Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tau­ragės departamento Šilalės skyriuje kiekvienas rytas prasideda nerimu – laboratorijų siunčiami duomenys rodo, jog Covid-19 sparčiai plinta mūsų rajone. Nuo vakar sa­viizoliuojasi ir Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei dar keli darbuotojai. Nors kol kas didelės koncentracijos susirgimo židinių nė­ra, padėtis, pasak specialistų, darosi vis grėsmingesnė.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79

Bemaž 6 kilometrai kelio nuo Upynos iki Kaltinėnų tapo šimtų medžių kapinynu: pa­kelės užverstos šakomis, akį rėžia baltuojantys kelmai, raudonu ženklu pažymėti dar stovinčiųjų kamienai. Tokia yra kelio platinimo ir asfaltavimo kaina, nors jei kas ir pa­siūlytų rinktis – medžius ar naują kelią, niekam nekiltų abejonių, ko labiau šiandien kaimui reikia. Kita vertus, žmones skaudina abejingumas krašto istorijai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79

Bemaž prieš trejus metus „Lietuvos paštas“ pradėjo įgyvendinti projektą, pagal kurį daugiau nei 350 šalies kaimo paštų darbą perima „Ateities laiškininkai“. Kaip sekasi paštininkams susidoroti su naujovėmis, Pasaulinės pašto dienos proga pasakoja Šilalės pašto viršininkė Ža­neta Ka­tauskytė bei laiškininkė Raselė Po­cienė. 

„Ši­lalės pašte dabar yra ke­tu­riolika mobiliųjų laiškininkių, jos ap­tar­­nauja ir aštuonių bu­vusių paš­­tų teritorijas“, – sako Ž. Ka­taus­kytė.

R. Pocienė – jau ilgametė paš­to darbuotoja.

„Pradėjau dirbti vos tik iš Pa­langos atitekėjusi į Šilalę. Ma­­no anyta Marytė irgi dirbo paš­te, jai sunegalavus, aš pa­va­duo­da­vau. O kai susiruošė į pensiją, įsidarbinau jos vie­toje – kitąmet jau sueis 30 metų. Kai išgirdome apie pertvarką, aišku, darėsi bau­gu: kaip čia bus, ar sugebėsiu, gąsdino nežinia. Ži­noma, reikė­jo mokytis: ir planšetę valdyti, ir elektriniu dviračiu važiuoti“, – pasakoja Rasa.

„Šilalės paštas turi tris elekt­rinius dviračius. Jie yra leng­vi, įkraunamomis baterijomis. Kiek­vienam sezonui jie ruo­­šiami specialistų, tik ma­žuo­­sius gedimus, jeigu pasitaiko, susitvarkome vietoje. Žie­mos sezonui jiems pakeičia­mos atitinkamos padangos. At­si­radus elektriniams dviračiams, siuntų pristatymo gali­my­bės vienam laiškininkui nuo 10 kilogramų (tiek būdavo iš­nešiojama pėsčiomis) išaugo iki 30 kg. Tai ir laikraščiai, žurnalai, registruoti bei pa­prasti laiškai, tarptautinių pir­kimų siuntos. Žinoma, didžiausi krūviai būna antradie­niais bei penktadieniais, kuomet išeina „Šilalės artojas“. At­sa­kin­gos laiškininkėms yra dienos, kai mokamos pensijos. Kiekviena laiškininkė gauna konkrečias sumas pinigų bei konk­rečius žmones, kuriems turi pristatyti pensijas. Aptarnavimas tapo žymiai modernesnis. Laiškininkės naudojasi planšetėmis, žmogui pakanka joje tik pasirašyti, nebereikia „raityti“ vardo ir pavardės, kas dažnam senjorui yra sunku ir dėl prasto matymo. Ir laiškininkėms patogiau nei su šūsnimi popierių: tai, būdavo, netyčia sušlampa lyjant ar kitaip nukenčia“, – dabartinę laiškininkių darbo kasdienybę nusako pašto viršininkė.

Jai pritaria ir Rasa, kuri sako nebeįsivaizduojanti, kaip reikėtų dirbti „po senovei“.

„Pradžioje buvo kiek sunkiau, bet dabar įpratau. Aišku, tenka lankytis pas gyventojus, pristatant pensijas, regist­ruotus laiškus. Man laiškininko darbas ir patinka dėl galimybės bendrauti su žmonėmis. Tiesa, pradžioje ir jie buvo išsigandę: liksime vieni, niekas mums nebepadės. Dabar mato, jog niekas nepasikeitė. Jie laiškininko tebe­laukia kaip ir anksčiau, o dabar dar ir gali išsikviesti jį, kai tik prireikia: ir dėl prenumeratos, ir mokesčiams sumokėti ar ko nors nusipirkti. Žmonės pasitiki, patiki savo pinigus. Tai įpareigoja: jei bent sykį pavesi, prarasi pasitikėjimą visam lai­kui“, – pasakoja Rasa, aptarnaujanti Dionizo Poškos, Jono Basanavičiaus, Maironio gatvių Šilalėje gyventojus.

