anksto po kišenes išslapstydavo skanėstų – sausainių, džiovintų obuolių arba keletą gabalėlių cukraus. Tikriausiai pagal kvapą, greitai nardydamos, susirinkdavo duoklę ir, sėdėdamos ant peties, prie pat ausies, kramtydavo. Jei rasdavo ko nors daugiau, nunešdavo ir paslėpdavo po pagalve. O jei nieko nerasdavo, tai įpykusios caksėdamos šuoliuodavo apie žmogų, lyg jis būtų kedras.

Lietuvių voverės visiems pasidarė lyg kokia priebėga, džiaugsmo švieselė amžino įšalo žemėje.

Kartą namiškiai atsiuntė man gabalinio cukraus. Ten, šiaurėje, jis buvo gastronominė retenybė. Pasidėjau pagarbiai ant lentynos ir išėjau ruošti vandens katilams. Vandentiekio lageryje nebuvo, o skalbimo daug. Būdavo, prisikraunu fanerinę dėžę sniego ir tempiu skalbyklon, kur dideliuose katiluose jis pavirsdavo vandeniu.

Šiaurinėje pusėje tamsiame danguje sumirgėjo pašvaistė. Reiškia, jau vakaras. Klampodamas po pusnis nusivariau kaip arklys, parėjau, numečiau veltinius ir sugalvojau užsivirti žolelių arbatos. Užviriau, pakvipo kraujažole. Na, manau, dar įmesiu baltą gabalėlį iš Lietuvos... Čia dabar? Pakuotė ant lentynos yra, o mamos cukraus – nė kvapo. Cukrus pats neišėjo. Svetimi čia neslankioja. Savi būtų paprašę. Vis tiek, galvoju, kiaulės. Pavogė kiaulės. Atsigėriau nesaldytos, pasimirkydamas džiūvėsį. Tas irgi buvo mamos sudžiovintas. Ryt laukia skalbinių krūvos. Ir jokių mašinų, viską savo rankelėmis.

Tik palindau po antklode, juntu – po šonais kažkas aštraus ir kieto. Pašokau, atkeliu paklodę, o ten cukrus. Radau saugyklą. Voverės taip išsislapstė mano cukrų juodai dienai.

* * *

Kunigas Jonas Gedvila kas rytą į džiovyklą ateidavo melstis, laikydavo Šv. Mišias.

Ir kas rytą, ateidamas į katakombas, kunigas atnešdavo voveraitėms kokį nors jauką. Jos tai žinojo ir kantriai laukdavo sutūpusius ant durų staktos. Vienišam žmogui, uždarytam narve, speiguose, poliarinėje naktyje mažas, žvitrus žvėrelis, jo prieraišumas – lyg maža tyli paguoda, lyg įvadinė malda prieš mišias.

Vieną speiguotą rytą kunigas Jonas kaip visada atbrido per pusnis iki juosmens, eglės šaka nusiplakė sniegą nuo veltinių, ir pro duris į vidų įsiveržė kamuoliai šalčio. Voveraitės sukrito ant jo šarmuotos kepurės, pečiais ir nugara, įsikirsdamos į šimtasiūlę, nusliuogė kaip medžio kamienu ieškoti kišenėse paslėpto lauknešėlio. Kunigas stovėjo išskėtęs rankas, lyg laimintų, o iš kišenių styrojo purios voverių uodegaitės.

Atidariau duris į katakombas. Uždegiau žvakę. Viskas mišioms buvo paruošta. Kiekvieną sykį po mišių viską išardydavau ir suslėpdavau. Ir čia, kaip ir laisvėje, režimo viršininkas (saugumietis Pticinas) turėjo savo ausų ir akių. Jokių apeigų, jokių. Kiekvieną rytą vis iš naujo.

Kunigas Jonas įėjo į tamsą ir užtrenkė duris. Tuo pačiu metu plyšo riksmas, toks tempiantis, lyg atodūsis. Kunigas staigiai atstūmė duris ir jam po kojomis nukrito voveraitė.

Reikėjo sakyti pirmus mišių žodžius: Introibo ad altare Dei... Bet kunigas pastovėjo nuleidęs rankas, apsisuko ir išėjo.

P. Bielskio vaidinimas Birbinčių bendruomenėje

Palaiminimas ant stogo

Vožajolio lagerio Nr. 243 pirmame lagpunkte lietuvių buvo daug. Savi veterinarai, siuvėjai, teisininkai, staliai... Tik gydytojų, gaila, nebuvo.

Vieną vakarą į zoną ateina bezkonvojininkas (jiems buvo leista gyventi kaime, vaikščiodavo be sargybos), toks latvis, ir teiraujasi katalikų kunigo. Prašau, turim net du – Klaipėdos klebonas Jonas Gedvila ir jėzuitų vienuolis tėvas Antanas. Jis aiškina, kad taigoje, už zonos, sutikęs lietuvę moterį. Abu nenorį kaip kokie bedieviai gyventi susimetę. Sutarę tuoktis. Jiedu nori lietuvių patarimo. Susėdo mūsų išmintingųjų taryba ir svarsto. Kostas Čaplinskas, teisėjas iš Vilnijos krašto, atseit netikintis, bet taryboje dalyvauja aktyviausiai. Kunigas Jonas mielai padėtų, bet – kaip toje pasakoje apie senį, ožką ir kopūstą: Jono niekas neišleis iš zonos, o moteris, kad ir katalikė, be teismo į zoną irgi negali patekti; latvis zonoje be lietuvės, kad ir su kunigu, ne šeima, o latvis ir lietuvė už zonos, bet be kunigo – taipogi ne šeima.

Kostui švystelėjo keista mintis: ar kunigas negalįs sutuokti per atstumą, kad ir didelį atstumą? Tada svarsto teologai: Šventosios Dvasios veikimas neturi ribų. Bet vis tiek kažkoks kontaktas turi būti, nes šiaip kunigas laimina, o jaunieji nežino, ar jau žegnotis, ar ne. Ir čia ateina žemaičių išmintis. Paulius Skolevičius, mano kruvinas draugas, stalius iš statybininkų brigados (lageris kūrėsi pirmapradėje taigoje, patys kaliniai turėjo pasistatyti būstą), kilęs ir atvarytas nuo Kretingos, pritrenkė visus strategus. Pasiūlymas paprastas kaip visa, kas išmintinga: jo brigada baigia statyti naują baraką greta vachtos (administracinio korpuso), arti zonos tvoros, stogas dar neuždengtas, kunigas Jonas sutartą valandą palipa į antrą aukštą ir laukia prie gegnių. Už zonos, keliasdešimt metrų nuo vachtos – taigos miško vežikų arklidės. Sutartu laiku latviai su lietuviais, kaip laisvi žmonės, prie arklidžių pasistato kopėčias, pasilypėja – ir regėjimo ryšis užtikrintas.

Visi pritilo. Paprastumas visada sukrečia. Dabar visų akys į kunigą Joną. Ar tokia akrobatika nepažeis jo, dvasininko, orumo? Kunigas Jonas buvo vyskupo Antano Vaičiaus draugas, abu ne iš kelmo spirti, visus veikimo būdus, kurie naudingi Bažnyčiai naudojo su azartu ir laimėdavo.

Jungtuvės įvyks rytoj, saulei leidžiantis. Dabar juos domina katechetiniai reikalai: mirtinų nuodėmių jaunavedžiai neturi, užsakų nepaskelbsi, reikia pasitikėti sąžine, dešimt Dievo įsakymų latvis beria neprašomas. Lietuvė, sako, moka daugiau – kažkiek didžiųjų nuodėmių, septynis gerus darbus. Iki saulėlydžio mokės ir jis. Kunigas susijaudino ir pažadėjo paruošti jiems lietuvių vestuvinę dovaną.

Kita diena. Jau pavakarys. Į nebaigtą statyti baraką, kaip į bažnyčią, patyliukais, kad nesukeltų įtarimo, slenka mūsiškiai. Katalikų lageryje buvo ir daugiau: lagerio virėjas guculas, kažkaip pakliuvęs vokietis, keli lenkai – visi, apsimesdami raiša putpele, šliaužia ta pačia kryptimi. Negirdėta katalikų iškilmė – šliūbas lageryje.

Kunigas Jonas bijo aukščio, laiptų nėra. Diduma mūsų buvo jauni vyrai. Stelažais, stelažais, pasiilsėdami beveik nešte užnešėme kunigą Joną į antrą aukštą. Čia mūsų bažnyčia. Kazilai ir gegnės iš ką tik nukirstų išlakių listvenicų, kvepia sakais ir taiga. Skliautai ir dangus. Sustojom koks dešimt vyrų (man irgi jau buvo septyniolika) apie kunigą, iškėlėm į dangų rankas ir stovim kaip nepajudinamas šventovės piliorius. Kad būtume regimi. Arklių katorgos namai (jie, nabagai, iš čia gyvi neišeina ir neišeis) matosi kaip ant delno, ir pasilypėti nereikia. Bet jaunavedžiai vis tiek susirado dvejas kopėčias, užsiropštė ir mosuoja mums. Prie kopėčių dar keli žmonės, gal pamergės ir pabroliai. Kunigas Jonas paprašė privesti prie krašto, ištiesė rankas, sukalbėjo maldą ir plačiu kryžiaus ženklu palaimino. Anoje pusėje zonos esantys pakartojo tą ženklą, o „pabroliai“ nelaukdami nutraukė juos nuo kopėčių ir visi susikabino į kamuoliuką kaip bitės.

Iš nebaigto statyti barako apačios iki mūsų pakilo giesmė. Lietuviai buvo balsingi ir neretai susėdę ant kelmų dainuodavo ar giedodavo. Taigoje aukšti medžiai, aidi kaip bažnyčioje. Leidžiantis pastoliais aiškiai girdėjosi aukštas ir skaidrus Sutkaus ir žemas Oržikausko balsas. Ir mes giedojome: „... užstok prieš Aukščiausį tą žmogų menkiausį, nes viską pas Dievą gali.“

PO SIBIRO

Klebono paltas

Gimnazistiški laikai. Man tėvai iš Laukuvos bažnyčios zakristijono Vinco Jurgaičio nuomojo salkose, palėpėj, kambariuką. Tame pačiame name gyveno ir klebonas Juozas Grabauskas, garsaus mūsų dviratininko Juozo Grabausko dėdė.

