Praėjo vos metai po to, kai Šilalės kultūros centre pa­statyta muzikinė inscenizacija „Eliza“ maloniai nustebi­no ne tik mūsų rajono, bet ir kitų miestų žmones. Ir štai – ši­la­liškiai vėl ruošiasi naujo miuziklo premjerai. Tiesa, „Čar­dašo karalienę“, kaip ir prieš metus „Elizą“, re­ži­suo­jan­tis Antanas Kazlauskas neslepia, jog statyti miuziklus Ši­lalėje yra nemenkas iššūkis. 

Šilalėje gimė muzikinis teatras

Muzikinio teatro vadovo, režisieriaus A. Kazlausko pirmiausia norisi klausti, kaip jam apskritai į galvą šovė mintis kurti muzikinį teatrą ir vieną po kito statyti miuziklus. 

„Tokia idėja kilo ne man vienam, apie galimybę statyti miuziklą Šilalėje svajojome kartu su Soneta Būdvytiene, tapusia ir pagrindine „Elizos“ atlikėja, bei šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadove Laima And­rejauskiene. Rizikavome, nes puikiai suvokėme, kad publika tokio žanro gali ir nepriimti. Ir apie „tikrą“ miuziklą iš pradžių negalvojome, svarstėme, jog tai turėtų būti kuklesnis pasirodymas. Tačiau kūrybos proceso eigoje gimė tai, ką žiūrovai pamatė ir priėmė. O dėl to yra „kalti“ tie žmonės, kurie atsirado Šilalės kultūros gyvenime kaip tik tuo metu, kai jų reikėjo“, – kukliai savo nuopelnus vertina režisierius.

Visi atlikėjai, dalyvaujantys muzikiniame teatre, yra ši­­la­liš­kiai, o jų gabumai opere­tės žanrui atsiskleidė netikėtai. Re­žisierius kalba ne tik apie pagrindinių vaidmenų atli­kė­jus S. Būdvytienę, Al­vy­dą Juod­viršį, Žilviną Jan­kų. Miu­ziklui svarbi ir choreog­rafija, kurios autorė yra „Mai­ny­tinio“ vadovė L. Andre­jaus­kienė, ir dekoracijos bei kostiumai. O kai prie solistų ir šokėjų prisijungė Šila­lės krašto mišrus choras, vadovaujamas Sandros Rimkutės-Jan­­kuvienės bei Rasos Ra­ma­naus­kienės, atsirado ir daugiau pageidaujančiųjų dalyvauti pasirodyme. Taip pamažu vienas prie kito prisijungė dar keli kultūros centro kolektyvai.

„Premjeros laukiau su didžiuliu nerimu. Žinoma, ir anks­čiau yra tekę organizuoti di­desnės apimties sezono ati­darymus, scenoje skambėdavo ne tik populiarioji ar kapelų muzika, bet būdavo atliekamos ir arijos. Tačiau ne visada šilališkiams patikdavo jų klausytis. O čia buvo kuriamas vientisas, daugiau nei pusant­ros valandos trunkantis miuziklas, kuriame skamba operetės arijos. Atvirai sakau, tai, jog viskas pavyko, pajutau tik tada, kai nusileido premjerinio spektaklio scenos uždanga. Tik tada, pasigirdus ovacijoms, supratau, kad Šilalė miuzik­lą pri­ėmė“, – sako A. Kaz­lauskas.

Tiesa, po pirmojo spektak­lio nei jis, nei dalyviai netikėjo, kad „Elizą“ teks rodyti beveik dešimt kartų ir net vykti į gastroles. Ir jeigu ne pasaulį sukausčiusi pandemija, pasirodymų skaičius greičiausiai būtų išaugęs dar kelis kartus.

„Elizą“ keičia „Silva“

Tačiau laikas nestovi vietoje – kai visi aikčiojo iš nuostabos, jog šilališkiai gali pastatyti tokį puikų miuziklą, A. Kaz­lauskas ėmė kurti planus, ką publikai parodyti kitą kartą. Vėl buvo pasirinktas miuziklas, šįkart – Imrės Kalmano „Čardašo karalienė“ (daugeliui ši operetė labiau žinoma „Silvos“ pavadinimu). 

„Ir vėl pavyko surinkti nuostabią solistų bei aktorių komandą, kurioje jau pažįstami S. Būdvytienė, A. Juodviršis, Ž. Jankus, R. Ramanauskienė, Astutė ir Virginijus Noreikai, Laimonas Merkelis, Modestas Jokūbauskas, Alvydas Rudys, Rai­mondas Gedvilas, Eimantas Betingis, Martynas Jocys ir kt. Miuzikle taip pat pasirodys šokių kolektyvas „Mainytinis“, Ši­lalės krašto mišrus choras, voka­linis ansamb­lis „Aušrinė“ (vad. Lai­ma Pet­ku­vienė), prie jo jungiasi pučiamųjų inst­rumentų orkest­ro grupė (vad. Zig­­mas Le­vickis). Iš viso sceno­je išvysime apie 70 dalyvių“, – netrukus pasirodysiančio miuziklo veikėjus pristato režisierius.

Jis neslepia, jog tai bus sudėtingesnis visomis prasmėmis kūrinys. Pastarojo arijos ilgesnės, sudėtingesnis ir struktūrinis „Čardašo karalienės“ pa­sta­­­tymas. Be to, miu­­ziklas skirtas tik suaugusiesiems, tad neprilygsta „Elizai“ ir tu­riniu. To­dėl, režisieriaus teigimu, šių dviejų spektak­lių nereikėtų lyginti.

„Kūriniai – pasaulio klasika, o mūsų atlikėjai – mėgėjai. Ta­čiau mes į profesionalų lygį ir nepretenduojame, tiesiog mėgs­tame muziką ir semiamės idėjų bei patirties iš pasaulio ir Lie­tuvos muzikos grandų. Mū­sų atlikėjų dainavimas, vaidyba nėra tai, ką galima išvysti didžiosiose scenose, bet šilališkiai stengiasi viską atlikti nuoširdžiai. Ir jeigu žiūrovas mus vertina, mums ploja, tai ir yra tas rezultatas, kurio siekiame, vardan kurio dirbame“, – sako Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.

Operetės kūrybai – daugiau nei pusmetis

Pasirengimas premjerai prasidėjo dar prieš pirmąją koronaviruso bangą – spektaklis pradėtas repetuoti metų pradžioje.

„Viskas puikiai vyko iki kovo 16-osios, kai per naktį viskas pasikeitė: įvestas karantinas, nutrūko repeticijos... Ban­dymas repetuoti nuotoliniu būdu baigėsi tuo, kad tik matėme vienas kitą ekrane, bet laikyti to repeticijomis negalėjome – būtinas gyvas bendravimas. Žinoma, esant tokiai situacijai, ieškojome galimybių, kaip dirbti, mokomės tekstus ir net dainavome prieš veidrodį“, – prisimena režisierius. 

Paklaustas, kaip pavyksta ma­žoje bendruomenėje surasti daug talentingų žmonių, režisierius atsako, jog kiekvienas vaidmuo yra kuriamas, o žmogaus galimybės kartais atsiskleidžia visiškai netikėtai.

„Aš, kaip režisierius, turiu viziją, kaip viskas turi atrodyti scenoje. Todėl savo artistams visada sakau, kad jie pabandytų mano sumanymą suvaidinti. Pastebėjau, kaip keičiasi žmogus, kuris savyje atranda kūrėjo gyslelę, kai atsiskleidžia tokios jo savybės, apie kurias jis nė nežinojo. Tad aš sakau, jog režisieriaus darbas yra padėti atlikėjams atrasti savyje paslėptus talentus“, – sako A. Kaz­lauskas.

