Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pačius jauniausius uostamiesčio gyventojus su mamytėmis, tėveliais ar seneliais nuo gegužės 16 dienos kviečia į atnaujintos programos „Mažylis Mocartas“ koncertus. Esame tikri, kad naujame teatro pastate mažiesiems teatro gerbėjams labai patiks!

Pirmojo aukšto fojė jau ruošiami kilimėliai ant kurių patogiai įsitaisys tėveliai su savo mažaisiais klausytojais. Visi šiame koncerte jaučiasi patogiai: vieni muzikos klauso įsitaisę gimdytojų glėbyje, kiti drąsiai ropoja, o treti eina ieškoti naujų draugų ar netgi veržiasi padėti muzikantams.

Koncerte kūdikiams ir vaikams iki 3 metų skambės klasikinė muzika, daugiausiai V. A. Mocarto sukurtos melodijos, kurios pripažintos ne tik ugdančiomis, bet ir gydančiomis. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai teigia, kad muzikos klausymas, ypač sukurtos V. A. Mocarto, teigiamai veikia ne tik vaikų mokslo rezultatus, bet ir skatina negalios kamuojamų vaikų vystymąsi.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro styginių kvarteto muzikantai prisimena istorijas, kaip neseniai išmokę sėdėti mažyliai puikiai sugeba barškučiu pataikyti į muzikos taktą arba pritaria skambantiems kūriniams gugavimu.  

„Tokių mažų klausytojų man dar neteko turėti nei kaip orkestro muzikantei, nei kaip edukatorei. Nekantriai laukiu susitikimo ir esu įsitikinusi, kad muzikos pagalba rasime bendrą „kalbą““,- juokiasi pirmą kartą šį koncertą vesianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacijos koordinatorė Monika Longo.

Koncertas kūdikiams „Mažasis Mocartas" remiasi geriausia Europos muzikinių teatrų praktika bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniam teatre, pirmą kartą Lietuvoje, pradėtas rengti nuo 2018 m.

Koncertai kūdikiams „Mažasis Mocartas“ mažųjų muzikos gerbėjų lauks gegužės 16, 22, 23 ir 24 dieną 10.30 valandą. Kviečiame paskubėti įsigyti bilietus, nes koncertas labai populiarus ir laukiamas!

KVMT inform.

Iki birželio 21 d. priimamos paraiškos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio pla­­no (SP) intervencinę priemonę „Ekologinis ūkininkavi­mas. Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“. Jos pri­imamos kartu su Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškomis. 

Parama ekologiniams ūkiams

„Siekiant, kad ūkininkams būtų paprasčiau, šiemet sujungtos ekologiniams ūkiams skirtos SP paramos priemo­nės – ekologinės siste­mos „Ekolo­gi­nis ūkininkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažo­lės ir prieskoniniai augalai)“ ir „Perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo“ perkeltos į kaimo plėtros priemonę „Eko­lo­ginis ūkininkavimas. Eko­lo­ginio ūkininkavimo tęs­tiniai įsipareigojimai“, nu­statant dvi veiklas: „Pe­rė­­jimas prie ekologinio ūkinin­ka­vimo“, skirtą perėjimo nuo įprastinio prie ekologinio ūkininkavimo praktikos skatinimui, ir „Ekologinis ūkininkavimas“, skirtą jau ekologiškai ūkininkaujantiesiems remti, ‒ šio kvietimo naujovę pristato Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Išmokų už plotus skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Čeponienė. ‒ Taigi 2024 m. pereinantys prie ekologinės gamybos ir ekologinės gamybos plotai bus deklaruojami ir kompensacinės išmokos mokamos pagal vieną SP paramos priemonę“.

Paraiškas paramai gauti gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, atitinkantys aktyvaus ūkininko reikalavimus, nustatytus Paramos už žemės ūkio naud­menas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravi­mo bei kontrolės taisyklėse. Tin­kamas paramai plotas turi bū­ti ne mažesnis kaip 1 ha, susidedantis iš laukų, ne mažesnių kaip 0,1 ha. Atkreiptinas dėmesys, kad plotas, kuris viršys 300 ha ribą, bus remiamas 85 proc. 

J. Čeponienė primena, kad kaimo plėtros priemonės „Eko­­loginis ūkininkavimas. Ekolo­ginio ūkininkavimo tęstiniai įsi­pareigojimai“ įgyvendinimo taisyklėse deklaruojantiesiems sertifikuotas daugiametes žoles pakeistas nustatytas laikomų sertifikuotų ūkinių gyvūnų skaičius iš ne mažiau kaip 0,3 SG už ha į 0,1 SG už ha. Atsiranda galimybė su plotu, kuris deklaruojamas pagal šią kaimo plėtros priemonę, papildomai dalyvauti ir dar dviejose ekologinėse sistemose: „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“. Taip pat ekologinių kompensacinių išmokų dydžiai 2024 m. didėja apie 15–16 proc. 