Viena dieną lyg iš dangaus nukrito du nepažįstami vyrukai, prisistatė kultūros veikėjais ir senu „Moskvičium“ išsivežė mane į Vilnių. Viskas įvyko taip staigiai, kad net su tėvais nespėjau pasitarti, ir gimnazija nieko neįtarė. Tiesiog atvažiavo ir išsivežė.

Spėjau tik parbėgti savo kambarėlin, pasiėmiau dantų šepetuką ir užšokau pasigirti klebonui. Jis nustebo, bet kartu apsidžiaugė. Parašė laišką bažnyčią restauruojančiam dailininkui Žiliui – bus Vilniuje kur pernakvoti.

Pats viduržiemis, o mano drabužėliai skurdūs. Klebonas iš spintos iškabino savo gražų, šiltą paltą ir užmetė man ant pečių:

– Kišenėj dar rasi kelis rublius, kelionėj pravers. Dieve, laimink.

Taip klebono paltas pradėjo netikėtą ir ilgą kelionę po NKVD tardymo kameras, peresilkas (etapinius kalėjimus) ir lagerius. Juo prisidengę miegojo galvažudžiai, plėšikai, net sargybiniai. Kiek sykių buvau apiplėštas – dingo pirštinės, kepurė, batai, net dantų šepetėlį nujojo, o paltas liko.

Po kelerių metų aš vis dėlto grįžau į Lietuvą. Atėjau pas kleboną ir sakau:

– Grąžinu skolą.

Klebonas žiūri į mane plačiom akim ir verkia:

– Vaikeli, aš už tavo sielą jau ir mišias seniai atlaikiau. Kokią dar skolą...

– Paltas. Jis liko gyvas ir sveikas.

– O, stebukle, jis bus mano relikvija.

Ir tada aš jam parodžiau tikrą stebuklą: iš mažos dešinės palto kišenės kišenėlės išėmiau ir į delną įdėjau perlamutrinį rožančių. Jis drauge su manimi perėjo visas katorgas, tiek metų išsaugojo mane gyvą ir grąžino į Lietuvą.

– O, Jėzau, – sušnabždėjo klebonas ir vėl apsiverkė. – Išsaugojai Popiežiaus man dovanotą rožančių. Antrą sykį Dievas mane apdovanojo.

Vania

Studijų metais Maskvoje turėjau tokį visai padorų draugą, jauną dalininką multiplikatorių, rusą Vanią. Jis gerai žinojo P. Smuglevičių, M. K. Čiurlionį, M. Dobužinskį, domėjosi teatru.

Tais metais Maskvoje buvo dievinamas Anatolijaus Efroso teatras. Lietuvoje ėmė kilti Eimunto Nekrošiaus žvaigždė. Ginčų kildavo dažnai, bet jie visada baigdavosi taikiai.

Kartą Armijos teatre žiūrėjome A. Tolstojaus „Joaną Rūstųjį“. Carą vaidino Aleksejus Popovas, besišypsantis despotas. Stiprus spektaklis. Bojarinai lyg žiurkės išlenda iš urvų, draskosi ir vėl slepiasi urvuose. Daug teatrinių ženklų. Rūstus spektaklis. Yra viena tokia keista scena: Popovas sulinkęs išlenda iš olos, artėja prie rampos, staiga kerta sunkiu skeptru į grindis ir kad suriks: „Bielskij!“ Aš net šoktelėjau.

Vėliau, prie alaus, kalba pakrypo apie rusų carų despotizmą. Vania ir sako man:

– Matai, iš tikrųjų tu irgi rusas, tai ko slepiesi? – nugėrė kelis gurkšnius ir tęsia: – Klausyk, o jei aš atvažiuočiau į Lietuvą, mane užmuštų?

Mačiau, kad nejuokauja. Supratau, ką nori pasakyti: „Jūs irgi geri galvažudžiai.“ Pasėdėjau, pagalvojau, ne iš karto ir atsakiau:

– Žinai, ko gero, užmuštų. Jei taip galvoji, kaip tavęs neužmušti?

Švelnus pokalbis

Gavau pranešimą: „Vilniaus Valstybinis Vinco Kapsuko universitetas, Istorijos filologijos fakulteto neakivaizdinio skyriaus trečio kurso studentas Bielskis Petras pašalinamas iš universiteto už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu. Universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius.“ 

Nei girtavau, nei langus daužiau – kažkokia nesąmonė, matyt klaida. Važiuoju aiškintis.

Rektoriaus nėra. Kažkur Indijoje skaito paskaitas matematikams. Įsižiūriu, kad pasirašęs ne rektorius, o prorektorius Stanislovas Lazutka. Einu pas jį, turių žinoti.

Sekretorė išklausė mano samprotavimus ir, nieko nesakiusi, įslinko į prorektoriaus kabinetą. Po kelių minučių grįžo:

– Prorektorius dabar išėjęs svarbiais reikalais, užeikit kitą dieną.

Kilo įtarimas: ko ji ėjo į tą kabinetą, jei prorektoriaus nėra.

– Negaliu.– sakau,– ne vietinis. Palauksiu, kol grįš.

Sėdim. Sekretorė po dešimties ar daugiau minučių ima krebždėti, nervintis ir pakilusi vėl įslenka į kabinetą. Sėdžiu kaip sėdėjęs. Dabar sekretorė grįžo greičiau:

– Prorektorius, ko gero, šiandien visai negrįš. Neverta laukti.

Jaučiu, kad užkibo. Kažkas bus.

– Neturiu pasirinkimo, lauksiu.

– Lauksit iki ryto?

– Iki ryto.

– Po darbo aš išeisiu.

– Eikit.

Vėl sėdim. Šį kartą sekretorės kantrybė baigėsi greičiau. Ji pašoko ir  kaukšėdama aukštais kulniukais energingai patraukė kabineto link. Beveik tuo pat metu su trenksmu atsidarė durys ir pasirodė prorektorius. Jau sugrįžęs stovi tarpduryje.

– Jau? Taip greitai? Laba diena, docente,– mandagiai, gal pernelyg mandagiai, pasisveikinau ir tyčia pažeminau pareigas.

– Von! Lauk, akiplėša! – suriko. – Taves čia nėra ir niekada nebuvo!

– Kad ne, – atkišau pranešimą. – Jūsų parašu patvirtinta, kad buvau, ir noriu sužinoti, kodėl nebesu.

Prorektorius netikėtai nuleido balsą.

– Kas tau neaišku? Užeik, – ir gįžo į kabinetą.

Panaršė aplankaluose ir, suradęs vieną lapą, teatrališkai jį iškėlęs, ėmė skaityti: „Buvo jaunųjų poetų būrelio narys ir praeitų metų gruodį, dalyvaujant didelei grupei jaunimo, skaitė savo sukurtus antitarybinius eilėraščius. Jam iškelta baudžiamoji byla, bute atliktos kratos, kurių metu paimti visi eilėraščiai. Sankcija areštui neišduota dėl mažareikšmės nusikaltimo apimties, nes jo bute paimti aštriai antitarybiniai eilėraščiai parašyti ne jo, o jo sukurti eilėraščiai pasižymi tik dviprasmybėmis.“

Tada pats nustebo:

– Kodėl mažareikšmė? Ką čia durniai rašinėja? Dviprasmybės dar pavojingesnės. Rašo viena, o galvoja kita. O toliau gerai, čia jau gerai:  „Mūsų tarnybos, slapta sekdamos susirašinėjimus, nustatė, kad jis savo nacionalistinių pažiūrų nepakeitė. Lietuvos TSR KGB 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Konstantinov.“ Kas čia tau – baikos? Mums neapsikentęs rašo pats majoras! Ką tu manai, aukšti karininkai darbo neturi? Norėtum, kad mes kiekvienam nacionalistui dalytume aukštojo mokslo diplomus? Mums reikia dorų piliečių, o ne tokių suktų, prisidengusių dviprasmybėmis!

– Pirmiausia, nederėtų manęs tujinti, o, antra, kas tie „mes“? Aš dirbu ir mokausi Lietuvai, o ne jums, – jutau, kad skriauda jau jau nustumia protą, stoviu ant ribos, kai juodas įniršis ima viršų.

– Va, ir prašnekai! Diplomą matysi kaip savo ausis! Supratai?

– Ir susikišk tą diplomą į savo raudoną užpakalį! Glitus tavo snukis…– keiksmažodžių turėjau dar daugiau, bet nespėjau.

– Užsičiaupk! Tokius kaip tu aš šaudžiau ir šaudysiu!

– O Dieve!.. – man pritrūko oro. – O stebuklai! Universiteto leksika! Gaj jau čia KGB filialas? Šaudei, bet daugiau nebešaudysi!

Sekretorė išlėkė pro duris. Prorektorius pasitraukė už stalo. Aš mačiau, kad jis išsigando, ir man palengvėjo. Trinktelėjau durimis ir išėjau į gatvę.

Baugūs laiškai

Velnias mane nešė į tą KGB archyvą. Vis per tą žmogaus smalsumą. Jau buvau ir pamiršęs – ir še tau.

Vartydamas senas savo bylas (Byla Nr. 760, t. 4, Nr. 163), aptikau prieš kelis dešimtmečius rašytus senų savo „draugų“ laiškus. Ne man, bet apie mane.

Šiaulių KGB įgaliotasis kapitonas Bronius Žilinskas rašo KGB papulkininkiui Milnikovui į Vilniaus KGB (kaži kodėl, bet saugumiečiai savo raštuose niekada nenurodo vardo. Ir Milnikovas bevardis, Bronių suradau pats). Taigi, rašo rusiškai: „Prašau išsiųsti tardymo bylą Nr. 26571/3, pavardė, tėvo vardas, gimimo metai, duomenys apie teistumą: 1953 m. buvo nuteistas pagal str. 58-1a UK RSFSR 25 metams. Pareikalavimo motyvai: bylos nagrinėjimas. Nr. 4/735, 1957 m. kovo 14 d.“

Iš kito laiško (Nr. 10/1-5-14458, 1957 m. spalio 5 d.), rašyto tam pačiam bevardžiui Milnikovui, paaiškėja pirmojo laiško tikri motyvai: „Visiškai slaptai. 1956 m. Bielskis buvo jaunųjų poetų ratelio narys ir tų pačių metų kovo mėnesį, dalyvaujant visiems II darbo jaunimo mokyklos moksleiviams ir mokytojams, skaitė savo kūrybos antitarybinius eilėraščius. Bielskiui buvo iškelta baudžiamoji byla, jo bute atlikta krata, kurios metu visi eilėraščiai paimti. (...) Iš Bielskio susirašinėjimo nustatyta, kad jis nepakeitė savo nacionalistinių pažiūrų.“

Ir dar ne viskas: KGB komiteto Lietuvai pirmininko pavaduotojas pulkininkas Sinicin siunčia raštą (Nr. MP-3978, 1957 m. rugsėjo 24 d.) į Maskvą TSRS Aukščiausios Tarybos tam tikro skyriaus pirmininko pavaduotojui Archipovui, kur remdamasis Žilinsko raštu pabrėžia, kad Bielskis „nacionalistinių pažiūrų nepakeitė“, todėl teistumą jam būtina palikti galiojantį. Tik jų kanceliarijoj kažkas nedera: Žilinskas depešą siunčia spalio mėnesį, o Sinicinas Maskvai tą patį raportuoja dar rugsėjį.