Jis prisipažįsta, kad meile operetei „užsikrėtė“ tuomet, kai studijavo Kauno Juozo Gruo­­džio konservatorijoje ir Lie­­­tuvos muzikos akademijos Kau­no fa­kultete – studentams buvo suteikiama privile­gija lankytis Kauno muzikiniame teatre ne­mokamai. Tad studijų metais A. Kazlauskas peržiūrėjo tik­riau­siai visus to meto pastatymus ir iki šiol žavisi teat­ro solistais Danute Dir­gin­čiū­te, Juozu Malikoniu, Kris­­tina Siur­byte, Rita Preik­šaite, Andriu­mi Apšega bei kt.

Šilalės muzikinio teatro miu­ziklo „Čardašo karalienė“ premjera buvo nu­matyta Tau­ragės kultūros rūmų scenoje spalio 29 d. Tačiau dėl koronaviruso grėsmės ji nukelta. Apie tai, kada bus rodomi spektakliai, informuosime atskirai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ne kiekvienas žmogus yra pakankamai ryžtingas ir stiprus, jog, nutaręs imtis kardinalių pokyčių, to ne­ati­dė­liotų ir sąžiningai laikytųsi sau duoto žodžio. Juolab, kai kalbama apie metimą rūkyti – neretai prireikia ne tik begalinio noro, bet ir plieninės valios. 

Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis Saulius Urbonavičius-Samas sutiko pasidalinti savo sėkmės istorija bei papasakoti, kodėl nusprendė mesti rūkyti, kaip sekėsi žengti pirmąjį žingsnį sveikesnio gyvenimo link ir kokius naujojo etapo privalumus įžvelgia.

Buvo rūkoma visur

Prieš daugiau nei 20 metų rūkyti metęs S. Urbonavičius-Samas labai tiksliai prisimena, kada ir kodėl nusprendė visam laikui mesti šį žalingą įprotį. 

„Didysis virsmas manyje įvyko dar 1993-iaisiais, kai gy­venome tikrai pašėlusį „ro­kenrolinį“ gyvenimą ir su grupe BIX dalyvavome didžiu­lia­me ture po Prancūziją su daugiau nei 100 koncertų įvai­riausiuose miestuose“, – pa­sakoja S. Urbonavičius-Samas. 

Anot jo, tais laikais dar nebuvo išsivysčiusi rūkymo kultūra – žmonės rūkydavo vieni prie kitų, o uždarose vietose, nesvarbu, ar tai būtų klubas, kavinė ar autobusas, ore tvyrodavo didžiuliai dūmų kamuoliai. 

„Visur viskas buvo lyg išrūkyta, ir tai galiausiai įgriso, todėl, grįžęs po šio turo, iškart mečiau rūkyti“, – sako S. Ur­bo­navičius-Samas, juokaudamas, jog anksčiau nebūtinai turėjai rūkyti pats, kad prisirūkytum.

Pasijuto lyg ant sparnų

Tiesa, tuo metu grupės BIX lyderis turėjo pertrauką tarp turų bei koncertų, stengėsi nesilankyti klubuose ar kavinėse, todėl išvengė bent menkiausių pagundų ir rūkymo metimą atsimena be didelių sunkumų: jeigu nusprendė imtis, tai lyg kirviu nukirsta.  

Pasak pašnekovo, po mėnesio jis pasijuto lyg ant sparnų, nes iš organizmo pasišalinęs nikotinas ir kitos kenksmingos medžiagos suteikė begalinio lengvumo pojūtį. 

„Tie, kas ilgą laiką rū­kė ir yra bandę mesti rūkyti, tikriausiai žino šį jausmą, o tiems, kurie nebandė to atsisakyti, siūlau pabandyti. Jausmas yra fantastiškas: praėjus kuriam laikui (man užteko mėnesio), tu jauti savo prasivaliusį kūną šiek tiek pakilusį virš žemės“, – tvirtina S. Urbonavičius-Sa­mas. 

Kaljanas – toks pat rūkymas

Tiesa, televizijos laidų prodiuseriui ir BIX grupės lyderiui S. Urbonavičiui-Samui vis dėlto reikėjo poros pasitikrinimų, kad tvirtai žinotų, jog nebeužsikabins už šio žalingo įpročio. 

„Buvau kartą Egipte pakvailiojęs ir su kaljanu, tačiau greitai supratau, kad tai yra visiškai tas pats rūkymas. Todėl greitai jo atsisakiau, niekada nebegrįžau ir, manau, nebesugrįšiu“, – teigia jis.

„Su siaubu žiūriu į šitą madą“

Matantis, kokiu milžinišku greičiu įvairios rūkymo priemonės, tokios kaip elektroni­nės cigaretės ar bedūmio kaitinamojo tabako gaminiai, tampa 

populiarūs ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo, S. Ur­bonavičius-Samas su siaubu ver­tina šitą madą. 

„Manau, jog tai yra dar baisesnis dalykas už cigaretes. Tra­dicinės cigaretės smirdėdavo, buvo labiau dozuotos: surūkius vieną, retai kada užsimanydavai kitos. O visų šių naujovių pasekmės yra visiškai neaiškios ir neištirtos. Todėl darosi baisu, kai matau, kaip ypač jaunimas nepaleidžia iš rankų tos „pypkės“ ir pučia didžiausius dūmų kamuolius į orą“, – pasakoja atlikėjas, pridurdamas, jog tai yra opi prob­lema ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai. 

„Reali padėtis – tikrai siaubinga, nes įvairiausios elekt­roninės cigaretės yra labai patrauklios. Tad kaip apsau­goti savo vaikus yra didžiulis iššūkis ir galvos skausmas tėvams. Manau, svarbiau­sia jau­nimui išaiškinti tokių rū­kymo alternatyvų grėsmes ir neigiamas pasekmes, o tuomet be­lieka tikėtis jų są­mo­ningu­mo“, – svarsto S. Ur­bo­na­vi­čius-Samas.

Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis mano, jog geriausiai kitą įkvėpti bei motyvuoti gali ne moralai ar pasvarstymai, bet asmeninė patirtis. Todėl jei prieš daugiau nei 20 metų jis galėjo mesti rūkyti, gali ir tu, o jei iškyla sunkumų, yra specialistų, kurie visuomet pasiruošę tau padėti. Pavyzdžiui, pasak gydytojos Viktorijos And­rejevaitės, norint mesti šį žalingą įprotį, rekomenduoja­ma keisti savo mąstymą, veng­ti streso, gerti daug vandens, bandyti nukreipti mintis nuo rūkymo, darant kažką malonaus, ir stengtis sąžiningai laikytis susidaryto nerūkymo plano. Jeigu nepasiseka – bandyti vėl ir vėl, kol galiausiai atprantama ir nebesinori.

Nuotr. asmeninio archyvo

Sėkmingi žmonės nebūtinai turi gimti didmiesčiuose, o galimybių tobulėti gali rasti visada – svarbiausia žinoti, ko nori. Tuo įsitikinusi iš Jomantų kilusi jauna mokslininkė Ingrida Olendraitė. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančio Kembridžo universiteto doktorantės pavardė pastaruoju metu nuolat skamba Lietuvos žiniasklaidoje – Ing­rida tyrinėja virusus ir daug žino apie nelemtąjį pandemijos sukėlėją SARS-CoV-2. 

Mokslininkė nuo mokyklos suolo

Iš gimtųjų Jomantų studijuoti Vilniaus universiteto Gam­­tos mokslų fakultete molekulinės biologijos Ing­rida išvažiavo 2011-ųjų rudenį. Sostinė provincijos merginai nekėlė jokio nerimo – ten jau buvo daug draugų, o ir univer­sitetas neatrodė „neatrasta že­mė“. 

Mokydamasi Pajūrio Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijoje, I. Olend­raitė dalyvavo Na­cio­na­li­nės moksleivių akademijos atrankoje ir trejus metus sėkmingai gilinosi į biochemijos paslaptis. Užduotis gaudavo nuotoliniu būdu, kartą per metus dalyvaudavo sesijose, vykdavo į paskaitas, kurių pavydėti galėtų net ir labai išprususi did­miesčių inteligentija – Ingrida klausėsi net legendinės mokslininkės Birutės Galdikas, visais įmanomais būdais gelbėjančios nuo išnykimo orangutangus. 

