Pakartoti karantiną: ko (ne)išmoko Lietuvos jaunimas?

Karantinas – šių dienų prakeiksmas. Likdami namie, saugome save ir kitus, taip kiekviena diena vis priartindami laiką, kai vėl galėsime gyventi kaip įprasta. Tačiau užsidaryti tarp keturių sienų yra nelengva. Tai ypač sunku jaunam žmogui, neįsivaizduojančiam dienos namuose, savaitės be gausybės užsiėmimų ar savaitgalio be vakarėlio. Kai kuriems Lie­tuvos jaunuoliams vienintele vieta, kur jie gali praleisti savo lais­va­laikį, būti suprasti, išklausyti bei priimti į bendruomenę, tapo atviri jau­nimo centrai ir atviros jaunimo erdvės. Kaip su pandemijos sukeltais iš­šūkiais dorojasi jaunimas, kai vietos, kuriose jie galėjo būti sa­vimi, užsidarė?

Anot Šilalės atviro jaunimo cent­ro „Pulsas“ darbuotojos Moni­kos Šer­py­tytės, prasidėjus pirmajam ka­ran­tinui, kilo chaosas – niekas neži­nojo, ką daryti, kaip elgtis. Jaunimui li­ko tik kompiuteris ir kambarys, o darbuotojams – galvos skausmas, kaip dirbti ir kaip pasiekti jauną žmogų. At­virų jaunimo centrų ir erdvių veikla yra orientuota į mažiau galimybių turinčius bei niekur nedirbančius ir nesimokančius jaunuolius (NEET). Atėję į jaunimo centrą, jie gali tiesiog praleisti laisvą laiką, pasikalbėti su darbuotojomis ar patys organizuoti įvairias veik­las. Taip jaunimas socializuojasi ir gali atrasti savo talentus. 

Tačiau karantino metu išryškėjo viena sritis.

„Visi norėjo ne renginių, ne užimtumo, o pokalbio“, – sako jaunimo centro „Pulsas“ darbuotoja M. Šerpytytė. 

Ši problema tapo aktuali ne tik tarp regiono jaunimo, bet ir mieste. Vilniaus An­ta­kalnio jaunimo centro „Žalia­na­mis“ jau­­nimo darbuotoja Brigita Ruzienė pastebi, kad jaunimui išliko noras palaikyti santykį, tačiau didelė dalis nuo renginių atsiribojo. Akivaizdu, jog karantinas parodė, koks svarbus yra gyvas bendravimas, ir kad žmogus, nepaisant jo asmeninių savybių, yra sociali būtybė, kuriai itin svarbus ryšys su kitu žmogumi. Bendravimas su šeima neatperka socialinės sąveikos su savo bendraamžiais, nes, kaip sako B. Ruzienė, ypač paaugliams sunku būti su tėvais, o karantinas tik paašt­rino nemalonias situacijas namuose.  Pirmasis karantinas privertė pažvelgti į kasdienybę kitomis akimis ir išmokti gyventi kiek kitaip nei įprasta. Tačiau lieka klausimas: ar pamokos buvo išmoktos?

Apie antrąją koronaviruso bangą buvo kalbama vos tik prasidėjus pirmajai, todėl žinia, kad prasideda naujas karantinas, nieko nebestebino. Abi kalbintos jaunimo centrų darbuotojos sutaria: jaunuoliai jau žino, kaip tvarkytis su karantino metu iškylančiais sunkumais, ir supranta, jog vėl teks gyventi laikantis tam tikrų ribojimų. „Žalianamio“ jaunimo darbuotoja sako, kad itin išaugo jaunų žmonių, kuriems reikia emocinės pagalbos, skaičius, jai pritaria ir kolegė iš Šilalės. Galima suprasti, jog emocinė sveikata bei rūpinimasis savimi jaunuoliams tapo prioritetu. Į tai atsižvelgė ir jaunimo centrai, organizuodami savo veik­las: Šilalėje periodiškai rengiamos pas­­kaitos su psichologe, kur galima už­­duoti rūpimus klausimus, Vilniuje vy­ko užsiėmimai, padedantys pažinti save ir kitus, buvo gvildenamos lyde­rys­tės bei manipuliacijos temos. Sa­vaime suprantama, renginiai vyko virtualioje erdvėje – tai dar viena privalomoji karantino pamoka. Buvo išmokta gyvuoti internete ir atrasti ryšį vienam su kitu, naudojantis įvairiomis programėlėmis. 

NEET jaunuoliai gal ir neatrado sėk­mės paslapčių, kaip prižiūrėti savo emocinę sveikatą, tačiau jie išdrįso paprašyti pagalbos iškilus sunkumams. Nors gyvenimas skaitmeninėje erdvėje jaunimui ima įgristi, jis išmoksta naudotis anksčiau net negirdėtomis prog­ramomis bei sistemomis. Ribojimų nemažėja, bet jaunuoliai supranta, kad jų laikytis privaloma. Galima sakyti, jog karantinas ne tik atėmė, bet ir davė – dauguma pamokų buvo išmoktos ir dar daugiau jų laukia ateityje. 

Emilija POCIŪTĖ

Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanorė, Vilniaus universiteto I kurso žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.