Mano baudžiamoji byla Nr. 26571/3 nuolat keliauja iš vieno miesto KGB skyriaus į kito miesto KGB skyrių. Mat aš kaip zuikelis bandžiau mėtyti pėdas: pagyvenau Šiauliuose, paskui pavyko pasprukti į Vilnių, iš ten Klaipėdon.

Įdomu, kad iš Šiaulių, kur aš visa laiką turėjau būti KGB priežiūroje, man padėjo ištrūkti toks Vladas Kavoliūnas, simpatiškas storulis, operos solistas. Jis saugumo nebijojo, buvo pasižymėjęs II-ojo pasaulinio karo metais fronte, turėjo apdovanojimų, apie jį rašė garsus to meto bolševikų žurnalistas Ilja Erenburgas. Parūpino Aktorių namuose darbo ir šiaip turėjo įtakingų bičiulių ir kai kur užtardavo.

Kur tu, zuikeli, nuo jų pabėgsi, Vilniuje nuolat mane prižiūrėjo toks saugumietis Damskis.

Po dvidešimties metų mane į savo globą pasiėmė prof. Vytautas Jakelaitis. Bet ir Klaipėdoje nelikau be priežiūros.

Buvo toks kvailas, net anekdotiškai kvailas KGB kapitonas Gudavičius. Didelio vargo su juo nebuvo, bet radau ir jo laišką. Rašo Vilniaus KGB dešimtajam skyriui: „Prašau išsiųsti archyvinę baudžiamąją bylą Nr. 26571/3“… Senas, gražus mano numeris. Toliau viskas pagal šabloną, keičiasi tik užklausos motyvai: „Ryšium su gauta prieš jį tardymo medžiaga.1983 m. rugsėjo 23 d. Nr. 11951.“

Iš tų laiškų aiškėja, kad KGB man buvo iškėlę bent kelias baudžiamąsias bylas: 1953 m. Klaipėdoje, 1957 m. Šiauliuose ir 1983 m. Klaipėdoje, o 1984 m. liepos 9 d. Gudavičius užvedė dar stebėjimo bylą Nr. 1992. Jos archyve jau nėra, išvežta. Tikriausia ten pasimatytų dar dabar mane supantys žmonės. Dievas su jais.

Suslovas

Gerai prisimenu, buvo labai šilta 1960-ųjų vasara. Bolševikai šventė savo diktatūros įvedimo Lietuvoje dvidešimtmetį. Visą liepos mėnesį vyko fiestos: kaip tautų draugystės ženklas atidengtas paminklinis akmuo Žalgirio mūšiui Gedimino kalne, Vingio parke surengta Respublikinė dainų šventė, atsivežtos kairiosios lietuvių organizacijos iš Vakarų... O svarbiausia – į Vilnių atvyko Michailas Suslovas, tas pats, kuris savu laiku, būdamas vadinamuoju TSRS Lietuvos gubernatorium, yra viešai pareiškęs, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių“.

Vilniaus profsąjungų rūmuose sušauktas iškilmingas bolševikų posėdis. Būtinas atributas, apeigų dalis – spaliukų ir pionierių pasveikinimas. Aš tais metais dirbau Vilniaus moksleivių rūmų dramos būrelio vadovu. Specialiai tiems reikalams buvau surinkęs grupę vaikų, stipriais balsais, aiškia dikcija, daugmaž vienodo ūgio. Svarbiausia – aiškiai, vienu atokvėpiu išrėkti tai progai skirtus ideologizuotus tekstus.

Jau prieš kelias dienas, stebimi Komjaunimo CK instruktorių, repetavome pateiktus tekstus. Išvakarėse visą grupę išvežė į Valakampių pionierių stovyklą, nakvinai. Visą vakarą instruktoriai dresavo vaikus, mokė žygiuoti, saliutuoti ir šaukti.

Atėjo lauktoji diena. Atvežė į rūmus. Be instruktorių nė žingsnio. Prasidėjo. Mes laukiame scenos šone, už kulisų. Susėdo prezidiumas, pirmininkaujančio įžanginis žodis – ir pirmyn.

Staiga matau, kad į sceną įstumta nauja tribūna, daug aukštesnė negu buvusioji. Vaikai žino, kad rėkauti reikės iš tribūnos. Bet dabar matysis tik jų viršugalviai. Niekas nesugalvojo pastatyti paaukštinimą. Apsidairiau. Užkulisių pasieny guli suštabeliuoti scenos štangų kontrasvoriai. Sunkūs, bet pakankamai aukšti, kad ant jų atsistojęs vaikas būtų matomas. Griebiau vieną ir tempiu link kulisų – tikiuosi vaikams išeinant nepastebimai pastumt į tribūną...

Tik staiga kažkas iš nugaros griebė mane už rankų, kitas užspaudė burną ir velka. Šiek tiek išsilaisvinau laiptinėje į rūsį ir šaukiu:

– Ką jūs darot?! Sugrius scenarijus...

Prišoko dar keli vaikinukai, čiupo mane už sprando ir, surietę į beigelį, tempia žemyn. Aš spardausi kaip zuikelis kilpose.

– Kas atsitiko? – kelią pastojo, matyt, kažkoks laipsniu vyresnis karininkas.

– Vos suspėjom!

– Šitas su plyta šoko ant Suslovo!

– Imkitės proto. Aš mokytojas, vaikų vadovas...

– O plyta? Kam tau plyta?

– Bėkim! Tuoj sveikinti, o vaikai be manęs neišeis. Sugrius scenarijus.

– O plyta, klausiu, kam?!

– Durniau, vaikai mažesni už tribūną, reikia pakylos. Sužlugdysit vyriausybinį renginį...

– Gana! Greitai į viršų, – vyriausybės paminėjimas paveikė žaibiškai.

Dūsuodami stovim užkulisy, greta prezidiumo. Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, visas Politbiuras ir Suslovas užgulę stalą. Reikia leisti vaikus. Tie išsigandę kaip žvirbliukai, nesupranta, kas darosi.

Karininkas greit susigaudo.

– Veskit jį į šoną, – mane kaip kalinį nusuko į sieną. – Paduokit tas plytas.

Ačiū Dievui, suspėjom, pakišom, pakėlėm, išleidom, padeklamavom.

Sniečkus šypsosi, Suslovas supratingai linksi galva. Gerai. Karininkas priėjo, padavė ranką:

– Predupreždat nado (liet. Reikia perspėti).

Psichas ne savo valia

Jau apsukau visus cenzorius ir esu Maskvos GITIS’o neakivaizdinės aspirantūros studentas. Dirbu kaip dirbęs televizijoje, niekam nė žodžio – neduokdie, kas nors sužinos, įskųs, ir mane vėl kaip visada išmes.

Ateina pirmoji sesija. Visą mėnesį reikia Maskvoje klausyti paskaitų. O kaip su darbu? Juk negaliu Januičiui pasigirti, kad jį apmoviau ir dabar, girdi, išleisk apmokamų atostogų. Apsimesti sergančiu? Na, kiek galima – dvi tris dienas. Džiaugsmas virsta juoda neviltim. Viskas, liepto galas.

Vieną rytą auštant, per visą naktį akių nesumerkęs, nutariu plaukti pasroviui. Paskambinsiu savo profesoriui, kad galas, einu į dugną. Tik dar sudejavau: „Dieve, mano Dieve, galybių Viešpatie, Tu visada man pakiši ranką, kad veidu nesitėkščiau į grindinį, pametėk kokią mintį. Pametėk, ar Tau gaila?“ Mano pašnekesiai su Dievu visada tokie, betarpiški, be maldaknygės.

Bet pagalvojau, kad prašančiam irgi reikia turėti sąžinės. Negali prašyti neįmanomo – kad Žemė nesisuktų, kad apgintų mane nuo mirties. Žemė suksis, mano studijos tols, o man reikia eiti į darbą.

Bet kokie kartais būna nušvitimai, netikėti, staigūs, nepalaužiami. Prisiminiau, kad turiu gerą bičiulį mediką, tiesa, dar studentą. Yra tokių žmonių, kuriuos pamačius ar vien pagalvojus apie juos į sielą ateina pasitikėjimas, gal viltis, kažkoks šviesus saugumo jausmas.

Man jį siuntė Dievas. Susitikom. Priešais teatrą tuomečiam Lenino prospekte buvo tokia aludė, arkline vadinama. Gerdavom stačiomis. Paskui pro katedrą prie Vilnelės. Sėdim ant kranto.

– Žinai, negaliu užmigti.

– Aš psichiatrijoje sunkiai gaudausi. O jei rimtai?

Ir aš išguldžiau visą savo konspiraciją. Jis išklausė (nors buvo daug jaunesnis, bet klausytis mokėjo, geri profesiniai pagrindai). Ir sako:

– Ko gero, čia vis tiek be psichiatro neišsisuksi. Susizvanykim (susiskambinkim) vakare.

Kažkas pajudėjo, atsirado prošvaistė. Dirbau, kad tik dirbčiau, ir laukiau.

Paskambino. Pasakė, kur nueiti, užsiregistruoti pas kažkokią daktarę, ji žinos. Ir viskas.

Dar ne viskas. Nuvažiavau į Naująją Vilnią. Viskas, kaip aptarta: surandu nerakintus vartus, surandu kabinetą ir jame simpatišką daktarę, moterišką dramblio kaulo miniatiūrą. Taip, ji viską žino, manęs laukė. Tuoj užpildys anketą ir užves mano asmeninę bylą.

– Daktare, bet aš sveikas, ne ligonis.