„Mobiliųjų laiškininkų dėka paštas pats atvažiuoja į namus. Kai prireikia kokios paslaugos, žmonėms pakanka paskambinti bendruoju telefonu, ir užsakymas atsiunčiamas laiškininkei į planšetę. Ši paslauga ir įdiegta tam, kad žmonės nepasigestų pašto. Pradėjome projektą su tam tikra baime, bet viskas klostosi gerai, negauname jokių nusiskundimų. Laiškininkai skatina žmones skambinti, bet jie yra labai kuklūs, nedrįsta: o gal be būtino reikalo sutrukdys. Nors kuomet kuri iš laiškininkių išeina atostogų, klientai tuoj pasigenda, teiraujasi: kada bus mūsų laiškininkė? Vadinasi, žmonėms ji yra reikalinga ir sava. Aišku, esant koronaviruso grėsmei, aptarnauti klien­tus turime laikydamiesi visų būtinų atsargumo priemonių: laiškininkės dėvi kaukes, pirštines ir, kaip sakoma, aptarnavimas – tik iki buto ar namo durų. Kliento nuomonė mums yra svarbiausia“, – sako Šilalės pašto viršininkė Ž. Ka­tauskytė. 

Septyniolikos metų stažą sukaupusi pašto vadovė teigia darbą pradėjusi nuo klientų aptarnavimo specialistės pareigų, kitaip – kasininkės.

„Mūsų kolektyvas – moteriškas, labai draugiškas ir vieningas. Daug metų viena kitą pažįstame, matome bei suprantame nuotaikas. Todėl problemas išsprendžiame čia ir dabar, nėra jokios įtampos. Nėra pas mus ir didelės darbuotojų kaitos. Na, nebent jei kuri suserga ar išeina atostogų, tenka priimti žmogų pavadavimui“, – pasakoja Ž. Ka­tauskytė.

Paklausus Rasos, kuo ji užsiima laisvu nuo darbo laiku, Žaneta įsiterpia: „Paklauskite, kuo gi ji neužsiima!“

 Rasa su vyru Raimundu, taip pat ilgamečiu Telekomo specialistu, užau­gi­no ir į gyvenimą išleido du sūnus, ku­rie su savo antrosiomis pusėmis gyvena ir dirba Vilniuje. Tad, likus dviese, ir laiko atsirado daugiau, ir kažkokių tiesioginių šeimos rūpesčių mažiau. Nors motinoms dėl to, kad „užauga vaikai ir palieka“, rūpesčio nesumažėja.

Nepaisant nemažai jėgų reikalaujančio darbo, Rasa aktyviai leidžia ir laiką po jo: dainuoja „Kuplės“ ansamb­lyje, mezga riešines. Štai riešinės su Lietuvos pašto simbolika tikrai įspūdingos ir, be abejonės, tinka dovanoti kaip suvenyrus. O jau kokia gaspadinė: daro gardžius obuolių sūrius, džiovina moliūgus, cukinijas ir gamina iš jų saldainius. Skonis – neįtikėtinas! Visa tai, anot moters, bendradarbėms, draugėms, svečiams, vaikams pavaišinti. Taigi – šauni žmona ir šeimininkė, mylinti mama. Ir, žinoma, puiki savo profesijos atstovė.

* * *

„Šilalės artojas“ vertina visų rajono pašto darbuotojų, laiškininkų nelengvą, atsakingą, daug fizinių jėgų bei sveikatos reikalaujantį darbą. Dėkojame Jums už atsidavimą jam, už tiesioginę pagalbą mūsų skaitytojams, už pastangas, kad „Šilalės artojas“ būtų nuolatinis mūsų rajono gyventojų palydovas. 

Tegul sunkumai neslegia – jie laikini. Tegu naujovės negąsdina – jos įveikiamos. Stip­rybės ir geros nuotaikos Jums profesinės šventės proga linki „Šilalės artojo“  redakcija.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sakoma, jog likimas mus nuveda ten, kur turime būti, ir pasiunčia žmones, kuriuos turime savo kelyje sutikti. Šią tiesą garantuotai gali patvirtinti iš Upynos kilusi Vi­da Umantaitė-Galvelienė. Nuostabaus grožio šimtametėje suvalkiečių sodyboje šei­mi­nin­kaujantys Vida ir Artūras Galveliai į savo namus kviečia pasisvečiuoti pasiilgusius ramios laiko tėkmės bei tikro lietuviško svetingumo. Kukarskės kaimo turizmo sodybą Šakių rajone atranda ne tik pernakvoti užsukantys užsieniečiai – pailsėti čia atvyksta ir mūsų šalies menininkai, mokslininkai bei visuomenės veikėjai.

Traukia kaimo kvapai ir spalvos

Įžengęs pro Kukarskės kaimo turizmo sodybos vartus, pasijunti lyg atvykęs pas artimiausius giminaičius – džiaugsmingai sutinka ne tik šeimininkai, bet ir jų šunys. Čia viskas yra taip, kaip ir turi būti kaime: gieda gaidžiai, gagena žąsys, akį traukia ryškiaspalviai jurginai, ramiam poilsiui nuteikia šeimininkės išvirta žolelių arbata, iš gėlių darželių sklindantys mėtų ir levandų kvapai, pavėsinėje džiūstančių žolynų ryšulėliai. Jokios prabangos, jokių trinkelėmis klotų takelių ir jokio kaimo turizmo sodyboms būdingo pobūvių šurmulio.  

Tas jaukumas – šeimininkės, kiekvieną sutinkančios lyg artimiausią žmogų, nuopelnas. Alkanam Vida visada įpils dubenėlį gaidžio sriubos, sotų pavaišins pačios gamintu skanėstu ar sūriu su medumi, švenčiantiems iškeps „ugninių“ pyragų, kurių skonis pranoksta net pačią originaliausią itališką picą. Todėl kartą pasisvečiavę Kukarskėje visada nori čia sugrįžti. Ir grįžta – šeimomis, su draugais, bendradarbiais arba vieni, pajutę poreikį pasėdėti po šimtamečiais ąžuolais, pasigėrėti tyliai gęstančio vakaro žaromis. 

