„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Soneta Būdvytienė: „Išsipildė viena didžiausių mano gyvenimo svajonių“

Atrodo, žmogų pažįstame, įvertindami jo darbinę veiklą, daugiau ar mažiau galime spręsti apie jo pomėgius, bet jis ima ir netikėtai visus nustebina, atsiskleisdamas visiškai kitomis spalvomis. Būtent taip daugeliui netikėtai ryškiai scenoje sužibėjo buvusi ilgametė mokytoja, o dabar Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus vadovė Soneta Būdvytienė. Tiesa, pati moteris prisipažįsta, jog tokia aplinkinių reakcija ją šiek tiek stebina. 

„Elizos“ populiarumo paslaptis

Šilalės kultūros centro reži­sieriaus Antano Kazlausko mu­zikinė inscenizacija „Eli­za“ sulaukė neįtikėtinos sėk­mės, ir tai, ko gero, Šilalės kultūros padangėje yra išskirtinis atvejis. Kas lėmė tokį šio miuzik­lo populiarumą? Pagrindinio vaid­mens (Elizos) atlikėja S. Būd­vytienė įsitikinusi, jog priežasčių gali būti ne viena.

„Geriausia reklama, kuri ei­na iš lūpų į lūpas. Taip, ko ge­ro, nutiko ir su šiuo miuziklu. Pirmąkart atėjusieji jo pasižiūrėti išsinešė pačius gražiausius atsiliepimus: miuzik­las yra linksmas, neįkyrus ir neištęstas, be to, skamba graži muzika. Visas šis derinys tik­riausiai ir patraukia žiūrovą. O kiti į pakartotinius koncertus veržiasi įsitikinti, ar draugai, pažįstami, kaimynai, bend­radarbiai sakė tiesą, ar tikrai šilališkiai sukūrė renginį ir reginį, sutraukiantį pilnutėlę salę žiūrovų“, – savąją „Elizos“ sėkmės paslaptį nusako S. Būd­vytienė.

Dar vienas patrauklus šio miuziklo akcentas – šilališkių tarmė, kuria kalba Eliza.

„Kadangi 2019-ieji buvo pa­skelbti Tarmių metais, o „Pig­maliono“ scenarijuje kalbama angliškai, taisyklinga ir netai­syklinga kalbomis, man kilo mintis įvesti mūsų krašto tarmę kaip netaisyklingą lietu­­vių kalbos variantą. Iš to, kaip 

reaguoja publika, sprendžiu, jog sumanymas pasiteisino. Pastebiu, kad kai kurie „Eli­zoje“ skambantys žodžiai pamažu tampa savotišku Šilalės folkloru – jau ne kartą girdėjau žmones pabrėžtinai tariant „pūdelis arbatas“, „galva skaust“ ir t.t.“, – juokiasi pag­rindinio vaidmens atlikėja.

Išaugo Šilalės „rūbą“

Įdomu yra tai, kad pažiūrėti miuziklo į Šilalę atvyksta vis daugiau svečių iš įvairių Lietuvos kraštų. Šią savai­tę vyksiantį spektaklį stebės Jurbarko, Kuršėnų, Kelmės žmo­nės, ankstesnius žiūrėjo Klai­pėdos, Kauno valstybinių muzi­kinių teatrų atstovai.

Tiesa, pagrindinio vaidmens atlikėja sako nenorinti žinoti, kas, kokio lygio meistrai ar kūrėjai sėdi žiūrovų kėdėse. Nes ir taip įtampos užtenka, o kiek­vienas miuziklo parodymas pareikalauja ne tik didelio psichologinio pasiruošimo, bet ir fizinių jėgų – Soneta prisipažįsta kaskart netenkanti kone poros kilogramų svorio.

„Jeigu būčiau žinojusi, kad mane stebi Rita Preikšaitė, šio vaidmens atlikėja iš Kauno valstybinio muzikinio teatro, tikriausiai nebūčiau taip gerai jautusis. Juk Kauno valstybinis muzikinis teatras man nuo vaikystės buvo nepasiekiama svajonių viršūnė“, – leidžiasi į atsiminimus pašnekovė.

Pasak Sonetos, jos tėvų šeimoje visada skambėjo dainos, jie labai mylėjo muziką.