– Čia ateinantys visi taip sako, – pasišaipė taip nepiktai iš mano naivumo ir juokais, ar norėdama mane nuraminti papasakojo anekdotą apie gaidį:

„Psichiatras išrašo ligonį. Šiek tiek pagydė, prirašė vaistų, išrašo. Atidavė dokumentus, palydėjo iki durų. Laimingai. Žmogus nuėjo iki vartelių, sustojo. Mato – gretimame kieme pulkas paukščių ir centre gaidys. Raudona ketera, kažkaip nervingai kraipo galvą. Pastebėjo žmogų ir lyg pasimaivydamas, kažkaip skersas ėmė artintis. Na, ne! Pacientas greitai grįžta atgal. „Kas nutiko, – nustebo daktaras, – kas nors neaišku?“ – „Daktare, – sunerimęs, pusbalsiu, kad gaidys neišgirstų, šnabžda pacientas, – jūs mane įtikinot, kad aš ne grūdas, bet aš bijau, kad gaidys to nežino!“

– Būkit ramus, – pamačiusi, kad aš vis dėlto bijau gaidžio, surimtėjo ir ėmė mane raminti. – Išrašyti mėnesiui nedarbingumo dokumento negalima, neįforminus rimto sveikatos sutrikimo.

– Bet taip liks šleifas visam gyvenimui, nei vairuotojo teisių, nei ginklo, nei kelionių...

– Viskas liks, kaip buvę. Kai jums nebereikės slapstytis, tą bylą panaikinsim.

Va, panašiai tokia buvo kalba. Stebuklas? Taip, stebuklas. Žmona, mano angelas, paskambino į televiziją, kad ponas susirgo. Viskas.

O ponas Maskvoje, bet į gatvę išeina tik naktį. Dienos metu ten šmirinėja daugybė vilniškių – atpažins, ir visos ligos baigsis. Jei kas teiraujasi, skambina, vaikai mokyti, žino kaip atsakyti: „Tėvelis serga, nėra, nebus ilgai, kaime.“

Toks zuikio gyvenimas.

O vairuotojo teises aš turiu jau daugiau kaip penkiasdešimt metų ir rimtos bėdos, ačiū Dievui, dar nepatyriau.

Kapsuko materializmas

Jau buvome įpratę, kad apginti teatrologijos mokslinį laipsnį GITIS’e lietuviams beveik neįmanoma. Iš Lietuvos menotyros institucijų, Teatro draugijos Teatrologų sekcijos Maskvon eidavo raštai, kupini sovietinio žmogaus rūpesčio, kad į mokslą veržiasi nacionalistai, banditų giminaičiai, mokslo diletantai ir šiaip jau tarybinėje visuomenėje netoleruotini elementai. Maskvai kas? Lietuva žino geriau, ko jai reikia.

Aš, aspirantas, išeinu į finišo zoną, kuri gerai matoma, visiems lengvai pasiekiama, skersai išilgai apšaudoma. Mano darbo mokslinis vadovas prof. Georgas Gojanas prieš keletą mėnesių mirė, likau našlaitis. Našlaitis, bet ne visiškas. Nujausdamas, o gal ir žinodamas apie mirtį, mano profesorius sutvarkė visą gynimui reikiamą dokumentaciją ir dar paskambino akademikui Jonui Lankučiui, paprašė, kad mano darbo gynime dalyvautų kaip oficialus oponentas. Dievas man padeda.

Atvažiavau į gynimą iš vakaro. Mane priėmė rektorius, prof. Vadimas Petrovičius Diominas. Jis padrąsino, sakė žinąs lietuvių situaciją, todėl paskyręs posėdį savo kabinete, tad niekas negalės atsiųsti pašalinių. Ir davė du patarimus: jei pastabos bus realios – priimk ir pažadėk pataisyti, jei matysi, kad nepagrįstos – duok atgal iš peties.

Mūšio rytas. Atvyko akademikas Lankutis ir nuėjo pas rektorių. Profesorė Olga Nikolajevna Kaidalova, buvusi prof. G. Gojano mokinė, dabar VAK’o (Vyriausiosios atestacinės komisijos) narė, apsiėmė pavaduoti mokslinį darbo vadovą. Visi stebėjosi: kas čia per disertacija, jei kaip oficialus oponentas atvyko Lietuvos mokslų akademijos akademikas? Tegu. Žinau, kad neigiamų laiškų nėra. Ko gero, todėl, kad prieš kurį laiką rašeivos stipriai apdegė nagus mėgindami sujaukti Aleksandro Guobio darbo gynimą. Bet ir iš vietinių „trintukų“ visko galima laukti. Mums dėstė ir tokie, kurie atvirai sakydavo, kad lietuviai negali suprasti ir niekada nesupras marksistinės filosofijos. Tada mokslinio darbo kelyje tai irgi buvo pavojinga.

Susėdom. Priešais rektoriaus stalą – ilgas posėdžių stalas. Rektorius savo vietoje, aš ilgo stalo gale, prieš rektorių, šonuose, oponentai, Tarybos nariai, Lankutis ir Kaidalova su svečiais antroje eilėje. Lyg tyčia sulūžo akiniai, laikosi tik ant vienos ausies, reikia prilaikyti ranka. Regis, pakankamai sklandžiai išdėsčiau lietuvių poetinio teatro pricipus, ką paveldėjome iš Adomo Mickevičiaus, Vydūno, ką naujo į teatrą atnešė Balys Sruoga, Justinas Marcinkevičius. Ir viskas – prasideda svarstymas. Matau, kaip vienas užkietėjęs marksistas kažką pabraukia mano autoreferato knygutėje ir stalu stumteli kitam, ne ką mažiau užkietėjusiam. Tada atsistoja ir orakulo balsu reikšmingai sako:

– Mes žinom, kad Lietuvoje nacionalizmo šaknys labai gilios ir gajos. Atkreipiu dėmesį – beveik visas skyrius skirtas Adomui Mickevičiui. Na, tegu, bet disertantas atkakliai tvirtina, kad Mickevičius parašė ne šiaip „Vėlines“, o būtent „Lietuviškas vėlines“. Ar disertantas nežino, kad Mickevičius yra lenkų poetas? Žino, bet nacionalistinis ribotumas neleidžia tos visuotinai žinomos tiesos pripažinti. Tai skandalas.

Klausau ir savo ausim netikiu: negali būti, kad habilituotas daktaras staiga įteiktų man tokią dovaną. Net karšta pasidarė. Prisiminiau Diomino patarimą ir pakilau.

– Man nejauku daryti pastabą Mokslo tarybos nariui, bet mane sukrėtė jūsų ribotumas. Kaip drįstate dalyvauti darbo gynime, jei darote tokias klaidas? Kiekvienas gimnazistas žino, kad yra „Vokiškos vėlinės“, „Lietuviškos vėlinės“. Adomo Mickevičiaus ranka užrašyta. Jūs man liepiate taisyti klasikų kūrinius?

– Na ką, gavote? Reikia atsargiau. Tęsiame, – nusišaipė rektorius ir visi pritilo.

Pauzė. Aš, kaimo vaikas, žinau, kad po tylos kyla audra. Jie tikrai nedovanos man dėl išpuolio. Pradėjau gailėtis, reikėjo minkščiau. Ir vėl matau, kaip brauko autoreferatą, tik iš tolo neįžiūriu, kurį skyrių. Vėl atsistojo kažkuris iš marksistų.

– Sruoga. Na, juk negalima leisti tokių ideologinių liapsusų. Žiūrėkite, ką jis rašo: „šliaužiantis materializmas“. Taip ir rašo – „šliaužiantis materializmas“.

Suprantu, kad jie antrą sykį pataikė sau į koją. Karštligiškai galvoju, kaip čia paaiškinti, kad Sruoga galvojo apie sumaterialėjimą, daiktų kultą. Išeina kažkaip painu. Ir staiga šovė vaikėziška mintis:

– Žinomas Lietuvos KP narys, kominterno narys, Lenino bendražygis Vincas Mickevičius-Kapsukas savo veikale „Visuomenės sumaterialėjimas“ (15 tomas, 324 puslapis) aiškina, kad Sruoga čia materializmą naudoja ne kaip filosofinę, o kaip fizinę sąvoką, sudaiktėjimą...

Ir tada mane išpylė šaltas prakaitas – pamiršau, kad kabinete sėdi Lankutis. Jo pagrindinė pareiga stabdyti mane, jei padarysiu klaidą, tuo labiau specifinę, lietuvišką. Šonu užmečiau akį jo pusėn: Lankutis nė nesiruošė manęs stabdyti, nors puikiai žinojo, kad tokio Kapsuko veikalo nėra. Jis ramiai sėdėjo ir šypsojosi.

Pasibaigė. Keista, bet nebuvo nė vieno „prieš“. Lankučio atsiprašiau. Jis tik numojo ranka: „Matai, kad su jais kitaip negalima. Gerai.“

Dar pasivaišinom šampanu – ir namo.

Po špalam (Einantis bėgiais)

Važiavom teatrologai iš Vilniaus į Panevėžį, į Kazio Sajos „Devynbėdžių“ premjerą. Teatro draugijos autobusiukas pakelyje sugedo, vėluojam. Sėdim. Nebegausim bilietų. Atsistojo vienas garsus teatrologas ir visam autobusui sako:

– Aš vis teatrologus mokau: teatrą reikia gerai porą kartų spaudoj pratraukti, tai ne tik bilietus, bet ir kavos atne.

Autobusiuką sutaisė, mums vietas išsaugojo. Spektaklis dieviškai puikus, bet apie kavą nebeatmenu. Tiek jau to.

Netrukus Kaune vyko Lietuvių tarybinės dramaturgijos konferencija. Aš tada iš tribūnos visai teatrinei ponijai atpasakojau pamoką iš autobusiuko. Mažas skandaliukas. Tas mokytojas buvo salėje, bet nieko nesakė. Pratylėjo.

Kitą dieną skamba mano darbo telefonas (dirbau televizijoje). Kviečia į Gedimino 40 (toks aukštas pastatas, iš kurio Sibiras matyti). Kur dėsies, einu.

Už didelio sunkaus stalo sėdi vaikėzas. Aš jį pažinau, kadaise šoko Operos teatro kordebalete. Čia gal irgi ne pagrindinis vaidmuo, bet vis tiek jau solinis. Su tais vyrukais bendrauti man ne pirmiena, pradeda veikti smegenų kompiuteris: operos vyr. dirigentas J. Aleksa, jo sesuo teatrologė I. Aleksaitė, jos vyras, dar M. Petuchauskas... Jaučiu, kad kažkur šmižinėja teatrologijos šmėkla. Iškilo paveiksliukas, kur Petuchauskas su šiuo vaikiu sėdi kavinėje ir pasitardami kažką geria... Na, na?