Kukarskės kaimo turizmo so­dyba, užimanti maždaug hek­ta­rą, yra nemažas ūkis: V. ir A. Gal­­veliai laiko daug paukščių – vištų, žąsų, ančių, kalakutų, par­duoda jų mėsą, kiaušinius, augina daržoves bei uogas. Iš tų pačių kaimiškų ir natūraliai užaugintų produktų pagamintais patiekalais vaišinami svečiai, daugelis ir namo išvyksta kupinais krepšiais kaimiškų gėrybių. 

Talkininkų šeima nesamdo, todėl visi darbai gula ant Vi­dos ir Artūro pečių. O Vida vis dar tebedirba Smalininkų techno­lo­gijų ir verslo mokykloje – mo­ko jaunimą biologijos bei floris­tikos pagrindų. Tačiau niekas niekada nėra girdėję ją sakant, kad pavargo, kad sunku suspėti: grįžusi po pamokų, moteris pasineria į kvapnų, spalvingą, ramybe alsuojantį, todėl labai mėgstamą kaimo gyvenimą. 

„Neįsivaizduoju gyvenimo bu­te – gal užsidariusi tupėčiau ir liūdėčiau, bet tikriausiai ilgai neišgyvenčiau, nes man visą laiką reikia ką nors veikti: rauti piktžoles, skinti gėles, rūšiuoti, džiovinti, todėl savo sodyboje jaučiuosi labai gerai. Kas mano, jog tai yra sunkus darbas, klysta – man tai yra geriausias poilsis“, – prisipažįsta Vida. 

Atsiminimai grąžina į vaikystę

V. Galvelienė tvirtina, kad dabar turi viską, apie ką kada nors yra svajojusi. Gimusi ir užaugusi Upynos mokytojų Onu­­tės ir Kleopo Umantų šeimoje, „paveldėjo“ ir profesiją – ta­po biologijos mokytoja, kaip jos šviesaus atminimo tėvas K. Umantas. Savo vaikystę bei jaunystę, praleistą Upynoje, Vi­da atsimena kaip patį gražiausią laiką. 

O. ir K. Umantai gyveno mokytojų name, vertėsi ūkiškai – turėjo  daržą, karvę, du paršelius, vištų. Trims dukroms tekdavo ravėti ne tik savo šeimos, bet ir mokyklos daržus: nors visi kaimo vaikai per vasaros atostogas turėdavo ateiti į savaitės daržininkystės praktiką, mokyklos darže visada likdavo daug nepadarytų darbų. 

„O man labai patikdavo sukišti rankas į žemę, pajausti jos vėsą, kvapą. Rinkdavau ir džiovindavau žoles, kartą buvau pri­siskynusi net Sosnovskio barščių, rankas ir veidą išvertė pūslėmis“, – iš savo patirties šiandien juokiasi V. Galvelienė.

Tėvas, prisimena Vida, labai daug žinojo apie augalus, nes buvo baigęs ne tik pedagogikos mokslus, bet ir agronomijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Tik tuomet, kai suaugo, iš tėvo sesers Sabinos Vida sako sužinojusi, kad jis buvo kviečiamas dirbti dėstytoju, mat diplominis darbas apie bi­tininkystę akademijoje buvo įvertintas pagyrimu.  

Bet K. Umantas iš Upynos niekur nenorėjo važiuoti: netoliese, Eržvilke, buvo jo tėviškė, o ir mokytojo darbas jam labai patiko, todėl su džiaugsmu mokytojavo net išėjęs į pensiją. Turėjo biologams įprastą pomėgį – sudarinėjo gam­tos procesus atspindintį fe­nologinį kalendorių: kada kas pa­vasarį susprogo, pražydo, ka­da paukščiai sugrįžo, nes įdo­miausia jam būdavo tyrinėti gamtą. 

V. Galvelienė prisimena, jog tėvas savo pastebėjimus parašydavo ir „Šilalės artojui“ – siųsdavo vaizdelius iš Upynos gyvenimo, pasidalindavo bičių priežiūros patarimais, todėl laikraštis namuose visada būdavo labai laukiamas.

„Ir dabar, nuvažiavusi pas mamą, pirmiausia tiesiu rankas pavartyti rajono laikraštį. Jis tikrai atspindi žmonių gyvenimą“, – neabejoja Vida. 

Upyną tebelaiko širdyje

Gyvendama Upy­noje, o vėliau sugrįždama į gimti­nę pas mamą ir seserį, Vida sutiko daug įdomių, gyvenimiškos patirties išmokiu­sių žmonių. Ypač įstrigo istorijos

mokytoja Janina Ri­dze­vičiūtė, mokiniams pasakoju­si apie Vasario 16-osios aktą ir gūdžiu sovietmečiu nebijo­jusi pasakyti, jog tarybinė istorija išgalvota, reikia mokytis tik­ros savo šalies istorijos. 

„Tuo metu tik­rai ne visi mano klasės draugai žinojo, kas ta Va­sario 16-oji. Ma­no tėvelis buvo gimęs būtent tą dieną, todėl šeimai paslapčia šven­čiant, senelis su tėčiu kalbėdavosi apie Lie­tuvą, okupaciją, svajojo, jog kada nors būsime nepriklausomi“, – prisiminimais dalijasi V. Galvelienė. 