Tuo pat metu mergina dalyvavo ir jaunimo būrelyje „Bio­sandrauga“ – bendravo internetu su gabiais moksleiviais bei studentais iš visos Lietuvos, kartu ruošdavosi biologijos olim­piadoms, todėl susirado daugybę draugų, kurie vieni kitiems ištiesdavo pagalbos ranką, kai reikėdavo kur nors važiuoti ar apsinakvoti. 

Sudalyvavusi programoje „Uni­versitetas su Oranžiniu“, Ing­ri­da gavo kvietimą dalyvauti paskaitose su savanoriu studentu. Savanore buvo vyresniosios sesers klasės draugė, studijavusi molekulinę biolo­gi­ją. Apsistojusi pas seserį, Ing­rida visą savaitę klausėsi universiteto profesorių paskaitų, dalyvavo užsiėmimuose ir įsitikino, kad jai įdomu tai, iš ko viskas sudaryta – molekulės. Nemažai nulėmė ir fizikos mokytojos patarimas rinktis biologijos mokslus, nes „kas su biologija – viskas labai perspektyvu“. 

Taip dar gyvendama gimtinėje, I. Olendraitė pati nusitiesė sau kelius į sostinę. Ji džiaugiasi, jog tėvai niekada nestabdydavo jos iniciatyvų ir noro žinoti daugiau, nei gali išmokti gimnazijoje. O tas begalinis troškimas žinoti ir smalsumas Ingridą nuvedė į Lon­dono koledžo universitetą, kuriame baigė žmogaus li­gų genetikos mokslo magist­rantūros studijas.

Doktorantūros studijoms pasirinkusi Kembridžo uni­ver­si­te­tą, dabar I. Olend­rai­tė ieško naujų virusų garsaus moksli­nin­ko virusologo Andrew E. Firtho grupėje. Ap­tikę naujų RNR genomus turinčių virusų, mokslininkai kuria matematinius modelius ir bando atrasti jų „giminystės ryšius“, kad galėtų apsaugoti žmones, jei virusas stai­ga iš gyvūnų „peršoktų“ į žmogaus organizmą, kaip ir atsitiko su COVID.

Kalti ne gyvūnai, o žmonės

Labai panašus į tą, apie kurį dabar diskutuoja viso pasaulio mokslininkai, virusas, pasak Ingridos, „išlindo“ bene prieš du dešimtmečius, vėliau atsirado MERS virusas. Abu juos nešioja šikšnosparniai, tik šiems jie problemų nekelia, o štai žmogui yra labai pavojingi, nes sukelia ligas, kurių kol kas nežinoma, kaip gydyti.

„Virusų plitimas iš gyvūnų žmonėms tik dėl to kelia prob­lemų, kad mūsų organizmas dar nėra adaptavęsis ir imuninė sistema nesugeba su jais kovoti. Virusų yra labai daug: viena šikšnosparnių rūšis jų turi iki 100, visos šikšnosparnių rūšys – gal net apie 300 virusų. Gali būti, jog visada turėsime saugotis kažkokių naujų virusų. Apie 200–300 virusų turi ir žmonės. Mokslininkai dabar aiškinasi, kokioms aplinkybėms susiklosčius įvyksta tokie peršokimai“, – „Šilalės artojui“ sako I. Olendraitė. 

Kokios bebūtų virusų plitimo priežastys, pasak Ingridos, kalčiausias dėl to visada bus žmogus, kertantis miškus ir suvarantis gyvūnus į mažus plotus. Kuo daugiau individų yra vienas šalia kito, tuo greičiau virusai šokinėja ir mutuoja. 

„Iškirtę mišką, kad pradėtų kokią agrokultūrinę veiklą arba pastatytų miestą, žmonės įsikuria arti gyvūnų, turinčių daug mums pavojingų patogenų. Išnaikinus vieną kokią gyvūnų rūšį, liktų daug kitų, kurie keltų tokį pat pavojų žmonėms. SARS virusu gali užsikrėsti visi gyvūnai, užtat labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir kuo mažiau savo veikla pakenkti gamtai – nuo to geriau bus pirmiausia mums patiems. Tik atrodo, jog žmogus valdo pasaulį ir gali daryti, ką nori, bet vos tik užsimojame valdyti, lazda atsisuka antruoju galu ir patys nuo jos nukenčiame“, – tikina Ingrida. 

Pasak jos, tokių virusų plitimu pasireiškia žemės savireguliacinis mechanizmas. Kai tik žmogus pažeidžia kažkokią biologinę sistemą, atsiranda pavojingi virusai ir bando sureguliuoti pusiausvyrą. Jau aišku, kad visi faktoriai, kurie nulemia virusų peršokimus iš gyvūnų žmogui, turi vieną pavadinimą: klimato kaita. Todėl kitos išeities, Ingridos įsitikinimu, nėra – turime daryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume gamtą ir sulėtintume žmonių populiacijos augimą. 

Pasaulis turi susivienyti prieš skurdą

„Pasaulyje žmonių populiacija smarkiai auga. Kad neturtingos šalys išgyventų, masiškai kerta miškus, suvaro gyvūnus į mažas erdves ir jie atsiduria labai arti žmonių. Žinoma, leng­va pasakyti: nekirskite miškų, tačiau ką daryti tiems, kurie badauja dėl maisto stygiaus? Lietuva yra tarp geriausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, turime suprasti, jog visiems reikia daugiau atjautos, susivienyti ir kaip įmanoma padėti skurstančioms valstybėms. Pas­tebėta, kad ten, kur yra nepriteklius, žmonės turi daugiau vaikų. Kai pagerėja gyvenimo sąlygos, vaikų gimstamumas sumažėja. Pasaulis dabar toks mažas, kad jei kažkur atsiranda koks naujas virusas, neįmanoma išsisaugoti, jog jis neplistų. Todėl labai svarbu, kad visos šalys padėtų vargingiausiai gyvenančių šalių žmonėms, nes taip būtų ir populiacija reguliuojama, ir mažiau kenkiama gamtai. Ir patys kažką galime padaryti, jog klimato kaita būtų lėtesnė“, – svarsto I. Olendraitė.  

Vien dėl to, kad Lietuvoje gyventojų tankis nedidelis, vis dar yra daug natūralios gamtos, mes taip skaudžiai nejaučiame pandemijos. Vienu metu Jung­tinėje Karalystėje gyventojams nebuvo leidžiama net iš­eiti iš namų – per karantiną buvo galima tik nusipirkti maisto, vieną kartą per dieną pasportuoti arba tik būtinu reikalu nuvykti  į darbą. Ingrida sako, kad tokie draudimai atrodė nesąmoningi – žmonės kaip tik turėtų būti lauke, kur virusas mažiau plinta. 

„Bet jeigu Kembridže visi lais­vai galėtų išeiti į gatves, su­sidarytų didžiulės spūstys, bū­tų neįmanoma laikytis atstumo. Dėl to abu su partneriu grį­žome į Lietuvą per pandemiją dirbti nuotoliniu būdu. Kai susiskambinu su savo grupės bendradarbiais, jie man pavydi galimybės būti gamtoje, sako, kad visiems būtų gerai persikelti dirbti į Lietuvą“, – tikina In­g­rida.

Skeptikams linki nesusirgti

Jomantiškė neslepia, jog ir pati iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į būtinybę, saugantis nuo viruso, dėvėti veido apsaugos priemones. Iki šiol nebuvo žinoma, kad virusą platinti gali nesergantys žmonės. 

