Pasaulis pilnas keiste­ny­bių. Jų begalė gamtoje, po­liti­ko­je ir ekonomikoje. Ne­gali at­­si­stebėti šiųmečiu ba­ra­vy­­kų ir kitų miško bei dar­žo gė­ry­bių derliumi, par­tijų ir po­liti­kų reitingų svy­ra­vi­mais, ne­įtikėtinu mūsų eko­­no­mi­kos stabilumu COVID-19 aki­vaiz­doje.

Gamta. Tačiau mes jos nevertinkime. Patys esame jos dalis, tad vargu ar suprasime, kokią įtaką grybienai daro klimato kaita arba netikėtai užplūdusi šiluma. Tiesiog ja džiau­kimės ir ją gerbkime.

Politika. Šeštadienį mus pasiekė žinia, kad per parą pasiektas didžiausias nuo balan­džio užsikrėtimų koronavirusu skaičius – 99, trys žmonės mirė. Bet, nepaisydamas tolygaus užkrato plitimo, minist­ras Aurelijus Veryga ne tik negalvoja apie griežtesnius apribojimus, bet netgi atleidžia vadeles. Antai kavinių ir barų viduje jau galėsime nedėvėti kaukės. Ją tereikės užsidėti, na, kokią sekundę dvi, kai žengsi per šios įstaigos slenkstį. Keista ar ne?

Numanote tokio elgesio priežastį? Taip, jau visai netrukus, po keliolikos dienų, vyks pirmasis Seimo rinkimų turas. Valdantieji toliau nuo­laidžiauja verslui ir tai visuomenės daliai, kuriai labai maga lankytis naktiniuose baruose ar įvairiuose

vakarėliuose. O jeigu verslininkai remia atskirų partijų bei politikų rinkimų kampanijas, tai – patys suprantate...

Prigąsdintas nuožmios kritikos dėl greitųjų koronaviruso testų įsigijimo, A. Veryga įsivėlė į mūšį su Prezidentūra, pasiū­lydamas sušaukti Valstybės gy­ni­mo tarybą (VGT) dėl COVID-19

vakcinos įsigijimo. Prezidento Gitano Nau­­sėdos patarėjas pik­tai at­šo­vė, jog tai nėra na­cio­nali­nio saugumo klausimas ir VGT jo nenagrinės, gi minist­ras, esą, ven­gia atsakomybės. Prem­jeras Sau­lius Skvernelis neatlyžo ir palaikė ministrą. Jis teigė, kad kova su pandemija yra tapusi valstybės saugumo klausimu, ir jį padėti narplioti gali VGT. Juo labiau, jog ši taryba nerodo didelio aktyvumo ir kitais – jau jos kompetencijai priskiriamais – reikalais, pavyzdžiui, dėl didžiulio Rusijos ir Bal­tarusijos karinio aktyvumo prie Lietuvos sienų.

Ši keista trintis tarp valsty­bės institucijų bei politikų lėmė pasitikėjimo sveika­tos ap­sauga mažėjimą ir A. Ve­ry­gos reitingų kritimą. Šeš­ta­dienį „Lietu­vos ry­to“ paskelbta bendrovės „Vil­mo­rus“ atlikta apklausa rodo, kad sveikatos apsauga jau trečią mėnesį nepasitiki vis daugiau žmonių, o, nepaisant nuolat pešiojamų valdančiųjų ir jų deleguoto ministro, „valstiečiai“ 0,2 proc. pralenkė konservatorius. Gi Prezidento G. Nau­sėdos populiarumas per šį mė­nesį pakilo apie 3 proc., o A. Ve­rygos krito beveik 8 proc., nors minist­ras visaip stengėsi įtikti savo kritikams ir nustumti karantino Nr. 2 šmėklą.  

Ekonomika. Nors buvo šaukiama apie Lietuvos ekonomi­kos nuosmukį pandemijos aki­vaizdoje, jos padariniai ne tokie jau baisūs. Štai bankas „Luminor“ pagerino šių metų ekonomikos prognozes ir teigė, jog 2020-aisiais Lietuvos ekonomika turėtų augti 0,2 proc. Kovą bankas prognozavo, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet smuks 2,5 proc. Pasak ekono­misto Žygimanto Maurico, prie­šingai nei per 2009-ųjų krizę, Lietuva bus viena mažiausiai nukentėsiančių nuo krizės šalių ir ženkliai sumažins atotrūkį nuo Vakarų Europos.

Virusas nepadarė didelės ža­­los dirbusioms įmonėms ir nau­jų steigimuisi. Antai per va­sarą lietuviai įkūrė 3650 įmo­nių, arba vidutiniškai po 280 per savaitę, ir tai yra 20 proc. daugiau nei pernai vasarą, kai buvo įkurtos 3042 įmonės (vidutiniškai 234 per savai­tę). Bank­rutuojančių, likviduo­ja­mų ar reorganizuojamų įmo­nių skaičiai tuo tarpu neau­ga ir išlaiko metų vidurkį.