„Buvau vienturtė, atrodo, nieko nestigo, bet man didžiausia dovana būdavo išvyka į Kauno teatrą. Kaip ir visi vaikai, pradinėse klasėse rašiau savo svajones. Įvardindavau tris: tu­rėti savo namą, automobilį ir dirbti Kauno muzikiniame teatre“, – sako So­­neta. 

Tad reikia tik įsivaizduoti, kokia buvo jos reakcija, kai, pasibaigus spektakliui, paaiškėjo, jog salėje sėdi viena iš jos dievaičių. O dar po pusvalandžio, jau užkulisiuose, juodvi atliko Elizos partiją.

Su daina – nuo mažumės

S. Būdvytienė sako, kad šiuo metu kai kas jos klausia, kada ji pradėjo dainuoti: vieni tuo stebisi ir vadina pastarąjį jos vaidmenį stebuklu, kiti teiraujasi, kokių muzikos mokslų jai yra tekę ragauti. Į šiuos klausimus ji atsako paprastai: „Aš dainuoju visą gyvenimą, kiek save atsimenu“.

Moteris pasakoja, kad jos tė­tis Liucijus Norkus, kilęs nuo 

Žagarės, ir mama Ona iš Žy­gai­čių susipažino 1962-aisiais Pajūrio techni­kume, kur abu mokytojavo. Nė vienas jų nebuvo mokęsis muzikos, bet turėjo neįtikėtinus balsus. Todėl visi juos žinojo kaip puikius giedotojus, o tėtis prireikus bažnyčioje pakeisdavo vargonininkę.

„Kai mokiausi septintoje klasėje, tėtis ryžosi suburti mergaičių tercetą. Sekėsi mums tikrai neblogai – dalyvavome „Dainų dainelės“ konkurse, dusyk mūsų pasirodymai buvo transliuoti per Lietuvos televiziją (1984 m. ir 1986 m.). Ir nors laureatėmis netapome, grįžome su diplomais“, – vaikystės pasiekimais didžiuojasi Pajūryje gyvenanti Soneta.

Anot jos, kadangi visa šeima buvo muzikali, tai kiekviena kelionė automobiliu visada buvo lydima dainų. Įprasta jas buvo atlikti keturiais balsais, tad mergaitė išsiugdė platų balso diapazoną.

Svarbiausia – namai 

Ir nors muzikos mokyk­los nelankė, tai Sonetai ne­su­truk­dė įstoti į dabartinės Lie­­tu­vos muzikos ir teat­ro aka­de­mijos fakultetą Klai­pė­doje. 

„Nebuvau tokia vienintelė, kurse buvome trys. Tačiau vy­tis kurso draugus buvo labai sunku, juk jie muzikos instrumentus buvo įvaldę puikiai, nes to mokėsi nuo mažumės. Kelis kartus buvau grįžusi namo su visa manta ir tėvams sakiau, jog nebestudijuosiu. Pagaliau dėl sveikatos problemų iš tiesų teko keisti studijų kryptį – įgijau ikimokyklinio ugdymo pedagogės specialybę su muzikine kvalifikacija. Be to, aš visada buvau namų žmogus, tokia ir likau iki šiol. Nesvarbu, kur būčiau, turiu grįžti į Šilalę. Tik čia jaučiuosi geriausiai“, – sako S. Būdvytienė.

Pedagoginiam darbui moteris atidavė 13 metų, šiuo metu vadovauja muziejui, bet jau kuria planus, ką veiks, kai baigsis šių pareigų kadencija. Nežinia, ar ji dainuos, ar vaidins, ar užsiims kita menine veikla. Bet kad tai bus susiję su kultūra, atskleidžia jos ištarta frazė: „Mano protas visada yra darbe, širdis – namuose, o siela – scenoje“. 

Soneta yra dainavusi ir tebedainuoja duetuose, chore, ansambliuose Kvėdarnoje, Pa­jūryje, Šilalėje, visur, kur vedė profesinis kelias. Iš pradžių, sukūrusi šeimą, daug metų gy­veno Kvėdarnoje, o į gimtinę, į Pajūrį, persikėlė prieš dešimt­metį.