Vaikėzas pradėjo iš toli, aplinkui. Pavaišino cigarete. Nerūkau, ačiū. Girdi, jie stebi, ir mato, kad teatre yra norinčių lietuvių teatrą pažeminti, sukiršinti žmones.

– Gerai, vakar juk kalbėjai,– (na štai, nuojauta neapgavo, spąstai). – Užrašyk ir palik man.

– Tai jūs jau žinot, kam dar rašyti?

– Mums taip reikia. Neturim kuo remtis. Turit mums padėti.

– Aš tokiam darbui netinku, silpni nervai.

– Nieko, sustiprinsim nervus. Eikit, pergalvokit, užrašykit. Susiskambinsim.

Išėjau.

Praėjus kiek laiko vėl skambutis:

– Čia aš. Reikia susitikti, kaip susitarėm. Laukiu, Ligoninės 2.

– Nesupratau adreso? Ne Gedimino?

– Ligoninės 2.

Einu. Televizijoj pasakiau, kad išeinu laidos reikalais. Negirdėta gatvė. Troleibusu važiuojant Pylimo gatve stoties link, pirmas sustojimas už „Lietuvos“ kino teatro. Kampinis namas, durys iš Pylimo gatvės – Ligoninės 2. Atveriu duris – priešais vėl sunkus rašomasis stalas ir vėl tas pats vaikėzas. Kambariukas nedidelis, už sėdinčiojo dar vienos durys. Kažkokios dėžės ar spintelės – matyt, čia viskas, kas kalbama, įrašoma.

– Parūkom? A, pats nerūkai. Na, dėk ką parašei.

– Aš nieko neparašiau.

– Kodėl? Juk susitarėm – pabalino akis, lyg būtų išgirdęs, kad Nemunas ėmė tekėti aukštyn.

Aš daug visaip galvojau. Jiems mano informacijos nereikia. Jų kilpa kitur, dviguba. Rašysi – tave pakabins, nerašysi – kodėl nepadedi, esi mūsų priešas. Abu atvejai mirtini. Galvojau suradęs trečią kelią, turėjau triuškinamą planą.

– Jūs dar šį vakarą perduosit mano rašinį tiems, apie kuriuos rašau. Aš mačiau, žinau, kad su jais bendraujat. Sukčius!

– Nepasitiki? Pakviesiu kitą karininką.

– Tokį pat! Ne. Jūs sukčiai.

Atsikėliau ir išėjau į Pylimo gatvę, rodos, net durų neuždariau. Atrodė, ištrūkau. Atgal ėjau pėsčias, tyčia iš lėto: iš Naugarduko gatvės pasukau į Mindaugo, paskui į Basanavičiaus, pakilau iki Konarskio. Vien gatvių vardai atrodė pilni vilties. Širdyje buvo šviesu ir diena, kiek pamenu, buvo šviesi.

Vos įžengiau į televiziją, prie policininko posto pasitinka Meninių laidų skyriaus vyr. režisierius Bronius Klevinskas:

– Kur trankaisi? Negaliu rasti. Tavęs ieško Januitis. Skubiai bėk.

Jonas Januitis – tai visų siaubas, Televizijos komiteto pirmininkas. Bet ir jis būna visoks.

Kurią čia dieną grįžinėjau iš Rumšiškių, stoviu ant kelio ir stabdau pakeleivingas mašinas. Lekia kažkokia ponų mašina, manau, vis tiek nestos, nestabdau. Staiga sucypė stabdžiai, užsuko į pakelę, atsidaro durelės ir kažkas moja man. Prišokau, o ten pats pirmininkas. Aš dar šiaip ir taip, o jis: „Tik sėsk!” Visą kelią kaip lygus su lygiu diskutavom apie televizijos režisūrą.

– Niekus darot, nėra žmonėms, ką žiūrėti. Va, imkis klasikos, kokį Krėvę pastatyk, būsi vyras,

Tada sukirtom rankom, kad parengiu scenarijų ir dedu jam ant stalo. Dabar kviečia. Apsidžiaugiau: ko gero, išvaduos nuo eilinių laidų, išleis kūrybinių atostogų.

Įeinu į kabinetą. Ilgas stalas ir daugybė tvarkingai išrikiuotų kėdžių, o pačiam gale, prie sienos, po Lenino paveikslu stovi pirmininkas. Stovi toks sulinkęs, mat turėjo kažkokią stuburo bėdą, negalėjo sėdėti. Dienų dienas taip ir stovėdavo. Tuščia kaip lavoninėje, jokio nereikalingo daikto.

– Na, va! – prašneko ir nutilo, matyt, rinko žodžius. – Sugalvojom sustiprinti Propogandos redakciją. Nuo rytojaus eini Lauciūno ir Erbšteinaitės žinion.

– O kaip?.. Kaip su klasika? Buvom sutarę, aš jau įpusėjau...

– Pasikeitė planai, ten silpna režisūra. Viskas, eini ten.

Aš netekau žado. Zlata Erbšteinaitė buvo Glavlito viršininko pavaduotojo Boriso Gurvičiaus, cenzūros inkvizitoriaus, žmona. Ją iš Maskvos dar 1944 m. atsivežė pirmoji LTSR radijo komiteto pirmininkė Mira Bordonaitė, Sniečkaus žmona. Seni ir užgrūdinti bolševikų kadrai. Na, Lauciūnas neblogas žmogus, bet visi jį laikė Januičio parankiniu. Į kokias rankas mane atiduoda! Aš vis dar stoviu prie durų. O gal?

– Viskas! Eini pas Erbšteinaitę, – ir nusisuko į langą.

– Pirmininke, mudu abu žemaičiai, kodėl parduodate mane? – dar turėjau vilties, kad jis atšauks savo sprendimą.

– Koks velnias tave traukė tame Kaune už liežuvio?! – įniršęs žengė porą žingsnių link manęs. – Viskas.

Išėjau į fojė. Propagandos redakcija ir šiaip buvo atgrasi, o dabar tuo labiau. Nusileidau laiptais į kavinę. Mušamų žmonių galva nuolat dirba, skaito ženklus. Pirmininkas prasiplepėjo – Kaunas. Greitai suveikė vaikėzo tarnybos. Gal reikėjo pasirašyti? Ten jokios paslapties nėra. Ne, jie nieko nedaro šiaip sau. Ruošiasi ateičiai. Kur nors neįtiksi, nepaklusi – ir viskas, iškels tavo raštelį ir niekam neįrodysi, kad tu ne slaptas agentas, ne informatorius. Užpjaus savi. Aš vis galvoju, kad tai yra genialiausias čekistų išradimas. Sugalvok tu man taip, kad tavo priešai savus naikintų. Ir protingi žmonės to nejunta.

Tik mįslė – kaip čia toks senas čekistas apsižioplino? O gal tyčia? Jie irgi turi giliai užslėptų skriaudų. Galinga Erbšteinaitė su savo Glavlito užnugariu jam irgi buvo nemažas galvos skausmas.

Prie mano staliuko nešinas kava prisėdo Simukas, garsus tada dainų autorius, gitaristas, vokalistas Vytautas Babravičius. Simas – jo koncertinis vardas.

– Simai, ateik į mūsų Novelės teatrą. Statom vaidinimą pagal Eduardo Mieželaičio „Čia Lietuva“, mums labai tiktų tavo dainos.

– O, gerai. Žadėjau pats pasisiūlyti.

Jis toje pačioje Propagandoje redaguodavo laidas žemės ūkio temomis. Visi jį mylėjo, jo dainas graibstyte graibstė. Ir tokią keistą pravardę turėjo: po špalam. Kadaise buvo sukūręs dainą BAM’o (Baikalo–Amūro magistralės) statytojų jaunimui, kurie prieš lietų ir vėją eina geležinkelio bėgiais. Dainuodavo ją visuose festivaliuose.

Pratinuosi prie propagandinio darbo. Rimtų režisierių ten tikrai nebuvo. Kadrą su kadru moka sujungti, ir gana. Jokių teorijų ar meninių idėjų nė nereikalavo. Svarbiausia, kad viskas švariai, be techninio broko. Redaktoriai buvo gana išmintingi, keldavo svarbias temas: Virginija Jonynaitė-Motiejūnienė, Rimvydas Kubilius, Irena Pivoriūnienė, Stravinskas, atrodo, Kęstutis. Buvo įdomių žmonių.

Tais laikai, jei nepadarai kokio liapsuso, vyr. redaktorius visų sutarimu galėjo skirti premiją. Pasibaigė pirmas mėnuo. Simas praeidamas pro šalį man tyliai sako:

– Rytoj rytiniame tau nuims premiją. Girdėjau, kaip Zlata kurstė mergaičiukes, kad nebalsuotų. Girdi, jis tik puikuojasi, mat diplomuotas. Sakė, kad tu jų premijas pasiimi. Jei diplomuotas, tai ir laidos turi būti diplomuotos, o jos tokios kaip visų.

Pajudėjo. Neskirs vieną kartą, kitą, o tada lengva pametėti kokį papeikimą – ar kokia dekoracijų kryžma pateks į kadrą, ar pašnekovas gyvoj laidoj ką ne taip pasakys – ir jau tu profneprigodnyj (liet. profesiškai netinkamas specialistas).

Televizijos studijos direktorius buvo Vladas Leipus. Jis dainavo garsiam Juozo Vanago vyrų chore „Aidas“, meniška siela. Nuėjau pas jį ir pasiguodžiau. Sakau, man nejauku. Jis nustebo ir pažadėjo pats ateiti į rytinį redakcijos posėdį.

Kaip Simas sakė, taip vos pradėjusi rytinį posėdi Zlata ir išguldė, žodis žodin. Dar, rodos, Romena Ražinskaitė (bet gerai nebeatmenu) jai garsiai pritarė, ir viskas. O Leipaus nėra. Manau, pažadėjo – patiešijo...

– Visi pritariam, – ne tiek paklausė, kiek įsakė vadovė, ir tą akimirką sugirgždėjo durys, ant slenksčio pasirodė direktorius. – Neskirti. Protokoluojam.

– Ką čia taip protokoluojat? – įsiterpė Leipus.

– Nutarėm. Protokoluojam, – skubino Zlata.