Tad ko vertos garsių ekonomistų ir bankų prognozės, kai jie pavasarį kone laidojo viruso apimtą Lietuvos ekonomiką? Lieka nuščiuvęs ir šalies Prezidentas, kuris mėgsta pasigirti esąs daugiau ekonomistas negu politikas.

Prie visų keistenybių pridėkime ir keistą mūsų kaimyno Aliaksandro Lukašenkos el­gesį, kai kurių ministrų bei eks­pertų vadinamą medicini­niu terminu – neadekvačiu (lot. adaequatus – prilygintas, prilygęs, t. y. neatitinkantis, netinkamas, netolygus). Pa­s­­ta­ra­sis jo pareiškimas apie sie­nų į Vakarus uždarymą, jau nekalbant apie kitus grasinimus (pavyzdžiui, su Rusijos pajėgų pagalba užkirsti kelią Gardino srities atplėšimui), negali bū­ti vertintinas kitaip kaip liguis­tos diktatoriaus elgsenos simp­tomai.

Ir vis dėlto su keistais reiškiniais ir keistomis asmenybėmis turime elgtis atsargiai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio – tai ne tik fizikos, bet ir socialinio gy­ve­nimo dėsnis. Vos tik viešojoje erdvėje pasirodė euforijos kupinas vicemero Tado Bart­kaus įrašas apie gautą finansavimą gatvių apšvietimui modernizuoti, į redakciją pasipylė tamsiose kaimo gatvėse klupinėjančių gyventojų skambučiai. Štai bijotiškiai piktinasi, kad naktimis miestelyje šviestuvai plieskia tik parke, Gineikių žmonės ir pyks­ta, ir šaiposi, jog svarbiausia yra apšviesti seniūno tėvo tvartus... Būsima investicija susirūpino ir kitų rajono vietovių gyventojai – jie baiminasi, kad tai netaptų dar vie­nu betiksliu pinigų išleidimu, nes jei savivaldybė rūpintųsi žmonių saugumu, ieškotų galimybių įrengti apšvietimą ten, kur jo nėra, o ne leistų šimtus tūkstančių „moder­nizavimams“.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74

Kviečiame Jus prisidėti prie daugiau pokalbių iš širdies į širdį ir išgelbėti kuo daugiau jaunų gyvybių. Jei bus parengta daugiau naujų savanorių, daugiau jaunų žmonių galės gauti pagalbą ir neliks vienas nė vienas su savo skausmu.

Pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija – iššūkių metas ir nemokamą emocinę pagalbą teikiančiai „Jaunimo linijai“: rekordiškai išaugo vidutinė skambučių trukmė, gyvybiškai trūksta savanorių bei lėšų jiems apmokyti.

Darbus paaukojo garsiausi šalies menininkai

„Šiemet mūsų visuomenę užklupusi pandemija bei karantinas vienareikšmiškai turėjo įtakos žmonių emocinei būklei. Jie patiria įvairių sunkumų – daugiausiai išaugo pokalbių apie santykius, gyvenimo prasmę, psichikos problemas (nerimą ir depresiją), savižudybės riziką bei priklausomybes (labiausia – nuo alkoholio)“, – pasakoja „Jaunimo linijos“ vadovė Greta Laukaitienė. 

Net 23 Lietuvos menininkai ir garsūs žmonės sutiko prisidėti prie kilnios „Jaunimo linijos“ misijos ir jau padovanojo savo meno kūrinius bei kitas vertybes: Rūta Katiliūtė, Algis Kriščiūnas, Andrius Zakarauskas, Vytautė Jankūnaitė, Vladas Mackevičius, Kristina Ališauskaitė, Gintaras Makarevičius, Viktorija Orkinė, Jurgis Tarabilda, Natalija Martinavičienė, Gabrielius Mackevičius, Gustas Jagminas, Erika Petunovienė, Gintaras Makarevičius, Vytautė Jankūnaitė, Artūras Braziūnas, Aleksandras Nazimovas, Adomas Danusevičius.

Tradiciją aukcione sulaukti ir prezidentinės knygos tęsia padovanota knyga apie Prezidentą Valdą Adamkų su jo autografu. Šiais metais aukcione bus galima įsigyti ir legendinio filmų kūrėjo Jono Meko filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ su jo autografu.  

Prie pokalbių iš širdies paramos iniciatyvos prisijungė puikiai pažįstami veidai. Bus galima įsigyti muzikanto Saulius Urbonavičius-Samo kūrinį „Lempa“, garsių fotografų Mariaus Jovaišos ir Dainiaus Ščiukos darbus, dizainerio Seržo Gandžiumiano kurtą kaklaraištį, dizainerės Vidmantės Martikonytės padovanotą prancūzišką antikvarinį porcelianą.

Labdaros aukcioną šiemet remia ir BNI – didžiausia pasaulyje ir Lietuvoje rekomendacijų rinkodaros organizacija. Jos misija – padėti patikimam verslui augti, generuojant papildomą pelningų rekomendacijų srautą.

„Vystome BNI organizaciją, nes žinome, kaip beprotiškai sunku vystyti verslą visiškai vienam. Tikime, jog kiekvienas verslininkas nusipelnė turėti stiprią ir palaikančią partnerių komandą. Todėl puikiai suprasdami, kad kiekvienam jaunam žmogui reikia supratimo, paramos bei patarimo, kaip nugalėti net ir sunkiausius gyvenimo iššūkius, remiame šią „Jaunimo linijos” iniciatyvą”,– sako Nerijus Lungys, BNI nacionalinis direktorius Lietuvoje ir Latvijoje.

Dalyvauti aukcione nieko nekainuoja

Prie prasmingo tikslo – daugiau išgelbėtų gyvybių – kviečiame prisidėti ir Jus. Dalyvaukite labdaros aukcione internete, tuo labiau, jog tai visiškai paprasta ir nieko nekainuoja.

* Tiesiog prisijunkite prie pasaulinės aukcionų platformos;

* peržiūrėkite meno kūrinius, išsirinkite, kas patinka ir pasiūlykite savo kainą;

* Jūsų kaina galios iki aukciono pradžios. Jei dėl to paties kūrinio varžysis daugiau dalyvių, kaina gali pakilti – tiek iki aukciono pradžios, tiek jo metu. Aukciono finalas, kai paaiškės, kam atiteks meno kūriniai – spalio 1 d., 18 val.

Po aukciono „Jaunimo linija“ susisieks su kūrinių pirkėjais ir susitars dėl apmokėjimo bei darbų pristatymo. Už kūrinius galima atsiskaityti pavedimu, grynaisiais, per Paypal, asmeninėmis ar įmonės lėšomis. Registruojantis banko kortelės duomenų nurodyti neprivaloma. Dalyvauti aukcione galima iš bet kurios pasaulio vietos, kur tik veikia interneto ryšys!

„Jaunimo linija“ kviečia registruotis dabar ir paremti pokalbius iš širdies į širdį.

https://www.liveauctioneers.com/catalog/179314_jaunimo-linija-charity-auction/

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pasipuošęs nevystančiomis gėlėmis – čia veikia pajūriškės Robertos Pocienės autorinė popierinių gėlių paroda. Tai rožių, saulėgrąžų, aguonų, bijūnų bei kitų gėlių žiedų kompozicijos.

Anot darbų autorės, kurdama popierines gėles ji naudoja kelių spalvų itališką krepinį popierių ir dekoravimo priemones. Kiekviena gėlė, kiekvienas jos žiedlapis atlieka savo vaidmenį, visos detalės kruopščiai sudėliotos lyg vientisa spalvinga dėlionė. Autorė ne tik kuria bei gamina gėles, bet ir dalinasi savo žiniomis edukacinių užsiėmimų metu. Pristatydama parodą, R. Pocienė pasidalino atlikimo technikos subtilumais.

Autorę sveikino jos šeimos nariai, kūrybos gerbėjai. Muzikinę programą susirinkusiems dovanojo Šilalės kultūros centro instrumentalistas Alvydas Juodviršis.

Paroda veiks iki spalio 10 d.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Loretos BUTENIENĖS nuotr.

Prieš savaitę muziejuje pristatyta kraštiečio tautodailininko Alfonso Bendiko drožinių /tapybos darbų paroda. Anot autoriaus, piešti jis mėgo nuo vaikystės, o drožti pradėjo tik išėjęs į pensiją. Šiuo metu A. Bendikas, gyvena ir kuria Mažeikiuose.

Autorius teigia mėgstantis drožinėti krikščioniškomis, istorinėmis temomis, taip pat drožia kaukes, mažas skulptūrėles (rūpintojėlius, angelėlius), pastarosioms naudoja ąžuolo, liepos medieną. Kai kurie darbai dažyti akriliniais dažais. Paveikslai piešti pieštuku, tapyti ant drobės, naudojant akrilinius, aliejinius dažus, juose vaizduojami peizažai, gamtos fragmentai. Tautodailininkas dalyvauja parodose, yra prizinių vietų laimėtojas, darbai buvo eksponuojami Pasaulio lietuvių dainų šventėje, o 2019 m. savo kūrinius eksponavo LR Seimo rūmuose.

Pristatydamas parodą, A. Bendikas papasakojo apie kūrybinį kelią, įvardijo pasiekimus, pasidalino medienos apdirbimo technika.

„Niekur nesimokiau šio amato, nuo vaikystės patiko piešti. Vienas pirmųjų mano sukurtų darbų buvo „Rūpintojėlis“, kurį įkurdinau tėviškėje – šimtametėje sodyboje Brokštėnų kaime“, – sakė autorius.

Giminės, draugai ir kiti artimieji negailėjo Alfonsui gražių sveikinimo žodžių. Dainų apie Žemaitiją padainavo Šilalės „Bočių“ bendrijos choras „Šilas“ (vad. Zina Vainorienė). 

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Juditos PAKALNIŠKYTĖS nuotr.

Rugsėjis – mokslo metų pradžia ir pasi­ruo­šimo nau­jiems darbams laikas. „Tele2“ pa­si­rū­pino patraukliais būtiniausių įrenginių bei interneto planų pasiūlymais. Jais jau dabar ga­lite pasinaudoti ope­ratoriaus salonuose ir in­ternetinėje parduotuvėje www.tele2.lt. 

„Darbui bei mokslams biure ar namuose svarbiausia tinkami įrankiai. Siekiame klientams pa­siūlyti išmaniuosius įrenginius bei sprendimus, kurie palengvintų užduočių atlikimą ir būtų ko­kybiški bei patrauklūs savo kaina“, – sakė Pet­ras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius. 

Ypatingomis sąlygomis, su www.tele2.lt skelbiamais Lais­vo interneto planais, įsigykite „Lenovo“, „Sam­sung“ ir „Apple“ planšetes arba „Lenovo“ bei „Apple“ nešio­ja­muosius kompiuterius.

Planšetė „Lenovo IdeaTab Tab M10 HD 10.1 4G“ – tik 6 Eur/mėn., su 24 mėn. sutartimi ir pradine 15 Eur įmoka. Mokant visą sumą iškart – 159 Eur. Modelis pasižymi sparčiu procesoriumi, kokybišku garsiakalbiu ir saugumo suteikiančia veido atpažinimo technologija.

Patraukli kaina taikoma ištvermingam, iki 13 val. be įkrovimo veikiančiam planšetiniam kompiuteriui „Samsung TAB A 10.1 2019“. Su pradine 30 Eur įmoka ir 24 mėn. įrangos pirkimo sutartimi planšetė kainuos vos 7,03 Eur/mėn. (mokant visą sumą iškart –  tik 199 Eur). 

Šiam bei keliems kitiems planšetiniams kompiuteriams, užsisakant juos kartu su „Go3“ televizijos paketu, taikomos papildomos, dar didesnės nuolaidos.

Puikus pasiūlymas ketinantiems įsigyti naują kompiuterį. Studentams ar moksleiviams pravers „Lenovo Essential V130 ­15.6 FHD“ su 15,6 colių įstrižainės, 1920x1080 raiš­kos bei 180 laipsnių kampu besilankstančiu ekranu. Šiuo metu su 24 mėn. sutartimi ir 60 Eur pradine įmoka kaina – vos 14,12 Eur/mėn. (mokant visą sumą iš karto – 399 Eur). 

„Apple“ gerbėjai dabar gali sutaupyti 250 Eur galingam ir intuityviam „Apple MacBook Air 13“ kompiuteriui su „Intel Core i5“ procesoriumi ir 128 GB atminties. Mokant  iš karto, kaina – vos 1029 Eur. Pasirašius 24 mėn. įrangos įsigijimo sutartį, su pradine 155 Eur įmoka, kompiuteris kainuos 36 Eur/mėn. 

Biure, universitete ar namuose į užduotis geriau susitelksite ir aplinkiniams netrukdysite naudodami kokybiškas ausines. Joms taikoma 30 proc. nuolaida.

Su „Tele2“ internetu būkite pasiekiami bet kur. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitos duomenimis, pagal stipriausią signalą, „Tele2“ 4G ryšio aprėptis Lietuvoje yra plačiausia: https://www.rrt.lt/judriojo-ry­sio-tinklu-tiketinos-aprepties-zonos/.

Turintiems studento pažymėjimą ir pasirašius 12 mėn. sutartį, interneto planas su neribotais GB – tik 12,90 Eur/mėn. Modemo kaina į pasiūlymą neįtraukta ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn.

Patrauklus pasiūlymas su išmaniomis paslaugomis dova­nų laukia pageidaujančių kalbėti ir naršyti nevaržomai. Su 18 arba 24 mėn. sutartimi planas 10 GB + 10 GB – tik 15,90 Eur mėn. 

Naršymui reikalingas ir spartus telefonas – grąžinkite seną „Galaxy Note“ ir sutaupykite 150 € arba atneškite kitą išmanųjį ir gaukite 100 €. Plačiau – www.senainauja.lt.

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinę telefonu 117. 

Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Akcijos laikas bei įrenginių kiekis – riboti. 

Jovita JARUTIENĖ

„Istorikai tikina, kad iš istorijos reikia mokytis nekartoti klaidų. Bet jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, vyrautų teisingumas, taika ir gal net absoliuti tolerancija“, – sako 2019 m. tolerancijos žmogus Eugenijus Bunka.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos išva­karėse pateikiame skaitytojams jo šeimos istoriją.

Šilalėje kantoriaus Jakovo Bun­kos šeimoje 1895 m. gimęs Leibas ir jaunesnysis brolis Dovydas anksti neteko tėvų. Tikslių žinių neišliko, tačiau giminėje sklandantys pasakojimai byloja, kad našlaičius brolius priglaudė giminaičiai Izraelis ir Gita Efrosai. 

Izraelis buvo baigęs chemijos studijas Berlyno universitete, Gita – gydytoja stomatologė. Kurį laiką jie gyveno Plungėje, čia jiems 1914 m. lapkričio 1-ąją gimė būsimas nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Vilniaus chirurgų bei Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų draugijų garbės narys, medicinos mokslų daktaras, pirmasis Lietuvoje planinę širdies operaciją 1958 m. atlikęs sūnus Borisas.

Efrosai iš Plungės išsikėlė į Šilalę, augino tėvų netekusius Leibą ir Dovydą. 1920 m. persikėlė į Kauną, kartu pasiėmė ir Dovydą, kuris tapo pedagogu ir žurnalistu. 

Regis, dar buvo 1907-aisiais gimusi sesuo Chaja Chasė Bun­kaitė. Matyt, našlaite ji liko visai mažutė, ją augino kažkas iš giminaičių ar pasiėmė bevaikiai žydai. Bet apie tai, jog brolių ir sesers keliai buvo susikirtę, žinių nėra. Tik po daugiau nei šimto metų archyvuose netikėtai atrasti dokumentai, bylo­jantys, kad 1932 m. Chaja Chasė buvo gavusi Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą Nr. 97422. 

Kai Leibui buvo 22-eji, Lietuvoje prasidėjo didieji pokyčiai, po kurių šalis atgavo Nepriklausomybę. Bet ją dar reikėjo apginti. Leibas buvo vienas iš pirmųjų, užsirašęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose už valstybės išlikimą. Vėliau jis juokaudavo, kad kariuomenėje gavo rusišką milinę, vokiškus batus, o kovėsi ir su rusais, ir su vokiečiais. Nėra žinių ir apie tai, kur bei kokiuose mūšiuose dalyvavo, tačiau, matyt, buvo geras kareivis, nes, kovoms pasibaigus, negrįžo į Šilalę, o buvo pasiųstas į Plungę kurti žandarmeriją kovai prieš vagis, plėšikus ir kont­rabandininkus.

Plungėje Leibas sutiko Taubę Eidę Rilaitę, kurią vedė 1920 m. gruodį. Ji buvo iš giminės, kurios protėviai atsikėlė į Plungę maždaug prieš 300 metų. Taubės tėvų statytas namas tuometiniame vargingųjų apgyvendintame rajone, Rietavo gatvėje, stovėjo iki 2019 m. Namelis – mažutis, bet jame til­po ir jaunavedžiai, ir jaunosios tėvai, buvo vietos ir karšinamai giminaitei, ir dar didžiulei krosniai, kurioje Taubės tėvai kepdavo riestainius parduoti, iš to ir pelnėsi pragyvenimui.

Taubės tėvas Mendelis Plungėje bei apylinkėse garsėjo dar ir tuo, jog gydydavo žmones užkalbėjimais. Jo anūkas, Taubės ir Leibo sūnus Jakovas, pasakojo, kaip jis per durų plyšį stebėdavo senelį, pirštu vedžiojantį apie vandens butelį ir kažką šnabždantį. Paskui tą butelį senelis atiduodavo ligoniui ar jį atlydėjusiesiems, pasakydavo, ką su jame įpiltu vandeniu daryti. Ir jokio užmokesčio neimdavo, aiškindamas, kad pinigai gali sunaikinti užkalbėjimo galią. Bet kai ligonis išgydavo, atsidėkoti atvežtų dovanų neatsisakydavo.

Jakovas vis pra­šydavo senelio iš­mokyti ir jį gydy­ti žmones, tačiau sulaukdavo tik pažado, jog tai bū­tinai padarys, kai bus labai senas. Bet gilios se­natvės senelis ne­sulaukė, jį kar­tu su senele ir viena Leibo dukra, karui prasidėjus, nužudė Skaud­vi­lėje, kur jie buvo nuvažiavę aplankyti ten nutekėjusios duk­ros. Taip senelis savo pas­laptį nusinešė į kapus.

Bet tai buvo vė­liau, o nuo pra­ėjusio amžiaus trisdešimtųjų pradžios Leibas ir Taubė mažoje trobelėje augino keturias duk­ras ir du sūnus.

Brolis Dovydas irgi buvo atsikėlęs į Plungę. Prie gražuolio vaikino panelės kibo kaip musės prie medaus, viena iš meilės be atsako net bandė žudytis. Gal ir todėl Dovydas emig­ravo į JAV, ten sukūrė šeimą. Mirė 1976 m. Niujorke.

J. Bunka prisiminimų knygoje „Žydiškas Plungės istorijos puslapis“ rašo: „Mano tėvą L. Bunką visi plungiškiai kviesdavosi į savo vakarones, vestuves ar jubiliejines šventes palinksminti svečius, surengti žaidimų. Jis sugebėjo ekspromtu sukurti dainą ar eilėraštį apie šventės dalyvį pagal jo išvaizdą ar kokį būdo bruožą, mokėjo daug žydų liaudies dainų bei padavimų, pats gražiai dainuodavo ir pasakodavo. Buvo raštingas, rašydavo žmonių prašy­mus į teismus bei kitas įstaigas. Kvalifikuotam raštininkui reikė­davo nemažai mokėti, o jis rašydavo veltui“.

Leibas sugebėdavo susivokti sudėtingose situacijose. Jau­niau­sioji dukra Hana prisime­na, kaip, traukiantis nuo artėjančių vokiečių į rytus, pabėgėliai buvo sustoję poilsio kažkokiame miestelyje prie dvaro rūmų. Tėvas nuėjo apsidairyti, o grįžęs visiems liepė kuo greičiau eiti iš čia. Mat suprato, kad rūmuose yra raudonarmiečių štabas ir manė, jog vokiečiai gali jį bombarduoti. Pavargę žmonės nenoromis pakilo, bet kai vos puskilometrį nu­ėjus, jų poilsio vieton ėmė kristi bombos, apsidžiaugė, kad juos išgelbėjo Leibo karinė patirtis.

1928 m. Lietuvos valdžia savanorius apdovanojo Lietuvos Ne­priklausomybės meda­liais, da­vė po arklį, statybinių medžiagų namui susiręsti, o Lei­bas Bab­rungo kaime, kurį plun­giš­kiai paprastai vadina Trui­kiais, gavo beveik aštuonis hek­tarus že­mės iš buvusio Olgapolio dva­ro. 

Žemės ūkiu niekada nesivertęs ir jokios patirties neturėjęs Leibas nesiryžo pradėti naujakurio gyvenimo. Tuos aštuonis hektarus išnuomojo, arklį bei statybines medžiagas pardavė, o pats susirado darbą Klaipėdoje, tekstilės fabrike, nusipirko namelį ir išsikraustė ten su visa šeima. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose esančioje Klaipėdos miesto adresų knygoje užrašyta, kad darbininkas L. Bunka 1935 m. gyveno Aukštosios gatvės pirmame name.

Sesuo Chaja Chasė vos prieš trejetą metų buvo gavusi Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą, tad tikėtina, jog brolis ir sesuo vaikščiojo to paties miesto gatvėmis, bet taip ir nesusitiko. Koks Chajos Chasės likimas, nežinia.

Vaikai lankė mokyklą, žmona rūpinosi jais ir neseniai gimusia Hana, Leibas dirbo ir išlaikė šeimą. Gyvenimas atrodė susiklostęs gerai, nepaisant retsykiais nuskambančių vietinių vokiečių išsišokimų prieš žydus ir Lietuvą. Vaikai net draugavo su bendraamžiais vokietukais, puikiai kalbėjo vokiškai. Leibas aktyviai dalyvavo Lietuvos savanorių sąjungos veikloje Klaipėdoje, dėl to buvo patekęs į vietinių vokiečių organizacijų nemalonę ir netgi jų juoduosius sąrašus.

Vieną vakarą atėjo kaimynė vokietė ir papasakojo girdėjusi, jog kitą dieną areštuos visus Klaipėdos Lietuvos savanorių sąjungos narius. Leibas nedelsdamas geležinkelio bėgiais pėstute patraukė Kretingos link, o iš ten – į Plungę. Šeimai parvežti Taubės dėdė pasamdė vežimą. Leibas susirado darbą lentpjūvėje. Išeidavo iš namų savaitei, Stalgėnų miškuose priiminėdavo nukirstus medžius, kraudavo juos į roges ar vežimus ir siųsdavo į Plungę.

1939-ųjų rudenį mieste pasirodė Lietuvos internuoti vokiečių užgrobtos Lenkijos kariai. Vienas iš jų buvo Katynės žudynių išvengęs karininkas žydas. Su juo susipažino, o netrukus už jo ir ištekėjo vyriausioji Leibo ir Taubės dukra Dina. Sūnui Jakovui tėvai pranašavo rabino karjerą, bet, grįžus į Plungę, jis nuėjo mokytis staliaus amato pas Telšių gatvėje gyvenusį ir dirbtuves kieme turėjusį Šoblinską. Leibas ir tarybų valdžiai atėjus dirbo lentpjūvėje. 

Birželio sekmadienį, kai vokiečiai įsiveržė į sovietų sąjun­gą, šeimos pasitarimas buvo la­bai trumpas. Dinos vyras, Lei­bas, Taubė žinojo, kaip vokiečiai elgėsi su žydais Lenkijoje, Klaipėdoje, Leibas prisiminė ir Klaipėdoje girdėtą bepročio svai­čiojimus primenančią Hitlerio kalbą, ir visi nutarė, kad reikia trauktis kuo toliau nuo atžygiuojančio Trečio­jo reicho kariaunos. Taubės tėvai viešėjo Skaudvilėje, tad liko tik melstis, kad jie išsigelbėtų. Tačiau nuogąstavimai išsipildė su kaupu...

O tą sekmadienį, pirmąją karo dieną, Plungė lydėjo išeinančiuosius. Bevaikiai Šoblinskai ašarodami atsisveikino su Leibo sūnumi Jakovu, be Leibo ir Taubės, dar kelios pabėgėlių šeimos laimino pasiliekančiuosius, nujausdamos, jog niekada jų nebepamatys... 

Iki Daugpilio daugiau kaip 300 km ėjo pėsčiomis per kulkų ir bombų lietų iš vokiečių lėktuvų, palikdami žuvusiuosius, pasimesdami ir vėl surasdami artimuosius. Dina su vyru po vieno bombardavimo neberado savų, tad nutarė traukti į pietus ir atsidūrė Samarkande, kur Dinos vyras mirė iš bado.

Tik po pusantrų metų Leibas gavo dukros laišką ir sužinojo, kad ji gyva. 

„Mieloji ir brangioji dukrele Di­ninka, man šiandien didelė šven­tė, nes gavau tavo laišką. Sulaukiau, kad galiu skaityti tavo ranka rašytą. Aš verkiau iš laimės, kad tu atsiradai. Šituos aštuoniolika mėnesių man gyvenimas buvo nemielas, vis galvojau, kur tu nublokšta, bet ačiū Dievui, kad galime vienas kitą girdėti. Aš manau, kad dar pasimatysim, bet Dievas žino...“ – rašė jis dukrai 1943-iųjų sausį.

Bet tai buvo vėliau, o Daugpilyje Leibas su Taube ir vaikais rado vietos į rytus važiuojančiame traukinyje. Stotyse mainydami daiktus į maistą, atsidūrė už 4000 km nuo Plungės, Novosibirsko srities Bolotnoje rajono Vorošilovkos kaime. Iš geležinkelio stoties juos pasiėmė „pirklys“ – netoli rajono centro buvusio kolūkio pirmininkas.

Gyventi priėmė tremtinys uk­rainietis, pabėgėlių šeimai užleidęs pirtelę. Tik po karo paaiškėjo, jog už tai, kad Leibas buvo Lietuvos savanoris, jo pavardė atsidūrė ne tik vokiečių, bet ir tremtinių į Sibirą sąraše. O į Sibirą šeima atkeliavo pati...    

Jakovui liepos viduryje jau bu­vo sukakę aštuoniolika, tad turėjo gauti šaukimą į kariuomenę. Kad jos išvengtų, dokumentų neturinčiam sūnui tėvai gimimo dieną iš liepos 13-osios pakeitė į gruodžio 16-ąją. Nors Leibas manė, jog karas bus ilgas ir žiaurus, bet viltis, kad sūnų išgelbės pusmečiui atidėtas gimtadienis, vis dėlto ruseno. 

Likimo ironija taip surikiavo, kad Leibui teko tapti valstiečiu – kolūkyje jis prižiūrėjo arklius. Kartu su juo dirbo ir Jakovas, su kuriuo likimas irgi pažaidė: karą jis baigė raiteliu, tarnaudamas žvalgu Dono kazokų kavalerijos korpuse, nes karas tęsėsi ir po jo atidėto gimtadienio, o šaukimą į kariuomenę jis gavo 1942-aisiais. Tada kūrėsi 16-oji Lietuviška divizija ir visus, kas tik turėjo kokių ryšių su Lietuva, net tremtinius, ėmė jon tarnauti.

Leibui jau buvo beveik penkiasdešimt, jo į kariuomenę ne­šaukė. Bet staiga jis šeimai pareiškė, jog vieno Jakovo į karą neišleis, nes be tėvo – patyrusio kareivio – priežiūros jis pražus. Visi atkalbinėjimai buvo bevaisiai. Leibas nuėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė į diviziją savanoriu.

Jo pranašystė beveik išsipildė. 1943-iųjų vasario viduryje divizijos vadai raportavo, kad mūšiams pasiruošta, nors gink­lų, šaudmenų vežanti gurguolė dar tik artėjo prie fronto linijos, įšalusioje žemėje neįmanoma buvo iškasti apkasų. Vienintelė apsauga nuo kulkų buvo iš sniego supilti kauburėliai. 

Laukai prie Oriolo srities Aleksejevkos kaimo nuo 1943 m. vasario 20 iki kovo 20 d. tapo ne tik divizijos krikšto, bet ir jos karių skerdynių vieta. Istorikai skelbia, kad iš šiek tiek daugiau kaip 9900 divizijos karių žuvo 5218, iš jų 4064 kilę iš Lietuvos, 3215 buvo sužeisti, 159 dingo be žinios. Sužeistas po nesėk­mingos atakos sniege liko gulėti ir Jakovas. Jį rado ir į lauko ligoninę ant pečių nunešė po mūšio sūnaus ieškojęs Leibas.

„Žinai, žmonele, nepajėgiu ap­rašyti, kas dedasi. Manykite, kad jūs niekada negalėsite įsivaizduoti. Brangioji, aš iškentėsiu už jus visus. Man jau keturiasdešimt aštuoneri, bet tenka net sergančiam žygiuoti“, – rašė jis žmonai.

Išgelbėtas sūnus atsidūrė Zla­tousto ligoninėje, o Leibas kovo 8-ąją žuvo. Šeima gavo pranešimą, jog dingo be žinios, bet iš ligoninės į frontą grįžęs Jakovas sužinojo, kad atsitiktinis minosvaidžio sviedinys sprogo tiesiai po tėvo kojomis. Laidoti nebuvo ką, todėl ir „dingo be žinios“...

Rusijos gynybos ministerijai išslaptinus daug antrojo pasaulinio karo dokumentų, galima rasti žinių bemaž apie kiek­vieną kariavusįjį – nuo eilinio iki generolo. Yra ir dokumentas apie šilališkio žūtį bei palaidojimo vietą. Po visą pasaulį dabar pasklidę Leibo artimieji po 77-erių metų sužinojo, kad guli jis Oriolo srities Pokrovsko rajono Kubanės kaime, „60 metrų į pietus nuo mokyklos“. Vietinis kraštotyrininkas Aleksandras Polynkinas tai patvirtino ir dar atsiuntė broliško kapo nuotrauką, kurioje tarp daugybės kitų yra ir L. Bunkos pavardė.  

Beveik kartu su pranešimu apie netektį šeima gavo ir vos prieš keturias dienas iki žūties rašytą Leibo laišką, kuriame jis neužsiminė apie sužeistą sūnų. 

Žinojo, kad Jakovas parašys iš li­goninės, Sibire likusie­siems ne­bus sopulio spėlioti, ar liko gy­vas. 

„Taubele, Taubele, kaip gerai, kada visi kartu, bet reikia tikėti, gal Dievas duos, vėl pasimatysim. Neverk, bus gerai, rašyk savo ranka...“ – ramino jau žuvęs brangus žmogus.

Vėliau nei Jakovas į kariuomenę paimtam jaunesniajam Leibo sūnui Abraomui teko toks pat likimas. Karo pabaigoje iš Karaliaučiaus jis rašė, kad muša vokiečius, ir tikėjo greitai grįšiantis namo, bet netrukus atėjo žinia apie jo žūtį.

Po karo į Plungę grįžo išsigelbėjusios Leibo šeimos moterys – žmona Taubė, dukros Dina, Genė ir Hana. Sūnus Jakovas, paliktas tarnauti Vokietijoje, grįžo tik po dvejų metų.

„Jeigu ne karas, mano vyras būtų gyvenęs šimtą metų“, – sakydavo jo žmona Taubė.

Ji žinojo, ką šneka. Nes labai į tėvą panašus Jakovas beveik išpildė jos pranašystę – sulaukė 91-erių.

Eugenijus BUNKA

Džiugi žinia: VšĮ Šilalės rajono ligoninė, vykdyda­ma svei­katos priežiūros paslaugų modernizavimo prog­ra­mą, kurią iš dalies finansavo Šilalės rajono savi­valdybė, įsigijo naują endoskopinę sistemą. Jau nuo rugsėjo pra­­­džios gydytojai endoskopuotojai Romualdas Titovas ir Ju­lija Ožemlauskienė šiuo nauju aparatu at­lieka virš­ki­namojo trakto endoskopinius tyrimus bei diagnozuoja virškinimo organų ligas: skrandžio ir dvy­likapirštės žar­nos opaligę, gastroezofaginio refliukso ligą, lėtinį gast­­ritą ir duodenitą, skrandžio polipus, priešvėžines bei onko­logines ligas.

Registracija iš anksto regist­­ratūros tel. (8-449) 7-43-40. 

Antanas DAMULIS 

VšĮ Šilalės rajono ligoninės direktorius

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.73

Politikos stebėsenos tinklas „Žinau, ką renku“ kvie­čia dalyvauti debatuose tarp kandidatų į Seimą vien­man­datėje Kelmės-Šilalės rinkimų apygardoje. Šįkart sa­vo atstovą galėsime rinkti net iš 12 kandidatų. Kaip ir kas­kart prieš rinkimus, visi jie kalba apie nuveiktus darbus ir dalija pažadus rinkėjams, todėl apsispręsti, už ką bal­suoti, nėra lengva. Dėl to į pagalbą ateina politikos stebėsenos tinklas „Žinau, ką renku“, kuris organizuoja kandidatų į Seimą debatus.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.73 

Kol žmogus sveikas, jokie vargai nebaisūs – viską gali pats pasidaryti. Tačiau su­sirgęs, tapęs neįgaliu, staiga atsiduri tarsi ant bedugnės krašto: iššūkiu tampa net menkiausia kliūtis. Prisišaukti artimųjų pagalbos pavyksta ne visada, todėl akys kryps­ta į valdžią. Ir tai suprantama. Tuo labiau, kai politikai iš visų kampų gieda dainelę apie pagalbą „paprastam žmogui“. Todėl nieko keisto, kai nesulaukus tikėtos paramos, apima pyktis, jog niekam tu nesi reikalingas. Deja, tas laikas, kai bus pasirūpinta kiekvienu vargstančiu, ko gero, ateis dar negreitai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.73