„Įsikūrėme tėvų namuose. Mama, kurios jau nebėra, labai gražiai tvarkė aplinką – mūsų sodyba ne vienerius metus buvo renkama gražiausia rajone. Manau, kad paveldėjau šį geną – dar niekas nesukurta, o aš jau regiu vaizdinius, kaip kas atrodys, iš kurios pusės gražiausiai žiūrėsis“, – planuodama galbūt būsimą savo verslą, kalba S. Būdvytienė.

Ir atskleidžia turėjusi dar vieną svajonę: „Visą gyvenimą labai norėjau šokti. Ir iki šiol su ašaromis akyse stebiu šokėjų pasirodymus. O štai vaidinti niekada nei svajojau, nei galvojau. Dėl Elizos vaidmens reikėtų „kaltinti“ miuziklo režisierių A. Kazlauską ir bibliotekos direktorę Astą Noreikienę, prikalbinusius šiam vaidmeniui“.

Kūryba – iš pagrindų

Režisierius A. Kazlauskas, kuris pats perrašė libretą mūsų scenai, vertė dainų žodžius į lietuvių kalbą, akivaizdu, pag­rindinio vaidmens atlikėją bu­vo nusižiūrėjęs jau anksčiau. S. Būd­vytienė mano, jog tai galėjo nutikti prieš kelerius metus, kai ji atliko Barboros Rad­vilaitės partiją taip pat šio režisieriaus renginyje.

„Manau, kad nuo tada režisierius nešiojosi mintį sukurti kažką daugiau ir tos minties nepaleido. O praėjusių metų pavasarį pasiūlė sudainuoti tik vieną dainą – atnešė paties verstą tekstą dainai „Per naktį šokčiau aš“. Jau kitą dieną jam paskambinau ir sakiau, kad su­tinku, kad jau dainuoju ir skrajoju. Tuo metu nebuvo nė minties statyti miuziklą. Man niekada iki šiol nebuvo tekę vaidinti – aš nežinojau, kaip reikia elgtis scenoje. Laimei, A. Kaz­lauskas ir A. Noreikienė ne tik man patarinėjo, bet ir suprato, atleido klaidas. Tad tik bend­romis pastangomis, tik šių dviejų žmonių didžiulio geranoriškumo, palaikymo bei su­pratimo dėka Eliza šiandien scenoje yra tokia, kokia yra“, – sako Soneta.

Ji teigia esanti dėkinga visam aktorių kolektyvui, bet dar daugiau – savo šeimai: tėčiui, vyrui Vaidui, dukroms Mo­nikai ir Urtei. Mo­teris visada juos kviečia dalyvauti visuose pasirodymuose. Kodėl? Nes tik artimiausi žmonės išsako tikrąją kritiką, kadangi žino, kokie yra jos siekiai, kaip viskas turi atrodyti, skambėti. 

Iš namų spintų moteris traukė ir visus scenoje matomus jos kostiumus. Visus, išskyrus vienintelį, specialiai šiam vaid­meniui pasiūdintą. 

„Dar nemokėjau savo partijos, kai pradėjau kalbėti ir domėtis ano laikmečio apranga, jos detalėmis. Viską, ką galvojau, ką radau, nešiau ir rodžiau miuziklo režisieriui. Jis net juokauja, kad niekada gyvenime nebūtų tiek daug subtilybių sužinojęs apie moters aprangą“, – nusijuokia S. Būdvytienė.

„Esu laiminga, nes skrajoju“

Apibendrindama savo dabartinę veiklą, Elizos vaidmenį, S. Būdvytienė sako esanti laiminga. Net ir dėl to, jog nebaigė konservatorijos, neįgijo muzikinio išsilavinimo. 

„Galvoju, kad gal man neteiktų tiek malonumo tas ar kitas vaidmuo, jeigu būčiau profesionali muzikantė. Tai būtų darbas, o dabar taip nėra. Aš tiesiog dainuoju sau, savo malonumui, atlieku kūrinius taip, kaip jaučiu. Tiesą sakant, scenoje viskas gaunasi gaivališkai: judesiai, net mimika, yra visiškai natūralūs, o balsas liejasi iš vidaus ir rodos, kad dainuoju ne aš, o mano siela“, – pirmąjį solidų muzikinį vaidmenį vaizdžiai nusako Elizos partijos atlikėja.