Tokį pat nepamirštamą įspūdį jai paliko ir Upynoje šešerius metus kunigavęs Vytautas Skiparis. Jaunas, gražaus stoto, ilgais garbanotais plaukais, drąsiai kalbantis bei smerkiantis sovietinę santvarką kunigas traukė jaunimą lyg magnetas, su juo, anot Vidos, būdavo apie ką padiskutuoti ir grįžus iš studijų, todėl vakarais jaunimas paslapčia rinkdavosi klebonijoje. Bet už tai jis skaudžiai nukentėjo – už nelojalumą sovietinei santvarkai, pamokslus bei pasisakymus, atspindėjusius lais­vės nuo sovietinės okupacijos troškimą, kunigas nuolat bu­vo keliamas iš vienos parapijos į kitą, o 2006 m., sulaukęs vos 52-ejų, netikėtai mirė... 

Gerumo kodas – iš mamos

„Didžiosios metų šventės ir dabar dažniausiai mums būna Upynoje, pas mamą. Visada nueiname į bažnyčią, smagu sutikti pažįstamus, mielus žmones, pajusti, kaip nesustabdomai laikas keičia gyvenimą ir mus visus“, – sako Vida, Upyną iki šiol laikanti savo širdyje. 

Devintą dešimtį įpusėjusi Vidos mama O. Umantienė, pa­­sak dukros, – tikras gerumo įsi­kūnijimas. Jos įsitikinimas, kad „viskas bus gerai“, tarsi bur­tų lazdele panaikina visas prob­lemas. 

„Man mama – kaip tabletė: jei liūdna, pavargstu ar negaluoju, skambinu jai. Pasikalbam pusvalanduką, ir gyvenimas vėl nu­švinta. Jos mintys tikrai turi gydomąjį poveikį“, – šypsosi Vida, ir pati iš mamos perėmusi gerumą bei kantrybę. 

Panašu, jog dar vaikystėje Vida iš šeimos išmoko ir meilės žolelėms. 

„Vaikeli, sako mama, jau reikia važiuoti namo – ramunėlės nubyrės, nebus ką rinkti. Šiemet girdime, kad kmynų mažai turėsime: mamos rankelės nebeklauso, nebesučiupinėja. Bet ji ir mums, ir visiems anūkams prirenka sėklų, pridžiovina obuoliukų – geresnės šventinės dovanos negaliu net įsivaizduoti“, – su didžiausia meile pasakoja V. Galvelienė.  

Kasdienybę nuspalvina kūryba

Kaip atsitiko, kad pasuko tėvų pėdomis ir tapo mokytoja, Vida nežino. Tiesiog nebuvo kitų minčių, nesvarstė apie kitokį pasirinkimą, nes nuo mažens domino augalai, geriausiai jausdavosi pievose, miškuose, todėl intuityviai pasirinko biologiją. 

„Atsimenu, kunigas Vytautas kartą manęs paklausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoja – juk tai toks sunkus darbas. Nežinojau, ką jam atsakyti, sakiau, jog myliu vaikus. Dabar galėčiau pakartoti tą patį. Mokykloje daug įtampos, mokytojams keliami dideli reikalavimai, kartais galvoju, kad jau galėčiau ir nedirbti. Bet matau, kaip nuoširdžiai džiaugiasi mokiniai, mane pamatę – ir vėl einu į pamokas“, – tikina Vida, mokytojaujanti jau 35-erius metus. 

Nors biologija jai prilipo nuo mažens, labiausiai patinka merginas mokyti floristikos pagrindų. Baigusi tarptautinę visame pasaulyje žinomo floristo šveicaro Peterio Hesso mokyklą, V. Galvelienė tapo profesionalia floriste dekoratore, galinčia perduoti technologijų besimokančiam jaunimui pag­rindinius grožio supratimo principus. Vida sako, jog floristika jai patinka dėl tų pačių priežasčių, kaip ir biologija – mokydamasis ir kurdamas prisilieti prie gamtos. 

„Floristikoje naudojama daug gamtinės medžiagos, natūralių dalykų. Jau­nystėje sąsiuvinius puošdavau klijuodama džiovintas gėles. Vienas dėstytojas tuometiniame pedagoginiame institute pastebėjo, kad tokius atvirukus galėčiau pardavinėti meno galerijose. Menininke netapau, tačiau namus papuošti, svečius pradžiuginti savo kūriniais galiu“, – tikina floristė. 

Kukarskės kaimo turizmo sodybos šeimininkai vertina natūralumą, juo pasi­džiaugti siūlo ir savo svečiams. Iš to, ką kiti rudenį sudegina kaip atliekas, V. Gal­velienė kuria mažus meno stebuk­lus. 

Visą kiemą gali nušviesti gėlių darželyje įritintas moliūgas, o Vidos suklijuotos ąžuolo gilės tampa Advento vainikais. Šventinėms dekoracijoms ji panaudoja viską, ką randa sodyboje: ir nuo senų stogų nuplėštas samanas, ir pušų kankorėžius, ir beržo tošį, ir nukritusias ąžuolo šakeles... 

Bet kad turėtumei tokių, regis, nieko nekainuojančių, puošmenų, juokiasi Vida, visą vasarą reikia dirbti: rinkti ir džiovinti giles, kankorėžius, lapus, šermukšnio uogų šakeles. O kur dar visas paukščių ūkis! 