Pagal veiklas nustatytos kompensacinės išmokos

Ūkiams padeda parama

„Daugelis šalies ekologinių ūkių dirba nuostolingai, tad kompensacinės išmokos gelbsti juos nuo bankroto, ‒ teigia Lietuvos ekologinių ūkių aso­ciacijos pirmininko pavaduotojas Saulius Daniulis, plėtojantis ekologinį grūdininkystės ūkį. ‒ Deklaruodamas pasėlių plotus būtinai užpildysiu ir paraišką paramai pagal kaimo plėtros priemonę „Ekologinis ūkininkavimas. Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“. Tačiau ši parama naudinga ne tik ūkininkui, bet ir visai visuomenei“.

Jo teigimu, ekologiniams ūkiams skirta parama skatina darnų vystymąsi ir veiksmingą tokių gamtos išteklių kaip vanduo, dirvožemis ir oras naudojimą. Prisideda stabdant biologinės įvairovės nykimą ir ją didinant. Gerina visuomenės poreikius, susijusius su maistu ir sveikata. Todėl labai svarbu ne tik palaikyti jau esamus ekologinius ūkius, bet ir skatinti šalies ūkininkus atsisakyti chemizuotų ūkių.

Nacionalinės mokėjimo agen­tūros duomenimis, 2023 m. pagal kaimo plėtros priemonę „Ekologinis ūkininkavimas.

Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“ buvo pa­teiktos 2093 paraiškos. Be to, ekologiniai ūkiai praėjusiais metais paraiškas teikė ir pagal jiems skirtas ekologines sistemas („Perėjimas prie eko­loginio ūkininkavimo“ – 1061 paraiška, „Ekologinis ūkininkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažolės ir prieskoniniai augalai)“ – 658 paraiškos).

Su visais pakeitimais galima susipažinti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, skiltyje „Tiesioginė parama".

Koncentruotą informaciją ūkininkai gali rasti specialiame leidinyje: čia

Prisijungti prie nuotolinių konsultacijų galima čia.

Nuotr. iš „Santarvės“ redakcijos archyvo

Kad ir ko imtumeisi, norisi, kad pasisektų taip, kaip planuoji. Tad kai žygiavimas kalnuose ar miškuose įaugo į mano mintis, užsidegimas suplanuotą vietą pasiekti ne tik sklandžiai, bet ir per tam tikrą laiką tapo tikru užsidegimu. Tik kartais, deja, tenka pripažinti ir pralaimėjimą.

Kai Naujojoje Zelandijoje sugalvojau žygiuoti Maitland Hut keliu į Ruataniwha parką Canterbury regione, į gana žemą šio tako įvertinimą žygeivių naudojamoje programėlėje pažiūrėjau pro pirštus. Arogantiškai galvojau, kad skundai dėl slidžių nuošliaužų ir augalais apžėlusių takelių yra perdėti. Ir prieš papasakodama savo žygio nesėkmės istoriją turiu užbėgti įvykiams už akių ir patikinti, kad ta nesėkmė nebuvo prastos tako infrastruktūros kaltė, labiau jau – pervertintų savo galimybių ir prasto pasiruošimo pasekmė.

Naujoji Zelandija žinoma kaip tikras žygeivių rojus, kuriame didžiulis dviračių ir žygių takų tinklas išvystytas ir saugomas itin atidžiai. Tiesa, kaip sužinojau vėliau, takų sudėtingumo vertinimas priklauso nuo jų populiarumo – pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos „Great Walks”, populiariausių ir įspūdingiausių žygių 10-tukas vidutiniško sportinio pasiruošimo žygeiviui bus daug lengvesnis, nei nurodoma oficialiuose šių žygiu aprašuose. Tuo tarpu pasirinkus turistų mažiau žinomus ir lankomus takus, paprakaituoti reikės gerokai labiau. 

Canterbury regionas pietinėje Naujosios Zelandijos saloje, kuriame ir išsitiesęs Maitland Hut žygis, yra ir lygumų, ir kalnų kraštas, dėl to vadinamas žygių įvairovės meka. Plotu mažesnis už Lietuvą (45,346 km² palyginus su mūsų 65 300 km²) regionas iš tiesų turi visko, mat vakarinėje pusėje ribojasi su Naujosios Zelandijos pietinėmis alpėmis ir Ramiuoju vandenynu rytuose. Canterbury plyti didžiausi šalies lygumų plotai, kur įsitaisiusios vienos didžiausių šalies fermų, bet tuo pačiu ir atšiauriausi, aukščiausi šalies kalnai bei įspūdingi vulkaniniai, geoterminiai laukai. Be to, vien Canterbury žemumose ir aukštumose iš viso yra daugiau nei 400 ledyninių, upių bei dirbtinių ežerų, tad susipažinus su šiuo regionu pasidaro aišku – šalis yra be proto turtinga, mažas žemės plotelis apdovanotas pačiais neįtikėčiausias gamtos stebuklais.