– Kur taip skubat? Noriu žinoti, kas čia vyksta.

Visi tyli. Honorarus juk irgi Zlata skirsto, panorės – užrašys, neįtiksi – pats kaltas. Bjauri tyla, visi supranta, kad vyksta susidorojimas, ir vis tiek lyg niekur nieko žiūrinėja panages, kažko rausiasi kišenėse – tai ne mūsų reikalas. Kaip baisiai suluošinti žmonės. Uždusti gali.

– Man nuėmė premiją.

– Ne nuėmė, o neskyrė! – lyg elektros trenkta sureagavo Zlata. – Mergaitės sako, kad jūs tiek nedirbat, kiek jos

– Aš suprantu kaip nuobaudą, nors, jūs žinote, kad visos man skirtos planinės laidos be priekaištų išleistos į eterį. O aš žinau, kad vakar jūs slapta sukvietėt mergaites ir nurodėte, kaip šįryt elgtis. Tai ar mergaitės sako, ar jūs sakote?

– Čia dabar? Jūs dar ir bjaurus melagis. Na, ne! Jums teks įrodyti.

Tyla net spengia. Visi įsitempė, nosys pakilo aukštyn. Triukšmingai, gal net per daug, Simas pastūmė kėdę ir stovi, gal abejoja, gal renka žodžius.

–Taip, drauge Erbšteinaite,– prašneko taip pusbalsiu, atsargiai, lyg draugiškai, – taip, aš dirbau už širmos, savo sektoriuje, ir girdėjau tokį jūsų susitarimą.

Visų palūpiai atkrito. Leipus pakilo ir tarpduryje atsigrįžęs pasakė:

– Mes šį klausimą apsvarstysim kitoje vietoje, jums pranešiu.

Štai jums ir dainelių autorius.

Deja, džiaugtis buvo per anksti. Simukas gavo iškart kelis papeikimus ir išėjo. Bet ir Zlatai buvo ne pyragai: Januitis pasinaudojo proga ir „tiek gero“ Lietuvai padariusią veikėją išvarė į „užpelnytą poilsį“.

O Simas keletą metų grojo ir dainavo mūsų Novelės teatre. Dabar jis visų pripažintas Laisvės dainius. Kai noriu ką nors gera pasakyti ar padaryti arba kai silpsta dvasia, visada prisimenu Simą.

Blakės

1972-ieji. Televizijos bufete tarp repeticijų geriame kavą. Statėme tada Mykolo Sluckio novelę „Mergaitė atėjo degtukų“. Kazimiera Kymantaitė, atsimenu, nemokėjo galąsti dalgio, o vaidino kaimietę. Ir vargome, nes nemokėdamas gali susipjaustyti rankas. Išmoko.

Ji buvo pagavi, darbšti ir labai stropi aktorė – darys tol, kol įveiks.

Aš Kazimierai sakau:

– Savo telefone šįryt radau įmontuotą „blakę“.

– Durniai. Kam jiems tave sekti? Ką čia iš tavęs sužinos?

Nutilo, reikšmingai apsižvalgė. Pasiėmė rankinę ir galva mostelėjo eiti koridoriumi.

– Čia knibždėte knibžda „blakių“. O mano namuose, nepatikėsi... Vieną rytą atsibundu ir matau, kad visas miegamasis priraizgytas laidų: palubėse, kampuose, palei grindis, po grindų – vieni laidai. Atsikėliau, išeinu į didįjį kambarį – vieni laidai. Svetainė, virtuvė – vieni laidai. Išėjau į kiemą, apėjau apie namą – vieni laidai, šniūrų šniūrai. Grįžau, pasiėmiau kirvį ir eidama aplinkui visus laidus nukapojau. Viduje taip pat. Ir ką manai? Ir telefonas, ir elektra yra! Tai kam buvo tie laidai?

Netikri poteriai

Lietuvos televizijos teatre baigiamas Antano Vienuolio „Paskenduolės“ pastatymas. Pirmą sykį bandysime filmavimą studijoje jungti su natūroje filmuotais kadrais. Scenų gamtoje daug: bernų naktigonė, Veronikos vizijos su mirusia motule smėlio kalnelyje, balinami drobių audeklai pievose, ją palikusio bernelio įvaizdis, Veronikos malda bažnyčioje, tėvo pažeminimas, pagaliau bridimas vandenin ir ratilai, bėgantys lygiu ežero paviršiumi.

Daugybė grafikų, paraiškų: reikia transporto, operatorių, reikia gauti vietų, kuriose filmuosim, šeimininkų sutikimą.

Nuvažiavau į Palūšę. Bažnytėlė medinė, tradicinė architektūra – labai tiktų. Klebonas mandagiai atsiprašo, bet sutikimo filmuoti bažnyčioje neduoda. („Veikalas be pagarbos bažnyčiai. Ne.“) O terminai jau dega. Prisiminiau Rumšiškes.

Važiuoju, bijodamas, kad ir čia atsakys. Užeinu klebonijon. Pasitinka šeimininkė, klausia, kokiu reikalu. Manau, jei pasakysiu teisybę, išvarys, neleis net susitikti su klebonu. Gudrauju: girdi, čia tokie sakramentiniai reikalai, galiu pasakyti tik kunigui. Nuėjo pakviesti. Sėdžiu ir laukiu. Girdžiu per kelis kambarius ataidint energingus žingsnius. Tarpdury pasirodo aukštas, tiesus, plikai skusta galva pagyvenęs kunigas. Aš kaip sėdėjau, taip ir pradėjau garsiai kalbėti poterius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje... Sveika Marija... pagirtas tavo įsčiaus vaisius Jėzus...“ Klebonas, vis dar ant slenksčio, įdėmiai mane stebi. Beprotis? O aš meldžiuosi. Galvoju: pamatęs, kad moku poterius, nelaikys manęs komjaunimo aktyvistu, ir neišvis iš sykio.

Pagaliau klebono veidas nušvito, priėjęs padavė ranką.

– Seniai nepraktikuojantis katalikas? – prisėdo greta.

– Iš ko matyti?

– Poteriai seni. Įsčių nebėra, reikia sakyti „pagirtas tavo sūnus“. Vis tiek gerai, kad nors senus moki. Kokie rūpesčiai atginė?

– Esu televizijos režisierius.

– Matau, kad ne iš kelmo spirtas. Ir ką?

– Statau „Paskenduolę“, reikia filmuoti bažnyčioje, kaip tik tokioje, medinėje.

– Tai filmuok. Tik per mišias negalima, o šiaip – prašau. Švenčiausiąjį išnešu – ir dui. Gali naudoti kapas, mišiolus, relikvijorius... Beje, o išpažinties scena bus? Galiu suvaidinti kunigą, man ir vaidint nereikės.

To visai nesitikėjau, bet iš džiaugsmo ir bijodamas sugadinti derybas sutikau.

– Sukertam. Kavos išgersi?

– Žinoma.

Sėdėjom, šnekėjom kaip seni pažįstami, parodė nuotrauką – už parankės su popiežiumi Paulium VI.

Pagalvojau, kas dėsis, kai Januitis, TV komiteto pirmininkas, sužinos, jog tikras kunigas Jonas Žemaitis vaidina tarybinės televizijos spektaklyje... Laimė, atvažiavus filmuoti, kai iš autobuso išlipo Juozas Kanopka, jau su sutana, kunigas Jonas gera valia atsisakė savo vaidmens.

Vu

Aspirantūros laikų bičiulis iš Udmurtijos pakvietė mane atvažiuoti į Iževską (tada pervadintą Ustinovu). Jauni udmurtų mokslininkai surengė ugrų–suomių kultūros mokslinę konferenciją. Savu laiku, sklaidydamas mūsų mokslininko Stasio Skrodenio darbus, buvau pastebėjęs daug bendrų dalykų baltų ir ugrų–suomių kultūrose. Pasidarė smalsu, ir išsikėliau kelionėn į pietų Uralo kraštus.

Vieną dieną, kitą klausau pranešimų ir pradeda rodytis, kad dalyvauju baltų kultūros konferencijoje. Į trečią dieną neištvėriau ir paprašiau žodžio. Dėl visa ko buvau pasiėmęs fundamentalius Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės, Juliaus Greimo darbus. Ėmiau braižyti lietuviškų tautinių juostų raštus, papasakojau apie vestuvinius papročius (beveik žodis žodin kaip udmurtų pija kudo), kad lietuvės, kaip ir udmurtės, galvą puošia sidabro (mėnulio šviesos) papuošalais, pasakojau apie šventųjų giraičių kultą, pasekiau pasaką apie Sigutę, kurioje iš žarijų duobės (mirties) paskrydėjo antelė. Vakariniai udmurtų mitologai irgi žino antelę, o rytiniai jau gagą (į baltų pusę – antelė, į rytų Sibirą – gaga).

Ir mano klausytojai sukilo. Girdi, kas tu toks, kaip čia atsiradai ir iš kur tau žinomi ugrų–suomių kultūros ženklai. Dedu ant stalo savo atsivežtas knygas, aiškinu brėžinius ir iliustracijas – tai baltų mitologija. Sakykim, sutiktų, bet kaip analogiški elementai gali atsirasti kultūrose, kurias skiria tūkstančiai kilometrų? Fuzijos (sąveikavimo, mainų) efektas neįmanomas. Iškilo nenumatyta problema.

Viena rytą vartausi savo vargano viešbutėlio lovoje, vartalioju Gimbutienės „Baltai priešistoriniais laikais“, ir akys užkliuvo už riebios rodyklės viename knygos žemėlapių. Kiek sykių varčiau ir skaitinėjau, ir niekada neįsigilinau, kas tai yra. Žemėlapis apima arealą nuo Uralo iki Baltijos ir pietuose – Kaukazas. Rodyklė – tai slavų genčių judėjimas iš pietų į šiaurę. Iki rodyklės (VI a.) rytų ugrai, suomiai ir baltai gyveno kaimynystėje. Vadinasi, kultūriniai mainai neišvengiami. Įsiterpdami slavai asimiliavo tas tautas ir susiformavo nauja kultūra.

Susijaukė kortos. Jaunieji udmurtai pagavo mintį ir pradėjo ieškoti argumentų idėjai apginti. Pametėjau dar vieną Gimbutienės argumentą – nuo Baltijos iki pat Uralo toponimai ir visi hidronimai baltiški. Net Volga kilusi iš žodžio „ilga“, ilga upė.