„Tačiau į šį virusą panašūs SARS 1 ir MERS elgiasi visiškai kitaip, dėl to juos pavyko suvaldyti Azijoje. Naująjį virusą gali skleisti žmonės, nejaučiantys jokių simptomų ir tai labai pavojinga. Reikėtų suprasti, jog nėra didelė problema užsidėti kaukę, kai esame šalia kitų žmonių. Virusui nesvarbu, kas yra šalia jūsų, jis sėkmingai plinta, ir dėl to negerai tik mums patiems. Turime žinoti, jog kaukę galima nusiimti tik esant lauke. Uždaroje patalpoje reikia būti su kauke, net tada, kai teisiškai leidžiama jos nedėvėti, pavyzdžiui, sportuojant. Pa­talpoje būnant, virusas nie­kur nedingsta, mes jį tiesiog įkvepiame ir „ap­gy­ven­dina­me“ savo organizme“, – aiškina virusų elgseną tyrinėjanti biologė.   

Neigiantiems koronaviruso bu­vimą ir manantiems, jog kaž­kam reikėjo jį išgalvoti, Ing­rida sako, kad visi esame laisvi tikėti tuo, kuo norime, bet kai atsiranda vis daugiau sergančiųjų, įsitikinti naujo viruso egzistavimu nėra sudėtinga. 

„Mes nepažįstame visomis pa­saulio ligomis sergančių žmo­nių, yra net ir labai retų ligų. Gal ir sergančiųjų AIDS nepažįstame, tačiau juk žinome, kad tokia liga yra. Galiu aiškinti iš mokslinės pusės, bet įsitikinau, jog tai skeptikams nepadės. Žinome, kaip virusas atrodo, mokame jį analizuoti, ir jei jo nebūtų, žmogui, kuriam pasireiškia simptomai, jo niekas ir negalėtų nustatyti – molekulinis testas nerodytų, kad jis yra, nes neįmanoma padaryti, jog kažką rodytų, kai nieko nėra. Gydytojai pripažįsta, kad ilgą laiką nematė tiek daug ir tokių sunkių ligonių, galime džiaugtis, jog mirtingumas yra gerokai mažesnis, nei buvo tikimasi“, – sako I. Olend­rai­tė. 

Kembridže naujų virusų ieškanti jomantiškė mano, jog derėtų išlaikyti pusiausvyrą: nepulti į paniką, bet ir neneigti viruso. Jos nuomone, neigimas atsiranda iš didelės baimės, informacijos bei žinių trūkumo ar nenoro saugotis.  

„Palyginus su Lietuva, Kemb­ridže buvo daug ligonių, gydytojai sakė, kad žmonės serga labai sunkiai: net ir naudojant deguonies kaukę, žmogus vis tiek dūsta, nes plaučiai deguonies nebeįsisavina. Moks­li­nin­kams su tuo virusu viskas aišku, gydytojams – mįslės, kodėl jis guldo tiek daug žmonių į mirties patalą. Tai yra faktas, kurio nenuneigsi. Jeigu kažkas mano, jog jiems niekada niekas neatsitiks, tegul tik taip ir būna. Tačiau ši liga, kaip ir daugybė kitų sunkių ligų, gali užklupti kiekvieną mūsų“, – tvirtina I. Olendraitė. 

Pasisaugoti, pasak jos, yra labai lengva: nieko nekainuoja lai­kytis atstumo nuo kitų žmonių,  teisingai dėvėti kaukę, būtinai užtraukus ant nosies, nes nosis yra tiesioginis kelias virusui į mūsų organizmą, plauti rankas, vėdinti ir valyti patalpas.  

Virusines ligas sulaiko tik skiepai

Biologė didelį dėmesį skiria mokslo populiarinimui, nes reikia, kad žmonės suprastų mokslo svarbą ir nesivadovautų gandais, nuojautomis, savo nepilna informacija grįstomis įžvalgomis. Ingrida nebijo diskutuoti ir su aršiausiais skiepų priešininkais. Pasak mokslininkės, skiepų neigimas dabar vyksta visose valstybėse, kurios skiepais suvaldė užkrečiamųjų ligų plitimą. Kai tokiomis ligomis serga mažai žmonių, atsiranda judėjimai prieš skiepus: pradedama manyti, jog tokių ligų neva nėra, todėl ir skiepytis nereikia. 

„Bet ir čia yra susidaręs uždaras ratas. Vos tik atsiranda daugiau žmonių, atsisakančių skiepytis ar skiepyti savo vaikus, užkratas ir vėl išlenda, prasideda ligos su baisiomis komplikacijomis. Reikėtų atsiminti, jog pasaulis yra labai globalus. Jei patys niekur nevažiuosime ir ligų neparsivešime, kažkas atvažiuos ir atveš užkratą. Net jei skiepai ir sukelia kokių nors nemalonių pojūčių, jie tikrai nėra tokie baisūs, kaip liga, kuria bet kur gali užsikrėsti“, – sako jomantiškė.  

Pasak Ingridos, judėjimai prieš skiepus yra gero gyvenimo, visuomenės prabangos ženklas. Tačiau reikėtų žinoti, jog kol kas yra išnykęs tik vienintelis raupų virusas, nuo kurio skiepyti pradėta prieš kelis šimtus metų. Visi kiti virusai pasaulyje migruoja, nuolat kur nors pasireiškia susirgimų, todėl reikėtų ne kovoti prieš skiepus, o stengtis apsisaugoti nuo ligų. 

I. Olendraitė tikina, jog COVID ir gripo virusai yra visiškai skirtingi. 

„Negalima sakyti, kad gripą dabar nurašė dėl koronaviruso. Jis plinta taip pat sparčiai, kaip ir gripo virusas, tik pastarasis labai greitai mutuoja, o SARS 2 beveik visiškai nekinta. Ir tai labai gerai, nes žinome, jog galima sukurti efektyvią vakciną. Judriam gripo virusui kiekvienais metais mokslininkai turi kurti naują vakciną. Jei visi pasiskiepytume nuo gripo, pristabdytume jo plitimą, tada šis virusas turėtų mažiau galimybių mutuoti. Paskelbus karantiną dėl SARS 2 viruso, daugelyje šalių mažiau plinta ir gripas“, – tvirtina I. Olendraitė.   

Pasak mokslininkės, žmonės ne visada supranta, kas yra gripas ir kuo jis skiriasi nuo peršalimo. Padėti galėtų vienas linksmas pavyzdys: jei gulėdami lovoje žinote, kad už durų yra padėtas 50 eurų, bet galite atsikelti jų pasiimti, tai tikriausiai jums ne gripas. Nes ši liga taip nualina organizmą, jog visiškai nebelieka jėgų.

„Mažiau problemų yra pasiskiepyti, nei susirgti ir patirti komplikacijų. O jeigu ir pasi­skiepiję susirgtume, tik­rai daug lengvesne forma, nei įpras­tai. Ir kai žmonės sako, kad nors ir buvo pasiskiepiję, bet vis tiek labai sunkiai sirgo, ky­la minčių, jog be skiepų gal bū­tų ir neišgyve­nę“, – svarsto Kemb­ridžo universiteto doktorantė.

Jaunimui linki pamatyti pasaulį

Ketveri metai Kembridže, kur dirba ir jos draugas, Ingridai neprailgo. Mokslininkės karje­rą Vilniuje pradėjusi, o Londo­ne ir Kembridže pratęsusi jomantiškė sako visada norėjusi pamatyti pasaulio, pajausti, kaip kitur gyvena žmonės, kokia yra darbo aplinka, nes tai praturtina kultūriškai. 

„Jauni žmonės be reikalo nedrįsta vykti mokytis į garsiausius pasaulio universitetus. Kemb­ridže į bakalauro studijas priimami net ne su pačiais geriausiais pažymiais. Taip, įvertinimai labai svarbūs ir turi būti geri, bet padeda papildomos veiklos, kurios įrodo, kad tas dalykas, kurį nori studijuoti, tau iš tiesų yra įdomus, kad stengiesi gilintis ir daug pasiekti“, – sako I. Olendraitė. 

Jos teigimu, Kembridžo universitete studijuoja apie 70–80  lietuvių, tuo tarpu latvių yra tik apie 15, estų – vos keli. Už tokias galimybes, Ingridos nuomone, reikia dėkoti Lietuvai, nes mūsų šalyje išlaikytų valstybinių brandos egzaminų rezultatai Kembridže užskaitomi, todėl galima stoti iškart, bai­gus gimnaziją. Latviai turi arba mokytis pagal kitokią programą, arba papildomai metus pasimokyti, jų iškart po gimnazijos ten nepriima. 