Užtat sodybos svečiai jaučiasi kaip namie, sako, jog tokios kiaušinienės, kokią kepa Vida iš ką tik vištų lizduose surinktų kiaušinių, valgydavo tik pas mamą vaikystėje.

Atrodo, kad vienas žmogus negali turėti tiek jėgų, gyvenimo džiaugsmo ir šilumos, kuria negailėdamas dalijasi su kitais – ne tik savo šeima, draugais, bet ir visiškai svetimais, atsitiktinai užklystančiais pašaliečiais. Tačiau Vi­dos šeimos sodyboje kiekvienam lengva pasijusti savu ir laukiamu. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dėl įprastų cigarečių rūkymo keliamos grėsmės sveikatai nebesiginčijama, tačiau vis dažniau diskutuojama dėl šiais laikais išpopuliarėjusių kaitinamojo tabako prie­monių. Svarbiausia atminti, kad nėra tokio rūkymo bū­do, kuris nebūtų žalingas organizmui, o norint mesti rū­kyti, reikia nueiti nelengvą kelią. 

Apie tai, kaip rūkymas kenkia žmogaus sveikatai, ko­kią riziką kelia elektroninės cigaretės ir nuo ko ver­tėtų pradėti, norint mesti rūkyti, pasakoja gydytoja Viktorija Andrejevaitė. 

Žalingos rūkymo pasekmės sveikatai

Ištirta, jog tabako dūmuose yra daugiau nei 4000 cheminių elementų, iš kurių keli šimtai pripažinti kenksmin­gais sveikatai, o beveik 40 šių elementų yra laikomi kancerogenais, galinčiais sukelti ar­ba paskatinti vėžinių susirgimų vystymąsi. 

Rūkymo metu kanceroge­ni­nės medžiagos patenka į or­ganizmą su dervomis – pa­vo­jingiausiomis cigarečių cheminėmis medžiagomis. Jos ne tik silpnina imuninę sistemą bei nusėda kvėpavimo takuose, bet ir pakenkia burnos ert­mės, lūpų, gerklų, bronchų gleivi­nei, todėl yra didelė tikimybė paskatinti ryk­lės, gerk­lų, stemplės, plaučių, skrandžio, kasos, kepenų bei šlapimo pūs­lės vėžio atsiradimą. 

Žinoma, ne visiems rūkantiems asmenims pasireiškia tie patys poveikiai, kadangi tai tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno individualaus organizmo charakteristikos, rū­kymo trukmės ir gaunamų kenksmingų medžiagų kiekio. 

Elektroninės cigaretės – alternatyva, bet ne išeitis

Pasak gydytojų, ilgalaikio elektroninių cigarečių vartojimo pasekmės sveikatai dar nėra iki galo išaiškintos. Nors įkvepiami garai nėra degimo produktas, manoma, kad jie nesukelia stipraus uždegimo bei trombocitų sulipimo, kas galėtų sukelti kraujagyslių ligas ir tokias pavojingas komp­likacijas kaip infarktas ir insultas, o toksinių medžiagų bei kancerogenų kiekiai yra ma­žesni, todėl vėžinių susirgimų rizika turėtų būti šiek tiek ma­žesnė. Bet visa tai nėra pagrįs­ta moksliniais tyrimais, todėl vertėtų itin atsakingai vertinti šį rūkymo būdą.

Kai asmuo jau serga sunkia pažengusia liga ir nenori visiškai atsisakyti rūkymo, bedūmiai tabako produktai galėtų būti mažiau sveikatą žalojanti alternatyva, tačiau bet kuriuo atveju rūkant yra neįmanoma išvengti rizikos sveikatai. 

„Ypatingą nerimą kelia vaikų bei paauglių elektroninių cigarečių rūkymas, nes nėra pakankamai ribojamas šių priemonių įsigijimas. Vaikų ir paauglių smegenys yra jautrios nikotino poveikiui, todėl priklausomybė išsivysto leng­viau nei suaugusiems“, – paste­bi V. Andrejevaitė. 

Visuomet verta ieškoti pagalbos

Anot V. Andrejevaitės, nors Lietuvoje neturime specializuo­tus kursus metantiems rūkyti baigusių specialistų tinklo, šeimos gydytojai, psichiatrai bei psichoterapeutai tikrai gali padėti. 

Nesvarbu, kiek laiko ir ką rūkote, norint mesti rūkyti, verta nors tris mėnesius vartoti gydytojo išrašytus vaistus, kurių pirmo pasirinkimo yra vareniklinas arba sudėtinė nikotino terapija – pleistrai bei kramtomoji guma, purkštukas arba bupropiono tabletės. 

„Turbūt lengviausias kelias yra kreiptis į šeimos gydytoją dėl vareniklino recepto, nes šis vaistas šiuo metu efektyviausiai mažina rūkymo nutraukimo simptomus ir malšina norą užsirūkyti. Ypač patogu tai, kad dvi savaites galima ir rūkyti, ir vartoti tabletes, tokiu būdu palaipsniui pajaučiant vaisto poveikį  ir po truputį pasiruošiant pirmai nerūkymo dienai“, – pataria V. And­rejevaitė.

Be to, itin reikšmingą pagalbą, įveikiant mąstymo klaidas bei mokantis naujų pasirūpinimo savimi būdų, gali suteikti ir kognityvinės elgesio terapijos specialistai psichoterapeutai. 