Tada pakilo svečias iš Maskvos. Jis irgi greitai pagavo mintį ir, kaip bolševikams būdinga, globėjišku tonu bandė atstatyti viską į senas vagas.

– Čia mūsų reikalas ir jums, pribaltams (Baltijos šalių piliečiams), nėra jokio reikalo lįsti. Susitvarkysim patys, – nukirto lyg kirviu.

Mane paėmė siutas vien dėl jo žodžio „susitvarkysim“.

– Ne susitvarkyti reikia, o ginti nykstančią kultūrą, – nebesivaldydamas pašokau iš vietos. – Jūs man primenate mokslininką, kuris stovi ant kranto, jūroje skęsta laivas, o jūs svarstote – kažin, iš kokio medžio jis padarytas. Dabar ne mediena svarbi, o skęstantis laivas. Ketvirta diena gyvenu mieste ir negirdėjau nė vieno žmogaus kalbančio udmurtiškai. Tai ar čia ugrų–suomių, ar slavų konferencija?

Tas mano išpuolis turi priešistoriją. Tie metai Rusijoje buvo neturtingi. Mieste buvo justi skurdas. Būdavo, pareini po posėdžių viešbutėlin, tai grikių dar sukrapšto, o rūgpienio ar vandens – jau nebe.

Pastebėjau, kad kasoje sėdi mergaitė, aiškiai ne slavė. Buvau dar jaunas, maniau, pamerginsiu. Ir kalbinu: ar ji moka udmurtiškai? Mergaitė nustebo, lyg išsigando, apsidairė.

– Moku? – nepatikliai patylomis atsakė lyg klausimu į klausimą.

– Pasakykite savo kalba: „Šiandien vandens jau nėra, pieno nėra, yra tik grikių košės.“

– O kam jums to reikia?

– Aš iš toli. Ir niekur negirdžiu kalbančių udmurtiškai.

Ji atgijo.

– Neleidžia mums barlykatj, mane bars, – ir lyg paslapčia susakė savo kalba „vanduo“, „pienas“, „košė“.

Aš palinksėjau galva, paglosčiau jos ranką, atseit supratau, ir nuėjau į savo „kajutę“.

Bet svarbiausia, kad visas likusias dienas po kasos staliuku ji man paslėpdavo buteliuką vandens ir pieno. Mane tas labai sugraudino.

Lyg dabar atsimenu, kad vanduo jos gimtąja kalba yra vu. Ir jau linksmiau galvoju: o gal čia seno žemaičių žodžio vundū transformacija? O ką?

Kas tu esi?

1961 metai. Tais nepasitikėjimo ir įtarumo laikais, dirbau Respublikinių aktorių namų Vilniuje metodininku. Prof. Vytautas Maknys Aktorių namų direktoriui Vladui Kavoliūnui pasiūlė surengti „Birutės“, pirmosios Miko Petrausko lietuviškos operos, jubiliejinį vakarą. Kavoliūnas, kaip buvęs operos solistas, jautė operai sentimentų, tad problemų nekilo.

Organizacinius darbus suvertė man. Mokslinį pranešimą parengs prof. V. Maknys, dirigentas Rimas Geniušas sutiko paruošti valstybinio operos teatro chorą, atsiminimais pasidalins pirmoji Birutės vaidmens atlikėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, Kipras Petrauskas, piemenuką tada vaidinęs ir ką tik iš Australijos sugrįžęs architektas Gabrielius Lansbergis. Bus graži lietuvybės pagerbimo šventė. Viskas eina puikiai.

Staiga iškilmių vidudieniu skambutis į Aktorių namus:

– Kas atsakingas už renginį?

– Aš, – atsakau.

– Kas tas „aš“ ? Čia Valstybės saugumo komitetas.

Man kojas pakirto. Tie vyrai šiaip sau neskambina. Prisistačiau kaip reikiant. Pirmiausia paklausė, su kuo renginys derintas, kas skaitė scenarijų, kas parinko prelegentus. Visur tik aš pats ir direktorius.

– O tu skaitei operos tekstus?

Man ir į galvą neatėjo, kad privalėjau tikrinti Operos teatro vyriausiojo dirigento parinktus tekstus. Kažkas iš budrių choristų paskaitė ir kaip „doras tarybinis pilietis“ – o tokių buvo, nors vežimu vežk – paskambino, kur reikia.

– Tai va, ten visu balsu rėkia: „Leisk, valdove, ir mes pereisime Rusiją kaip karštas kardas per vašką.“ Ar suvoki, ko pridirbai? – ir numetė ragelį.

Tada prasidėjo. Kas kelios minutės vis skambina koks nors viršininkas. Direktorius persigando, pasakė, kad jo šiandien nebuvo darbe ir nebus, dingo. Žinokis. Negana, kad visi uja, dar užvertė paliepimais ir įsakymais. Ir, svarbiausia, jokiu būdu neužsiminti, kas skambino ir kas liepė. Pats prisivirei košės ir srėbk. Ir tik mikliai.

Reikia surasti muzikologą Juozą Gaudrimą ir įprašyti per kelias valandas paruošti pranešimą, Maknį atšaukti, atsakyti Geniušo chorui, sustabdyti, neplatinti renginio programėlių, priežastį sugalvoti pačiam.

Žmonės tais laikai buvo supratingi – nuėmė, uždraudė, ir visiems viskas aišku.

Artėja vakaras. Jau pamažu į Operos teatrą renkasi žmonės, daugiausiai vyresni inteligentai, melomanai. Pradėjo šmirinėti kažkokie vyrukai. Atėjo ne tik direktorius, bet ir pats kultūros ministras Juozas Banaitis. Turėjo vykti komandiruotėn – atšaukė. Jis irgi nervinasi, vaikšto koridoriais šalia scenos, kažką tyliai aiškina Kiprui Petrauskui. Gaudrimui aiškinti nereikia – jis visada žino, ką galima sakyti ir ką reikia sakyti. Scenoje kelios kėdės, jokio choro. Susėdo J. Banaitis, V. Kavoliūnas, K. Petrauskas, J. Gaudrimas. J. Grybauskas, kaip patikimas scenos veteranas, atlydėjo Mariją Piaseckaitę-Šlapelienę. G. Landsbergį kažkas iš tų vyrukų mandagiai palydėjo į salę – atseit, per ilga programa, Marija neištvers.

Prasidėjo iškilmės.  Gaudrimas perskaitė kažkokį seną paskaitos konspektą apie buržuazinės Lietuvos muzikinį gyvenimą, falcetu trumpai pakalbėjo Kipras, Banaitis pagyrė gerai išsilaikiusią Mariją – ir viskas. Lėtai užslinko raudono aksomo uždanga. Žmonės pasižvalgė, dar kažko laukdami – skystas paminėjimas – bet palengva, tyliai, kaip ir atėjo, išslinko namo.

Kavoliūnas žvalgosi – nieko neatsitiko, visi gyvi. Ir vyrukai dingo. Banaitis, visada toks inteligentiškas, ir dabar šypsosi, neatspėsi, ką galvoja. Kavoliūnas, kaip Erenburgo aprašytas karo veteranas, pakilo atakon. Nubėgo, iš bufeto paėmė dėžę šampano ir likusius svečius pakvietė į teatro vyriausybinių svečių kambarį.

Didelis stalas, poniški baldai. Sėdim visi ausis suskliaudę. Kavoliūnas pats pilsto šampaną. Viename stalo gale sėdi Piaseckaitė-Šlapelienė, kitame – Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, greta manęs Landsbergis, Kavoliūnas, o priešais Grybauskas, Banaitis ir Petrauskas.

Pirmas atsitokėjo Landsbergis. Pajuokavo, kad be reikalo išsigando jo piemeniškų atsiminimų, keletą pastraipų paskaitė. Pokalbiai pabiro. Kipras jau tais metais blogai matė, bet kažko primygtinai, prisimerkdamas vis stebeilijosi į mane. Pagaliau pakilo, apėjo stalą ir taip nežymiai, patapšnojęs man per petį, patyliukais paklausė:

– Kas tu esi?

Aš irgi tyliai atsakiau, kad esu tas ir tas, dirbu ten ir ten. Kipras atsitiesė (jis iki pat gyvenimo pabaigos buvo iškilus ir tiesus, ypatingai jaunatviškai tiesus ), nuėjo prie Marijos, pasakė jai porą žodžių ir vėl atsisėdo savo vietoje.

Kažką nerišlaus šnekėjo Grybauskas, o Kipras vėl įsmigo į mane. Mačiau, kad negali prisiminti, kas tas tipas. Vėl pakilo, priėjo, paklausė, atsakiau. Aš, kaip dera tokiu iškilmingu atveju, vilkėjau baltą liemenę ir vietoj kaklaraiščio puošnią peteliškę. Gal tai traukė jo dėmesį.

Iniciatyvos ėmėsi Banaitis, sudėjo ideologinius akcentus, kad tarybinė lietuvių daina išaugo, dabar mūsų operos teatras tarybų valdžios globojamas, žinomas visoje Tarybų Sąjungoje – ir pakėlė tostą už tarybinę Lietuvėlę.

Užgėrėm. Kipras Petrauskas tada jau nebegerdavo, bet staiga pakilo su taure rankoje ir sako:

– Keliu tostą už mūsų dainingąją Lietuvėlę.

Visi pritilo. Tokiu metu toks tostas buvo nė prie ko. Gal būtų vėjas pranešęs, bet atkuto Petrauskienė, išdrožė:

– Velniai nematė, man vis tiek, ar už tarybų, ar ne už tarybų.

– O vis tik už tarybų Lietuvėlę, – po ilgokos ir nejaukios pauzės, tardamas kiekvieną žodį atskirai, lyg grasindamas, išvingriavo Banaitis.

Jau blogai, atsitraukimo nėra.

Ir čia sublizgėjo Kipras, parodė ką reiškia artistas: kai nereikia – čia išgirsta, čia pamiršta, o kai pavojus – visada ant žirgo. Paėmė Banaitį už parankės ir falcetu sako:

– Juozai, neimk į galvą, mano boba girta.

Ir įtampa atslūgo.

Yla maiše

Ėjo paskutiniai bolševikų valdymo metai Lietuvoje. Politrukai (Politiniai vadai) nervinosi, jautė savo nebaudžiamumo pabaigą, o žmonės vis drąsėjo, laisvėjo.