Susikrovusi maisto ir vienos nakvynės miške reikmenis, pradėjau žygį maždaug 10 kilometrų nuo tako pradžios. Žinoma, tokiam žygeliui daiktų daug nereikia, bet, kaip neseniai išmokau, beveik nesvarbu, žygiuosi vieną, dvi ar dešimt dienų – reikmenys bus tie patys, tik kiekviena diena pridės vidutiniškai po 1 kg maisto svorio. Šįkart man trūko tik „tranzavimo” pavežėjo automobilyje anksčiau atsitiktinai paliktų žygiavimo lazdų, kurios ypač praverčia stengiantis išlaikyti pusiausvyrą kylant ar leidžiantis kalnais su šiek tiek mažiau nei 20 kg sveriančia kuprine. Beje, nors įprasta žygeivių taisyklė nurodo, jog pilna kuprinė neturėtų sverti daugiau nei  20 proc. kūno svorio, dėl savo sudėjimo tokio rezultato pasiekti neturiu šansų – kaskart manoji sveria mažiausiai 30 proc. kūno svorio. 

Nors ir be žygiavimo lazdų, telefono ryšio ir apie nelaimę vieno mygtuko paspaudimu leidžiančio pranešti palydovinio komunikatoriaus, žvyro keliuku ir avių ganyklomis žygiavau tolyn, per daug nesukdama galvos. Telefone mačiau, kad artėja įdomioji dalis, kai nuo kalno, ko gero, imsiu leistis kone stačia galva – tokią didžiulę nuokalnę anksčiau buvau patyrusi tik Kanados Rocky kalnuose, tik tąkart – be sunkios kuprinės, stabilumui daug ką reiškiančio faktoriaus. Pri­ėjusi staigiai pradedančią leistis nuokalnę, nusprendžiau, kad ji įveikiama, tik reiks judėti ypač lėtai ir atsargiai. Eidama vos pramintais takiukais, stengiausi laikytis kuo toliau nuo krašto – jei slystelčiau, daug šansų nepasileisti visu kalnu žemyn turbūt neturėčiau... 

Pagaliau įveikusi visas nuo­šliaužas, džiaugiuosi pasiekusi uolą su miškeliu, nes čia stačiomis akmenų sienomis kylant aukštyn ir žemyn bent jau bus kur įsikibti. Deja, džiaugsmas truko tik tol, kol pamačiau, jog nuo čia žygio takelio atskirti beveik neįmanoma – jis apaugęs vešliais augalais, apdengtas pernykščiais lapais ir pūvančiais jau seniai nuvirtusiais medžiais. O tada ir pripažinau, kad žygį komentavę žmonės galbūt buvo teisūs...

Ropodama keturiomis viršun arba ant užpakalio šliauždama žemyn, iš akių nuolat pamesdavau teisingą kryptį. Stabtelėjusi suskaičiavau, jog per dvi valandas pajudėjau vos kelis kilomet­rus. Nuovargis, o gal labiau gąsdinantis baimės ir desperacijos jausmas privertė išjungti užsi­-

spyrimą ir įjungti sveiką protą – iki saulėlydžio buvo liku­sios vos 3 valandos. Galėjau ar­ba rizikuoti ir vis dar įsivaizduoti, kad ateinančias valandas pajėgsiu judėti greičiau ir tik teisinga kryptimi, taip pasiekdama tako pabaigos stovyklavietę, arba apsisukti ir mėginti eiti atgal, kol grįšiu į laukus, kur galėčiau nakčiai pasistatyti palapinę. Subraižytomis kojomis ir purvinais delnais nusprendžiau ultimatumų sau nekelti – reikia kompromiso. Jei per ateinančią valandą pajudėsiu ne ką daugiau, apsisuksiu ir, atsargiai įveikusi stačias nuošliaužas, perbėgsiu avių ganyklas, suspėdama pasistatyti palapinę dar iki saulėlydžio. 

Maitland Hut žygis privertė pripažinti pralaimėjimą – teko gręžtis. Tačiau apsisukusi ir spėriu žingsniu žygiuodama atgal jaučiausi daug ramesnė ir linksmesnė, nei tikėjausi. Nors savo tikslo nepasiekiau, pasirinkau pasiduoti. Pasistačiusi palapinę gražiame, lygiame laukelyje vietoj nakčiai suplanuotų kalnų, su šypsena lydėjau saulę, galvodama, jog vis tik teisūs esame, nuolat prisimindami pasakymą: „tu planuoji, o Dievas juokiasi”.

Bet vis tiek manau, jog planuoti ir stengtis reikia, net jei tai reiškia ropojimą keturiomis. O jei net ir šitaip nepasiseka, galime pasijuokti kartu su Dievu...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Įgyvendinant Nordplus projektą „Recipe for Happiness“, Kuldygos vi­durinėje mokykloje (Latvija) vyko antrasis dvišalis mokinių mobilumo susitikimas su partneriais, kuriame dalyvavo ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių bei mokytojų komanda.  

Pirmiausia dalyvių laukė 13 kilomet­rų žygis, kurio metu aplankytas Riežu­pės gamtos parkas, jame glūdintys smėlio urvai, o aktyvi savaitė prasidėjo vizitu į renovuotą, modernią, dar dažais tebekvepiančią mokyklą, kurioje vyko grupinės veiklos, stiprinančios draugystę ir skatinančios savęs pažinimą. Vėliau – pažintis su Kuldygos istorija Kuldygos muziejuje bei išvyka į stručių ir ožkų fermą. Susitikimas tęsėsi, kitą dieną mokinių laukė novatoriški sportiniai užsiėmimai didžiuliame bei moderniame sporto komplekse, pasivaikščiojimas po Kuldygą – latviškąją Veneciją: pasigrožėta senamiesčiu, Ventos kriokliu bei ilgiausiu plytiniu tiltu. Abu pastarieji objektai yra išskirtiniai Europoje. Vakaras praleistas taip pat aktyviai – vyko užsiėmimai Kuldygos jaunimo centre. 

Inovacijų centre laukuviškiams pristatytos skaitmeninės naujovės, dirbtinio intelekto dėka netgi sukurtas bend­ras šio projekto himnas, o vėliau mokiniai kūrė plakatus apie laimę. Įspūdį paliko išvyka į Ventspilį: „Vizium“ mokymo centre tyrinėta, eksperimentuota, veikta nestandartinėse situacijose, vėliau pasivaikščiota prieplauka, pasigrožėta ramia Baltijos jūra. 

Šio projekto metu paaugliai geriau pažino save, atrado naujų, tapatybę formuojančių veiklų, įgijo tarpkultūrinių kompetencijų. Taigi misija įvykdyta –

laimės receptas (ir ne vienas) sukurtas. O laimingas žmogus – visapusiškai išprusęs, tolerantiškas, palaikantis savo bendruomenės narius ir siekiantis bend­ro tikslo kartu su kitais.

Rita KĖBLIENĖ,

projekto koordinatorė

A. LANCMANE nuotr.

Karatė klubo „Taurus“ įkūrėjas bei treneris tauragiškis Gintaras Cem­nalianskis daugiau nei dvi­de­­šimt metų bando atnešti šios spor­to šakos kultūrą į Šilalę, bet, anot jo paties, susiduria su įvairiausiomis kliū­timis. Pagrindi­nė – jaunieji kovo­tojai neturi nuolatinės vietos treni­ruo­tėms.  

„Šio laikotarpio nuostata: augame ar­ba lūžtame. Tad tiems, nuo kurių priklauso karatė likimas Šilalėje, sakau: jeigu galite padėti, padėkite, jeigu ne, netrukdykite dirbti“, – teigia treneris, ap­gailestaudamas, jog per daugybę me­tų nė viena Šilalės valdžia taip ir nesugebėjo suteikti vaikams treniruotis skirtų patalpų.

Tauragiškis stebisi, kad kažkada anuo­metinis komisaras Algirdas Meiženis, geranoriškai atvėręs karatistams komisariato sporto salės duris, prieš kelis metus tapęs rajono meru apie panašią pagalbą nieko nebenorėjo girdėti. Jo blogąją patirtį, pasak trenerio, perėmė ir dabartinis meras.

„Šilalėje yra vaikų, kurie norėtų lankyti karatė treniruotes, bet rajono valdžia riboja tokias galimybes. Bandžiau rasti sprendimą, bet atsakymas yra vienas – esą savivaldybė nefinansuoja sporto klubo veiklos, jeigu jis regist­ruotas kitame rajone. Puikiai suprantu, ką reiškia konkurencija, bet gal galima bent jau suteikti vienodas galimybes visiems vaikams lankyti pasirinktas treniruotes ir gauti jas kokybiškas,“ – kalba jaunuosius karatė čempionus ugdantis G. Cemnalianskis.

O šilališkių pasiekimai išties yra gana aukšti: praėjusiais metais trys vaikai tapo Lietuvos čempionais, šiemet šį titulą jau apgynė 10–14 m. sportininkai Gustė Gedgaudaitė ir Augustas Baub­lys. 

„Gustė ir Augustas triumfavo Kėdai­niuose vykusiame Lietuvos karatė kio­kušin vaikų čempionate. Dar šeši auklėtiniai pelnė antrąsias ir trečiąsias vietas“, – vaikus gyrė treneris.

G. Cemnalianskis įsitikinęs, kad kiek­vieną trenerį valdžia turėtų vertinti jau vien dėl to, kad jie priverčia paauglius „pakilti nuo sofos“. Jis pats teigia esąs treneris iš idėjos, nes jam labiau rūpi ne uždirbti pinigų, bet ugdyti jaunąją kartą. 

„Buvau vienas iš penkių Lietuvoje, kurie atnešėme naują sporto šaką – karatė. Tais 1986-aisiais viską darėme savo jėgomis. Bet dabar – kiti laikai, karatė žinoma visoje šalyje, įskaitant ir Šilalę. Todėl negaliu suprasti „patriotiškumo“ kenkti sau ir savo atžaloms. Karatė, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia tuščią kumštį. Šis sportas nemoko smurtauti, priešingai – grūdina, auklėja, judesį jungia su logika ir formuoja sveiką požiūrį į gyvenimą. Štai todėl Lietuvos gynėjų, kovotojų pozicijose dažniausiai matome tuos, kurie žino, kas yra karatė arba kiti rytų kovos menai“, – tikina ilgametis treneris.

Pasak G. Cemnalianskio, dažnai į treniruotes užsirašo tie, kuriems kažkas nesiseka, kurie galbūt nesutaria su savimi ir pan. Bet po kurio laiko jie tampa kupinais pasitikėjimo kovotojais, o tai patvirtina ir rezultatai.

„Viena mano auklėtinė sportavo, paauglystėje sportą metė, studijavo, susilaukė vaikų ir tada vėl prisiminė karatė treniruotes. Šiandien ji – ne tik Europos, bet ir pasaulio čempionatų dalyvė. Todėl drąsiai sakau, jog karatė treniruotės gali padėti pamatą visam likusiam žmogaus gyvenimui“, – įsitikinęs treneris.

G. Cemnalianskis neneigia, jog di­džiau­si jo veiklos rėmėjai yra auklėtinių tėvai, kurie vaikus atveža iš įvairių rajono kampelių – karatė treniruotes lanko vos keli miesto vaikai. Tad patalpos jiems susirinkti yra didžiausias iššūkis, deja, vietos niekaip neatsiranda. 

„Neseniai atidaryto sporto komplekso salę mums siūlo nuomotis už pinigus“, – stebisi treneris, ruošiantis šilališkius dar vienam Lietuvos čempionatui.

Šilalės rajono savivaldybės taryba yra patvirtinusi naujosios sporto salės nuomos įkainius – valanda kainuoja 20–30 eurų. Todėl tik nuo valdžios požiūrio priklauso, kiek jaunųjų sportininkų tėvams reikės patuštinti pinigines.

Žydrūnė MILAŠĖ

„Taurus karatė“ klubo nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo grupių „Išradėjai“ ir „Streamukai“ ugdytiniai dalyvavo „Lietuvos mažųjų žai­dy­nių“ festivalyje, kuris vyko Kauno sporto halėje. Tokios mažųjų žai­dynės vyko dešimtus metus, o Pajūrio ikimokyklinukai jose dalyvavo jau trečią kartą.

Kartu su keliais šimtais ikimokyklinio amžiaus vaikų mažieji Pajūrio sportininkai atliko „Ąžuolo“ mankštą, daly­vavo nuotaikingose, judriose ir žaismingose fizinio aktyvumo rungtyse, pa­rodė projekto metu įgytus fizinius ge­bėjimus. Lietuvos tautinio olimpinio ko­miteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino projekto dalyvius su jubiliejiniu „Lietuvos mažųjų žaidynių“ festivaliu ir palinkėjo, kad sportas juos lydėtų visą gyvenimą. Festivalį vainikavo mažiesiems sportininkams įteikti medaliai, diplomai, organizatorių dovanos, komandinės taurės. 

Projekto „Lietuvos mažųjų žaidynės“ organizatoriai – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija, projekto globėja – pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.

Rasita DAMULIENĖ,

Sandra VAIČIULYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos

AUTORIŲ nuotr.

Ne kartą ir net ne dešimt įvairiausiose diskusijose apie miesto įvaizdžio formavimą, kaip vienas iš argumentų, kodėl Šilalė tokia beveidė, pateikiamas faktas, jog savivaldybė neturi kraštovaizdžio specialisto. Deja, laikas bėga, o situacija tik prastėja: šilališkiai stebisi, kad šį  pavasarį miesto erdvės visiškai „susilygino“ su asfaltu, o vietoj ryškiaspalvių gėlių akis bado pernykščiai „pavargę“ žiemos augalai...

Kai po pilko ir niūraus periodo pradeda skleistis pavasaris, nori nenori ir gatvėse imi ieškoti ryškiaspalvių žiedų, išradingesnių gėlynų, želdinių, keliančių praeiviams nuotaiką. Deja, šis pavasaris Šilalėje – itin pilkas ir nuobodus, o miestiečiams belieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, kas nutiko, kad net įprastų našlaičių nepasodinta. Tiesa, mėginta jų pakaišioti į vazonus tarp pernykščių viržių, tačiau smulkūs žiedeliai paprasčiausiai paskendo tarp apdžiūvusių ir parudavusių kerelių. Be to, viržis – rudens, žiemos augalas, o ne pavasario...

„Ar taip valdžia rodo, kad ne­va taupo? Nes tokio nykumo ir to-

kio pliko asfalto mieste jau seniai nebuvo. Negelbsti ir pag­rindinėje miesto gatvėje pastatytas didesnis skaičius ketaus vazonų – nors ir labai brangūs, patys savaime viešųjų erdvių jie nepuošia. O tarp parudavusių viržių susmaigstyti mažyčiai smulkiažiedžių naš­laičių daigeliai neatrodo nei gražiai, nei skoningai. Greičiau – varguoliškai...

Ir pikta, ir keista, ir apmaudu – apsižvalgius kituose miestuose tokios nykumos nė su žiburiu nerastum, net mažiausi miesteliai stengiasi kuo daugiau įvairiaspalvių gėlių pasodinti, želdinių saleles formuoti, kad bent šiokia tokia atgaiva nuo asfalto būtų. Šilalėje tai – niekaip neįveikiama užduotis. Todėl pasiūlymas valdžiai: gal jau geriau pataupykite kitoje kurioje srityje, bet neverskite miesto absoliučiu beveidžiu“, – karčių žodžių negailėjo ne vienas į redakciją skambinęs šilališkis.

Miestiečiai ironiškai siūlė val­džiai, pastaruoju metu taip pamėgusiai visuotines „sodinimo akcijas“, imtis ir čia iniciatyvos: išdalinti po vazoną įmonėms, įstaigoms, kurios į juos prisodintų gėlių – neabejotinai Šilalė pražystų...

Beje, prieš ketverius metus pagrindinėje Šilalės gatvėje išrikiuoti 23 ketaus vazonai rajono biudžetui atsiėjo daugiau nei 14,4 tūkst. Eur, o šį pavasarį Šilalės miesto seniūnija nupirko dar 32 lauko vazonus, už kuriuos sumokėjo daugiau nei 13 tūkst. 731 eurą (vieno kaina – apie 430 Eur). 

Naujieji loveliai gėlėms bus su vandens rezervuaru ir drėkinimo sistema, pagaminti iš polietileno.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ateinantį sekmadienį rinksi­me Lietuvos Prezidentą ir bal­suosime referendume dėl dvi­­gubos pilietybės. Tačiau atlik­ti šią pareigą galima ir iš anks­­to, o rezultatai rodo, jog šiuose rin­kimuose pirmosiomis iš­anks­tinio balsavimo dienomis rin­kėjai buvo kur kas aktyvesni nei prieš penkerius metus.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, iš viso pirmąją išankstinio balsavimo dieną Prezidento rinkimuose ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo balsavo daugiau kaip 40,6 tūkst. rinkėjų. 2019 m. vykusiuose šalies vadovo rinkimuose pirmąją balsavimo iš anksto dieną buvo balsavę beveik 17 tūkst. rinkėjų. 

Šilalės apygardoje šiuose rinkimuose balsuoti gali 18 tūkst. 324 gyventojai (2019 m. rinkėjų buvo daugiau – 20 tūkst. 377), iš kurių pirmąją išankstinio balsavimo dieną pilietinę valią išreiškė 264 (2019 m. – 90). Aktyviausi išankstiniuose rinkimuose buvo įrašyti į Šilalės rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašus gyventojai – atėjo 65 iš 2169, Ligoninės – 27 iš 964 ir Gimnazijos – 47 iš 1702. Abejingiausi rinkimams pirmąją dieną liko Bilionių (292 rinkėjai) ir Didkiemio (202) gyventojai, iš kurių iš anksto nebalsavo nė vienas. Po vieną pirmąją rinkimų dieną balsavo rinkėjai iš Iždonų, Jomantų ir Upynos. 

Šilalės rajono rinkimų apygardos komisijai, kurią sudaro 11 narių, vadovauja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas.

„Man tai – pirmieji rinkimai, tad lyginti su kitais dar neturiu galimybės. Gerai, kad yra geranoriškai gelbstinčių žmonių, nors ir daugumai komisijos šie rinkimai yra pirmieji“, – sakė  S. Norbutas.

Pasak jo, kadangi VRK skaičiuoja ne tik Šilalėje atiduotus balsus, duomenys kiek skiriasi. Pavyzdžiui, per dvi pirmąsias rinkimų dienas į Šilalės savivaldybę balsuoti užsuko 56 rinkėjai iš kitų Lietuvos savivaldybių, o kituose rinkimų punktuose savo valią išreiškė 61 šilališkis. 

„Kol kas galime kalbėti tik apie kuklius statistinius duomenis – Šilalėje pirmąją išankstinio balsavimo dieną at­ėjo 203, antrąją – 402 rinkėjai, t. y. pirmąją balsavome vangiau nei bendras Lietuvos vidurkis, antrąją jį pasivijome. Žinant, kad dabartinių rinkimų agitacijos faktiškai nebuvo, toks aktyvumas netgi šiek tiek stebina. Manyčiau, kad tai – naujo laikmečio ir politinio išprusimo  įtaka, nes pastebime, jog aktyviai balsuoja jaunimas. Tiesa, buvo ir tokių, kurie dėl garbaus amžiaus turėjo teisę balsuoti namuose, bet užsuko į apylinkę“, – tikino rinkimų komisijos pirmininkas.

Pasak jo, komisija dirba sklandžiai, kol kas nebuvo jokių incidentų dėl rinkėjų papirkimo, o Šilalėje balsavusieji nereiškė pasipiktinimo nei dėl referendumo, nei dėl kandidatų į Prezidentus.

Balsuoti namuose šiandien ir rytoj galima tik iš anksto užsiregistravus. Šilalėje gauti 1146 tokie prašymai, bet, anot S. Norbuto, skaičiai dar gali kisti – kai kas sugalvoja vykti balsuoti iš anksto arba tikrąją rinkimų dieną. 

„Noriu priminti, kad atvykti balsuoti gegužės 12 d. gali ir tie asmenys, kurie neturi dek­laruotos gyvenamosios vietos arba jeigu jų turimo asmens dokumento galiojimo terminas pasibaigęs – svarbiausia tokį dokumentą pateikti ir įvardinti faktinę gyvenamąją vietą. Taigi Lietuvoje balsuoti gali kiekvienas pilnametis, kuriam suteiktas asmens kodas“, – ragina ateiti kuo gausiau į rinkimus rinkimų komisijos vadovas. 

Šiemet pirmajame Prezidento rinkimų ture varžosi aštuoni kandidatai, 2019 m. jų buvo devyni. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pustuštėje scenoje Hamleto ir jį iš visos širdies mylinčios Ofelijos dialogas. Danijos princas atsisuka į publiką ir nostalgiškai patvirtina, kaip stipriai jis mylėjo Ofeliją – nostalgiškai, nors ji šalia – už poros žingsnių, lėtai semiama vandens stiklo ir metalo akvariume. Meistriškai įvairiomis meno kūrinių citatomis savo spektakliuose manipuliuojantis režisierius D. Krymovas susirinkusiems į spaudos konferenciją atskleidė tik vieną mažą būsimo „Requiem“ spektaklio dėlionę. Pilną jo vaizdą žiūrovai pamatys jau šį savaitgalį Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklio premjera gegužės 11, 12 ir 15 dienomis.

Po spektaklio ištraukos su žurnalistais kalbėjęs režisierius minėjo, jog šiame spektaklyje jam buvo svarbu poetiškai papasakoti apie sunkią ir sudėtingą būseną, „Requiem“ jam yra apgailestavimo ir atsisveikinimo mišinys. „Spektaklį sudaro formaliai nesusijusios scenos, bet visos jos apie vieną ir tą patį. Aš išgyvenu kažkokį kolosalų praradimą – šalies, kultūros, žmonių, tikėjimo, vilties. Ir poetine forma norėjau apie tai papasakoti“, – kalbėjo D. Krymovas. Pasak jo, viskas, ką žiūrovai matys, yra apie šiandien, apie dabartinį pasaulio būvį – kalbėti apie kažką kitą būtų neteisinga. Prieš V. Putino vykdomą agresiją pasisakantis menininkas neslepia, kad šiuo metu Rusijoje kūrėjai kalbėti atvirai tiesiog negali, tad teatrų scenose melas. „Nesvarbu kokį spektaklį statyčiau, visi jie būtų apie tai, kas vyksta šiandien. Aš kitaip negaliu. Apie ką daugiau dabar kalbėti?“ – minėjo režisierius. Šį savo spektaklį režisierius dedikuoja šiais metais mirusiam Rimui Tuminui.

Spektaklyje Tardytoją vaidinantis aktorius Darius Meškauskas papildė D. Krymovą pridurdamas, kad „Requiem“ pasirinkta tema plėtojama pasitelkus vaikus ir jų įkūnijamą pirminį tyrumą, nekaltybę. „Labai gerai pasirinkta vaikų tema. Jie yra kaip lakmuso popierėlis. Ką mes darysime su vaikais? Pagrindinis klausimas – kas toliau? Vaikai į viską atsako – ar mes išprotėję, ar ne. Tai yra kriterijus, vertybė, ateitis“, – samprotavo aktorius. Spaudos konferencijos metu rodytoje ištraukoje Hamletas Ofelijai šaukia, kad negalima gimdyti vaikų, negalima, nes viskas užteršta, nuodinga. Vienas iš spektaklyje išsikristalizuojančių klausimų, kaip dera prigimtinis žmogaus tyrumas su nuo pat gimimo jį pasitinkančiu pasaulio žiaurumu.

„Requiem“ režisierius yra apibūdinęs, kaip pasakojimą be aiškaus siužeto, suvertą iš paskirų, tarpusavyje tarsi nesusijusių, bet vienos temos vienijamų karoliukų. Žiūrovai matys epizodą, įkvėptą H. Murakami romano, matys ir jau minėją Šekspyro epizodą bei kitus. Kiekvienas segmentas turės savo specifinę raišką. Karjerą kaip dailininkas pradėjęs ir pirmiausia išgarsėjęs kaip talentingas scenografas, D. Krymovas tarptautinėje erdvėje atpažįstamas kaip vizualių, nuostabą keliančių scenos kūrinių meistras.

Kuriant „Requiem“ taip pat netrūko sudėtingų techninių iššūkių, kurie turėjo būti perlipti kuriant nuostabą keliančias scenas, netrūks daugybės vizualių detalių ir stambių objektų scenoje. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik tikino, kad jos darbas šio spektaklio kūrimo procese buvo padėti įgyvendinti režisieriaus turimas idėjas ir viziją, „bendraudama su juo labai daug ko mokausi – kitokios autoriaus kalbos, vizijos. Man tai labai naudinga patirtis. Techniniai iššūkiai tikrai dideli“. Scenografė minėjo, jog tokio spektaklio sukūrimas įmanomas ir dėl paties teatro pozicijos, pasiruošimo įveikti nemenkus procese atsirandančius reikalavimus, „džiaugsmas, kad teatras sugeba prisiimti šiuos iššūkius. Džiugu ir dėl aktorių“. Anot R. Valčik, imponuoja, kad šalia kūrybinės savo darbo pusės jie drąsiai imasi užduočių, išbandančių jų kūno galimybes.

Aktorė Digna Kulionytė ruošdamasi Ofelijos vaidmeniui lankė individualias nardymo pamokas, jos instruktorius lankėsi ir teatre, „esu dėkinga už šią galimybę, už tai, kad galėjau prisijaukinti vandenį. Supratau, ką reiškia, kai būdama jau suaugusi, galiu išmokti kažko visiškai naujo – tai teikia tiek laimės ir džiaugsmo“.

„Requiem“ vaidina beveik visi tie patys aktoriai, vaidinę ir pirmajame režisieriaus spektaklyje Klaipėdos dramos teatre „Fragmentas“. Vaidmuo pastarajame aktorei Samantai Pinaitytei šiais metais atnešė „Auksinį scenos kryžių“. Kalbėdama apie kūrybinį „Requiem“ procesą, ji akcentavo tylos reikšmingumą. „Ji lygiai tokia pat svarbi kaip ir garsas. Su šia mintimi keliauju per visą procesą“, – sakė mistišką ir traumuojančią patirtį išgyvenančią Mokytoją vaidinanti S. Pinaitytė. Tuo tarpu Parašiutininko vaidmenį atliekantis aktorius Karolis Maiskis taikliai apibūdino, kad D. Krymovas dirba su stichijomis, „Fragmente“ pažabojome žemę ir ugnį, o dabar ėmėmės vandens ir oro“. Tokiu būdu aktorius mįslingai užsiminė ir apie jam pačiam tekusią užduotį, kurią atliekant ir jam reikėjo įgyti specifinių įgūdžių.

Režisierius, teksto autorius Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik, scenografės padėjėja Daiva Dašenkovienė, choreografė Anna Abalikhina, garso režisierius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, dramaturgijos asistentė Virginija Rimkaitė, vertėjas ir režisieriaus asistentas Artūras Lepiochinas.

Vaidina: Darius Meškauskas, Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, Digna Kulionytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Elzė Jankūnaitė / Barbora Jokubauskaitė.

Scenoje dirba: Vitalij Morozov, Mindaugas Matevičius, Romas Stonys, Audrius Jankauskas, Linas Bagdonas, Rokas Tomaševičius, Darius Matevičius, Paulius Aleknavičius, Voldemaras Piepolis, Rytis Veverskis.