Paklausta, ar ryžtųsi tokiam ar kitokiam vaidmeniui dar kartą, jeigu žinotų, kas jos laukia, moteris atsako teigiamai.

„Neslėpsiu, buvo labai sunku, bet nesigailiu nė vienos šiam vaidmeniui atiduotos minutės. Aš jau laukiu kito pasiūlymo, nes dabar jau žinau, kas tai yra. Bet visa tai – ne mano, o režisieriaus rankose“, – atvirauja S. Būdvytienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Šilalės kultūros centro nuotr.

Tarptautinė patirtis

Grupė Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos moksleivių, lydimi istorijos mokytojos Laimos Baltutienės bei socialinės pedagogės Virginijos Ševčenko, dalyvavo projekto „Erasmus+“ „Effective Schools Of Modern Age” susitikime Italijoje, Vasto mieste, į kurį, be mūsų, atvyko Lenkijos, Rumunijos, Tur­kijos ir Italijos atstovai.

Savaitės veiklas pradėjo­me mokykloje „Panti­ni – Pu­den­te“, kurioje mus svetingai pasitiko mokyklos direktorė bei mokiniai. Vyko šventinis prisistatymas, susipaži­nimo žaidimai, kurių metu mokiniai pasakojo apie save, savo šalis bei gyvenamąsias vietoves. Buvome įtraukti į įvairias veiklas, skatinančias kalbėti anglų kalba, domėtis kitomis kultūromis, dalintis tu­rima pa­tirtimi. Naudodami in­formacines technologijas, kū­rėme pristatymus apie savo šalį ir gimnaziją. Apžiūrėjome ne tik gražiausias Vasto miesto vietas, bet aplankėme ir vieną iš Italijos uostamiesčių – Pescarą bei sostinę Romą. 

Mus lydėjo saulės šiluma ir gaivus oras, kuris leido dalyvauti šeimininkų suorganizuotose veiklose. Visa tai paliko neišdildomų įspūdžių ir prisiminimų. 

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos projekto „Erasmus+“ kelionės į Italiją dalyviai

Veikla yra finansuojama iš Mo­ky­mo­si visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos Respublikoje ad­mi­nist­ruo­ja Švietimo mainų pa­­ramos fondas.

Šilališkė išdrįso stoti į kovą su prostitucijos „verslo“ organizatoriais

Šilalės teismo rūmų teisėja skyrė piniginę baudą jaunuoliui, kuris, atvykęs į nukentėjusios nuo prekybos žmonėmis merginos namus, mėgino įkalbėti ją pakeisti parodymus, nes esą jo draugai, siūlydami jai padirbėti prostitute, tik pajuokavę. O dabar dėl jos parodymų jie yra uždaryti kalėjime ir t.t. Tuo tarpu kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) atstovė didžiuojasi, kad mergina nepalūžo, nors puikiai suprato riziką, nepabūgo stoti prieš nusikaltėlius ir davė teisme teisingus parodymus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Pajūryje – naujas traukos objektas

Prie paminklinio traukinio vagono tremtiniams atminti neseniai atsirado naujas informacinis terminalas „Tremtinių aikštė“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Dvi tragedijos: laisvės troškulys ir nuožmus kerštas

Nuo Trijų Karalių prabėgusi savaitė pažymėta tragedijos ženklu. Tiesa, viena įvyko prieš 29 metus, naktį į Sausio 13-ąją, bet ji mums skausmingiausia. Kita atsitiko prieš keletą dienų, sausio 8-ąją, kai prie Teherano buvo numuštas lėktuvas ir žuvo 176 žmonės. Žuvo atsitiktinai, per nelemtą kažkokio Irano gvardiečio, nekenčiančio visko, kas amerikietiška, taip pat ir „Boeing“ lėktuvų, klaidą. 

Laužai kvepėjo laisve

Tada degė laužai. Prie Sei­mo traškėjo deginami rąstai, sklido aitrūs dūmai, primenantys tikrą fronto liniją, kvepėjo sumuštiniai, gara­vo arbata. Bet svarbiausia – žmonių veidai. Juose atsispindėjo ir nerimas, ir vienybė, ir geranoriškumas. Ta ramybė ir reiškė ryžtą, pasipriešinimą atžlegantiems sovietiniams tankams ir prie TV bokšto aidintiems oku­pantų šūviams. 