Vartau anų metų žurnalus. Arvydo Praninsko straipsnis „Spalvos“ žurnale „Jaunimo gretos“ 1988 m. Nr. 12. Pradeda taip intriguojamai: „Nervų karas“, prasidėjęs gegužės pradžioje, aukščiausių instancijų dėka šiaip taip pasibaigė tik liepos viduryje. Pažeistos studentų teisės, sugriautas pedagogų ir vadovų autoritetas. Konflikte dalyvauja daug žmonių – nuo studentų iki liaudies švietimo ministro.

 Kas gi atsitiko Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatrinio meno fakulteto Režisūros katedroje?“

Nieko neatsitiko, vyksta saugumo akcija, nuolatinis slaptas valdymas, susidorojimas su neįtinkančiais žmonėmis. Prasidėjo atšilimas ir žurnalistas, ko gero, net nesuvokdamas atidengė represinį saugumo darbo mechanizmą.

Čia ne šiaip sau atsitikimas, kalba ne apie vieną įvykį, o apie daugelį įvykių.

Tai buvo laikas po Maskvos „gubernatoriaus“ Lietuvai Nikolajaus Dybenkos demaršo prieš Klaipėdos fakultetus už Agluonėnų klojimo teatro atidarymą, po kito LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio specialiai Bielskiui skirto ideologinio įsakymo. Klapčiukai suplukę ardėsi, ieškodami nepolitinio preteksto Bielskiui atleisti.

Paprastai prie susidorojimui skirtos aukos pritvirtindavo kokį nors kompleksuotą tipą. Jo tikslas – kelti triukšmą, provokuoti, sudaryti nepakantumo atmosferą, kurti neigiamą pjudomo žmogaus įvaizdį. Šiuo atveju reikėjo padaryti, kad kokiais nors būdais dalis Bielskio studentų neapgintų arba negalėtų ginti diplominių spektaklių. Kurso vadovas tampa pažeidžiamas. Kalbama apie X-ąją liaudies teatrų režisierių laidą.

Julius Mikutis, prieš kariuomenę buvęs katedros vedėjo kurse, tarp keleto kitų turėjo neapsiginti. Bet netikėtai kažkas nepavyko, ir Mikutis atkakliai ėjo į gynimą. Katedros vedėjas pradėjo neklaužadą tramdyti. „Mikutis savo pareiškime Konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektoriui prof. A. Vyžintui pranešė, kad Valstybinių egzaminų komisija į egzaminą neatvyko. Dokumentas atsidūrė katedros vedėjo G. Šimkaus stalčiuje ir nuostabiai ramiai laukė, kol pasibaigs visi egzaminai ir ką nors pakeisti jau bus neįmanoma.“

Studentai pasiskundė švietimo ministrui Henrikui Zabuliui. Jo garbei reikia pastebėti, kad Zabulis ne kartą veikdavo ne pagal partinį standartą. Matyt, pajutęs savivaliavimą ministras spėriai anuliavo senąją Valstybinių egzaminų komisiją ir įsakė sudaryti naują – specialiai Mikučio spektakliui priimti. „Konservatorijos rektoriaus Vytauto Laurušo įsakymu sudaroma nauja Valstybinių egzaminų komisija, kuri, pirmininkaujama režisieriaus Vl. Limanto, spektaklį įvertina gerai.“

Šis incidentas nėra atsitiktinis. Apie tą laiką, tiksliau apie tą patį „nervų karą“ rašo ir kitas autorius, prof. Vytautas Jakelaitis:

„P. Bielskis – originalus pedagogas, turintis savitą požiūrį į teatrą, jo režisierių, o ypač būsimąjį. Gal ne visi suprato jo credo ir veiksmus, tačiau jam atrodė, kad jo tikėjimas yra šventas ir gerai motyvuotas. Tai Dievo pašauktas pedagogas su plačiu moksliniu pagrindu, bet su juo galima diskutuoti, nors iš anksto žinai, kad svarbiausiais klausimais jis bus nepajudinamas, nusileis tik dėl smulkmenų ir tik argumentais nuginkluotas. Katedroje tokių diskusijų būta, tačiau po Mokomojo teatro spektaklių murmėjimas maišėsi su karštais plojimais.

P. Bielskio Klojimo teatro samprata susilaukė karštų rėmėjų ir tylių abejonių. O po Agluonėnų teatro atidarymo įsimaišė ir pikta politika. Viešumon išėjo valdžios nuomonė, kad nepriimtinas ne tik pats Bielskis, bet ir jo teatras. Iš kur miesto partinėje viršūnėje ėmė sklandyti įtari nuomonė – Bielskis nestato tarybinių veikalų (...). P. Bielskį ir jo fiks idėjas reikia išguiti, nes pakeisti nepavyks. Ir ne tik iš Klaipėdos. Lengviausia tai padaryti neskiriant buto, nes jis su šeima jau seniai vargsta studentų bendrabutyje. Neapsikęs ir išvažiuos. Vyksta nuožmus karas užkulisiuose ir mes jau suprantam, kad čia visas prieštaraujančias lėles vedžioja saugumo ranka.“ (V. Jakelaitis „Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge“ II knyga).

Žurnalo straipsnyje įdomiausi katedros vedėjo komentarai. Ko gero, nei straipsnio autorius, nei pats vedėjas nepastebėjo, kad pripažįstamas talkininkavimas „partinei viršūnei“, bendri tikslai: reikia išguiti, perauklėti nepavyks.

„Visų pirma, šio parašymo forma, tonas yra doc. P. Bielskio, o pasirašė turbūt jo buvę studentai. Šis raštas – tai klastotė. Bet aš neteigiu, kad esu gražuolis ir teisuolis. Aš irgi sunkus žmogus, retsykiais tiesmukas. Negaliu pasakyti, kad P. Bielskis ne darbininkas. Aš jam pavydžiu jo darbštumo. Bet tai yra klastingas ir blogas žmogus. Visi mano, kad aš laikausi šito posto. Bet faktai tokie: prieš 2 metus parašiau pareiškimą, kad nenoriu čia dirbti. Tačiau kaip partijos nariui buvo įsakyta (užsimiršęs G. Šimkus atvirauja – aut. past.) dirbti toliau. Man nepriimtinas jo auklėjimo principas. Bijau, kad įeisiu Katedron pro duris, o jie – P. Bielskio studentai – sėdės ant laborantės stalo ir telefonu šnekėsis. (...) Niekaip negaliu įrodyti P. Bielskio klastingumo“ (A. Praninskas  „Spalvos“, Jaunimo gretos, 1988 m. Nr. 12).

O kursą iš manęs atėmė.

Prof. V. Jakelaitis prisimena: „Skambina iš ministerijos vadovybės: reikia atleisti Bielskį, nepatikimas žmogus, politinis kalinys, toksai negali pedagogu būti. Pagrindą pats turi surasti. Šepetys (LKP CK sekretorius) šiandien pasitarime pranešė, kad Bielskis jau atleistas.“ (V. Jakelaitis, „Iš piktžolių puokštės“, Švyturys, 1991 m. Nr. 10).

Dublikatas

Rošiuosi į GITIS’o aspirantūrą. Vilniaus universitete išlaikiau kandidatinio minimumo egzaminus. Pats pasirašiau curriculum vitae, rekomendaciją ir einu pas Januitį. Šis tik užmetė akį ir pastūmė atgal:

– Mums nereikia mokslininkų. Darbą reikia dirbti.

Galvoju kaip čia surasti kitą kelią, reikia kaip nors apeiti cenzūrą. Netrukus Januitis išėjo atostogų. Vietoj savęs paliko Komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Mitalą. Nueinu ir sakau, kad noriu stoti aspirantūron.

Galvoju, kaip čia surasti kitą kelią, reikia kaip nors apeiti cenzūrą. Netrukus Januitis išėjo atostogų. Vietoj savęs paliko Komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Mitalą. Nueinu ir sakau, kad noriu stoti aspirantūron.

– Tai stok, kas neleidžia.

– Reikia rekomendacijos.

– Nežinau aš tų formalumų, pasirašyk pats ir atnešk.

Pasirašiau, atnešiau. Mitalas pasirašė, net neskaitė. Bet vėl bėda: patvirtinti aspirantūros dokumentai į rankas neduodami, juos registruotu paštu privalo išsiųsti įstaigos Kadrų skyrius. O ten – Jonas Didžiariekis, Januičio akys ir ausys. Dar gudrauju: pasidarau visų dokumentų nuorašus, patvirtinu notariate ir tik tada atiduodu Didžiariekiui.

Savaitė praeina, kita, o mano dokumentų aspirantūroje nėra. Važiuoju į mandatinę ir žinau, kad dokumentų ten nėra. Nueinu pas GITIS’o TSRS tautų teatro istorijos katedros vedėją prof. Georgą Gojaną.

– Byloje nėra mano dokumentų, – ir nei gyvas, nei miręs laukiu, kas bus.

– Čia dabar? O kur jie dingo?

– Aš juos turiu. Bet tik kopijas.

Paaiškinau visą istoriją. Profesorius paėmė kopijas, pasklaidė ir kažkam skambina telefonu:

– Galia, pažiūrėk Bielskio bylą. Na, taip, nėra. Velnias žino tuos lietuvius, gal jie rusiškai nesupranta. Išsiuntė kažkur, mūsų nepasiekė. Jis juos turi. Dėk į aplanką, rytoj parodysi. Supratai? Tai va.

Ir padėjęs ragelį lyg niekur nieko su jam būdinga gudria šypsena pasuko kalbą apie Miltinį.

Supratau, kad tie dokumentai dabar kaip Damoklo kardas pakibo ne tik ant mano, bet ir ant profesoriaus galvos.

Rytojus. Susėdo taryba, Galia ima iš eilės bylas ir stiuardesės balsu pristatinėja:

– Rekomendacija yra, charakteristika teigiama, kandidatiniai egzaminai išlaikyti.

Viskas ramiai. Labiau kimba prie būsimo darbo temų, sugebėjimo formuluoti mokslinę problemą.

Priėjo mano eilė. Irgi – vsio položitelno (liet. viskas teigiama). Tik Vydūnas kažkam pasirodė įtartinas. Ar derės prie lietuvių tarybinio teatro?

O jeigu kam nors būtų kilęs noras pasklaidyti mano charakteristiką, ar pasmalsauti dėl pažymių kortelių? Kur originalai? Pažeistas reglamentas kaip ant delno. Visi, pirmiausia prof. Gojanas, būtų lėkę kaip skiedros.

Tik J. Mitalas juokais prisipažino, kad už mano rekomendacijas, Januičiui grįžus,  gavo papeikimą.