„Ne kartą esu susitikusi su sa­vo buvusios gimnazijos moks­­leiviais. Ir visiems linkiu nebi­jo­ti, nes žmonės visur yra to­kie pat – geri ir blogi. Sėk­min­gų žmonių konferencijose pastebiu, jog sėkmė ateina per iniciatyvą. Jei kažko reikia, kažko norisi, turi pats ieškoti, o ne laukti, kol kas pasiūlys, atneš, padės ant lėkštutės. Tie, kurie dar mokykloje eina ir daro, ir vėliau elgiasi taip pat. Ieškant pagalbos, taip pat svarbu iniciatyva – tai tikrai ne silpnumo požymis. Ieškodamas, kas gali padėti pasiekti tikslą, parodai, jog tikrai to nori“, – tvirtina I. Olendraitė. 

Neabejotinas to įrodymas – jos pačios pavyzdys. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančiame Kembridžo universitete jauna mokslininkė dirba grupėje, kurioje nėra nė vieno žmogaus iš Londono – visi suvažiavę iš pasaulyje išsimėčiusių mažų kaimelių, miestelių. Vienintelis juos vienijantis dalykas yra mokslas, skatinantis skverbtis į neatrastą virusų pasaulį ir perprasti paslaptingus jo dėsnius. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Atsižvelgdama į tarptautinių organizacijų rekomendacijas, Vyriausybė pritarė savivaldybių skirstymui į tris zonas pagal epidemiologinius rodiklius – geltoną, žalią ir raudoną. Į raudoną zoną patekusiose savivaldybėse, siekiant suvaldyti koronaviruso (COVID-19) plitimą, galės būti skelbiamas vietinis karantinas, ribojama gyventojų veikla.

Numatyta, kad savivaldybės pagal sergamumą koronavirusu bus pradedamos skirstyti nuo kitos savaitės. Pagal suskirstymą į zonas bus sprendžiama, kokias viruso plitimo valdymo rekomendacijas savivaldai teikti. Savivaldybės bus vertinamos, atsižvelgiant į tris kriterijus: 14 dienų sergamumo rodiklį 100 tūkst. gyventojų, teigiamų tyrimų procentinę dalį tarp atliktų tyrimų per 7 dienas ir atvejų, nesusijusių su protrūkiais/židiniais procentinę dalį per 7 dienas.

Žalioji zona reikš, kad į ją patenkančiose savivaldybėse koronaviruso pavojaus lygis yra žemas, o šį kriterijų atitinkančioms savivaldybėms nebūtina taikyti papildomų ribojimų. Į žaliąją zoną pateks savivaldybės, kuriose sergamumas mažesnis negu 25 atvejai 100 tūkst. gyventojų bei teigiamų tyrimų procentas per savaitę yra mažesnis negu 4 proc.

Geltonoji zona reikš, kad joje esančios savivaldybės, siekdamos suvaldyti tolimesnį koronaviruso plitimą, turėtų būti pasiruošusios bei atsakingai laikytis visuomenės sveikatos ekspertų rekomendacijų. Į geltonąją zoną pateks savivaldybės, kuriose sergamumas neviršija 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų, o teigiamų testų – lygus arba didesnis negu 4 proc. arba sergamumas 25-150 atvejų 100 tūkst. gyventojų, o teigiamų testų – mažiau kaip 4 proc.

Raudonoji zona bus laikoma pavojingiausia zona. Joje esančioms savivaldybėms reikės ne tik  laikytis specialistų rekomendacijų bei nurodymų, bet ir bus sprendžiama dėl lokalaus karantino paskelbimo. Jį paskelbus, taip pat turėtų būti numatyti ribojimai viešam gyvenimui, renginiams, ugdymui, įvedamas privalomas asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, atstumų laikymasis. Į raudonąją zoną pateks tos savivaldybės, kuriose sergamumas viršija 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų, teigiamų testų – 4 proc. ir daugiau, o atvejų, nesusijusių su protrūkiais ar židiniais dalis yra 30 proc. ar daugiau per savaitę, arba tos, kuriose sergamumas bus didesnis negu 150 atvejų 100 tūkst. gyventojų ir atvejų, nesusijusių su protrūkiais ar židiniais dalis yra 30 proc. ar daugiau per savaitę, t.y. savivaldybėje turi būti registruota ne mažiau kaip 10 atvejų per savaitę.

Skelbiamas karantinas

Šiuo metu karantinas skelbiamas Elektrėnų, Joniškio rajono, Jurbarko rajono, Kelmės rajono, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Marijampolės, Pasvalio rajono, Plungės rajono, Skuodo rajono, Šiaulių rajono, Švenčionių rajono savivaldybėse, taip pat pratęsiamas Raseinių rajono savivaldybėje. Karantino trukmė – nuo spalio 26 d. 00 val. iki lapkričio 9 d., 24 val.; Raseinių rajono savivaldybėje – iki lapkričio 6 d., 24 val. 

Sveikatos apsaugos ministerijos

Spaudos tarnybos inform.

COVID-19 pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Ji daro įtaką ne tik ekonomikai, sveikatos sektoriui, bet taip pat ir žmonių tarpusavio santykiams. Karantino metu daugiau laiko praleidome su artimaisiais, šiomis dienomis, kuomet susirgusiųjų koronaviruso infekcija daugėja, irgi dažniau nusprendžiame dirbti ar mokytis iš namų. Viena vertus, šeimos nariams tai yra ne tik galimybė užmegzti artimesnius santykius, bet ir rizika patirti didesnį nuovargį.

Vieniems tėvai – dirgiklis, kitiems – džiaugsmas

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad nuovargis atsiranda, nes žmonės tarsi vaidina spektaklį, jog gyvenime neva niekas nepasikeitė, tik daugiau laiko praleidžiama namuose. Tačiau iš tiesų situacija yra visiškai priešinga.

„Mes imituojame, kad realiame gyvenime niekas nesustojo. Tai melas, kuris, laikui bėgant, ima varginti. Juk socialinis gyvenimas nėra vien tik fizinis išėjimas iš namų, tai yra tam tikras emocijų pasidalinimas. Per dieną su kiekvienu sutiktu žmogumi pasidaliname vis kita emocija, o kai to nebelieka, visomis emocijomis dalijamės tik su šeimos nariais, kuriems jų tenka daugiau nei bet kada anksčiau“, – sako L. Slušnys.

Viena iš didžiausių problemų, anot psichiatro, jog paaugliams per karantiną nuolatinis tėvų buvimas šalia tapo didžiuliu dirgikliu.

„Tai natūralu: jie nebegalėjo susitikti su draugais ir pasidalinti savo nepasitenkinimu tėvais, tad šis nuolat augo. Tėvams to atvirai vaikai taip pat jautėsi negalintys papasakoti, nes šie nesuprasiantys. Šią priešpriešą tarp vaikų ir tėvų karantinas tik išryškino. Netgi tėvų teiravimasis, kaip jaučiasi, paauglius pradėjo erzinti, nes jie tai laikė nekantrumo išraiška“, – teigia L. Slušnys.

Kita vertus, jis tikina savo praktikoje sutikęs ir labai gražių bendravimo pavyzdžių, kuomet karantinas santykius tik pagerino. 

„Vienas pradinukas labai atvirai pasakė, kad džiaugiasi karantinu, nes prieš tai tėtis visada dirbdavo, o dabar jis namuose su mama. Vaikui labai smagu, nes tėtis jam skyrė daug dėmesio, žaidė su juo. Vaikui tokie santykiai – dovana“, – pavyzdžiu dalijasi psichiatras.

L. Slušnio teigimu, visos santykių problemos – ne tik tėvų ir vaikų – remiasi į gebėjimą klausytis ir išgirsti, o kartais išbūti tyloje. Vis daugiau laiko leidžiant namuose jis pataria išmokti stebėti tiek save, tiek savo artimąjį, o kartais, tyloje būnant, pajausti, ko reikia aplinkui esantiems žmonėms ir būtent tai jiems pasiūlyti.

