„Giliukai“ kviečia pakelti akis į dangų

Šį rudenį Šilalę papuošė vienuolika mažosios skulptūrinės plastikos kūrinių – Meno mokyklos dailės mokytojo Andriaus Zaikausko sukurtų „Giliukų“, į kuriuos žiūrėdamas negali atsistebėti skulptūrėlių menišku gyvybingumu bei žaismingumu. Tai – pirmas žingsnis, bandant sukurti patrauklų miesto veidą, įprasminti šio krašto žmonių tapatumą, o atvykstančius turistus sudominti smagia atrakcija skaičiuoti tarsi nuo šimtmečio ąžuolo pabirusius mažylius. Dailės mokytojas tikina, jog tokia idėja gimė, norint savo miestui duoti tai, ką gali padaryti geriausiai. 

Pasipylė kaip iš gausybės rago

Nors per tris mėnesius Šila­lėje matomiausiose vietose šak­nis įleido net vienuoli­ka skulptūrėlių, dailininkas šią idėją brandino daugiau nei metus. Pirmiausia atsirado į delnus telpanti suvenyrinė gilė, kurią A. Zaikauskas sukūrė norėdamas pradžiuginti į Ši­lalę atvykstančius savo draugus bei svečius. Kodėl gilė, neverta net klausti. Šilalės herbe vaizduojamas ąžuolas, mūsų rajone yra Ąžuolijos kaimas, visoje Že­maitijoje auga gausybė ąžuolų, o žemaičiai visada garsėjo meile savo kraštui. Tas žemaitiškas atkaklumas ir skatino dailės mokytoją ieškoti dūšiai artimo Šilalės simbolio.

„Ilgai persekiojo mintis, kad lyg ir visko Šilalėje turime, bet vis tiek kažko trūksta. Daug keliaujame po pasaulį, matome, kaip gražiai gyvena žmonės, ir visada atrodo, jog gerai ten, kur mūsų nėra. Pradėjo kirbėti mintis, kad ir mums reikia kažkokių paprastų, mažų dalykėlių – juk nebūtinai viską daryti XXL dydžio, stebinti pasaulį didingumu. Taip iš ąžuolo simbolikos, aplinkos stebėjimo ir atsirado „Giliukai“, – pasakoja A. Zaikauskas.  

Ilgokai galvojęs, kur įkurdinti skulptūrėles, kad visi jas pamatytų, nusprendė, jog  „Giliukai“ turi būti tartum gyvi ir būtinai kažką veikti, jog visiems būtų smagu juos matyti, skaičiuoti bei fotografuoti. Andrius juokiasi, kad pirmąjį „Giliuką dailininką“ su teptuku rankose šią vasarą sukūrė sau.

„Esu dailės mokytojas, dirbu Meno mokykloje, todėl „Gi­liukas“ apsigyveno ant Dai­lės studijos sienos“, – sako A. Zai­­kauskas. 

O paskui šie žaismingi personažai pradėjo sklisti po vi­są miestą. Rugsėjo viduryje net dvi skulptūrėlės papuošė Ši­­­la­lės viešosios bibliotekos pastatą: „Giliukas skaitytojas“ įsi­kū­rė ant įėjimą dengiančio sto­gelio, mažesnioji skaitanti „Gilė“ nutūpė ant skaitytojų abonemento palangės. Po dviejų savaičių „Giliukas keliautojas“, su kuprine ir lazda, įsikūrė ant Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus balkono atbrailos, o Mokytojo dieną A. Zaikauskas šventė, savo penktąjį kūrinį įkurdinęs ten, kur jo labiausiai reikėjo – ant Šilalės simboliu tapusio Nepriklausomybės ąžuolo.

„Simboliška, jog ąžuolo vaikas, jo mažoji tąsa nerūpestingai supasi bočiaus šakose, sujungdamas Vakar su Šiandien ir Rytoj”, – tada pasidžiaugė A. Zai­kauskas savo profilyje socialiniame tinkle. 

Visi vienuolika – žemėlapyje

Dailės mokytojas neslepia, kad kurdamas vieną skulptūrėlę, vi­sada galvodavo apie kitą – kokia ji turėtų būti ir kur ją įkurdinti. Nė vienoje įstaigoje, kurios leidimo prašė pakabinti „Giliuką“, negavo neigiamo atsakymo – visur patikėjo A. Zai­kausko idėja, nors mokytojas niekam nerodė brėžinių ir nenešė pademonstruoti maketų.

Sukūrus penkis „Giliukus“, pasak A. Zaikausko, įvyko persi­laužimas. Kai kurių įstaigų vadovai išreiškė pageidavimus pa­puošti „Giliukais“ jų pastatus. Todėl netrukus buvo sukurtas

„Giliukas artistas“, papuošęs Kul­tūros centrą, didelę širdį glėbyje spaudžiantis „Gi­liu­kas globėjas“, įsitaisęs ant So­cialinių paslaugų namų prieangio stogelio, ir „Giliukas gydytojas“, prisiglaudęs prie Šilalės ligoninės pastato kolonos. 

Atvirojo Jaunimo centro „Pul­sas“ stogą papuošė nerūpestingai atsipūtęs „Giliukas jaunimietis“, o kavinę „Ugnija“ – „Giliukas“ su kavos puodeliu rankose. Paskutinis „Giliukas“, jaukiai įsitaisęs lovoje ir šiltai apsiklojęs, gruodžio pradžioje su šypsena užsnūdo ant viešbučio „Muontis“. 

„Man „Giliukai“ reikalingi saviraiškai. Smagu matyti, kad ir mano mieste kažkas vyksta, kad nereikia važiuoti į Telšius skaičiuoti meškučių. Aš skaičiuoju „Giliukus“, mano vaikai tai daro, mano mokiniai taip pat džiaugiasi, kai pamato naują, klausia, kur dar bus. Ei­da­mas gatve, girdžiu, kaip vaikai tempia mamas ieškoti naujų „Giliukų“, – džiaugiasi dailės mokytojas. 

Kad visi žinotų, kur kokie „Gi­liukai“ įleido šaknis, pakabinęs paskutinę šį rudenį sukurtą skulptūrėlę, A. Zaikauskas sukūrė bei socialiniame tink­le paskelbė skulptūrėlių žemėlapį. 

Gilė yra visų – jos nenusavinsi

A. Zaikauskas neslepia, jog „Gi­liukų“ dar bus – tereikia su­laukti pavasario ir įsitikinti, kad betono keramika atlaikė žiemos temperatūrų pokyčius ir mūsų kraštams būdingą drėg­mę. 

Nė vienam savo kūriniui dailės mokytojas neprašė pinigų iš biudžeto, o padarė revizi­ją dirbtuvėse ir panaudojo nuo ankstesnių projektų likusias medžiagas. Taip pavyko išvengti įrodinėjimo, jog toks projektas reikalingas, viešų­jų pirkimų bei ataskaitų už kiek­vieną gautą centą. Leidimų „Gi­liukams“ taip pat derinti neteko, nes „Giliukai“ nėra sta­cio­narūs kūriniai, kurių nebūtų galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. 

„Gal ir ne visiems jie patinka, bet visi žinome, jog kritikuoti yra lengviau, nei pačiam paimti ir padaryti. Todėl ir sakau, kad visi turime pradėti nuo savęs. Man svarbu, ką aš, kaip šilališkis, gyvenantis čia jau 20 metų, galiu duoti miestui. Ne­turiu bronzos didelei skulptū­rai nulieti, tačiau dirbtuvėse yra cemento, iš kurio galiu kurti“, – sako A. Zai­kauskas.

Andrius apgailestauja, kad, rekonstruojant Jono Basana­vi­čiaus gatvę, buvo įvykdytas tik­ras medžių genocidas ir Šilalė prarado žalio miesto įvaizdį. „Giliukais“ jis skatina kurti naujus miesto veido bruožus, nes negalime būti tik kryžių, paminklų bei piliakalnių kraštu ir toliau puoselėti tik kančios bei graudulio kultą. Laikas vaduotis iš tos būsenos, ir tuo pokyčiu, pasak A. Zaikausko, turime tapti mes patys. 

„Tik tai supratęs, gali pradėti keisti savo aplinką. Kažką sukuri, kitiems pasirodo priimtina, vadinasi, eini geru keliu, reikia tą idėją puoselėti. Gamtoje taip surėdyta, jog ąžuolai augina giles, teisingai pasodintos, jos išleidžia šaknis ir išaugina naujus medžius. Toks ir yra „Gi­liukų“ atsiradimo pagrindas – tikiuosi, kad mano idėja „įleis šaknis“ ir galbūt kitiems kils minčių kažką panašaus daryti. Įrankis paduotas, tereikia jį vystyti – pavyzdžiui, be didelių investicijų galima vietoj kokių cukrinių braškių kepti giliukus, jų formos keksiukais vaišinti svečius, virti gilių kavą“, – siūlo A. Zaikauskas.

Ir džiaugiasi, jog šiemet Ši­la­lės verslininkų organizacija geriausiai įmonei jau įteikė gilės formos prizą.

Dailės mokytojas sako girdėjęs ne vieną pasiūlymą užpatentuoti „Giliukus“, tačiau net neketina to daryti. Pasak A. Zaikausko, gilė yra visų ir ją nusavinti gali tik visiškas savanaudis. Jei tą darytų, turėtų tapti verslo subjektu. 

„Tai nėra mano tikslas. Aš gyvenime jau pasiekiau tą etapą, kai neberūpi sukaupti turto. Turiu kur gyventi, yra ką valgyti, galiu sau leisti kurti – ko dar žmogui reikia? Mes esame įsukti beprotiškoje vartotojų karuselėje, kurioje turime dirbti, kad susimokėtume mokesčius, nusipirktume kažkelintą automobilį, daiktą ar žemės sklypą. Žmogus yra vienintelė būtybė šioje žemėje, kuri priversta mokėti už tai, kad gyventų. Bet kiek galime būti savanaudžiais? Mano kūryba yra altruizmo išraiška, parodanti, kiek daug gali padaryti negalvodamas apie pinigus“, – sako dailės mokytojas. 

Užuot paskendus materializme, A. Zaikauskas ragina grįžti prie žmogiškumo ištakų ir prisiminti, jog visi mes esame kūrėjai. Ir nors gyvename robotų amžiuje, tebesame žmonės, kuriems reikia bendravimo. „Gi­liukai“ ir skatina tą daryti – džiaugtis, kol dar esame, kurti ir puošti savo miestą. 

Pasaulį keisti pradeda nuo savęs

Andrius neslepia, kad jo sukurtos mažosios skulptūros yra savotiškas socialinis ekspe­rimentas, padedantis stebėti, kaip žmones veikia per meną ir estetiką perduodama žinia. O svarbiausiu motyvu puošti miestą mažosiomis skulptūromis jam tapo supratimas, jog gyvenimas lekia pro šoną, ir jei nieko nedarys, jis taip ir pasibaigs. 

„Esame ten, kur mums skirta būti, kur turime subręsti kaip asmenybė. Aplinka, kurioje gy­vename, žmonės, su kuriais bendraujame, reiškiniai, kurie vyksta pasaulyje, yra mums duo­tos pamokos. Nebūtina stengtis tapti kažkokiu pranašu, tereikia daryti tai, ką gali padaryti. Esi situacijos šeimi­ninkas ir tik nuo tavęs priklauso, kokioje aplinkoje gyveni. To­dėl neatidėkime rytojui, o darykime, ką galime, dabar, kol dar dirba galva ir rankos turi jėgos“, – linki Šilalės meno mokyklos dailės mokytojas. 

Adventas ir tikintiems, ir netikintiems suteikia galimybę grįžti prie žmoniškumo ištakų, būti tokiais, kokie esame iš tikrųjų. Lėtai ir ramiai laukti šv. Kalėdų Andrius įprato vaikystėje, tėvų namuose Kaltinėnuose. Todėl didžiosios metų šventės jam yra poilsio, susikaupimo, „sąskaitų suvedimo“ metas, kai niekur nereikia skubėti, kai iki valios yra laiko apmąstymams, galimybei pergalvoti ir pačiam įvertinti savo kūrybą, susitaikyti su viskuo, kas įvyko per metus. Kai šviesos tiek mažai, norisi ramiai paskaityti, pasigilinti į tai, kas įdomu, pagalvoti apie gyvenimo prioritetus. 

„Nelakstau po parduotuves, ieškodamas dovanoms pigių blizgučių. Tikrasis spindesys sklinda nuo žmogaus, kuris gali duoti bendrystės dovaną savo artimui. Kiekvienam iš mūsų reikia labai nedaug, tik paprasto žmogiško džiaugsmo. Gyvename metų cikle, sukamės ratu ir laukiame, kol saulė grįš ir vėl pradės kilti. Su ja ir patys kylame gyvenimui“, – tvirtina Andrius, linkintis patiems džiaugtis kiekviena diena ir džiuginti kitus. 

Miestą papuošę „Giliukai“ irgi kviečia šilališkius pakelti akis į dangų ir nusišypsoti, po kojomis paliekant visus besibaigiančių metų rūpesčius bei nesėkmes.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo nuotr.