Mažas miestelis geba išauginti sparnus, tereikia išdrįsti svajoti

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojami jau­nos mūsų krašto menininkės Simonos Grabauskaitės ta­pybos darbai. Mergina studijuoja interjero dizainą Vil­niaus dailės akademijoje, bet sako visada buvo ir liks iš­tikima savo kraštui.

Jauniausia ir kitokia

Muziejuje eksponuojama vie­nuolika Simonos paveikslų – juodaodžių portretų. Pristatydama parodą, ji atskleidė, jog tapyti afroamerikiečius ją įkvėpė  JAV pilietinio karo įvykiai bei tarptautinis aktyvistų sąjūdis.

Beje, visus savo darbus šilališkė pasirašo slapyvardžiu Si Dez. Ką jis reiškia?

„Dažnai manęs šito klausia. Paprastai leidžiu paspėlioti. 

Kas žino mano vardą, spėja, kad Si yra Simonos trumpinys, o Dez galbūt susijęs su pavarde, todėl bando ją atspėti – Dezdauskaitė, Dezdaitė... Kitiems netgi kyla klausimas, ar aš lietuvė. Si – išties Simonos trumpinys, o Dez portugališkai reiškia 10 – mano laimės skaičių“, – sako pašnekovė.  

Simona gimė Teneniuose. Jos mama – Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos raštinės administratorė, tėtis – veterinarijos gydytojas, ūkininkas. Be jaunėlės Simonos, šeimoje užaugo dar dvi sesės. Simona sako, kad menininkės kelią pasirinko tik ji, seserys baigė „rimtesnius“ mokslus: Vilija – teisės studijas Mykolo Romerio universitete, Odeta – viešojo administravimo bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir marketingo valdymo magistro studijas Kauno technologijos universitete.

„Mūsų šeimoje piešiu ir tapau aš viena. Tiesa, tiek mamos, tiek tėčio giminėse yra piešiančių, muzikuojančių, kuriančių eiles. Ir nors mano pasirinkimu tėvai nesižavėjo, bet ir spaudimo nedarė. Nuo vaikystės vis kartojo: „kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“, – pasakoja S. Grabauskaitė.  

Nuo veterinarijos prie dailės

Tad iš kur merginos gyvenime atsirado dailė?

„Lankiau dailės, šokių, choro būrelius, dalyvavau jaunųjų šaulių, orientacinio sporto veikloje, mokiausi groti gitara. Ir visur gerai sekėsi. Svajojau studijuoti mediciną arba veterinariją, nes, stebėdama tėčio darbą, juo ypač žavėdavausi. Kai jis nusiveždavo mane pas sergančius gyvulius, jausdavausi pakylėta ir galvodavau, kad jį kada nors pakeisiu. Ši svajonė išliko netgi tada, kai pradėjau lankyti Šilalės meno mokyklą. Nors man patiko, rimtai pasinerti į meno sritį negalvojau. Tačiau svajone būti medike ėmiau abejoti, pradėjusi respublikiniuose, tarptautiniuose konkursuo­se laimėti prizines vietas. 2017 m. tapau 23-iosios Lietuvos jaunųjų dailininkų olimpiados bronzos laimėtoja. Tada ir pajutau, jog dailė yra mano gyvenimo „arkliukas“, ėmiau galvoti ne vien apie meno studijas, bet ir apie tai, ką veiksiu po jų. Nenorėjau rinktis specia­lybės, kuri neturi jokios perspektyvos, dėl to nusprendžiau studijuoti interjero dizainą“,  – prisipažįsta ne vieno konkurso laureate tapusi dailininkė. 

Pirmieji mokytojai – svarbiausi 

Tačiau kad ir koks veržlus būtų jauno žmogaus entuziazmas, kažkas jį turi pastūmėti, palaikyti. 

„Pirmąją savo dailės mokytoją Dianą Rupšienę iš Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos iki šiol vadinu Mokytoja iš didžiosios raidės. Tai – puiki, kūrybinga, pilna pozityvumo, stebinanti savo originaliais darbais pedagogė. Įžengus į jos kabinetą, mane užplūsdavo įkvėpimas. Kai matai mokytoją, savaitėmis triūsiančią prie darbų su šypsena veide, meilė menui dar labiau įsiplieskia. Negaliu nepaminėti ir Šilalės meno mokyklos mokytojos Ilonos Venckienės, kuri ne tik išmokė kūrybos paslapčių, bet ir lydėdavo į konkursus, olimpiadas ir rūpindavosi kaip mama“, – dėkinga savo mokytojoms Simona.