Tą laiką prieš 29 metus kiek­vienas prisimena skirtingai, o daugelis jaunų žmonių apskritai gimė tik po to Sausio. Štai kodėl mane visada jaudina, kai mergina ar vaikinas užsidegę aiškina, už ką mes kovojome, kaip mes priešinomės, ką „dainuojančioje revoliucijoje“ iškovojome. Tegul būna MES – jų tėvai, seneliai, artimieji, jie patys, taip uoliai savyje užlaikę ir dabar atvirai iškvepiantys patriotizmo dvasią. Štai todėl savo anūkams aš stengiuosi pasakoti, kas nutiko tomis dienomis, tą naktį, prieš ką kovojome, kokie pavojai slypi dar ir šiandien.

Tradiciškai Sausio 13-osios išvakarėse susitinkame prie LRT Kryžių kalnelio, kuris 2017 m. virto Lietuvos laisvės gynėjams atminti skirtu memorialu, o jo centre – skulptoriaus Romo Kvinto sukurtas obeliskas su varpu viršuje. Šis varpas skamba ir jam, nes, deja, skulptorius, eidamas 66-uosius metus, užpernai spalį mirė...

Paskui sueiname į LRT kavinę, pasėdime, pakalbame, prisimename, pasidaliname gyvenimo nuotrupomis. Taip buvo ir šio sekmadienio vakarą. Tik vėl – deja: mūsų, prieš beveik tris dešimtmečius stovėjusių prieš OMON‘o desantininkus Konarskio gatvėje, išvytų iš rūmų ir 222 dienas iki pučo jų netekusių, lieka vis mažiau...

Tikiu, kad laikas ištrins Sau­sio 13-ąją iš mūsų susitikimų dienotvarkės. Bet niekas negali ištrinti iš atminties tų laisvės kovų ir 14-osios žuvusiųjų, tos nuostabios degančių laužų liepsnos ir viskam pasiryžusių žmonių, susirinkusių iš visos Lietuvos, veidų. Tai – amžina.

Kas išprovokavo žudynes?

Ta kova buvo šventa. O kita kova – tarp dviejų sistemų, tarp dviejų tikėjimų, tarp susipriešinusių pasaulio elitų. Kokį šventumo ženklą ji turi? Tai barbarizmas, savęs naikinimas, destrukcija. 

Praėjusią savaitę numuštas Ukrainos kompanijos lėktuvas su 176 keleiviais vėl iškėlė amžiną egzistencijos klausimą: kodėl mes vienas kitą žudome? Iraną valdančios islamo ajatolos nepajėgia pažaboti savo neapykantos viskam, kas vakarietiška, kas prieštarauja jų tikėjimui. Taip apibūdinu ne visus musulmonus. Žinau, ką rašau: ne kartą lankiausi Čečėnijoje, susitikau su mulomis, islamo menininkais, pačiu Dž. Dudajevu, paprastais vainachais, turiu vieno mulos padovanoto ir pašventinto Korano rusišką ir arabišką egzempliorių.

Pasakysiu štai ką: Ko­ra­nas čia niekuo dėtas, jis ne­reikalauja keršto kita­ti­kiams, jei tam nebūna prie­žasties. Te­heranas ma­no, kad jo neapykantą ame­ri­kie­čiams įžiebė pats D. Trum­pas, įsakęs sunaikin­ti Irano generolą Qa­se­mą So­lei­mani. Kaip bevertintum, tai buvo pigus JAV triukas. Vašingtono taktika, naiki­nant diktatorius ir įvairių valstybių tiro­nus, neduoda rezultatų: nei Li­bijoje, nei Ira­ke, nei dabar Irane. Tose valstybėse kaip ir anksčiau viešpatauja chaosas, siau­­čia karai, pilietinis susipriešinimas. Negelbėja net JAV gink­luotosios pajėgos.

Dar daugiau: Amerikos dro­no paleistas mirtinas smūgis į Irano generolą tapo detonatoriumi atsakomiesiems veiksmams. Iš pradžių žuvo dešimtys Amerikos karių, ra­­ketomis apšaudžius jos ba­zę Irake, da­bar – visi reiso PS752 iš Te­herano į Kijevą keleiviai. Taip, Iranas gailisi dėl šio žingsnio, jis žada kompensuoti netektis, nubausti „dėl žmogiškos klaidos“ paleidusį raketą ir t.t. Tačiau ajatolos Ali Khamenei pareiškime yra dar ir tokia eilutė: agresyvius Vakarų veiksmus visada lydės atsakomieji Irano žingsniai...

Taigi, dvi tragedijos. Kur čia ribojasi laisvės troškimas ir nuožmus kerštas? Ar šiandien randame bendrą vardik­lį?

Česlovas IŠKAUSKAS

Žemė Šilalėje per metus pabrango penktadaliu

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė naujus Re­gistrų centro parengtus žemės verčių žemėlapius, pagal kuriuos yra skaičiuojami žemės mokesčiai, perskaičiuojami valstybinės žemės nuomos mokesčių dydžiai, vertinamas nekilnojamasis turtas. Patvirtinti žemėlapiai naudojami, rengiant elektronines skaičiuokles žemės sklypų vertės nustatymui.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

 

Kiek gali kainuoti šypsena?

Neretai dėl žinių trūkumo žmonės netinkamai prižiūri savo dantis, o tai galiausiai gali privesti prie tokių sun­kių ligų kaip periodontitas, kuomet dantys pradeda kris­ti arba juos būtina šalinti.

Kaip teisingai reikia rūpintis savo ir vaikų bur­nos bei dantų higiena ir kodėl verta laikytis šių pagrindinių tai­syklių, pasakoja Kauno grožio klinikos odontologijos skyriaus vadovė, burnos hi­gienistė Sandra Burčikaitė.

Neužtenka valyti dantų du kartus per parą

Ko gero, visi esame girdėję ir tikime, kad pakankamai burnos ir dantų priežiūrai užtenka reguliariai valytis dantis bei naudoti tarpdančių siūlą. Tačiau tiesa yra kiek kitokia – burnos higienistų teigimu, net ir kruopščiai bei atsakingai valantis dantis dantų šepetėliu, ne­įmanoma pasiekti visų dantų vagelių bei šonų, o tarpdančius valant siūlu, vis tiek lieka maisto likučių bei apnašų, kurios sukietėja ir gali virsti dantų akmenimis. Juose ima kauptis dantų kariesą, burnos gleivinės ir periodonto ligas sukeliančios bakterijos, net keliais tonais gali pakisti dantų spalva, atsirasti nemalonus burnos kvapas.

Norint išvengti apnašų sukeliamų ligų ir džiaugtis svei­kais dantimis bei gražia šyp­sena, rekomenduojama re­gu­liariai atlikti profesiona­lią burnos higieną, kurios metu specialiais instrumentais pašalinamos visos susikaupusios apnašos.

Veiksmingiausias ėduonies ir apydančio ligų priešas

Profesionali burnos higie­na yra labai svarbi, siekiant užkirsti kelią apnašų sukelia­moms ligoms, ir tai yra pag­rin­dinis ėduonies bei apydančio ligų profilaktikos metodas. Todėl, pasak specialis­tų, turin­tiems gerus burnos higienos įgūdžius ją vertėtų atlikti 2 kar­tus per metus, sergantiems periodonto ligomis – kas 1–4 mėn., o turintiems implantus – kas 4–6 mėn.

Šios procedūros metu įvertinama dantų, dantenų būk­lė, ultragarsiniu skaleriu bei rankiniais instrumentais pašalinamos mineralizuotos ir ne­mi­neralizuotos dantų ap­na­šos, viršdanteninės ir podanteninės apnašos, oro abrazijos „Air flow“ būdu pa­šalinamos pigmentinės, nuo rūkymo ar ka­vos, vyno bei kitų dažančių produktų vartojimo atsi­radusios dėmės, abrazyvo turin­čia pasta nupoliruojami dantų ir plombų paviršiai. Esant porei­kiui, nujautrinami ap-­si­­nuoginę dantų kak­le­liai ar at­liekamos gydomų­jų prepara­tų aplikacijos, įvertinama plom­bų, protezų bei implantų būk­lė, jei tokių yra.

Taip pat nustatomas asmeninės burnos higienos namuo­se efektyvumas, pacientai mokomi burnos higienos, parenkamos visos reikiamos higienos priemonės: dantų šepetėliai, higieniniai siūlai, tarpdančių šepetėliai, dantų pastos, skalavimo skysčiai ar burnos ertmės irigatoriai.

Populiariausi mitai, susiję su burnos higiena

Vienas pagrindinių mitų, susijusių su burnos higiena, skel­bia, jog dantų šepetėlis skir­tas tik dantims valyti, tačiau jis yra naudojamas visiems dantų, lūpiniams, žandi­niams, gomuriniams ir kramtomiesiems paviršiams. Taip pat, valant dantis šepetėliu, visada reikia pamasažuoti dante­nas tuo pačiu dantų šepetėlio sukimo principu. Be to, jis gali būti naudojamas ir liežuvio valymui, nes ant jo irgi kaupiasi bakterijos, sukeliančios nemalonų burnos kvapą. Nors tam yra sukurta specia­lių liežuvio valiklių, jų neturint, galima sėkmingai panaudoti dantų šepetėlį.

Dar vienas sąsajų su tikrove neturintis faktas: kraujuojančių dantenų problemos yra paveldimos. Moksliškai tai nė­ra įrodyta, ir tik gera profilaktinė priežiūra, lankymasis pas kompetentingus specialistus bei tinkama asmeninė burnos higiena gali užtikrinti, kad su dantimis ar dantenomis susijusių problemų bus iš­vengta.

Be viso to, neretai girdima, jog pas burnos higienistą reikia lankytis tik po vizito pas gydytoją odontologą. Tačiau tai yra netiesa, nes burnos higiena yra be galo svarbi tiek kalbant apie gydymą, tiek apie 

profilaktiką. Burnos higie­nis­tas turi būti pirmas specialistas, kurio kabinete apsilankoma prieš pradedant bet kokį dantų gydymą – planines operacijas ar odontologines procedūras, nes jis paruošia paciento burną tolimesniam gydymui bei pasako, kiek yra karieso pažeistų dantų, kokia burnos gleivinės būklė ir kokį gydymą koks specialistas turi atlikti vėliau.

Gerų įpročių vertėtų mokyti jau ankstyvoje vaikystėje

Dar nepradėjus dygti pirmie­siems dantukams, rekomenduojama jau nuo pirmųjų dienų vaikus pradėti pratinti prie dantų valymo. Tėvams minkštu skudurėliu arba specialiu ant piršto užmaunamu šepetėliu reikėtų vis pamasažuoti dantenas, o dantukams pradygus – juos iškart pradė­ti valyti. Jeigu vaikas nesileidžia, galima sugalvoti įvai­riausių žaidimų, dainų ar šokių, dėl kurių dantų valymas taps linksmesniu procesu.

Itin svarbu, kad tėvai dantis vaikams valytų tol, kol jie patys sugebės tai padaryti tinkamai. Bet ir vėliau būtina juos pervalyti, visada tikrinti ir ste­bėti.

Nesilaikant burnos higienos nuo mažens, genda ne tik pieniniai, bet ir ką tik išdygę nuolatiniai dantys. Ant jų paviršiaus susikaupusios apnašos, laikui bėgant, tampa dantų akmenimis, o nuo jų toksinai bei rūgštys sukelia įvairias dantų ir dantenų ligas.

Anot S. Bur­čikaitės, jeigu vai­kai bus mokomi tinkamų bur­­nos valymo įgūdžių nuo anks­­tyvos vaikystės, jiems susi­for­muos geri įpročiai ateity­je, todėl labai svarbu tėvams būti kant­riems bei atsakin­giems mokytojams.

Pirmasis netaisyklingos dantų priežiūros ženklas – dantenų kraujavimas

Pakanka atmestinai valy­ti dantis kelias dienas ir ant jų paviršių jau atsiranda minkštų apnašų nuo neišva­lytų maisto likučių, o tai tam­pa puikia terpe daugintis bak­terijoms, sukeliančioms dan­tenų kraujavimą. Taip pat la­bai svarbu nevalyti dantų per­nelyg stipriai, atsargiai naudoti tarpdančių siūlą ir pasi­rinkti tinkamo minkštumo dantų šepetuką.

Itin dažnai žmonės nekreipia dėmesio į pradinius dantenų uždegimo signalus, kurie vėliau gali peraugti į pe­riodontitą, kai yra pažeidžiami dantis kaule laikantys raiščiai ir dėl to dantys tampa paslankūs. Toliau viskam progresuojant, dantys gali tiesiog iškristi arba juos reikia šalinti, ir tenka kreiptis į specialistus dėl dantų protezavimo.

Pravartu žinoti, jog dantų protezavimas gali būti kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tiesa, kompensuojamas paslaugas gali gauti tik pensininkai, neįgalieji, vaikai iki 18 metų bei asmenys, kuriems buvo taikytas gydymas dėl burnos, veido ir žandikaulių onkologinės ligos.

„Labai svarbu suprasti, kad tik taisyklinga asmeninė bur­nos ir dantų priežiūra na­muose bei reguliarus profe­sionalios burnos higienos atlikimas pas kompetentingus specialistus gali užkirsti kelią baisioms ligoms ir užtik­rinti gerą dantų higieną“, – perspėja burnos higienistė S. Burčikaitė.

Gelbstint Princesę Bulvytę: pelių ir bulvių muzikalaus karo kronika

Antano Kučinsko opera vaikams „Bulvinė pasaka“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vėl lauks savo gerbėjų: sausio 26 d. 13 val. Žvejų rūmuose kovos pelės ir bulvės, o Princesės išvaduotojui pažadėta jos širdis ir ranka.

Pelių ir Bulvių karalysčių „karas dėl maisto“ teatro scenoje vyksta nuo 2007 m. Išbadėjusios Pelės puola sočiai gyvenančią Bulvių karalystę ir pagrobia į nelaisvę vienturtę Karaliaus Bulvės dukterį – aikštingąją Princesę Bulvytę (Ritą Petrauskaitę). Tai regi ją įsimylėjęs jaunas ir naivus poetas Ridikėlis (Tadas Jakas). Žūtbūtiniame Pelių ir Bulvių mūšyje princesę bando išvaduoti Generolas Runkelis (Artūras Kozlovskis) iš Ukrainos, kuriam Karalius Bulvė (Šarūnas Juškevičius) už išlaisvinimą pažada Princesės ranką. Bet herojumi-išvaduotoju netikėtai sau pačiam tampa jaunasis Ridikėlis...

Scenoje išvysite visą būrį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų: Virginijų Pupšį (Karalius Kapliadantis), Valdą Kazlauską (Ministras Beuodegis), Vytautą Virganavičių (Patarėjas Bedantis). Iki ašarų juoksitės stebėdami  Viačeslavo Tarasovo Astrologą  ir Živilės Subačiūtės vaidinamą nelaimėlį Mažąjį Peliuką. Budeliu „Bulvinėje pasakoje“ tampa Aurelija Dovydaitienė, Baronu Makaronu – Modestas Narmontas, Traškučiu su paprika – Rosana Štemanetian, Muzikantu Morka – Kęstutis Nevulis, Burokėliu – choristė Reda Jucevičienė, o Kancleriu Beūsiu – pats teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. Mūšin įsijungs ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras su dirigentu Dmitrijumi Zlotniku.

KVMT informacija ir nuotraukos

Žavioji Julija Stankevičiūtė sugrįžta šokti Eglės

Jau šeštadienį, sausio 18-ąją, Klaipėdos Žvejų rūmų scena virs Baltijos jūros pakrante: matysite choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio muziką. Pagrindiniam Eglės vaidmeniui į pajūrį sugrįžta vilnietė balerina Julija Stankevičiūtė.

J.Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose „Dienos, minutės“, „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane, o pernai buvo pripažinta LNOBT  Baleto viltimi.

Balerina teigia, jog pati, kaip ir Eglė, gyvena atvira pasauliui širdimi: „Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai...“

XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Jaunosios kartos kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stengėsi įsiklausyti į kompozitoriaus E. Balsio muziką ir neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl naujajame pastatyme kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Ateikite ir gėrėkitės ne tik šokiu, bet ir įstabia E. Balsio muzika! Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras,  vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

KVMT inf.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą