Paršežerio takais

Išaušo tos dienos, kai integruotasis ugdymas gali efektyviai ateiti į pagalbą formaliajam. Kaip žinia, vaikai visada įvairesni už visuomenės, švietimo ideologijas. Atliepdamos į jų lūkesčius, mokyklų bendruomenės gali jiems suteikti gamtos, kultūros, istorijos, liaudies folkloro paveldo aromatiką. Ir jeigu prieš porą dešimtmečių vaiko „kokybės ženklu“ galėjo būti gebėjimas naudotis kompiuteriu, tai šiandien prie to norisi pridėti ežero pakrantės, lapės olos, piliakalnio vir­šukalnės, sraunaus upelio atradimą.

Su Pajūralio pagrindinės mo­kyklos mokinių grupe pasileidome maždaug 14 kilometrų ilgio maršrutu aplink Paršežerį. Tai realizuota su dėkingumu švietimo struktū­rai, mokyklos direktorei Re­natai Rimkuvienei, kelionės vadovei Onutei Dvilienei, mokytojoms Elenai Linkienei ir Ingridai Girčienei, žygio vadovei Varnių regioninio parko direkcijos vyr. specia­lis­tei, reindžerei Renatai Jančiaus­kienei. Kita vertus, ir situacija keliauninkams dėkinga – kasmet krašto kultūrinis landšaftas tampa vis prieinamesnis, gerėja jo aplinka.

Neformalūs mokinių atsiliepimai liudija išgyventus pa­žintinių stovyklų, kelionių įs­pūdžius, pasiliekant daug vietos improvizacijoms. Tuo pačiu ir mes, pedagogai, juos galime pamatyti kitokius – balansuojančius tarp humaniz­mo, sociumo, egoizmo. Bend­raudami su mokiniais, atrandame, kodėl yra taip, o ne kitaip, tuo pačiu – ir poezijos elementų.

Stebint minėtas iliustracijas, atrodo, jog labiau einama universalaus lavinimo, naujų lokacijų, ryšių ir sprendimų ieškojimų link, vengiant betikslių kontrolių. Neformalusis ugdymas – atspirties taškas, iš kurio gauname ne tik argumentų, bet ir matome tam tikrų perspektyvų. Vystydami tikslinį integruotąjį ugdymą, galime tikėtis našumo ir klasikinėse pamokose, geresnių rezultatų bei su tuo susieto geresnio uždarbio. 

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės  mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

O. DVILIENĖS nuotr.