S. Grabauskaitė yra įsitikinusi, kad mokytis mažo miestelio mokykloje nėra blogai: gimnazijos bendruomenė nedidelė, mokytojai labiau pažįsta mokinius ir gali pastebėti kiekvieno gabumus bei pastūmėti tinkama krypti­mi.  

Pirmenybę teikia portretams

Šįkart personalinėje S. Grabauskaitės parodoje eksponuojami tik portretai. Ar tai vienintelis dailininkės žanras?

„Portretai mane žavėjo visada. Tai yra bene vienintelis būdas, tapant pajausti kiekvieną žmogaus veido bruožą: išraiškingas akis, juoko raukšles, šypseną ir t. t. Tiesa, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad mano kūriniai yra klasikiniai, perpiešti iš nuotraukų, tačiau taip nėra. Žinoma, turiu keletą ir tokių, bet savo kūryboje stengiuosi viską pateikti originaliau. Neatsisakau tapyti abstrakcijų, natiurmortų, kurie, beje, studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, neišvengiami. Tačiau niekas manęs taip nežavi, kaip portretai“, – atskleidžia menininkė.

Jaunoji dailininkė akcentuo­ja, kad šiuo metu Šilalėje veikianti jos paroda nėra pirmo­ji. Pirmąkart S. Grabauskai­tė ekspoziciją surengė 2017-aisiais savo gimnazijoje. 

Skatina toleranciją

Paklausta, kodėl vis tik nusprendė tapyti afroamerikiečių portretus, kodėl atkreipė dėmesį į, atrodytų, mums tolimus JAV pilietinio karo įvykius, parodos autorė atsako, kad ši tema mums anaiptol nėra svetima ar neaktuali.

„Galbūt tiesiog apie tai mažai kalbame. Gyvename tokiame amžiuje, kai galime laisvai bendrauti su įvairių rasių, tautybių, kultūrų žmonėmis. Džiugina, jog pasaulis mums yra atviras, todėl norisi kuo daugiau pažinti, pamatyti, išgirsti. Tad ir mano parodos tikslas – tolerancijos skatinimas įvairių rasių žmonėms“, – aiškina Simona.

Anot jos, dar vaikystėje klau­sydama džiazo, hiphopo bei ki­tokio žanro muzikos, pra­dė­jo domėtis afroamerikie­čių kultūra – juk būtent jie pirmieji išvystė džiazo muzikos takelius, taip patraukdami europiečių dėmesį.

„Mane domina ne vien muzika, bet ir istorija, kultūra. JAV pilietinio karo (1861–1865 m.) atgarsiai iki šiol gyvi, skaudūs juodaodžių išgyvenimai apie vergystę, vaikų atėmimą iš šeimų, plakimus botagu ir kt. atgulė knygų puslapiuose, filmuose. Kalbant apie afroamerikiečių aktyvistų sąjūdį ,,Black Lives Matter“, kuris iki šiol kovoja už lygias teises, drąsiai reiškia savo idėjas, negali nepaminėti Michellės Obamos, Beyoncės, Kendrick Lamar, kitų garsių asmenybių, pasisakančių prieš rasizmą. Todėl jas ir vaizdavau savo kūriniuose. Savo kūryba stengiuosi keisti lietuvių nuomonę ir skatinti pakantumą, toleranciją, pagarbą visų rasių žmonėms“, – kalba menininkė.

Nebijoti būti savimi

Paklausta apie tolimesnius planus, mergina prisipažįsta turinti jų begalę.

„Tik gal labiau juos vadinčiau svajonėmis. O įgyvendinti jas galiu ir po 10 metų. Svajoju keliauti, pažinti kitas kultūras, kurios įkvėptų mane kūrybai. Baigusi interjero dizaino studijas, noriu dirbti šioje srityje, bet niekada neatsisakysiu portretų tapybos“, – šypsosi menininkės keliu pasukusi šilališkė.

S. Grabauskaitė arba Si Dez dabar visas jėgas yra sutelkusi į studijas. Tačiau, atėjus įkvėpimui, teptukas beregint atsiduria rankoje.

„Vis tapau, ir jei kas nors norės, savo kūryba pasidalinsiu, mielai surengsiu kitą paro­dą“, – neslepia pašnekovė.

Simona tvirtina nenorinti būti banali, bet mūsų moksleiviams linki būti savimi.

„Svarbiausia yra išklausyti 

kitų nuomonę, nebijoti pateik­ti savo, siekti pačių aukščiausių tikslų ir nepasiduoti, kai ištiks nesėkmė. Tik taip mes mokomės ir tobulėjame“, – įsi­tikinusi parodos, kuri šiuo metu veikia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, autorė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš S. Grabauskaitės asmeninio archyvo