„Vaikai nemoka įvardyti, ko jiems reikia, dėl to jie ima nervintis, kyla konfliktai. Paaiškėjo, jog geri santykiai yra įmanomi net ir sudėtingomis sąlygomis, jei tik mokame vienas kito klausytis ir gebame kalbėtis. Deja, daugybė suaugusiųjų to nemoka“, – pabrėžia jis.

Išmokime dalintis emocijomis ir tinkamai į jas reaguoti

L. Slušnys akcentuoja, kad, norint palaikyti gerus santykius, pirmiausiai reikia išmokti dalintis savo emocijomis su kitais žmonėmis, taip pat gebėti priimti kitų emocijas.

„Jei aš jaučiu tam tikrą emociją, turiu pasakyti tai, o jeigu pasidalinu savo jausmais, kitas žmogus turi tai išgirsti. Nesvarbu, ką jaučiame, negalime numoti ranka į savo pojūčius. Taip pat be galo svarbu suvokti vieną dalyką: jei žmogus kažkaip jaučiasi, mes tą emociją turime išmokti priimti. Jei kitas šeimos narys sako, jog šiandien yra liūdnas arba pavargęs, tai nederėtų atkirsti jam tokiomis sparnuotomis frazėmis, kaip „ar čia buvo dėl ko pavargti, juk niekur nėjai, ar yra čia ko liūdėti“. Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti“, – aiškina jis.

Psichiatras rekomenduoja šeimoje padėti vienas kitam atrasti džiaugsmą, pastebėti kito pervargimo simptomus ir į tai reaguoti nuoširdžiai bei supratingai. Pasak jo, kad tai įvyktų, kai kuriems tėvams reikėtų sugrįžti į šiuolaikinės mokyklos suolą.

„Tėvams būtina įgyti socialinių ir emocinių kompetencijų – pasimokyti to, ko šiandien mokosi jų vaikai pirmose-aštuntose klasėse. Tai ilgas procesas, todėl karantinas ir laiko leidimas namuose yra naudingi tuo, jog žmonės gauna progą stebėti ir pagaliau išmokti tiek su savo vaikais, tiek ir kitais žmonėmis bendrauti kitaip, išvysti juos kitoje šviesoje, pajusti, koks santykis juos sieja“, – pastebi L. Slušnys.

Jis priduria, kad nors žmonės ir baiminasi galimo antrojo karantino bei bando jam nusiteikti, tokioms situacijoms niekas negali iš anksto būti pasiruošęs, todėl tėra viena išeitis – priimti tai kaip faktą, jog privalome būti karantine, nes tokiu būdu saugome save ir kitus.

„Kiekvienas žmogus, sąžiningai laikydamasis karantino, saviizoliacijos taisyklių ar elementarių saugumo reikalavimų, turėtų sau „užsidėti“ aureolę. Juk sėdėdami namuose ir vengdami kontaktų saugome tuos, kuriems gali prireikti rimtos medicininės pagalbos, vietos ligoninėje. Nepamirškime, jog karantinas skirtas ne kažką įkalinti, apriboti žmonių galimybes ar net teisę į judėjimą, bet tam, kad „nesprogtų“ sveikatos sistema“, – gyventojų nuogąstavimus dėl galimo antro karantino komentuoja L. Slušnys.

Gabija VAITIEKŪNĖ 

Europos solidarumo korpusas organizacijoms suteikia galimybę kurti ir, gavus finansavimą, įgyvendinti projektus – įveiklinti iš užsienio atvykstančius jaunus žmones – savanorius, praktikantus, darbuotojus. 18–30 metų jaunimui programa suteikia galimybę savanoriauti, atlikti praktiką ar dirbti užsienyje. Taip pat, susibūrus į grupes, įgyvendinti vietos bendruomenei reikšmingus projektus.

Pastarąja galimybe pasinaudojo ir dvi jaunimo grupės iš Šilalės. Viena iš jų – tinklalaidės „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ iniciatyvinė grupė.

Šios tinklalaidės (angl. podcast) idėja gimė Eurodesk Lietuva vykdomos kampanijos „Dalinkis vasara“ metu, kai Šilalėje buvo organizuojamas tradicinis  „Apskritojo stalo“ pokalbių renginys „Pokalbiai su (ne)jaunimu“. Renginio iniciatorei Faustai Sragauskaitei spontaniškai sugalvojus įrašyti laidą, prasidėjo iššūkių kupinas projekto vystymo kelias.

Nors tinklalaidės kūrimas prasidėjo nuo savo santaupų investavimo į mėgėjišką įrangą, žiemos pabaigoje paskelbtas solidarumo projektų paraiškų teikimas leido profesionaliau žvelgti į visą šią iniciatyvą. Tačiau Europos solidarumo projektas yra ne vien apie finansavimą. Jis skirtas ir jaunimo inicijuojamiems pokyčiams visuomenėje, tad solidarumo projekto paraiškos pildymas padėjo taip pat ir išgryninti ir stipriau įtvirtinti vystomos iniciatyvos idėją – orientuotis į motyvuotą, bet mažiau galimybių turintį jaunimą.

Solidarumo projektas sukuria galimybę tobulėti ir pačiai iniciatyvinei grupei. Nors iki tol iniciatyvinę komandą sudarė tik du žmonės – Kristupas Grigalavičius (vaizdo ir garso režisierius) bei laidų vedėja F. Sragauskaitė, projektas leido praplėsti gretas. Taip prie komandos prisijungė Ieva Špečkauskaitė, kuri įamžina renginių akimirkas bei tobulinasi vizualų kūrime, Audrė Jokubauskytė, išbandanti save, vesdama laidas, Neda Šimkūnaitė, kuri užsiima viešinimu bei komunikacija, ir Gabrielius Ulanovas, montuojantis laidas. Įgyti nauji įgūdžiai bus įrašyti „Youthpass“ pažymėjime, kuris gali ateityje padėti stojant į mokymosi įstaigą ar įsidarbinant.

Tinklalaidė yra nemokamas ir efektyvus būdas pažinti pasaulį. Keliaujant namo, sportuojant ar dirbant daug kūrybiškumo bei susikaupimo nereikalaujančius darbus galima klausytis laidų įvairiausiomis temomis. „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ – tai tinklalaidė apie jaunimo galimybes Lietuvoje ir pasaulyje, jauno žmogaus gyvenimą bei problemas. Iki šiol yra išleisti jau 27 epizodai ir tai dar ne pabaiga! Laidose galima išgirsti apie tokias jaunimo galimybes kaip Erasmus+ jaunimo mainus, savanorystę užsienyje, Au Pair programą, praplėsti savo požiūrį, nagrinėjant tokias temas kaip mąstysenos svarba, norint gyventi nepriklausomą finansinį gyvenimą, paauglių nėštumas ir kt.. Šiuo metu „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ laidas galima išgirsti per „Spotify“, „Podbean“ ir „Youtube“ (čia galima daugelį iš jų ir pamatyti). Kadangi šiuo metu tinklalaidės iniciatorė Fausta pagal Europos solidarumo korpuso programą atlieka 10 mėnesių savanorystę jaunimo centre Prancūzijoje, ateityje bus galima išvysti ir jos nuotykius bei patirtis šiame kanale.

Daugiau informacijos apie Europos solidarumo korpusą bei paraiškų teikimo terminus galima sužinoti internetinėje svetainėje www.solidarumokorpusas.lt.

Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos

„Apskritasis stalas“ inform.

Lietuvoje nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomąją mediaciją šeimos ginčuose. Mediacija galima tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama šalims sudaryti taikos sutartį. Privalomoji mediacija taikoma ginčuose dėl santuokos nutraukimo ir kitų privalomų klausimų išsprendimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, santuokoje turimu turtu naudojimosi tvarkos nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais ir jų auklėjimo tvarkos nustatymo, tėvystės nustatymo ir kt.