„Rekomenduojamos nors še­šios konsultacijos, kurių metu patyrinėsite, kaip jūsų mintys veikia jūsų elgesį bei emocijas, kokios mąstymo klaidos ir gyvenimo taisyklės sukelia kentėjimą bei kaip mažais žingsneliais tvarkytis ir jaustis geriau. Jei turite galimybę, lankykite metančių rūkyti grupę, nes jos narių palaikymas, patirtys bei įsipareigojimas prieš grupę nerūkyti didina šansus sėkmingai mesti“, – teigia V. Andrejevaitė.

Motyvuojančios įžvalgos ir nauji įgūdžiai gali padėti

Ekspertai pastebi, kad prieš pradedant pokyčius verta užduoti sau klausimus, kurie padėtų suprasti, kokią naudą gaunate iš dabartinio elgesio (rūkymo) ir kokią naudą gautumėte, jei tai pakeistumėte ir galiausiai mestumėte rūkyti. 

„Tai būtų tokie klausimai kaip ,,Kas Jus paskatino galvoti, kad verta keisti elgesį?“, „Kas dabartinėje situacijoje kelia didžiausią susirūpinimą?“, ,,Ką norėtumėte pakeisti per artimiausią mėnesį, po 3 mėn., po metų?“, „Dėl kokio aukštesnio tikslo ar vertybės sutinku įveikti diskomfortą, t. y. keisti elgesį – įsipareigoti neberūkyti“ bei pan.“, – vardija V. And­rejevaitė.

Taip pat svarbu keisti ne tik savo mąstymą, bet ir rutiną, sumažinti stresą, vartoti daug vandens ar kitokių skysčių bei stengtis nukreipti savo mintis nuo rūkymo, darant kažką malonaus. 

Įsipareigojimas laikytis susidaryto plano

Kad ir kaip būtų, neretai rūkymo nutraukimo procese motyvacija kinta, grįžta mintys bei emocijos, skatinančios užsirūkyti. 

„Tokiu sunkiu metu ypatingai svarbu atsiminti formulę, jog mūsų mintys nėra faktai, o tokios  taisyklės  kaip, pavyz­džiui, „šiandien nerūkau“, „po me­timo datos nė dūmelio“ gali labai stipriai padėti išgyventi taip svarbų trijų mėnesių laikotarpį, nes tuo metu smegenys tarsi „atpratinamos“ rūkyti. Net 70 proc. metusiųjų rūkyti patiria atkrytį po trijų mėnesių, todėl svarbu suprasti, kad tai yra ligos eigos dalis ir, patyrus atkrytį, svarbiausia vėl sugrįžti prie nerūkymo plano bei jo laikytis, kol galiausiai pasiseka“, – teigia V. Andrejevaitė.

Nuo spalio 5 d. smulkieji ūkio subjektai visą mėnesį gali teik­­ti paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama smulkių ūkio sub­jektų bend­radarbiavimui“. Šia priemone ne kartą pasinaudojusi vers­li­nin­kė Inga Kil­čiauskienė teigė, kad be paramos jos ir vyro Audriaus vers­lai tikrai būtų ne tokie, kokie yra šiandien.

Plėtrą diktavo poreikiai

I. Kilčiauskienė pasakojo, jog prieš maždaug dvylika metų su šeima iš Kauno atvažiuodavo pas tėvus į Anykščių rajono Šventupio kaimą poilsiauti.

 „Atvažiuodavo ir kitų poilsiautojų bei vis paklausdavo, ar nenuomojame baidarių. Mums būdavo įdomu ir keista, kodėl žmonės klausia. Taip kilo idėja pabandyti užsiimti baidarių nuoma. Prieš dvylika metų jų paklausa buvo tikrai didelė, o pasiūla gerokai mažesnė nei šiandien“, – prisiminė pašnekovė.

Iš pradžių, anot verslininkės, jie įsigijo šešias baidares, vėliau – dar keturias. 

„Matėme, kad trūksta ne tik baidarių, bet ir stovyklavietės, pirtelės, kurių pageidavo klientai. Pirmiausia verslo plėtrą padiktavo rinka. Taip pamažu įsirengėme stovykla­vietes, sutvarkėme upės pak­rantę, pastatėme namelius sve­čiams, pirtelę, įsigijome kubilą, įrengėme vaikų žaidimų aikštelę, kurioje yra ir sūpynės, ir čiuožykla, ir batutas“, – sakė moteris.

Šiuo metu, anot I. Kilčiauskienės, jie turi tris atskiras stovyklavietes, kiekvienoje yra sava teritorija, pavėsinė, atskira pirtis, žaidimų, tinklinio, futbolo aikštelės, krepšinio stovų. Trijuose kaimo turizmo sodybos namukuose verslininkė gali apgyvendinti grupes iki šešiolikos asmenų.

Siūlys naujovių

Kadangi KPP veiklos sritis „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“ reikalauja paraišką teikti su partneriu, vykdančiu tą pačią veiklą, I. Kilčiauskienė tai darė kartu su vyru Audriumi, kuris pagal verslo liudijimą užsiima baidarių nuoma, turi automobilį ir priekabą joms vežioti. O Inga rūpinasi svečių apgyvendinimu, prižiūri prie Šventosios upės įrengtas stovyklavietes.

Parama verslininkai naudojosi jau ne kartą, štai ir dabar laukia dėl karantino užsitęsusio pernai pateiktos paraiškos patvirtinimo. 

„Anksčiau gautą paramą nau­dojome tiek pirmajai interneto svetainei kurti, tiek kompiuteriui bei spausdintuvui pirkti, tiek pirtelėms, kubilui ar vaikų žaidimų aikštelėms įsirengti, tiek baidarėms įsigyti. O jei viskas bus gerai ir  prašomų lėšų gausime, tai statysime dar vieną namelį, nuotekų valymo įrenginius, įsirengsime saulės elektrinę ant stogo ir kaip naujovę pasiūlysime klientams kabančių palapinių“, – teigė verslininkė. 

Tokios palapinės, anot paš­nekovės, Lietuvoje bus pirmosios, jos kabos ant lynų tarp medžių ir atrodys panašiai kaip hamakai, tik su stogu. 

Ragina išdrįsti

Pasakiškame Anykščių rajo­no kampelyje įsikūrę versli­nin­­kai nepasi­gailėjo ryžęsi kreip­tis paramos – pa­pildoma piniginė injekcija pasiteisino ir suteikė daugiau galimybių. Pasak I. Kilčiauskienės, galimybę teikti paraišką ji pastebėjo naršydama internete, o projektus visada rašo pati.

Anot pašnekovės, jei ne galimybė pasinaudoti Europos Sąjun­gos teikiama pagalba, jųdviejų su vyru verslai atrodytų visai kitaip nei dabar. 

„Pajėgumai bū­tų kiti, baidarių turėtume mažiau, kaimo tu­rizmo sodybos infrastruktūra būtų visiškai kitokia, gerokai kuk­lesnė“, – svarstė moteris. 

Šiuo metu aktyvaus poilsio mėgėjams verslininkai gali pasiūlyti keliauti ne tik šalia kaimo turizmo sodybos tekančia ilgiausia upe Lietuvoje Šventąja, kuri prasideda ir baigiasi mūsų šalyje, bet ir jos intakais ar kitomis aplinkinėmis Aukštaitijos upėmis – Vyžuona, Jara, Virinta, Širvinta. Be to, dabar sutuoktiniai turi galimybę pasiūlyti pramogų ir įmonėms bei gausesnėms turistų grupėms.

„Kiek žinau, bendradarbiavi­mas Lietuvoje jau pamažu prigyja. Gal žmonės dar kiek bijo rizikuoti, gal dar trūksta pasitikėjimo vienų kitais, tačiau užsienyje bendradarbiavimas labai populiarus“, – sakė I. Kilčiauskienė.

Paramos intensyvumas – iki 100 procentų

Paraiškos pagal KPP priemo­nės „Bendradarbiavimas“ veik­­los sritį „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbia­vimui“ bus priimamos iki lapkričio 4 d. Šiam paraiškų priėmimo etapui skirta 2 314 570 eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėt­rai ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Parama pagal priemonę skiriama organizuoti smulkių ūkio subjektų – kaimo vietovėje veikiančių smulkiųjų ūkininkų, smulkių­jų miško valdytojų, labai mažų įmonių bei fizinių asmenų – bendriems darbo pro­cesams, dalijantis įrenginiais ir ištekliais, vykdant bendrą ūkinę, komercinę, aplinkosauginę veiklą.

Vienam projektui įgyvendinti gali būti skirta iki 90 tūkst. Eur. Didžiausia paramos suma vienam paramos gavėjui 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 200 tūkst. Eur. Skiriamos paramos intensyvumas priklauso nuo patirtų išlaidų: projekto bendrosios išlaidos bus finansuojamos 100 proc., verslo plano įgyvendinimo išlaidos – 60 proc., o tais atvejais, kai verslo planas įgyvendinamas smulkiesiems ūkininkams bendradarbiaujant gyvulininkystės, sodininkystės, uogininkystės bei daržininkystės sektoriuose, numatyta kompensuoti iki 70 proc. visų tinkamų finansuoti verslo plano išlaidų.

Penktadienį Šilalę apskriejo žinia, jog koronavirusu susirgo Šilalės sveikatos priežiūros centre (PSPC) dirbanti šeimos gydytoja. Paaiškėjo, jog su medike kontaktavo ne tik pacientai. Pastaruoju metu gydytoja dalyvavo dvie­juose pobūviuose, todėl Nacionaliniam visuomenės svei­katos centrui (NVSC) pateikė 70 kontaktų sąrašą. Spe­cia­listai sunerimę: maždaug penktadalis labai didelės ri­zi­kos asmenų koronaviruso testą daryti atsisakė. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Po kelių dienų, spalio 11-ąją, mūsų laukia naujas pasirin­kimas – po Nepri­klau­­so­my­bės atkūrimo 60-ieji rinkimai į įvairius ša­lies val­džios organus, tarp jų – nauji rinkimai tam tik­rose apygardose, taip pat Pre­zidento rinkimai, į Europos Parlamentą bei re­feren­dumai, o Seimą šį ru­de­nį ren­kame jau aštuntą kar­tą.

Sekmadienį buvo patvirtinti rinkėjų sąrašai. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovės Lauros Matjošaitytės tei­gimu, šiemet rinkimų teisę tu­ri apie 2,48 mln. Lietuvos piliečių. Seimo rinkimuose kandidatų sąrašus kelia 17 partijų, VRK yra iš viso įregistravusi per 1,7 tūkst. partijų iškeltų bei savarankiškai išsikėlusių kandidatų. Spalio 11 d. bus renkamas 141 parlamentaras: 70 – pagal partijų iškel­tus sąrašus, 71 – vienmanda­tė­se apygardose, viena iš jų skir­ta užsienio lietuviams.

Tai – pilka statistika. Be pa­lygi­nimų eiliniam rinkėjui ji nieko nesako. Dar blankesnės ir pilkesnės yra kandidatų diskusijos. Nacionaliniai debatai vyksta per televiziją, atskiri kandidatai bei partijos prisi­stato kitose viešosios erdvės platformose. Visų jų neįmano­ma apžvelgti, o tie ekspertai, kurie tai bando padaryti, greitai supranta, jog standartinėse kandidatų programose vyraujančios klišės – „tarnauti Lie­tuvai, keisti esamą sistemą, kovoti už žmonių gerovę“ – tėra balastas, kuris nieko nesako apie būsimą įstatymų kūrėją. 

Redakcijos prašymu, sukaupęs visą kantrybę, perklausiau spalio 1 d. diskusijų bazė­je „Ži­­nau, ką renku“ Kelmės kul­­tūros centre vykusius Kel­mės–Ši­lalės vienmandatės rin­­­ki­mų apygardos kandidatų de­­ba­tus.

Iš 12 pretendentų į Par­­la­­mentą juose dalyvavo sep­­tyni (Centro partijos-tautininkų ir Kartų solidarumo sąjunga – Santalka Lie­­tuvai kandidatai, Liberalų sąjūdžio bei So­cialdemokratų partijos atsto­vai, Žaliųjų partijos ir partijos „Lietuva – visų“ kandi­datai bei Tėvynės sąjungos-Lie­tuvos krikš­čionių demokratų atstovas). Penki – „Laisvės ir tei­singumo“ partijos vienas iš „tri­jų muškietininkų“ vedlys, Dar­bo partijos, Krikščionių są­jungos ir Socialdemokratų dar­bo partijos bei Valstiečių ir ža­lių­jų sąjungos atstovai dėl neįvardintų priežasčių juos ignoravo. 

Diskusija ir jos įrašas abiejuose rajonuose sukėlė nema­žą susidomėjimą. Po dviejų die­nų debatus buvo peržiū­rėję apie pusšešto tūkstančio žmonių. Tiesa, tiesioginę trans­lia­ciją feisbuko paskyroje ste­bėjo apie 80 asmenų. Bet ar jie nenusivylė? Klausimas sudėtingas.

Kandidatų diskusijoje, kurią vedė žurnalistas Edvardas Ku­­bilius, daugiausiai domina­vo „vie­tinės“ problemos: švie­ti­­­mas, sveikatos apsauga, al­ko­ho­­lio par­davimas, rūkymas bal­­­ko­nuo­se, parama žemdirbiams, seniūnų rinkimai ir t. t. At­­­sa­kydami į debatų vedėjo klau­simą, kokius valstybinės reikš­mės įstatymus jie siūlys svarstyti Sei­me, dažnas kandidatas vėl pa­nirdavo į žemdirbiškas re­giono problemas. Požiūrio į sa­vo būsimą misiją Parlamente ribotumas – išskirtinis vienmandatininkų požymis. 

Tad nenuostabu, kad daugiausiai įvairių nuomonių ir buvo išsakyta ir kone daugiausiai debatų laiko skirta, pavyzdžiui, dėl Seimo priimto įstatymo drausti rūkyti balkonuose, jei bent vienas namo gyventojas prieštarauja. Daugelis pasisakė apskritai prieš draudimus, kiti rūkalių kontrolę priskyrė ne policijai, o namo gyventojams. Išsiskyrė kandidatės moterys (jų diskusijoje buvo trys), kurios iš esmės pritarė draudimui.

Daugiau dėmesio sukėlė ir pa­siūlymas įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę, jei kan­didatai patektų į Seimą. Kan­didatės iš Žaliųjų partijos ir Li­beralų sąjūdžio nebuvo prieš tokį įstatymą, bet kiti, daugiausiai – pa­gyvenę, įvairios patirties sukaupę vyrai kategoriškai prieštaravo „genderizmo įteisinimui“...

Nemažai diskutuota ir dėl alkoholio pardavimo ribojimų. Kan­didatai jiems nepritarė, nes esą patys svaigalais nepikt­naudžiauja. Tačiau juos sutrikdė klausimas, kiek patys jo vartoja. Štai advokatas, pareiškęs, kad 10 metų negeria nė lašo, vis tiek pasisakė už alkoholio pardavimo laiko ilginimą...

Gaila, jog pretenduojantys į Parlamentą, o ir renginio vedan­tysis, nekreipė dėmesio nei į vals­tybės saugumo, nei į tarptau-

tinės politikos klausimus, nors rinkėjai internetu juos uždavinėjo. Tik „Kartų solidarumo sąjungos – Santalkos Lietuvai“ ats­tovas bandė padrikai svarstyti, kaip „Lietuva tapo Europos Sąjungos kolonija ir NATO poligonu“... Vedėjas taip pat nesivargino kandidatams užduoti internautų klausimų apie įvykius Baltarusijoje, santykius su Rusija, mūsų užsienio politiką.

Deja, atgarsio šiuose debatuose nesulaukė ir „Šilalės arto­jo“ skaitytojų pateikti klausimai...

Stebint debatus, kartais atrodė, jog pretendentai taikosi ne į Seimą, bet į savivaldybės tarybą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės šilumos tinkluose vieną skandalą keičia kitas: praėjusią savaitę įmonė vėl atsidūrė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratyje. Penktadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bandymo papirkti už renovaciją atsakingą šios įmonės darbuotoją. Apie trijų statybos bendrovių atstovų bandymą įbrukti kyšį STT pranešė įmonės bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialistas Paulius Goštautas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78