Kaip pavyksta įgyvendinti Mediacijos įstatymo nuostatas sprendžiant šeimos ginčus ir pasitelkiant privalomumą pasinaudoti taikiu ginčų sprendimo būdu? Ar gali mediacijos sesijos vykti pasitelkus informacines technologijas?

Daugeliu atveju privalomumas visuomenėje sukelia neigiamas emocijas ir iššaukia nepasitenkinimą dėl galimybės tiesiogiai kreiptis į teismą išspręsti ginčą teisminiu keliu. Vienai iš ginčo šalių prieš kreipiantis į teismą yra nustatyta pareiga inicijuoti mediaciją – kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo arba savo pasirinktą mediatorių ir bandyti spręsti ginčą taikiai, tačiau tuo prievolė ir baigiasi. Toliau pačios ginčo šalys turi teisę spręsti, ar pasinaudoti šia ginčų sprendimo procedūra. Abi šalys gali bet kada pasitraukti iš šio proceso.

Dažnai girdima: „O kodėl turiu tartis su kita ginčo šalimi?“, „Kodėl ribojama mano teisė kreiptis į teismą?“, „Nenoriu tartis su kita ginčo šalimi, kadangi mes nesikalbame, nebendraujame“ arba dėl nesutarimų, asmeninių priežasčių nenorima susitikti, tiesiogiai bendrauti su kita ginčo šalimi. Visi šie keliami klausimai veikiausiai yra sąlygoti ir to, kad turima mažai žinių apie mediaciją, todėl yra svarbu, kad pačios ginčo šalys suprastų mediacijos tikslą, naudą jų interesams ir, kad nėra būtinybės bendrauti su ginčo šalimi tik tiesiogiai.

Nors visuomenėje mediacija dar nėra populiari ir dažnai nežinant šios procedūros esmės kyla nepasitikėjimas mediacijos institutu, tačiau, pasak advokatės-mediatorės Birutės Strimaitytės, privalomosios mediacijos nauda yra akivaizdi.

„Šalys išvengia bylinėjimosi proceso, kuris ne tik sietinas su materialinėmis bylinėjimosi išlaidomis, bet ir neigiama (dažnai itin skausminga emocine patirtimi), kurios įvertinti pinigais negalima. Skatinant mediaciją reikėtų šalis informuoti, kad procesas – savanoriškas ir šalis iš jo bet kada gali pasitraukti (priešingai, nei iš teisminio proceso), tačiau vardan greitesnio ir pigesnio proceso tikrai verta pabandyti, o mediatorius – nešališkas arbitras, kuris tik siekia, kad šalys pačios priimtų sau naudingiausią sprendimą, nes bylą nagrinėjant teisme – viena iš jų bus pralaimėjusi. Būtina akcentuoti, kad šalims priėmus bendrą sprendimą ir bylą išsprendus taikiai, ateityje tai sąlygoja ir normalių santykių išsaugojimą bei bendradarbiavimą, o tai ypač aktualu, jei šalys turi bendrų vaikų“, – teigia B. Strimaitytė.

Mediacija apibūdinama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis padeda ginčo šalims rasti jiems geriausią sprendimą ir ginčo šalys turėtų nebijoti šio proceso, ir jį įvertinti kaip vieną iš taikių alternatyvų sprendžiant šeimos ginčus. Atsižvelgiant į tai, kad nemažai civilinių ginčų žmonės galėtų išspręsti net nesikreipdami į teismą, o naudodamiesi mediatorių paslaugomis, tokiu atveju ginčų sprendimas taikiai žmonėms leistų atkurti socialinę taiką tarp šalių, sumažintų bylinėjimosi išlaidas, sumažintų teismų darbo krūvį. Naujovės mediacijos paslaugų srityje atveria  galimybes pačioms ginčo šalims savanoriškai, savarankiškai priimti sprendimus, susitarti ir tam tikrais atvejais, susitaikyti, apsaugoti vaikų interesus nuo neigiamų emocijų. Tokiu būdu priimtų susitarimų yra laikomasi efektyviau nei sprendimų, kuriuos priimtų teismas, nes mediacijos proceso metu susitarimas yra pasiektas pačių šalių bendradarbiavimu. Visgi, pažymėtina, jog privalomosios mediacijos atvejais šeimos ginčuose, nesutikus kitai ginčo šaliai medijuotis arba mediacijos procese pasitraukus ginčo šalims, tai neatima galimybės kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo teisminiu būdu.

Mediatorė, Juris mediator įkūrėja ir Lietuvos mediatorių rūmų narė Rasa Stoškuvienė, pasisakydama apie mediacijos naudą, išskyrė svarbius aspektus – mediacijos proceso konfidencialumą, mediatoriaus kompetenciją, ginčo šalių elgesį.

„Mediacijos nereikia bijoti, nes tai konfidencialus procesas, kuris tik padeda ginčo šalims pabandyti išspręsti iškilusį ginčą taikiu būdu ir jei nepavyksta susitarti taikiai yra neužkertamas kelias kreiptis į teismą ir ginčą spręsti ginčo teisenos tvarka. Be abejo dėl sėkmingos mediacijos yra labai svarbi mediatoriaus kompetencija. Jei mediatorius dirba šį darbą su meile ir tikslu padėti žmonėms išspręsti iškilusį ginčą, mediacijos procesas beveik visada gali pasibaigti taikos sutartimi. Taip pat didelę įtaką mediacijos proceso pabaigos rezultatui turi ir pačios ginčo šalys, jei atsakingai žiūrės į mediacijos svarbą, žmonių santykius ateityje ir bandys rasti kompromisą tarp priešingų interesų ir principų - mediacijos procesas bus užbaigiamas taikos sutartimi ir pagarbiais santykiais ateityje“, – aiškina Lietuvos mediatorių rūmų atstovė.

Ginčo šalys turi teisę iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių. Tokiu atveju mediacijos paslaugos yra apmokamos ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina yra nustatoma ginčo šalių bei mediatoriaus susitarimu. Yra galimybė iki 4 valandų gauti valstybės lėšomis apmokamą mediacijos paslaugą. Tuomet ginčo šalis ar šalys turi kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo ir paskyrimo vykdyti privalomąją mediaciją. Tokių prašymų nuolat gaunama.

„Nors mediacijos esmė yra ta, kad ji gali būti vykdoma tik ginčo šalių bendru sutarimu, savanoriškai, didžioji dalis mediacijų dėl šeimos ginčų neįvyksta dėl kitos ginčo šalies nesutikimo medijuotis. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautų 5570 prašymų, 2029  šeimos ginčuose buvo paskirti mediatoriai vykdyti mediacijos paslaugą.  Apžvelgiant šios dienos situaciją, daugiau nei 550 ginčų, kilusių iš šeimos santykių, pavyko išspręsti taikiai. Galime pasidžiaugti, kad mediacijos procesas vyksta ir ši paslauga ateityje bus patrauklesnė visuomenei bei taps įprastu būdu susitarti be teismo“,– pažymi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.

Kokiais būdais gali vykti mediacijos sesijos? Ar visuomet ginčo šalims būtina susitikti ir kalbėtis tiesiogiai?

Teisės aktai neįpareigoja ginčo šalių susitikti akis į akį ir spręsti nesutarimą bendroje mediacijos procedūroje.  Mediacijos procesas yra lankstus ir ginčo šalys bei mediatorius bendru sutarimu gali pasirinkti įvairius jiems priimtiniausius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir šios dienos situacija, kai daugelis procesų vyksta nuotoliniu būdu, pasitelkiant informacines technologijas, kurios mediacijoje gali būti naudojamos bet kuriuo metu. Nuotolinė mediacija, ypač tais atvejais, kai nenorima tiesioginio susitikimo, padeda ginčo šalims jaustis komfortiškai, išvengti neigiamų emocijų, kylančių iš įtemptų tarpusavio santykių. Taip sutaupoma ir laiko, nereikia niekur važiuoti, viskas vyksta visiems patogioje vietoje, galima pagal poreikį keisti bendravimo laiką. Mediacijos procese yra svarbus pačių ginčo šalių noras spręsti ginčus taikiai, susitarti dėl rūpimų klausimų.

Mediatorė-advokatė B. Strimaitytė, pasidalindama savo praktika, akcentavo šalių savanoriškumo principo svarbą.

„Kadangi mediacijos procesas – savanoriškas, įgyvendinti jį efektyviai galima, jei abi šalys iš tiesų siekia išspręsti ginčą taikiai, o ne formaliai vilkinti procesą. Mediaciją vykdau, pasitelkdama technologijas, leidžiančias bendrauti su šalimis nuotoliniu būdu. Šalims pageidaujant, tai galima padaryti telekomunikacijų ryšių pagalba, tiek bendraujant atskirai su kiekviena, tiek rengiant konferencinius pokalbius (su vaizdu arba be jo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tokios priemonės naudojamos ir tada, kai mediacijos šalys gyvena skirtingose valstybėse ar miestuose. Tikrai galiu pasidalinti patirtimi, jog sėkmingai išspręsti ginčą mediacijos pagalba įmanoma, jei šalys ir jų atstovai yra aktyvios, elgiasi sąžiningai ir nuoširdžiai siekia išspręsti ginčą“, – teigia specialistė. 

Taigi, nežiūrint į tai, kokie komunikavimo būdai pasirenkami tarp mediatoriaus ir ginčo šalių, galutinis rezultatas priklauso nuo to, ar norima susitarti taikiai ir priimti bendrus sprendimus, galinčius nulemti tolimesnį tarpusavio bendravimą. Tik pačios šalys geriausiai jaučia galimų taikių sprendimo priėmimo galimumą. Vienas iš kertinių mediacijos proceso principų – savanoriškumo, suteikiančių ginčo šalims jausti, įsivertinti, ar ginčas gali būti sprendžiamas taikant mediaciją, ar jiems reikalinga pagalba iš nešališko asmens – mediatoriaus.

Kviečiame gyventojus, iškilus ginčams, pasinaudoti šia naujove, bandyti tartis taikiai neutralioje aplinkoje ir neskubėti rinktis tik teisminį būdą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos inform.      

Žmonių reakcijos į pandemiją – sudėtingos ir labai skirtingos, o labiausiai tai lemia asmeninės problemos, su kuriomis teko susidurti. Tačiau juk visi mes patyrėme daug iššūkių: reikėjo pertvarkyti savo darbo dieną, atšaukti keliones, svarbias šventes ir keisti savo planus, pereiti prie nuotolinio mokymo ar mokymosi, išmokti laikytis naujų taisyklių ir begalę kitų dalykų, todėl ne­nuostabu, kad pamiršome rūpintis savo emocine sveikata. 

Kaip teigia socialinių mokslų daktarė, psichologė Ksenija Čunichina, šiuo neeiliniu laikotarpiu svarbiausia mokytis ugdyti savo psichologinį atsparumą, bet kartu išlikti ir sąmoningu piliečiu – suprasti galimas savo elgesio pasekmes ne tik sau, bet ir visai aplinkai. 

Vieniems – stresas, kitiems – pagerėjimas

Pasak VU Psichologijos instituto mokslininkų, prasidėjus karantinui, žmonių psichologinė būsena keitėsi skir­tingai – vieniems tai bu­vo la­bai didelis stresas, o ki­tų savijauta netgi pagerėjo. Emo­cinės būsenos pablogėjimas dažniau buvo būdingas mokiniams bei studentams, taip pat žmonėms, kurie prasčiau vertino savo ekonomines pajamas.

„Visi mes mėgstame pastovumą, ir retas kuris teigiamai vertina panašius pokyčius, kadangi jie buvo susiję su didele nežinomybe. Kalbėdami apie žmonių reakcijas, privalome suprasti, jog kiekvienas savo aplinkoje turime skirtingų resursų, todėl tai, kas vienam sukėlė baimę, kitam gali sukelti pyktį, o trečio visai nepaliesti“, – teigia psichologė K. Ču­­nichina. 

„Informacinės dietos“ nauda

Pastaruoju laikotarpiu labiau­siai išryškėjo dvi žmonių grupės – vieni pernelyg įtemptai domisi visomis koronaviruso naujienomis, o tai daro neigiamą įtaką jų psichologinei būklei, ki­ti, priešingai – tiki mokslu nepagrįstomis teorijomis ir visiškai neįvertina šio viruso grėsmės. 

Žmonėms, kurie patiria didelį nerimą dėl to, jog nuolat seka visas naujienas, susijusias su koronaviruso plitimu, patariama laikytis „informacinės dietos“.

„Tokį norą viską žinoti galima suprasti – po juo slepiasi įsitikinimas, kad jeigu viską žinosiu, galėsiu kontroliuoti situaciją, pavyz­džiui, nesusirgti, apsisaugoti, apsaugoti savo šeimą“, – aiškina psichologė. 

Tiesa, didelis dėme­sys šiai temai leng­vai užvaldo žmogų ir jis tampa selektyviai dėmesingas neigiamai informacijai, nebesugeba įvertinti realaus pavojaus. Tai gali skatinti dar didesnį nerimą ir obsesyvias mintis, kompulsyvų elgesį, tad vertėtų išmokti atsirinkti informaciją ir skaityti tik patikimus oficialius šaltinius. 

„Mes gyvename tokiu laiku, kai atsirinkti teisingą infor­maciją apie bet ką, taip pat ir apie koronavirusą, yra sudėtinga, todėl itin svarbu tik­rinti bet kokios teorijos patikimumą, šaltinį, kuris ją pateikia. Patikėti sąmokslo teorija yra gerokai lengviau negu atrinkti patikimą informaciją tarp tokios gausos. Tada sutapimai pradedami vertinti kaip tokią teoriją patvirtinantys faktai, nors taip iš tiesų nėra“, – teigia psichologė ir tiems, kurie nesureikšmina koronaviruso grėsmės, pataria atsakingai laikytis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų – nepamiršti dažniau plauti rankų, laikytis saugaus atstumo, dėvėti kaukes. 

Nuoširdus kontaktas su artimaisiais

Visų svarbiausia šiuo laikotarpiu – išlikti sąmoningiems ir stebėti save, savo bei artimųjų emocinius pokyčius.

„Dabar visiems mums neleng­va, ir kiekvienas turime teisę į įvairiausius jausmus, todėl reikėtų palaikyti nuoširdų ryšį su artimaisiais ir itin atsargiai vertinti iššūkius, su kuriais jie susiduria“, – sako psichologė.

Specialistės teigimu, būtina priimti tai, jog labai toli į priekį planuoti nebegalime, tad pasistenkime orientuotis į pozityvius pokyčius, atsakyti sau į klausimus: ko aš išmokau šiuo periodu, kas padėjo man įveikti iššūkius ir kaip ši patirtis mane praturtino? 

Sąmoningas psichologinis atsparumas

Patariama mokytis ugdyti savo psichologinį atsparumą, o tam gali padėti įvairiausi būdai, tokie kaip dėkingumo praktikos, meditacijos ar kreipimasis pagalbos į specia­listus. 

Be to, svarbu pasirūpinti savo kūnu – fiziniai pratimai, bėgimas ar net pasivaikščiojimas skatina mūsų kūną gaminti laimės hormonus, o tai suteikia mums stiprybės ir kitose srityse.

„Šiuo laikotarpiu tikrai svarbu, kad išmoktume galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, suprasti savo elgesio pasekmes ne tik sau, bet ir kitiems. Tuomet visų apribojimų bei higienos taisyklių laikysimės ne dėl didelių baus­mių, o dėl savęs, artimo žmogaus bei aplinkos“, – teigia psichologė K. Čunichina.

Taip pat primenama, kad šalyje veikia nemokama emocinės paramos telefonu linija 1809, todėl piliečiai raginami nedelsti ir kreiptis pagalbos.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija